Jonas Mačiulis, žinomas Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 metais Pasandravio dvarelyje (Raseinių rajone), kurį jo tėvai laikinai valdė. Baigė Kauno gimnaziją 1883 metais, vieną semestrą studijavo Kijevo universitete literatūrą, gilinosi į Lietuvos istoriją. 1884 – 1888 metais mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, o 1888 – 1892 –aisiais studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1892 – 1894 metais profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje, 1894 – 1909 –aisiais – Peterburgo dvasinėje akademijoje, nuo 1909 metų iki mirties buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius. Mirė 1932 metais Kaune ir buvo palaidotas Katedros kriptoje.
Maironio poezija romantinė: jai savitos ypatybės yra subjektyvumas, atviras jausmingumas, dramatizmas, kalbėsenos individualumas. Eilėraščiuose jaučiamas gilus gamtos pajautimas. Taip pat ir viename iš jo ankstesniųjų kūrinių “Pavasaris”. Šiame pavasariškos nuotaikos eilėraštyje išryškėja esmingieji poeto stiliaus bei pasaulėjautos bruožai. Maironis eilėraščiuose nevaizdavo nei rudens, nei žiemos. Žydinčios baltos alyvos, jazminai, rūtos, iš žalių sodų kyšo sodybos, po namų langais svyra margaspalviai jurginai. Visa tai asocijuojasi ne su rudeniu, o su žydėjimu ir vasara. Taip ir šis eilėraštis, iškart perskaitytas, suvokiamas lengvai: paprastas, šviesus, džiaugsmingas. žiemos Jau pirmajame posme matomas gamtovaizdis, trečiajame – jausmų protrūkis, antrajame – gamtos vaizdai, susipynę su jausmais. Gamtos paveikslą poetas sukuria tik iš kelių detalių: meiliai prašvitusi saulė, į dangų iškilę aukštai vieversiai, gaivus laukų vėjelis, ant laukų pabirę pasklidę žiedai. Bet to visiškai pakanka, kad skaitytojas vaizduotėje susikurtų aiškų ir ryškų vaizdą. Šios keturios detalės – saulė, vieversiai, vėjelis ir žiedai konkretizuoja saulėtą, šiltą, gyvybingą pavasario dieną. Nėra jokių ribų, erdvė labai plati – visas beribis dangus, kuriame veikia supersonifikuota saulė (“juokiasi, širdį vilioja;”) ir aukštai čirena vieversiai. Ta meili pavasario saulė sukelia ne tik saulės vaizdinį, nes saulės negalime įsivaizduoti kažkokioje abstrakčioje tuštumoje, o giedrame ar mėlyname dangaus skliaute, šviesos kupinoje erdvėje. Kitos dvi eilutės šį erdvų peizažą papildo naujais motyvais. Saulė šviečia labai aukštai, o žemesnėse erdvių srityse sparneliais plasnoja vieversėliai. O iš jų galima spręsti, kad žemiausioje pakopoje – laukai, pievos, dirvos, nes iš tokių vietų iškyla į dangų vieversiai. Tai patvirtina trečiasis posmas (“vėjelis laukų”). Taigi žvilgsnis vertikaliai leidžiasi nuo saulėtų, vyturiais skambančių aukštumų ir apžvelgia žemę, laukus, tolumas. Trečioji ir ketvirtoji eilutės sukuria žydinčių pievų, taip pat ir įvairių spalvotų gėlių vaizdą. Visas antrasis posmas ne tik padeda įsivaizduoti tą veržlų pavasarį, ateinantį po žiemos, bet ir išreiškia stiprų žmogaus ryšį su ta aplinka. Poetas šiais vaizdais tarsi išlieja savo jausmus: džiugesį, linksmumą, šilumą, šviesą. Tai itin jaučiama trečiajame posme. Juk pavasaris – meilės metas. Ir apie tai poetas rašo antroje – ketvirtoje eilutėse. Nors ir