Maironio poetinio pasaulio kontūrai
5 (100%) 1 vote

Maironio poetinio pasaulio kontūrai

MAIRONIO POETINIO PASAULIO KONTŪRAI

Maironio vieta mūsų literatūroje ypatinga. Nebūtume teisūs, jeigu sakytume, kad jis pats talentingiausias poetas – būta, o gal ir esama nemažiau talentingų už jį. Bet vis tiek jis – visų Lietuvos poetų pirmasis, “ mūsų poetų didysis kunigaikštis “, kaip kažkuria proga kiek poetiškai L.Giros pasakyta.

Tiesa, buvo laikas, kai auganti Lietuvių poezija nusigręžė nuo Maironio – tai buvo neišvengiamas gyvos, dinamiškos literatūros žingsnis. Be kita ko, tada buvo sakoma, kad Maironio poezija esanti pernelyg elementari, t.y. pernelyg nesudėtinga, aiški, paprasta – tokia ji atrodė jaunesnėms kartoms, siekusioms komplikuotesnio, refinuotesnio poetinio žodžio, be kurio neišsiverčia šiuolaikinė literatūra. Tačiau elementari reiškia ir ką kita, reiškia pirmapradė, kylantį iš žmogaus ir žodžio gelmių, nereikalaujantį racionalaus pagrindimo. O šia prasme Maironio poezija iš tikrųjų elementari. Poeto talentas pavergė tautą be jokių įtikinėjimų ir įrodinėjimų, jo įtaigumų prasivėrė visų širdys, Maironis tapo poetiškumo esmės reiškėju ir etalonu.

Šis talentas pasireiškė pirmiausia kalbos sferoje. Poetinis žodis, liaudies dainoje žėrėjęs daugelį šimtmečių, raštų kalboje glūdantis nuo A. Kulviečio, S. Rapolionio ir M.Mažvydo laikų, Maironio kūryboje praskleidė iki tol neregėtas galimybes. Amžininkai su džiaugsmo ašaromis gėrėjosi jo skambumu, vaizdingumu ir raiškumu. Jis sukūrė tokius įvaizdžius ir metaforas, tokį žodžio intonacinį ir ritminį įvairumą, kuriuo galėjo išsakyti visą žmogaus dvasinio gyvenimo pilnatvę. Jis kalbėjo apie tokius dalykus, kurių ištarti ir pavadinti iki šiol niekas nemokėjo ir net nebandė. Maironis rado žodį, kuriuo siela suvokė ir pavadina daugeriopus savo ryšius su pasauliu, iš kurių svarbiausias – ryšys su tėvyne.

Šis ryšys kyla iš ypatingo jautrumo tam, ko reikalavo laikas. Lietuvių tauta buvo valstiečių tauta, valstiečių, kurių vertybinę orientacijos sistema rėmėsi daug šimtmečių nesikeičiančią tradiciją, iš kartos į kartą paveldimais etiniais, religiniais, meniniais modeliais. Ir kai 19 a. Antroje pusėje visa gyvenimo sankloda ėmė keistis neregėtai sparčiai ir intensyviai, iš esmės pakito ir šio valstiečio bei jo į mokslus išėjusio vaiko situacija pasaulyje, prasiplėtė jo horizontai, statišką, uždarą buitį pakeitė atvira ir dinamiška tautos istorijos tėkmė. Suvokti savo ryšį su tauta, o tautą kai atramą jo peties egzistenciją tapo aktualiausiu žmogaus poreikiu. Būsimasis Maironis šitai pajuto su visu bundančio talento imlumu ir intuicija. Jo negąsdino ir netrikdė tai, kad Lietuva buvo išbraukta iš pasaulio, o lietuviai buvo laikomi mirštančia tauta.

Šeštos klasės gimnazistas, jis pradeda rašyti Lietuvos istoriją, kurią užbaigia seminarijos antrame kurse. Jį pagauna tautinio atgimimo banga, ir jis žino, kad tautos istorinio kelio įsisąmoninimas, ryšys su tautos praeitimi yra vienintelė patikima, o drauge būtina atrama dabarčiai ir ateičiai.

Poetinis talentas nubunda irgi dar besimokant Kauno gimnazijoje. Po abitūros egzaminų Jonas Mačiulis pasirenka literatūros studijas Kijevo universitete ir kai po keleto mėnesių įsisąmonina, jog carizmo sąlygomis lietuviui filologo profesija, būsimas mokytojo darbas niekaip nesiderins su neišvengiamai konspiratyvia, valdžios persekiojamą literato veikla, jis meta universitetą ir stoja į seminariją – irgi, matyt, pirmiausia literatūriniais sumetimais: čia jį viliojo “ Anykščių šilelio “ dainiaus garbė, čia jis tikėjosi rasti saugesnį prieglobstį poetiniai kūrybai. Ir iš tikrųjų – netrukus “Aušroje “ pasirodo jo pirmasis eilėraštis, ima skleistis būsimojo Maironio kūrybos pasaulis. Ima pildytis 19 a. pirmoje pusėje (1842) išsakyta I. Kraševskio pranašystė : “Nežinau kada, bet tikrai gims lietuvis, kuris Donelaičio kalba giedos apie Lietuvą savitai, nieko nemėgdžiodamas “.

Maironis giesmėje apie Lietuvą, visų pirma apie jos istorinę praeitį, iškelia heroinius momentus ir juos aktualizuoja. Čia jis eina S. Daukanto ir M. Valančiaus pėdomis. Kaip ir jie, Maironis supranta, kad ką tik iš baudžiavos išsivadavusiam valstiečiui reikia padėti atsitiesti vergystės amžių sulenktą nugarą, reikia ugdyti ir stiprinti jo žmogiškos vertės supratimą, pasitikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis, formuoti vergystės ir menkumo kompleksų prislėgtą žmogų heroiškais pavyzdžiais. Tam tarnavo S.Daukanto pasakojimai apie lietuvių kovas ir pergales kare su kryžiuočiais, jo išversti K. Nepoto “ Gyvenimai didžiųjų karvedžių “. Heroišką mirtį už savo įsitikinimus aukštino M.Valančius “ Šventųjų gyvenimuose “ ir politinėse anticarinėse brošiūrose, kuriose kritusiems kovoje prieš carinį smurtą žadėjo šventųjų kankinių vainiką ir amžiną garbę danguje. Tokiais pat heroiškais tonais skamba Maironio poezija, aukštinanti didelius protėvių žygius ir jų šlovę :

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 791 žodžiai iš 2372 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.