Maironio pavasario balsai dokumentas
5 (100%) 1 vote

Maironio pavasario balsai dokumentas

AČIŪ TAU, VIEŠPATIE

Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas

Sergėjai mano gyvenimo rytą:

Argi tai sykį per daug patikėdamas

Bėgau į tinklą, gudriai užrazgytą!

Žūti neleido tik šventas tikėjimas,

Tėviškas Tavo Apveizdos budėjimas.

Siela, suvarginta žemės kelionėje,

Žadinai „sursum“ stebėtinais tonais;

Dainiumi pašaukei savo malonėje,

Menką paskaitęs su dvasios valdonais;

Ir iškentėjusioj mano krūtinėje

Meilę įžiebei šalies begaliniąją.

Kuo už Apveizdę, už giesmę galingąją

Beatsilyginau? Tau suvartojau?

Skambančią giesmę ir širdį jausmingąją

Argi ne kryžkeliais kartais aikvojau?

Kaltas! Bet teisi taip daugel kentėjusį,

Tavo gerybėje viltį padėjusį!..

TAIP NIEKAS TAVĘS NEMYLĖS

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,

Kaip tavo nuliūdęs poeta!

Ar kas ir kančių tiek pakelti galės

Tiktai dėl tavęs, numylėta?

Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,

Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė

Per kiauras naktis nesumerkė akių,

Kai uždegei jauną krūtinę!

Kas suteikė tau, numylėta-graži!

Tą įstabią, slaptąją galią,

Kuria į dausas jojo dvasia neši;

Vėl dega jam norai atšalę!

Daug žemės puikių ir gražių dukterų

Jo širdį pavergti norėjo:

Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų

Ir auksą, ir vardą žadėjo.

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,

Tu proto netemdai gražybe, –

O tu tik viena širdies raktą radai

Skaisčia savo skausmo gilybe!

Bet jam tos negaila jaunystės giedros,

Kad skausmo širdis nesuprato;

Nes veidu žydros užtekėjai aušros,

Ir naują pasaulį jis mato.

Tada tai jo gema pirmoji giesmė,

Liūdnesnė už girių ošimą,

Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė

Ir šventą neši įkvėpimą.

Pasklido giesmė po tą šalį toli,

Kur Nemuno vandenys bėga;

Pažino tave ir pamilo visi:

Ir rūmai, ir sodžių sermėga.

Poetams kitiems numylėta ranka

Iš liaurų vainiką nupynė,

Tu jį nors atmint ar atminsi kada?

Tu, jo numylėta t ė v y n e!

AŠ NORĖČIAU PRIKELTI

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį

Iš kapų milžinų

Ir išgirsti nors viena, bet gyvą žodelį

Iš senųjų laikų!

Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį,

Tik ne tą šiandieninį,

Kurs ir rūbą, ir dvasią paskolintą gavo,

Oi, ne savo, ne savo!

Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinės

Vaidelučių garsių;

Kai jas pirštais paliesčiau, užkaistų krūtinės

Nuo balsų įstabių.

Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai didžiavyrių

Užmigdyti tarp girių,

Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado,

Be idėjos, be vado.

Pranokėjų kalba nebe viešnia gal būtų

Po bajorų dvarus!

Gal tiek ančkeliais brolių-lietuvių nežūtų

Po kraštus svetimus!

Gal suprastų tada, ką jiems Nemunas šneka,

Kai nakčia mėnuo teka;

Ko tos tamsiosios girios griaudingai vaitoja?

Apie ką jos dūmoja?

Veltui mano troškimai prikelti senelį

Iš kapų milžinų!

Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį

Iš senovės laikų!

POEZIJA

Išvydau ja, kai vakarinė

Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo,

O marių erdvė begalinė

Nuo pilno mėnesio tviskėjo.

Gamtos ramumo ir svajonės

Zefyro nedrumstė dvelkimas;

Ramiai ilsėjos vargo žmonės,

Padangiais skrido Serafimas.

Išvydau ją ant marių krašto:

Skruostai kaip marmuras išbalę;

Iš jos akių skaičiau be rašto

Tylaus ilgėjimos begalę.

Gamtos ramumas neramino

Jos iškentėjusios krūtinės;

Nuo žemės ašarų vadino

Sesutę žvaigždės sidabrinės.

Iš lūpų skundo negirdėjau,

Tiktai jaučiau jos širdį baugią

Ir netikėtai pamylėjau

Našlystės mano liūdną draugę.

