Maironis
5 (100%) 1 vote

Maironis

Rašytojo gyvenimo faktai

Dubysos paupio sritis davė lietuvių tautai poetą, kuris taip ilgesingai troško „ prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų“. Poeto tėvai , seneliai ir proseneliai buvo Betygalos apylinkių gyventojai, vadinamieji „karališkieji“ valstiečiai. Nežinia tuo tarpu, kur gyveno poeto prosenelis Juozapas Mačiulis. Reikia manyt, kad jis kaip ir jo vaikai buvo valstybinio Maksvitų dvaro valstietis, turėjęs ūkį Didžkaimyje, kurį paveldėjo jo vyresnysis sūnus Kasparas Mačiulis, gimęs apie 1790 m. Čia jį gyvenant rodo 1851 – 1855 metų inventoriai. Jaunesnysis sūnus, Adomas Mačiulis, poeto senelis, gimęs apie 1800 m., tų pačių inventorių žiniomis, gyveno Steponkaimyje, kuris vėliau atiteko kaip dalis poeto tėvo Aleksandro Mačiulio seseriai, ištekėjusiai, rodos, už jono Lukino. 1851 m. sudarytuose Maksvitų dvaro planuose Bernotų viensėdis, poeto tėviškė, figūruoja kaip atsarginė žemė, ateityje priskirsima valstiečiams. Tik, matyt, vėliau pieštuku čia įrašyta Aleksandro Mačiulio pavardė. O apie poeto motiną galima pasakyti tik tiek: ji su šeima nuo seno gyveno Šimkaičiuose.

Poeto tėvas, mažaraštis, bet valingas ir apsukrus valstietis, buvo laisvas nuo baudžiavos ir savo padėtim bei ambicijomis nenusileido smulkiems dvarininkams. Mačiuliai palaikė artimus ryšius su M. Valančiumi.

Aleksandras Mačiulis vedė Oną Kurmauskaitę Betygalos klebono patartas. Bet ir taip Mačiulių ir Kurauskų šeimos nuo artimai bendravo. Betygalos bažnyčios metrikų knygų tėra išlikę fragmentai, bet iš jų matyt, kad, pavyzdžiui, 1802 01 19 m. Juozapas Maciulevičius (Mačiulis) krikštijo Kazimiero Kurausko iš Šimkaičių sūnų Adomą, o ir vėliau šių šeimų nariai yra ėję vieni pas kitus į kūmus. Pranciškus Kurauskas buvo ir poeto krikštatėvis.

Dar feodalinių santykiu gelmėje prasidėjęs valstiečių skaidymasis intensyviai vyko ir toliau, išsiskiriant ir labiausiai pasiturinčiam sluoksniui. Jam tad ir priklausė Aleksandras Mačiulis. Gaudamas dar baudžiavos laikais Bernotus – tarp privataus dvaro žemių išsklaidytų rėžių valaką,- jis jau, matyt, buvo turtingas žmogus. Atsiėmęs turbūt pinigais savo dalį iš tėviškės, kurią valdė, atrodo, iki ištekant seseriai, užsidirbęs dar ūkvedžiaudamas ar kokiais kitais būdais, jis jau skolina pinigų net apylinkės dvarininkams. Apie 1860 m. jam už skolas perleidžia 3 – 4 metams Pasandarį Astrauskai, seni šio dvaro paveldėtojai. Palikęs Bernotuose Šeimininkauti giminaitę Palkevičienę, jis pats nusikelia į Pasandvarį su didžiuma inventoriaus. „stato ten devynis jungus, devynis artojus, gano savo gyvulius gerose dvaro ganyklose, ūkininkauja, pačius dvarininkus laikydamas savo įnamiais dalyje dvaro rūmų“.

