Maironio kuryba2
5 (100%) 1 vote

Maironio kuryba2

Maironis (1862-1932)

1. Poeto svarbumas. Maironis savo kūryboje sujungė etninės lietuvių kultūros (žemdirbių patirties, liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios kultūros) tradicijas, nutiesė tiltą tarp praeities ir savo laiko -19 amžiaus pabaigos ir 20 amžiaus pradžios. Maironio kūryba padėjo formuotis lietuvių tautinei savimonei, skatino laisvės, nepriklausomybės siekius. 100-ųjų Maironio gimimo metinių minėjime poetas V. Mykolaitis-Putinas sakė:“ Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, ne poetiniu artizmu, o lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų sąmonei,- žodžio, padėjusio mums rasti save, apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta“.

Maironio talentas universalus, daug apimantis: jungiantis lyrinį eilėraštį, dainą, poemą, istorinę dramą, vertimus ir apmąstymus apie istoriją ir literatūrą. Maironis reiškėsi kaip poetas, kaip istorikas ir kaip politikas. Rinkinys “Pavasario balsai“ yra svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje, jos pasirodymo metai-1895- reikšminga data.

Maironis siekė kūryboje suimti visą Lietuvos patirtį. Iš jo eilėraščių galima atkurti Lietuvos laiką – nuo mito iki istorijos. Eilėraščiuose „Lietuvis ir giria“. „Uosis ir žmogus“ įprasmintas archajinis žmogaus ir medžio ryšys, žmogaus ir medžio sugretinimas. Vėliau atrastume mitinius ( labai senus, kuriais nors požiūriais besikartojančius) vaizdinius, atskleistus baladėje „Jūratė ir Kastytis“. Praeitis herojiška- tai būdinga romantizmui. Dabartis problematiška ir skaudi. Pvz., eilėraštyje „Skausmo balsas“ atsiskleidžia skaudus poeto santykis su nepriklausoma Lietuva.

Maironis- etapinis poetas, nes nuo jo galima žvelgti atgal – į Baranauską, Daukantą. Maironis yra perkūręs jų motyvus, sustiprinęs tradiciją. Galima žvelgti ir į priekį – į V. Mykolaitį-Putiną, Justiną Marcinkevičių. Iš Maironio matyti ryšys su rusų literatūra (A. Puškinu, M. Lermontovu, F. Tiutčevu), su lenkų (A. Mickevičiumi, J. Kraševskiu), su vokiečių – pirmiausia su J. V. Gėte. Svarbiausio Gėtės veikalo „Fausto“ – atgarsis jaučiamas Maironio librete „Kame išganymas“, taip pat ir atskiruose eilėraščiuose. Literatūros tyrėjas Donatas Sauka yra sakęs, kad „už „Pavasario balsų“ plyti visas pasaulinės literatūros vandenynas“. Tai reiškia, kad lietuvių literatūra jau gali iš to vandenyno pasisemti ir pati į jį įtekėti.

Poeto svarbą labiausiai lemia kūrybos meniškumo lygis ir keliamų problemų gilumas, platumas, ryšiai su kitomis kultūromis, poveikis tolesnei literatūros raidai.

2. BIOGRAFIJOS DUOMENYS. Jonas Mačiulis, pasirinkęs Maironio vardą (atrodo, kad pagal netoliese buvusį Maironių kaimą), gimė 1862 metų lapkričio 2 dieną laisvų ir iniciatyvių ūkininkų šeimoje Pasandravyje, Betygalos parapijoje (Raseinių krašte). Dubysa – viena svarbiųjų lietuvių upių – tarsi istorinio ir kultūrinio šio krašto gyvybingumo arterija. Su Dubysos apylinkėmis susijusi Palemono legenda. Nuo XIII a. čia vyko kruvini mūšiai su kryžiuočiais. Sandrava, upelis, prie kurio gimė Maironis, – dešinysis Luknės – Dubysos intakas. Betygala yra prie pat Dubysos, prie mažyčio Vieversos upelio. Minima jau XIII a. Mindaugo dokumentuose. 1592-1600 m. Betygalos klebonu buvo kanauninkas Mikalojus Daukša, vienas lietuvių raštijos pradininkų.

Betygalos piliakalnis ir Dubysos slėnis su aukštais šlaitais – pagrindiniai Maironio gimtinės ženklai. Maži upeliai (Sandrava, Vieversa, Lelykas) savitai išraizgo šio krašto žemę, miškingą ir kalvotą. Poemoje „Jaunoji Lietuva“ Maironis tiesiogiai kalba apie gimtinę:

Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,

Išpintos žemčiūgų vainikais margais!