O ji, padavusi man lyrą,

Į tą užburtą vedė šalį,

Kur takas ašaromis byra,

Kuriuo retai kas eiti gali.

Gražybių paslaptis nurodžius,

Ji širdį man jausmingą gvildė;

Jai stebuklingus davė žodžius

Ir ausį dainomis pripildė.

Gražus regėjimas prapuolė,

Ir kraujas gyslose sustingo!..

O vis negal širdis-varguolė

Užmiršti veido paslaptingo.

POETA

„Sudieu“ juk kartkartėms girdėjau

Gal iš krūtinės nešaltos;

Bet vieno, vieno negalėjau

Lig šiol užmiršti niekados!..

Nebuvo žodžių nei dejonės;

Nebiro ašaros, oi ne!

Tiktai pasaulis ir jo žmonės

Išrodė kaip sapnų sapne!

Ir nuo tų metų man ant veido

Nevieši rytmečio juokai;

Draugai stebėdamies apleido,

Ir bėgo nuo manęs vaikai.

Tada, paėmęs aukso lyrą,

Pravirkdžiau stygomis aidus,

Būrys, apstojęs skausmo vyrą:

„Poeta, – nutarė, – graudus!“

Raminas skurdžios jų krūtinės

Balsais, kaip balsimo lašu:

Patsai ramumo nepažinęs,

Kitiems išganymą nešu.

IŠ DANUTĖS AKIŲ

Iš Danutės akių tai dangus, tai naktis;

Jų gelmė – amžina paslaptis!

Pasakyk, pasakyk, kas per galia-dvasia

Tavo žavinčios akyse?

Kad man vakar sakei, jogei myli mane,

Tų akių neužmiršiu, oi ne!

Lyg pavasario rytas, kad šypsos meiliai

Ir jo žavi pirmi spinduliai.

Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau:

Jas blakstėnais užleidi tuojau…

Pasakyk man vienam, pasakyk, balandėl!

Ko taip liūdi? Kodėl, oi kodėl?

Vėl pažvelk maloniai! Aš tau giesmę už tai,

Giesmę naują išvesiu rimtai;

Paklausyk, parymok, ar ne tavo pačios

Bus tai pasaka vargo-kančios?

O, prašnek maloniai! Ta kančia, tie vargai,

Man tikėk, nebevargins ilgai;

Vien tik dainiaus giesmėj jų aidai
bepaliks

Ar į širdį nekaltą įsmigs.

Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų,

Pasiilgusi saulės dienų,

Atsibuski ir kelkis, džiaukis veidu viešu:

Atgimimo tau giesmę nešu.

Aš tau giesmę nešu ištvermės ir vilties

Po sunkios vakarykščios nakties!

Daug kentėjus Danute, užmirški vargus!

Juk tu – mano naktis ir dangus…

TAIP MAŽA PARAMOS

Taip maža paramos ant žemės:

Daug verksmo, skausmo ir kančios!

Retai dangus, rūsčiai aptemęs,

Prašvinta ant našlės-galvos.

Bet kas pažino įkvėpimą,

Jo aukštus, dangiškus jausmus,

Kas gavo brangų atminimą,

Tas čia našlaičiu nebebus.

Tam ir nakčia žvaigždelė švies,

Tarp skausmų jam saldžiai kalbės;

Nors tarp žmonių neras širdies,

Bet nemylėt jų nemokės.

Tas iškentėjusią krūtinę

Apkaitins giesmėmis dangaus,

O ašarėlę sidabrinę

Ant veido meilė teišspaus.

* * *

Seniai aš laukiu išsiilgęs,

Dažnai meldžiuos karšta malda:

Sugrįžk, sugrįžki, valanda,

Kad skruostus ašara suvilgęs,

Paliesiu lyrą kaip tada,

Kai žėrė jaunas įkvėpimas,

Jos balsui pritarė jaunimas.

IŠNYKSIU KAIP DŪMAS

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,

Ir niekas manęs neminės!

Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,

O kas jų bent vardą atspės?

Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,

Taip mainos pasaulio darbai!

Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus

Kur vyrai ar jų veikalai?

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?

Tie dvasios sumirgę žaibai!..

Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,

Kuriems nebužilgo – kapai!

Užmirš mano giesmes! Poetai kiti

Ieškos įkvėpimo brangaus;

Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,

Bet vėl kaip mane ji apgaus!

Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?

Šešėlis, kurs bėga greta!

Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota

Išblyško kaip ryto aušra!

AR AŠ KALTAS

Ar aš kaltas, kad mano širdies

Nenukalta iš šalto akmens?

