Lietuvos kultūroje Maironis užėmė ypatingą vietą. Jis yra lietuvių tautos dainius, sukūręs idealizuotą Lietuvos paveikslą ir suformulavęs XIX amžiaus tautos būties problemas. Maironio kūryba įtvirtino individualų kalbėjimą lietuvių poezijoje. Poeto eilėraščiai pagal savo tematiką ir kalbėseną galėtų būti skirstomi į visuomeninius/patriotinius, kuriuose kalbama pakylėtai, idealizuojama Lietuva ir į individualiąją lyriką neretai atskleidusią paties poeto dvasinę būseną.
Eilėraštis „Ant Drūkšės ežero“ truputį skiriasi nuo kitų Maironio patriotinės tematikos eilėraščių. Jame kalbama ramiai, didžiąją dalį kūrinio sudaro lyrinio aš būsenos aprašymas. Jau pirmosiomis eilėraščio eilutėmis nusakoma lyrinio subjekto būsena; jis liūdnas, vienišas: „Man liūdna buvo ir sunku“, „Be draugo <..>“. Pirmojoje strofoje nurodoma kūrinio erdvė – plati, neapibrėžta, iš čia esančių nuorodų galima teigti, kad tai – lyrinio subjekto gyvenimas: „Keliaut gyvenimo taku“. Strofos pabaigoje atsiradę žmonės nepakeičia lyrinio subjekto būsenos, jie svetimi: „Aplinkui žmonės svetimi;“.
Lyrinis subjektas kiekvienoje eilėraščio strofoje iš pradžių pasakoja apie jo buvusią būseną, o pabaigoje – apie esamą. Jis tarsi prisimindamas, kas buvo praeityje iš naujo tai išgyvena: „Man liūdna buvo ir sunku /<..>/ Taip liūdna vien vienam.“. Antrojoje eilėraščio strofoje pastebimai kinta, siaurėja eilėraščio erdvė. Čia ji nusakoma itin tiksliai, konkrečiai: „Tarp žalio ežero bangų“. Galima teigti, kad šiose eilutėse minimas „žalias ežeras“ yra Drūkšės, nes eilėraščio pavadinimas – „Ant Drūkšės ežero“. Lyrinis subjektas atsiduria toli nuo įprastinės aplinkos, romantikų mėgiamu paslaptingu paros metu – vakare: „Tekėjo mėnuo. <..>“, „Toli nuo triukšmo, <..>“.