Šalis, kur užaugau!

Krašto vaizdas veikia žmogų, ypač jautresnės prigimties. Maironis nepaprastai mėgo Dubysą, jos atkrančius. Vandens tekėjimas, bangavimas kelia minčių, skatina lyginti įvairius reiškinius. Teka vanduo, eina laikas. Į tą patį vandenį negalima įbristi du kartus – vanduo jau kitas. Ir lietuvių kalboje su vandeniu sukurta daug perkeltinės reikšmės junginių (frazeologizmų): daug vandens nutekėjo (praėjo daug laiko), gyvasis vanduo (stebuklingą galią turįs), kaip į vandenį įkristi (dingti).

Netoli Betygalos įsikūręs Ugionių bažnytkaimis. Ugionių vardas sietas su senosios lietuvių tikybos laikais degusia amžinąja ugnimi. Iš Dubysos krantų trykšta ne vienas šaltinis, laikytas stebuklingu, turinčiu gydomosios galios. „Dubysos atkrančiai žali“ yra Maironio gamtojautos centras, jungiantis tekantį vandenį ir krantų pakilumą, aukštumą.

Nuo vaikystės Maironis pamėgo aukštumas ir vandenis; vanduo jam sukeldavo vaizdų, įvairių asociacijų ( sąmonėje atsirandantis ryšys tarp reiškinių, vaizdinių, procesų), svarbių kūrybai. Žiūrėjimas nuo kalno įsitvirtino kaip poetinė pozicija, leidžianti daug matyti ir suprasti. Gimtinėje užsimezgė ir gyvas istorijos jausmas, patirtas iš piliakalnių, milžinkapių, žmonių pasakojimų.

Baigęs Kauno gimnaziją, Maironis buvo apsisprendęs studijuoti filologiją, išvažiavo į Kijevo universitetą. Bet po metų įstojo į Kauno dvasinę seminariją. Į kunigus Maironį įšventino vyskupas Antanas
Baranauskas. Maironis tapo aukštu katalikų dvasininku; ilgą laiką buvo pareigingas Kauno kunigų seminarijos rektorius; krikščionybė, katalikybė buvo jo pasaulėžiūros pamatas. Todėl, kai buvo atmesta jo kandidatūra į vyskupus, jautėsi užgautas, neįvertintas.

Poezijoje išreiškė religinio tikėjimo prasmę, taip pat apėmė ir daugelį kitos dvasinės patirties dalykų: gamtos grožį, savitą lietuviškumo, kalbos, tėvynės, jos istorijos sampratą. Maironis yra jungiantis, sintetinantis kūrėjas.

Kurti ėmė anksti. Dar gimnazijoje pradėjo rašyti Lietuvos istoriją, kurią baigė seminarijoje. Čia paskelbė ir pirmuosius eilėraščius.

Maironis buvo vienintelis sūnus ir trijų seserų mylimas brolis. (Vėliau sesuo Marcelė buvo jo namų šeimininkė, kartu gyveno.) Moteriškąją įtaką namuose atsvėrė tėvas Aleksandras Mačiulis, stiprios prigimties, savarankiškas ūkininkas, prasilavinęs ir plačiau į pasaulį žvelgęs žmogus. Poemoje „Jaunoji Lietuva“ savo tėvo bruožus Maironis suteikė svarbiausio veikėjo Juozo Rainio tėvui:

Na ir buvo gi vyras! Nors prieš mirtį apseno,

Lenkės žilo jo plauko giminėlė plati.

Dieve, duoki jam Dangų! Nieks žmogaus nesutiko,

Kurs ant jo ką galėtų pasakyti piktai…

Su vyrišku atkaklumu Maironis siejo ateitį ir gyvenimo pertvarkymus. Jo svarbiausias kreipinys skirtas vyrams: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą…“. Bet jautė ir moteriškumo prasmę, sukūrė savitų moterų paveikslų. Artimoms moterims dedikavo eilėraščių, jų nuotraukomis papuošė vieną „Pavasario balsų“ leidimą.