Čia, Pasandvaryje, 1862 m. lapkričio 2 d. ir gimė būsimasis poetasJonas Mačiulis – Maironis. Gimė jis didelių socialinių ir politinių sukrėtimų epochoje, savo kilme susijęs su ta lietuvių valstietijos dalimi, kuri baudžiavos ir pirmųjų poreforminių dešimtmečių laikotarpiu buvo ekonominio ir kultūrinio progreso nešėja, nors, carinės Rusijos vystymosi prieštaringumų sąlygojimas, jos revoliucionizuojantis vaidmuo visuomeninių santykių raidoje ir nebuvo didelis. Baudžiavą panaikinus, ir šiai pasiturinčios valstietijos daliai atsivėrė tolesnio ekonominio stiprėjimo perspektyvos,- ilgainiui ir Bernotų savininko ūkis padidėjo dvigubai.

1863 m. sukilimas nepatraukė visos valstiečių masės. Nesidėjo į jį nė Aleksandras Mačiulis, nors išlikti visai neutralus šiame ginkluotame sambrūzdyje neįstengė. Sukilimas taip smarkiai sukrėtė visą kraštą, kad nuošaly laikytis buvo neįmanoma – kiekvienas turėjo tapti tų įvykių dalyviu – net mažajam, vos vienerių metų, Jonukui Pasandvario dvarininkaitės pasiuvo keturkampe kepuraitę – „konfederatą“ – pritarimo sukilimui ženklą.

Al. Mačiulis buvo apkaltintas teikęs paramą sukilėliams, atsidūrė kalėjime, ir jį tardė Kauno gubernatorius N. Muravjovas. Tiesa, jam pavyko išsiteisinti, bet šio konflikto su carine valdžia įspūdis neišdilo: priešiškas požiūris į carizmą nuo šiol įsigali Mačiulių šeimoje, jo tvirtai laikomasi, jis sudarė tą politinę atmosferą, kuri gaubė būsimojo poeto vaikystę.

Svarbus veiksnys, formavęs Mačiulių šeimos politinį nusistatymą, taip pat ir kultūrines aspiracijas, buvo M. Valančiaus poveikis. Mačiuliai jį patyrė ne tiktai ta forma, kaip visa ano meto Žemaitijos valstiečių masė, kuriai šio vyskupo autoritetas buvo labai didelis, bet ir dėl asmeninių kontaktų: Al. Mačiulis gerai pažinojo M. Valančių. Nuvažiavęs į Kauną, visada jį aplankydavo. Buvo pas vyskupą nuvežęs ir savo dar visai mažą Joniuką.

Mačiulių šeimos politinę atmosferą M. Valančius bus nuteikęs visų pirma požiūriu į caro valdžia. Tas požiūris, kaip žinoma, nebuvo vienareikšmis: vyskupas oficialiose pareiškimuose yra pasmerkęs 1863 m. sukilimą. Bet, antra vertus, jo plačiai varomas nelegalus lietuviškų knygų spausdinimas, net jo religinės veiklos pobūdis ir turinys, visa jo laikysena neleido užgesti carizmo valdininkų įtarimui, kad M. Valančius – tai opozicinių nusiteikimų krašte skatintojas, palaikąs
„viešą ir slaptą, atkaklų priešinimąsi“ visiems caro valdžios įstatymams.

M. Valančiaus neigiamas požiūris bent jau carizmo varomą rusifikaciją ir ypač krašto pravoslavinimą buvo aiškus kiekvienam, turėjusiam su juo šiokį ar tokį kontaktą. Negalėjo šito nejausti nė Al. Mačiulis, kuris grįždavęs iš vyskupo pilnas įspūdžių, primokytas drąsiai ir kietai laikytis pasyviosios opozicijos carizmui.

Visos tos nuotaikos, kalbos, įspūdžiai, lygiai kaip ir tragiškojo sukilimo vaizdų fragmentai, neįsirėžė vaiko atmintyje rišlia ir įprasminta forma – jie vėliau tešmėžavo sąmonėje padrikais, miglotais pavidalais.