Kad tiek sykių apgautos vilties

Neišsemsi kaip marių vandens!

Rodos, širdžiai paskirta mylėti,

Tai kodėl gi jai tenka kentėti?

Kiek brangių atsiliepia vardų,

Kai į buvusius žiūrim metus!

Kiek apalpo ant lūpų maldų,

Pamylėtus apleidžiant kraštus!

Kam naujos pažinties beieškoti?

Ar kad, sakant „sudieu“, beraudoti?

Žmonės spėja iš veido ramaus,

Būk man rožėmis klojas takai;

Jiems nematoma mano vidaus,

Na… ir laimės pavydi vaikai!

Bet ar saulė kitaip betekėtų,

Nors jie pragarą mano regėtų?

Nenurimstanti ieško dvasia

To, kas dora, gražu ir kilnu;

Žiba ašaros man akyse,

Apsigavusiam mielu sapnu;

Bet ant žemės ieškot idealo,

Tai vien troškulį kęsti Tantalo.

Kartais kalba pagundos balsai,

Nuo žmonių užrakinus duris,

Negirdėti, nejausti visai,

Į pasaulį užmerkti akis!..

Bet nors triukšmas už kalnų paliktų,

Argi norai per tai beužmigtų?

Nebesupusi aukso sapnais,

Jau verčiau tegu audra užkauks

Ir, prašnekus žaibais-milžinais,

Ji kaip vyrą į kovą pašauks!

Bent plačiau atsikvėptų krūtinė

Ir man širdį nukaltų gelžinę!

POETUI MIRUS

Poeto paslaptis, jausmus

Sejoja kritikai per rėtį;

Uždavinys mat įdomus –

Aikštėn autentiškai išdėti.

Išvilkę žmogų akyse

Prieš sočią, žiovaunančią minią,

Prekiauja gyva jo dvasia

Ir rodo perpjovę krūtinę.

Išplėšę žingeidžiais kabliais,

Jo širdžiai atilsio ramybę,

Neklaus, ar pūna kaulai leis

Paliesti savo šventenybę.

O, nelaimingas! Įstabia

Pagerbęs giesme meilės rytą!..

Nedovanos tau nei grabe,

Atvožę amžinatvės plyta.

Skurdžios gyvatos sūkury

Neradęs laimės nei ramumo,

Tu irgi dulkėse turi

Besigailėt širdies jautrumo!

MANO GIMTINĖ

Ten, kur Nemunas banguoja

Tarp kalnų, lankų,

Broliai vargdieniai dejuoja

Nuo senų laikų.

Ten močiutė užlingavo

Raudomis mane,

Į krūtinę skausmą savo

Liejo nežinia.

Girios ūžė ten, minėjo

Praeities laikus,

Kai lietuvis netikėjo,

Jog belaisviu bus.

Ten apleistos pilys griūva

Ant kalnų aukštai;

Milžinų ten kaulai pūva,

Verkia jų kapai.

Ten užaugau, iškentėjau

Aš kančias visas

Ir pamėgau, pamylėjau

Vargdienių dūmas.

O tos dūmos vargdieninės

Griaužia kai kada,

Tartum rūdys geležinės

Amžina žaizda.

PAVASARIS

Pavasario saulė prašvito meiliai

Ir juokiasi, širdį vilioja;

Iškilo į dangų aukštai vėversiai,

Čyrena, sparneliais plasnoja.

Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų

Bučiuoja, gaivina krūtinę;

Pabiro, pasklido žiedai ant lankų –

Vainikų eilė pirmutinė.

Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!

Vien meilę norėtum dainuoti,

Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,

Su meile saldžiai pabučiuoti!

DUETAS

Jis

Nesek sau rožės prie kasų:

Ji širdį jauną pavilios;

Dėl tavo meilės nebylios

Kas nepamirš vargų visų?

Ji širdį jauną pavilios.

Ji

Duok ranką man, jei tau sunku:

Aš vesiu ją žvaigždžių keliais,

Vainikais pindama žaliais,

Erškėčius raudama taku,

Aš vesiu ją žvaigždžių keliais.

Abudu

Naktis graži. Kvapai žiedų

Svaigina alpstančius jausmus;

Liūliuoja, supa, neša mus

Aukštai nuo žemės valandų!..

Svaigina alpstančius jausmus.

Jis

Svajonių mano ir kančios

Tu nesuprasi niekados;

Tik gaila bus tau valandos

Kaip mano ašara skaisčios!..

Tu nesuprasi niekados.