ne visiškai aišku, kam ta meilė skirta, ar pavasario gamtai, ar jo mylimajai, ar visam pasauliui? Visas šis eilėraštis – gamtovaizdžio ir jausmų atskleidimo derinys. Kitas jo eilėraštis “Nuo Birutės kalno” yra tarsi kreipinys į jūrą. Piešiamas Baltijos vaizdas – jūros, išsisupusios “plačiai vakarų vilnimis”. Šis vaizdas toks ryškus, kad net ir dabar skaitytojas galėtų įsivaizduoti stovintis ant to Birutės kalno ir regintis pro pušų viršūnes banguojančius vandenis, girdintis niekada nenutylantį jūros ošimą. Bet eilėraštyje iš tikrųjų nėra svarbiausias dalykas jūros reginys. Nors ir skaitydami tariamės matantys audringos jūros plotus, girdintys jos “paslaptingus balsus”, bet ir suvokiame, kad eilėraštis į mus prabyla ne tiek gamtos, kiek žmogaus vidinio pasaulio vaizdu. O tą pasaulį pirmiausiai ir sudaro gamtos jausmas, susiliečiantis su žmogaus dvasia. Poetą labiausiai jaudina ne pačio reginio grožis ir didingumas, bet tie vidiniai ryšiai, kuriuos jis junta tarp savęs ir gamtos. Tik joje poetas jaučiasi galįs duoti valią savo jausmams, tik čia jis jaučiasi galįs būti visiškai pats savimi su savo sielvartu ir nerimu, su asmeniškiausiais savo išgyvenimais.Poeto jausmai taip ir lieka tiksliau neapibrėžti ir nekonkretizuoti. Gal tai nepasotinamas laimės ilgesio sukeltas skausmas, o gal kūrybinių jėgų pertekliaus jutimas? Bet žinome tai, kad tai kilnūs jausmai, rodantys turtingą, dosnią prigimtį, kuriai svetimas egoistinis savo širdies taupymas: savo jausmui ji atsiduoda visas. Šie poeto jausmai labai sudėtingi ir prieštaringi, kurių negalima tiksliai nusakyti žodžiais. Be to jis jaučiasi baisiai vienišas ir nesijaučia galįs patikėti savo išgyvenimus žmonėms, nesitiki galėsiąs būti jų suprastas, o jūra čia yra jo vienintelis draugas ir patikėtinis, kuris jį tikrai išklausys ir supras. Kreipdamasis į jūrą, kaip į artimiausią, pasiilgtą draugą, kuris vienas temokės jį suprasti ir išsaugoti jo paslaptį, kelis kart nurodydamas savo dvasinės esmės panašumą į jūros stichiją (“…tu pati vien suprasti gali, nes per amžius plačių
nenutildai bangų…”, “… tą galią suteik, ko ta trokšta širdis, taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!”, “Liūdna man! Gal ir tau?”, “…per amžius paliks, kaip ir aš, neramus”), poetas jūros vaizdą analogiškai susieja su vidiniu gyvenimu. Išnyksta aiškios ribos tarp jų, nebeįmanoma atskirti, kur čia jūros bangavimo ritmas, o kur nerimstančios žmogaus širdies? Su jos vaizdu susilieja ir pats neramus, maištaujantis poetas, kuriame slypi ta pati galinga energija. Jo troškimai kaip ir pati jūra platūs, begaliniai, jo skausmo ašaros tokios pat sūrios, sielvartas toks gilus. Eilėraštis “Nuo Birutės kalno” gamtos aspektu artimas “Pavasariui”, tačiau kitkuo jis žymiai skiriasi. Čia nėra taip būdingos poeto pasaulėjautai giedros, šviesumo, paprastumo, džiaugsmingumo. Šie eilėraščiai yra geri poeto jausmų per gamtovaizdį išreiškimo pavyzdžiai. Tačiau eilėraštis “Nuo Birutės kalno” yra lyg “Pavasario” priešingybė reiškiamais išgyvenimais. “Pavasaryje” – saulėtų vaizdų apibrėžtumas, iš širdies ištryškusi meilė visam pasauliui, o čia nėra kontūrų ar kokių nors ribų, širdis