Bet vis dėlto, kad ir nejučiomis, jie formavo būsimo poeto pažiūras, paliko gilią žymę visame jo mentalitete ir buvo vienas iš esminių idėjinio jo kūrybos pagrindo komponentų. Ilgainiui iš namų paveldėtos opozicinės nuotaikos, susipynusios su kitokiais stimulais, įgaus apibrėžtų politinių pažiūrų programą. Šitoji programa bus labai nuosaiki, tolima bet kokiam revoliucingumui, ji išreikš tik atsargią opoziciją nacionalinei carizmo politikai. Bet ji negalės apibūdinti poeto santykių su carizmu visumos: širdyje nuo pat vaikystės giliai tvyros priešiškumas jėgai, sugniuždžiusiai sukilimą, žiauriai engiančiai gimtąjį kraštą, „geležine ranka“ spaudžiančiai artimuosius,-ir tas priešiškumas įsilies į dvasinio gyvenimo podirvį, iš kurio ilgainiui ištrykš drąsos ir maištingos kūrybos versmė.

Politinių nusiteikimų pradmenys tebuvo, aišku, tik vienas iš daugelio būsimojo poeto pasaulėžiūros ingredientų, kurių formavimąsi lėmė šeimos aplinka, daugiausia sąlygojanti žmogaus charakterio, jo idėjinių simpatijų ir antipatijų kryptį – arba skatindama ir paremdama, arba sukeldama prieštaravimų dvasią, savo nepriimtinumu individui veikdama kaip faktorius, ugdantis psichologines bei idėjines vertybes, priešingas toms, kurios vyrauja šeimoje.

Būsimojo Maironio santykis su šeima buvo grynai pozityvus, dėl to čia susiklosčiusių ryšių, papročių, gyvenimo būdo skatinantis poveikis augančiam žmogui galėjo būti labai stiprus. Jo asmenybės brendimą lėmė valstietiška lietuviška Mačiulių šeimos buitis ir kultūra.

Tos kultūros pagrindą sudarė liaudinė tradicija. Nuo pat lopšio poetas girdėjo turtingą ir raiškią kalbą, kuria išmoko tarti pirmuosius žodžius: tai buvo aukštaičių vakariečių – šiauriečių tarmė. Jį gaubė tautosakos grožio ir fantastikos stichija. Tačiau ji turbūt nebuvo, kaip to esame pratę laukti, labai artimai susijusi su motinos asmeniu, kuris veikiausiai dėl savo kuklumo, tylumo ar blankumo kažkaip neryškiai poeto vaikystės paveiksle, iškylančiame mums iš negausių literatūroje užfiksuotų prisiminimų. Sako ją buvus atsidėjusią šeimininkę, ne per daug tesirūpinusią savo vaikais, pavedusią juos auginti auklėms giminaitėms. Savo auklę – Oną Palkevičienę – Jonukas labai mylėjo. Tai buvo gyva, energinga mergina, dainininkė ir pasakotoja, pirmoji jo skaitymo mokytoja.

Bet ryškiausia figūra Mačiulių namuose buvo tėvas – veiklus ir energingas. Jis lėmė šeimos buities charakterį – būdingos ano meto pasiturinčio valstiečio buities, kur pynėsi ir konservatyviosios gyvenimo formos, ir naujų, kapitalistinių santykių pagimdyti reiškiniai.

Arklių Mačiulis augindavo nedaug – dvejetą ar trejetą: didesnę ūkio darbų dalį atlikdavo du jaučių jungai. Melžemų karvių būdavo 8 – 9. Valgyti darbininkams duodavo gerai, tačiau darbo visiems užtekdavo. Ir pats šeimininkas būdavo labai darbštus, mažai temiegodavo. Reikėjo ne tik visus javus iškulti spragilais, bet ir į malūną Mačiulis grūdų neveždavo. Jis savo namuose turėjo įsitaisęs dvejas girnas, kurias bernai per žiemą sukdavo. Tuo laiku jis pats sukdavo nagines ar joms sukdavo šniūrelius. Su naginėmis į bažnyčią eidavo ir jo paties vaikai; tik prie miestelio persiaudavo bateliais. Tų pačių metų derliaus javų jis niekada neparduodavęs, užtat, kai kartą Mačiulio amžiuje pasitaikė badmetis, jis ne tik sušelpęs savo kaimynus, bet nemaža grūdų pardavęs miesteliui ir už tai paėmęs gražaus pinigo.