Ji

Ant tavo vyriško
peties

Duok pasiguost žmonių varguos!

Aukštai girdi? Aidai danguos!..

Tu neužmirši tos nakties!..

Duok užsimiršt žmonių varguos!

Abudu

Naktis graži. Kvapai žiedų

Svaigina alpstančius jausmus;

Liūliuoja, supa, neša mus

Aukštai nuo žemės valandų!

Svaigina alpstančius jausmus.

VASAROS NAKTYS

Ramios, malonios vasaros naktys;

Medžio užmigęs nejuda lapas;

Viskas nutilo, viskas nurimo,

Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.

Viskas užmigo, viskas nurimo;

Žemę apsupo meilės svajonės;

Neša jos sielą, neša, liūliuoja,

Ilgesio pilnos ir įkvėpimo.

Vasaros naktys, ramios, malonios,

Atilsiu liūdną širdį viliojat!

Tiek tų ant žemės sielvartų, vargo!..

Jūs tiktai vienos ramios, vienodos.

Ramios, vienodos! Magiška jėga

Migdote gamtą saldžia svajone!

Kam gi nemigdot mano troškimų?

Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?

Noris apimti visą pasaulį;

Noris mylėti Dievą aukščiausį;

Noris pasiekti amžiną grožį!..

Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?

SAULEI LEIDŽIANTIS

Taip liūdna man kartais ant saulės laidos!

Tarytum šviesos spinduliuos

Palydžiu sapnus paskutinės maldos;

Lyg, rodos, ko trokštu, gailiuos!

Ir norint rytojaus sulaukti viliuos,

Man liūdna ant saulės laidos.

Ilgėjimo mintys eilių eilėmis

Vyniojasi iš atminties:

Vilioja į tolį žvaigždžių akimis

Po priedanga sargo-nakties,

Ir slėgdamos gula sunkiai ant širdies

Tos mintys eilių eilėmis.

Pavargusiai gamtai ilsėtis ramu

Po priedanga melsvo dangaus:

Žvaigždžių milijonai žydru margumu

Iš aukšto ant jos besargaus;

Tik atilsio mano dvasia neragaus,

Nors gamtai ilsėtis ramu!

UŽMIGO ŽEMĖ

Užmigo žemė. Tik dangaus

Negęsta akys sidabrinės,

Ir sparnas miego malonaus

Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,

Nenuramins širdis troškimų;

Dvasia ko ieško, kas atspės,

Kai skęsta ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,

Ir užsimerks nakties šviesybės;

Neras tik atilsio širdis:

Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

SUOLELIS MIŠKE

Kas tą vietelę aplankys,

Tai rankai ačiū pasakys,

Kuri suolelį tašė, kalė.

Čia taip malonu ir ramu!

Pripildo paukščiai čiulbimu

Tą žalią be pastogio salę.

TUPI ŠARKA

Tupi šarka ant tvoros,

Nenuvaldo uodegos,

Riečia, kraipo mandagiai.

Po dvarus visur lakioji,

Tai atspėk gi man, margoji:

Kokio vėjo bus piršliai?

Uodegytę pakraipyk,

Visą tiesą pasakyk:

Iš rytų ar vakarų?

Va, į kairę! Ten Batūras;

Fi, ne ponas, – juodas būras!.

Bet daug turi pinigų.

Oi šarkyte, tu kvaili!

Kam į dešinę suki?

Tas be grašio, nors gražus!..

O į vakarus, margoji,

Uodegytės ar nemoji?

Ar nuo mylimo nebus?

KUKAVO GEGUTĖ

Kukavo gegutė, kukavo ilgai;

Jai atliepė girių jausmingi aidai

Paklausė našlaitė tada:

Kiek metų jai žemėje skirta vargų?

Kiek laiko ilgėsis Dangaus angelų?

Kiek verks be pastogės maža?

Triskart sukukavo gegutė margoji.

„Taip maža vargų suskaitei man, geroji!

Per daug gailestingos širdies!..

Bet kas pamokys įsirengt į kelionę?

Kaip Dievo pasveikinsiu aukštą malonę?

Kas maža našlaitę apšvies?

Trejybei pavesiu pirmuosius metus,

O kūdikiui Jėzui antrieji tebus!

O Tau, Motinėle, treti! Tu melstis

Į Dievą mane mokinai, Marija,

Tave taip aš myliu karštai!

Privesi prie Dievo pati.

„Garbė Jėzui Kristui!“ ištarsiu priėjus;

Aukščiausias paglostęs šauks aukso dirbėjus

Ir lieps man prisegti sparnus.

