Maironio eileraščio “Vasaros naktys” analizė
Ramios, malonios vasaros naktys;
Medžio užmigęs nejuda lapas;
Viskas nutilo, viskas nurimo,
Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.
Viskas užmigo, viskas nurimo;
Žemę apsupo meilės svajonės;
Neša jos sielą, neša, liūliuoja,
Ilgesio pilnos ir įkvėpimo.
Vasaros naktys, ramios, malonios,
Atilsiu liūdną širdį viliojat!
Tiek tų ant žemės sielvartų, vargo!..
Jūs tiktai vienos ramios, vienodos.
Ramios, vienodos! Magiška jėga
Migdote gamtą saldžia svajone!
Kam gi nemigdot mano troškimų?
Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?
Noris apimti visą pasaulį;
Noris mylėti Dievą Aukščiausį;
Noris pasiekti amžiną grožį!..
Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?
Maironis – Vienas garsiausių XIXa. pab. XXa. pradžios poetų. Jo kuryba tapo prasmingumo ir meniškumo ženklu. Eilėraštį “Vasaros naktys” parašė būdamas jau nebejaunas, tačiau kūrinys kupinas svajonių. Nepaisant to, kad žmogus sensta, jo siela išlieka jauna.
Nagrinėjamas eilėraštis yra iš rinkinio “Pavasario balsai”. Eilėraštis apie svajones, troškimus, liūdesį, ryšį su Dievu.
Pirmame posme aprašomos vasaros naktys, jų ramumas: “ Ramios, malonios vasaros naktys;/ Medžio užmigęs nejuda lapas;/ Viskas nutilo, viskas nurimo,/ Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.”
Ramios nakties įspūdį sustiprina personifikacijos – užmigęs lapas; žvaigždės mirkčioja, dega. Galima suprasti, jog lyrinis subjektas žavisi naktimis, nes įvardija jas kaip malonias.
Antrame posme galime suprasti, kad kalbantysis turi svajingą, jautrią sielą: “Žemę apsupo meilės svajonės;/ Neša jos sielą, neša, liūliuoja,/ ilgesio pilnos ir įkvėpimo.” Būtent ramios nakties fone atsiskleidžia jo svajinga siela, pagauna ilgesys, įkvėpimas.
Trečias posmas kuriamas kontrasto principu: “Tiek tų ant žemės sielvartų, vargo!../ Jūs tiktai vienos ramios, vienodos.” Nepaisant to, kad naktys ramios, lyrinis subjektas nesijaučia ramus. Jį jaudina žemėje esantys vargai ir sielvartas. Jis stebisi, kaip naktys gali būti tokios ramios ir vienodos, kai pasaulyje tiek daug skausmo.