Savo įgytą turtą Mačiulis stropiai saugojęs. Kad jo arklių ir raguočių kas nepavogtų, jis pats ir bernai miegodavo ant tvartų. Šiaip jis nė su kuo nesibardavęs. Al. Mačiulis buvo praktinė veiklos žmogus, kietai saugojęs savo naudą. Bet šiaip jis mėgdavo ir mokėdavo bendrauti su žmonėmis, turėjo įgimtų organizacinių ir diplomatinių sugebėjimų, išvedusių jį iš siauros, uždaros ano meto valstiečių buities. Jis garsėjo įgimtu protu, nusimanydavo ūkio darbuose, mokėjo skiepyti medelius, buvo prityręs bitininkas. Apsukrus ir sumanus valstietis pageidaujamas ir gretimuose dvaruose. Jis turėjo pažinčių su Raseinių valdininkais, jiems padedant, vaduodavo jaunikaičius rekrūtus nuo karo tarnybos – tais reikalais važinėdavo ir į Kauną. Bet nesvetimi jam buvo meniniai polinkiai bei prašmatni fantazija: jis turėjo gerą balsą, buvo garsus dainininkas. Visos apylinkės nuostabą keldavo dresuotojas arklys, kurį Mačiulis išmokė šokti.

Jau žymiai vėliau dominuojančius tėvo bruožus galima bus atsekti sūnaus charakteryje – ypač dėstant akademijoje, rektoriaujant Kauno seminarijoje, kur taip akivaizdžiai
diplomatiniai bei organizaciniai sugebėjimai, suteikdami jo asmeniui ne visados simpatingų bruožų, atskleisdami jo prieštaringą veiklą, kur taip keistai susipynė gyvenimiškoji ir kūrybinė meninė plotmės. Bet, antra vertus, tėvo charakterio struktūra atsilieps ir jo kūrybinėje individualybėje ryškiomis valingumo ir energijos apraiškomis.

Mačiulių šeima nebuvo užsisklendusi tik siauroje patriarchalinėje valstiečių buityje, jos kultūrinis atkirtis nesibaigė su tradicine liaudies kultūra. JI priklausė tam šviesiam ano meto valstietijos sluoksniui, kuriame gyvo atgarsio rasdavo anų laikų lietuvių literatūra. Tėvas buvo raštingas žmogus, mokė vaikus rašto nuo pat mažumės – ne tik Jonuką, bet ir visas tris dukteris: Prancišką, Marcelę, Kotryną.

Knyga nebuvo retas svečias Mačiulių namuose. Važinėdamas su reikalais į Kauną, tėvas jų parveždavo. Knygų jiems nebuvo sunku gauti, nes per Raseinius anuomet ėjo visa kontrabanda iš Prūsų. Nežinia, kokių lietuviškų knygų bus buvę anuomet Mačiulių namuose – apie tai galima tik spėlioti. Bet reikia manyti, kad, be religinio turinio knygelių, ten būta ir kitokios literatūros: liaudžiai skirtų ar jai prieinamų knygų tuomet pasirodydavo ne taip jau maža. Nėra abejonės, kad Mačiuliai turėjo ir pagarbiai saugojo M. Valančiaus knygas.

Mačiuliai materialiniu atžvilgiu nuo dvaro nebuvo priklausomi – gal net priešingai: Al. Mačiulis, kad ir valstietis, bet turtingas ir savarankiškas, jautėsi pranašesnis už ekonomiškai smunkančius dvarininkus ir šlėktą. Prieš juos jis mėgdavo net pasipuikuoti savo valstietiškumu. Įdomi detalė: dvarininkus Mačiulis maloniai priimdavo, juos vaišindavo, tačiau tada jis apsivilkdavo paprastus kailinius, nors turėdavo ir ištaigingesnių rūbų. Tada savo menkavertiškumo jausmo, galėjusio kilti luominės diskriminacijos pagrindu, aišku, nebuvo.