kupina skausmo, ilgesingą vienatvės valandą. “Maironis tuo ir reikšmingas mūsų poezijos raidai, kad jis pirmas sugebėjo sukurti lyrikoje daugiapusį žmogaus charakterį, dažnai prieštaringą jo išgyvenimų paveikslą.”1 Kitas jo eilėraštis “Taip niekas tavęs nemylės” parašytas tėvynės tema, moters tema. Jis nėra vienas iš pačių geriausių Maironio kūrinių, bet jis vienas populiariausių. Tėvynė ir moteris Maironio sąmonėje, matyt, nebuvo itin nutolę dalykai. Čia poetas savo jausmą išsako savo atvirumu, nuoširdumu ir meile. Visas eilėraštis yra lyg monologas, tai švelnus ir iškilmingas kreipimasis į Tėvynę – mylimąją, išsakantis jai savo meilę iš širdies gelmių. Eilėraštyje aprašyti ne įvykiai, o gyva išgyvenimo raida. Lyrinis subjektas myli, liūdi ir labai kenčia, sielvartauja. Jis skundžiasi, guodžiasi savo numylėtajai, netgi savo dalią lygina su ja. Tačiau konkrečiai suprasti, kas ta numylėtoji sunku: ar ji motina, sesuo, ar mylimoji? Ir visiškai painu tai, jog visame eilėraštyje jis kreipiasi į ją, o paskutinėje strofoje galiausiai įvardija tą numylėtąją – Tėvynę. Ta tradicinė motina Tėvynė čia netinka, nes eilėraštyje kalbama apie savotišką nusivylimą, kuris artimesnis “nelaimingos meilės” situacijai, o ne nusivylimas motina. Bet ji nėra ir mylimoji, nes ji vaizduojama pernelyg didinga, apie ją kalbama labai pagarbiai ar net su vos juntama baime, ji apgaubta paslapties šydu. Todėl tik keli žingsniai ją skiria nuo motinos, kuriai visada guodžiamės pirmiausiai. Bet numylėtosios bruožai nėra realistiniai, o tik literatūriniai (“puikūs pečių neapsupo šilkai”, “kaip aukštybių žvaigždė”), todėl to tiksliai nežinome. Kitas svarbus dalykas eilėraštyje yra laikas. Tai būsimojo, esamojo ir būtojo laiko kombinacija. Būsimasis pirmojoje ir paskutinėje strofose. Pirmojoje – vietoj būtojo laiko pavartotas būsimasis su neigimu, taip pabrėžiamas tikrumas (“nemylės”). Paskutinėje (“Tu jį nors atmint ar atminsi kada?”) būsimojo laiko prasmė jau ne tiek retorinė, kiek tiesioginė. Nuo antrosios strofos prasideda pasakojimas būtuoju laiku, kalbama iš tiesų apie praeities įvykius (“Kiek ašarų jam išriedėjo graudžių…”), bet nuo trečiosios strofos pasirodo esamuoju laiku parašytos frazės (“…į dausas jojo dvasią neši… ”). Nuo trečiosios strofos grįžtama į praeitį ir įvykiai pasakojami esamuoju laiku. Galimas ir tiesioginis esamojo laiko supratimas – dar ir dabar (tuo metu kai jis dar buvo gyvas) poeto dvasią numylėtoji neša į dausas. Taigi tuo pačiu metu yra kalbama ir apie praeities įvykius, ir apie šiandieninę dvasinę būseną. Eilėraštyje užsimenama ir apie lyrinį subjektą ir iki jo susitikimo su numylėtąja (“jaunystė giedra”, “skausmo širdis nesuprato”). Ir tuomet minėtas vien klausimas: “Kas suteikė tau …” “tą įstabią slaptąją galią…”. O kuomet užsidegė jauna krūtinė, kai “į dausas jojo dvasia” buvo nešama, šis klausimas lyriniam subjektui nekilo, jis atsirado tik dabar, kai jis suprato, kad jo daugiau “niekas taip giliai nemylės”. Realiai lyrinis subjektas eilėraštyje numylėtąją vadina tik meiliai, nes ji uždegė jo krūtinę, parodė naują pasaulį, atnešė įkvėpimą, bet eilėraščio pabaigoje jis ima jos nebesuprasti.