Tada kaip kregždelė į dangų nuskrisiu,

O žemę lankydama, žmones mokysiu

Užjausti našlaičius mažus“.

DŽIOVININKĖ

Paslaptingi,

Stebuklingi

Praeities aidai

Jai vaidinas,

Pinte pinas

Kaip laukų žiedai.

Širdį baugią –

Mano drauge

Ilgesio varguos

Kas mylėjęs,

Daug kentėjęs,

Besupras, paguos?

Ne šis svietas –

Šaltas, kietas,

Pilnas sopulių,

Ne sesytės –

Baltalytės,

Ne melai piršlių…

Draugės vienos –

Karsto sienos,

Smeltini kapai!..

Ir į varią

Jiems pritarę

Gedulo varpai!

Gražią, mielą

Jauną sielą,

Skaisčią kaip versmė,

Neš į brangų

Rūmą-dangų

Angelų giesmė.

J. St.

Aš nežinau, graži sesute!

Ar šluostei ašaras varguos,

Kada mylėjai vien matutę

Ir sargą-angelą danguos.

Aš nežinau, ar ko gailėjos

Ramiai tebmieganti širdis,

Kada neliūdo, neilgėjos

Vienuolė tavo paslaptis.

Ar kiaurą naktį lig aušrinės

Akių sumerkti negavai,

Kada, prispaudus prie krūtinės,

Tiktai kryželį bučiavai?

Kai tavo sąžinė jausminga

Kas dieną vystėsi skaisčiau,

Ar nebuvai tada laiminga?

Aš nežinau; atspėt bijau…

Kitų dienų kita saulutė

Tau sužavėjo akeles,

Ir užmiršai dabar, sesute,

Linksmąsias savo daineles.

Žemyn nusviro ant krūtinės

Galvutė nuo jaunų pečių,

O mintys sunkios, begalinės

Iš erdvių slenka paslapčių.

Jų neapveiksi, neužspausi,

Gyvatos žengdama taku,

Tik valandoj karčioj paklausi,

Kodėl, Dievuliau, taip sunku?

Bet nesiskųsi tosios galios,

Kuri tau širdį surakys;

Tik veido marmuras išbalęs

Oi daugel, daugel pasakys!..

Širdis man verkia: tavo sielą

Suprasti vienas aš galiu;

Bet skirta eit man, mano miela,

Kitu gyvenimo keliu.

JEI ŽEMĖ ŠIRDĮ VILIOJO

Jei žemė kada širdį man ir viliojo,

Tai jos neišpildė maldos:

Tarp žemės sapnų ji ko kito ieškojo,

Ko čia neatras
taip, neatras! Jei į tai netikėjau,

Jei klydau, kaip daugel kitų,

Tai galvą aukštai iki galo mokėjau

Nešioti, neliesdams purvų.

Laimingas tasai, kurs be kūno sapnavo;

Kam švietė žvaigždė tolima;

Kurs savo gražaus idealo negavo

Pažinti arčiau niekada.

Kaip paukštis budrus, taip iš anksto beskrysta

Žmogaus apgaulingi sapnai;

Bet gėlės kely greit nuo saulės pavysta

Ir lieka vieni stagarai!..

Aukščiausi, davei širdį man begalinę,

Ją vienas suprasti gali;

Tu vienas gali atgaivinti krūtinę,

Kad kryžkeliais žūna baili.

Tu vienas esi nemeluota gražybė,

Kurs amžiais be vakaro švies!

Ir Tau tik vienam, Amžinoji Teisybe,

Visi pajautimai širdies!

UOSIS IR ŽMOGUS

Amžiaus ilgus metus

Augo uosis gražus,

Ir augo, ir lapais žaliavo;

Tarp pakalnių plačių,

Tarp beržų, drebulių

Viršūnės jis nelenkė savo.

Daužė jį vėsulai, –

Nedrebėjo jisai,

Puikiai ir iš aukšto žiūrėjo;

O kai žvaigždės nušvis

Per žvainąsias naktis,

Jautriai apie meilę šlamėjo.

Jam prie šono tada

Iš šaknų jo greta

Uoselis žalsvutis išdygo:

Skleidė uosis šakas,

Per naktis ir dienas

Iš džiaugsmo siūravo, nemigo.

Jau nerūpi miškai,

Taip nežiūri aukštai,

Vien sūnų prie šono sau glaudžia;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2915 žodžiai iš 9716 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.