Tačiau žymesnės įtakos Mačiulių šeimos kultūrai kontaktai su dvaru nepadarė. Jų šeimos kalba buvo lietuvių: čia ir aukštesniosios lietuvių kultūros daigai šaknis buvo suleidę, Tiesa, Al. Mačiulis mokėjo lenkiškai, pamokė šios kalbos ir paaugančius savo vaikus, bet tik dėl to, kad ano meto sąlygomis tai buvo būtina, norint bendrauti su šviesuomene. Tačiau niekada neprarasta sąmoningo ryšio su savo tradicija ir kultūra.

Šitoji tradicija ir kultūra įspaudė tvirtas žymes besiformuojančioje vaiko pasaulėžiūroje. Vėliau gyvenimas daug ką stengsis formuoti ir keisti savaip, bet niekad nepajėgs išdildyti to, kas įsirėžė imlioje ir jautrioje aplinkos poveikiams vaikystėje metų psichikoje.

O susidūrus su priešingos linkmės veiksniais teko anksti – tik pradėjus lankyti valdinę mokyklą, kuri visomis jos disciplinoje buvusiomis priemonėmis stengėsi skiepyti oficialiąją carinės imperijos ideologiją, griauti tai, kas vaikui buvo įdiegta lietuviškoje valstiečių šeimoje.

Mačiulių Jonukas pateko i svetimą tiek socialiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu aplinką. Kauno gimnaziją tėvai pasirinko, matyt, dėl to, kad Šiauliai buvo sunkiau pasiekiami. Į Kauną važiuodavo arkliais iki Vilkijos, o toliau – garlaiviu. Užtat mokestis už mokslą Kauno gimnazijoje buvo didesnis negu Šiaulių: 1874 m. Kauno parengiamojoje klasėje reikėjo mokėti per metus po 30 rb., kitose klasėse – po 40 rb., o Šiauliuose tuo pačiu metu – parengiamojoje klasėje 24 rb., kitose – 30 rb.

Prieš stodamas į gimnaziją, Jonukas bene pusmetį mokėsi vidurinėje mokykloje, greičiausiai Betygaloje, kur jis galėjo gyventi pas motinos gimines. Paskui jį per vasarą mokė vienas Pasandvario Astrauskų. Suprantama, kad pasiruošimas egzaminams buvo menkas. Vaiką priėmė į parengiamąją klasę.

Tėvai apgyvendino jį Betygalos apylinkės bajoro našlės Juzefos Nešukonienės bendrabutyje. Pradžioje mokslas Jonukui sekėsi menkai: rusiškai jis nemokėjo, tad, liko toje pačioje parengiamojoje klasėje antriems metams. Užtai paskui jis visą laiką mokėsi gerai ir sklandžiai žengė iš klasės į klasę. Dar parengiamojoje klasėje jis išsiskyrė matematiniais sugebėjimais, matyt, paveldėtais iš tėvo. Užtat jį mėgęs mokytojas G. Izmailovas lemdavęs Mačiuliui aukštąją karjerą.

Gimnazijoje Jonas turėjo ypač gerą draugą Antaną Vytartą. Jis buvo metais jaunesnis už Joną Mačiulį. Jų abiejų gimimas pažymėtas ta pačia 1863 metų tragedija. Su Antanu santykiai buvo itin nuoširdųs: jiedu Kaune gyveno viename bute, o atostogų metu tai Jonukas viešėjo Vytartuose, tai Antanas Mačiuliuose.

Jonas Mačiulis, baigęs 4 klases, norėjo stoti į kunigų seminariją, ir tik griežtas tėvų noras, kad sūnus baigtų gimnaziją, jį nuo to sulaikė.

Tik čia, aukštesnėse klasėse, išaugus iš vaikystės amžiaus, apsibrėžia, susiformuoja interesai, klostosi pagrindiniai individualybės bruožai.