Viešumoje Maironis atrodė oficialus, šaltas, nebuvo linkęs rodyti savo širdies. Gyvenime buvo valingas, tvirtas, atkaklus. Mėgo ir sunkų fizinį darbą. Galėtume sakyti: gyvenimo tvarkytojo, statytojo tipas. Vaižgantas yra pastebėjęs, kad „statyti Maironiui buvo lyg koks prieprotis“. Nusipirkęs apleistus rūmus, Maironis savo pinigais juos sutvarkė ir testamentu paliko visuomenei. Maironio namuose Kaune įkurtas Literatūros muziejus, svarbiausia įstaiga, kaupianti ir sauganti literatūrinį palikimą, užsiimanti švietėjiška veikla.

Svarbiausios gyvenimo, veiklos ir kūrybos datos

1862 lapkričio 2 d. Pasandravyje, Betygalos parapijoje (dab. Raseinių r.), pasiturinčių ūkininkų Aleksandro ir Onos (merg. pavardė Kurmauskaitė) Mačiulių šeimoje gimsta sūnus Jonas.

1873 priimamas į Kauno gimnazijos parengiamąją klasę.

1883 gimnaziją baigia ir tų pačių metų rudenį įstoja į Kijevo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. „Novoje vremia“ („Naujas laikas“) redakcijai nusiunčia laišką, kuriame teigia, kad spaudos draudimas skatina lietuvių lenkėjimą.

1884 Mačiulis išstoja iš universiteto ir įstoja į Kauno dvasinę seminariją.

1885pradeda bendradarbiauti „Aušroje“ (straipsnis apie sorbų-lužitėnų tau

tinio sąjūdžio veikėją J. E. Smolerį, eilėraštis „Lietuvos vargas“).

1885 studijuodamas seminarijoje parašo pirmąją ištisinę Lietuvos istoriją lie

tuvių kalba „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (paskelbta 1891 m.).

1888 pavasarį baigia seminariją. Vasarą įteikia A. Baranauskui savo poemėlės „Lietuva“ rankraštį (šis pirmas stambesnis poeto kūrinys anuomet liko nespausdintas). Rudenį pradeda studijas Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje.

1892 rugpjūčio mėn. akademiją baigia teologijos magistro laipsniu. Studijų metais spaudoje pasirodo nemaža Mačiulio eilėraščių, rašoma poema „Tarp skausmų į garbę“. Pradeda dėstytojauti Kauno dvasinėje seminarijoje.

1894 paskiriamas Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi (išbūna iki

1909 m.).

1895 – lemtingi metai Maironio kūrybinėje biografijoje: išleidžiama poema „Tarp skausmų į garbę“ (St. Garnio slapyvardžiu) ir poezijos rinkinys „Pavasario balsai“ (pasirašyta Maironio slapyvardžiu; įdėtas libretas „Kame išganymas“).

1904 išspausdinama poema lenkų kalba „Znad Biruty“ („Nuo Birutės kal

no“), sukurta dar XIX a. pabaigoje.

1904 naujas „Pavasario balsų“ leidimas papildomas keletu eilėraščių, tarp kitų – ir „Tautiška daina“ (vėliau pavadinta „Kur bėga Šešupė“) bei „Vakaras“ („Ant ežero Keturių Kantonų“).

1907 pasirodo „Jaunoji Lietuva“ – kūrinys, išaugęs iš perdirbtos ir gerokai papildytos poemos „Tarp skausmų į garbę“. Tuo metu Maironis drauge su A. Jakštu-Dambrausku ir P. Būčių parengia „Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimo programos projektą“. Gauna Žemaičių kapitulos (vyskupo patariamojo organo) kanauninko titulą.

1909 paskiriamas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi (šias pareigas eina iki gyvenimo pabaigos). Išspausdinama poema „Raseinių Magdė“.

1911 Maironis tampa prelatu.

1913 išeina gerokai papildytas „Pavasario balsų“ leidimas (jame randame ir naujų eilėraščių, pavyzdžiui, „Ant Drūkšės ežero“, „Rudens dienos“).

1914 atmetama Maironio kandidatūra į Žemaičių vyskupus; skundžiamas Romai už seminarijoje varomą neva antilenkišką politiką.

1915-1918 per Pirmąjį pasaulinį karą kartu su Kauno kunigų seminarija persikelia į Vašuokėnus, gyvena Krekenavoje, rašo poemą „Mūsų vargai“.