Šeštoje klasėje staiga atbunda literatūrinis talentas, humanitariniai interesai. Jonas pasižymi rašomaisiais darbais, literatūros dalykai pasidaro labiausiai dominanti sritis. Jo rašinys „Apie draugystę“ literatūros mokytojo dėmesį: taip parašyti galįs tik subrendęs, gyvenimą pažįstantis žmogus. Gal šiuo metu parašomi ir pirmieji eilėraščiai lenkų kalba, kuriuos vėliau, seminarijoje, pradėjęs rašyti lietuviškai, sudegina.

Suprantama, kad iš visų dėstomų dalykų
dabar turėjo dominti literatūra. Tačiau literatūros dėstymas carinėje gimnazijoje buvo sutvarkytas taip, kad jis negalėjo patenkinti iškilusių poreikių, negalėjo pasotinti dvasinio alkio ir patenkinti tų troškimų, kurie dabar jame sukilo.

Literatūrą J. Mačiuliui penktoje klasėje dėstė Peterburgo universitetą baigęs N. Krylovas, šeštoje ir septintoje – A. Pigulevičius, o aštuntoje – S. Vesinas, – abu pastarieji taip pat Peterburbo universiteto auklėtiniai. Kokie jie buvo mokytojai ir kaip jie literatūrą dėstė, žinių nėra, bet, kiek matyti iš vėlesnės Maironio kūrybos, jis didžiai vertino rusų literatūros išraiškos grožį, o idėjinis tematinis jos aspektas taip ir liko jam gana tolimas.

Kauno gimnazijoje aukštesnėse klasėse J. Mačiulis „ pergyveno rimtų abejojimų dėl tikėjimo“. Galimas daiktas, kad į jo rankas buvo pakliuvusi viena kita populiari anuo metu draudžiama knygelė, aiškinanti gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius kitaip negu mokykloje, pagrįsta materialistine pasaulėžiūra. Bet šitai nepaliko poeto sąmonėje kokių nors pastebimų pėdsakų.

Stipriausia atsvara mokyklos skelbiamai ideologijai buvo, be abejo, ryšiai su tėviške, šeima. Atostogų metu parvažiuodamas į Bernotus, jis tuoj pasinerdavo į tą patį gyvenimą kaip ir vaikystės metais. Tėvai, mylinčios seserys, kurios „takus nutrypdavo bėgiodamos į lauką už viso kilometro broliuko pasitikti, laiku atvažiuojančio pamatyti“ , buvo pagrindinė jungtis su gimtuoju kraštu ir jo žmonėmis. O čia dar plačioji Mačiulių giminė – dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės! Mačiulis turėjo penkias ištekėjusias seseris, Mačiulienė – keturis brolius ir tris seseris. Visi tie giminės gyveno Betygalos, Raseinių ir Šiluvos valsčiuose, su visais giminiuotasi, lankytasi vienų pas kitus.

Visa širdimi gyventa ir džiaugtasi gimtosios žemės grožiu. Jaunuolis vaikščiodavo Dubysos pakrantėmis, klaidžiodavo žydinčiais Krišnovės, Lunknios krantais, nueidavo į artimą Nugaros piliakalnį. Mėgdavo klausytis apsilankančio į Bernotus senuko Kvieslio pasakojimų apie senovę. Mačiulių namuose dažnas svečias būdavo motinos pusbrolis knygnešys Jonas Vaičius, matyt, didelį įspūdį daręs būsimam poetui: jo pavarde Maironis pavadino vieną iš savo poemos „Tarp skausmų į garbę“ veikėjų.

J. Mačiulio seserys buvo pasimokiusios tik vienuolių dominikonų mokykloje Raseiniuose. Jonukas stengėsi papildyti gausias jų švietimosi spragesne tik dažnai koresponduojamas su seserimis, bet dar atostogų metu pamokydamas jas istorijos, geografijos ir kitų dalykų. Vasaromis ruošdavo į gimnaziją ir kaimynų vaikus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2958 žodžiai iš 9735 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.