1920 „Pavasario balsų“ leidime, papuoštame „sesučių“ portretais, pirmąsyk įtraukiami eilėraščiai „Vasaros naktys“, „Lietuva brangi“, baladė „Jūratė ir Kastytis“. Atskira knyga paskelbiama
poema „Mūsų vargai“, kurią Maironis buvo pradėjęs rašyti dar 1911 m,

1921 pasirodo pirmoji draminės trilogijos dalis: „Kęstučio mirtis“, vėliau – „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925) ir „Didysis Vytautas – karalius“ (1930).

1922 tampa naujai įkurto Lietuvos universiteto moralinės teologijos katedros vedėju (būna iki gyvenimo pabaigos).

1923 parašo „Trumpą visuotinės literatūros istoriją“ (išleista 1926 m. „Raštuose“). Skaito lietuvių literatūros kursą 1923 m. rudens, 1924 m. pavasario semestre.

1926 pradeda leisti penkiatomį „Raštų“ rinkinį – pataisytą savo literatūrinį palikimą.

1926-1927 naujas intrigų prieš Maironį etapas: poetas skundžiamas Romai už neva erotinę lyriką (kaip įkaltis pateikiamas eilėraščio „Jo pirmoji meilė“ („Taip niekas tavęs nemylės“) vertimas be paskutiniojo posmo).

1932 birželio 28 d. poetas miršta. Palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje.

3. Svarbiausi kūriniai:

a) eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ (1895, 1905,1913,1920);

b) poemos „Jaunoji Lietuva“, „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“;

c) istorinės dramos: „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas-karalius“.

„PAVASARIO BALSAI“ -SVARBIAUSIA MAIRONIO KNYGA

1895 m. išleistą „Pavasario balsų“ rinkinį poetas taisė, pildė, leido naujus leidimus, bet pavadinimo nekeitė. Maironio pavasaris tiesiogine prasme yra atbudusi gamta, o perkeltine- tautai dabar žiema (krūtinę apkala ledais). Tautos pabudimas – tai jos pavasaris, aktyvus siekimas laisvės. Balsai- darbai, atnešantys nepriklausomybę. „Laimėkite, jaunos pakylančios šalys!“ – ištaria Maironis poemoje „Jaunoji Lietuva“. Poema papildo„Pavasario balsų“ poetinę programą:

Gražu, kai pavasaris, griaudamas ledą,

Pažadina gamtą skaisčiais spinduliais;

Gražiau, kai didvyriai mylėdami veda

Tėvynę naujais atgimimo keliais!

POEZIJOS TEMA. Maironiui svarbi poeto, poezijos tema. Jis tarsi klausia, kas yra kūrybos galia, iš ko ji kyla. Prisiminkime Adomo Mickevičiaus „Improvizaciją“. Romantizmas kūrėjo vaidmenį kėlė, skatino gilintis į kūrybinę prigimtį, siejo ją su paslaptimi.

Eilėraščio situacija. Lyrinis subjektas yra užsidėjęs poeto kaukę. Jis jaunas, bet pilnas kančios, nuliūdęs. Kodėl? Įsimylėjęs merginą, kuri paprasta, labai protinga. Meilė pažadina jame poeto talentą – duoda galimybę kurti. Taigi mergina įgauna mūzos įvaizdį. Greitai jaunuolio poezija tampa žinoma, mylima visoje šalyje. Paskutiniame posme kreipiantis į mylimąją, paaiškėja, jog tai ne mergina, o tėvynė.

Taigi eilėraščio „Taip niekas tavęs nemylės“ tema- poeto meilė. Tai ypatinga galia, kupina kančios. Poeto vaizdinys kuriamas romantizmo stiliumi – jaunas, nuliūdęs, kenčiantis, pasiaukojantis. Kontrasto būdu sugretinamos žemės puikios ir gražios dukterys ir ta, kurios „pečių neapsupo šilkai“, kuri „proto netemdo gražybe“. Ryškėja moters, protingos, gilios, jaudinančios širdį, siluetas. Svarbiausia poetui yra tai, kas žadina įkvėpimą, skatina kūrybai:

Tada tai jo gema pirmoji giesmė,

Liūdnesnė už girių ošimą,

Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė

Ir šventą neši įkvėpimą.

Poeto giesmė pasklinda po tą šalį, „kur Nemuno vandenys bėga“, sujungia ir sodžius, ir rūmus. Pabaigoje tu susiejama su tėvyne:

Poetams kitiems numylėta ranka

Iš laurų vainiką nupynė,

Tu jį nors atmint ar atminsi kada?

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2062 žodžiai iš 6864 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.