Maironis
5 (100%) 1 vote

Maironis

Maironis

(1862 – 1932)

Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas.

Biografija. Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. spalio 21 (lapkričio 2) d. Pasandravyje (dab. Raseinių raj.), laisvųjų ūkininkų šeimoje. 1883 m. baigė Kauno gimnaziją, 1883 – 1884 m. studijavo Kijevo universitete, 1884 – 1888 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur ėmė reikštis kaip garsėjantis poetas. 1892 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir iki 1894 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1894 – 1909 m. buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, po to iki mirties – Kauno kunigų seminarijos rektorius. Įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, 1922 m. buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, tais pačiais metais išrinktas garbės profesoriumi, ėmė vadovauti Moralinės teologijos katedrai, 1923 – 1924 m. dėstė universitete lietuvių literatūrą. Turėjo aukštus Lietuvos Katalikų Bažnyčios titulus.

1885 m. Aušroje Zvalionio slapyvardžiu pasirodė pirmas Maironio eilėraštis „Lietuvos vargas“, 1895 m. išėjo pirmas eilėraščių rinkinys Pavasario balsai, kuris, vėliau papildinėjamas ir redaguojamas beveik iki gyvenimo pabaigos, liko visam laikui viena reikšmingiausių lietuvių lyrikos knygų. Baigdamas seminariją, Maironis parašė A.Baranauskui dedikuotą poemėlę Lietuva, 1895 m. išleido poemą Tarp skausmų į garbę, o jau antroje kūrybinio kelio pusėje sukūrė klasikines mūsų literatūroje poemas Jaunoji Lietuva (1907), Raseinių Magdė (1909) ir Mūsų vargai (1920). Pirmasis dramos bandymas buvo libretas Kame išganymas? (1895). Istorinė trilogija Kęstučio mirtis (1921 – 1930), Vytautas pas kryžiuočius (1925), Didysis Vytautas – karalius (1930) ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės (1930) yra jau gyvenimo saulėlydžio vaisiai.

Be grožinės literatūros, jo plunksnai priklauso nemaža Lietuvos istoriografijos, literatūros istorijos, taip pat teologijos darbų.

Jonas Mačiulis-Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.

Kūryba. Maironis yra lietuvių poezijos kaitos (ir atskaitos) taškas. Iki jo buvo jau ištobulintas poetinis žodis ne tik liaudies dainoje, bet ir K.Donelaičio, A.Baranausko kūryboje, toje „naiviojoje“ poezijoje (nelabai tiksliai pasinaudojant Maironio pamėgto F.Schillerio sąvoka), kur „poetų kūryboje mus jaudina gamta, jutiminė tiesa, gyva tikrovė“, o ją persmelkiantis subjektyvumas ištirpęs pavaizduotame pasaulyje, neatsiejamai su juo susilydęs. Buvo lyrika – besimeldžianti, juokaujanti, dainiškai atverianti mylinčią ir kenčiančią širdį (nuo A.Klemento ir A.Strazdo iki A.Vienažindžio), bet joje kalbantis žmogus artimesnis tautosakos bendriniam sugestyviam emocingumui negu moderniosios lyrikos subjekto nepakartojamam individualumui. Visa ikimaironinė lyrinė poezija – dainiška, ne visai atsiskyrusi nuo folkloro beribiškumo. Dar Anykščių šileliui A.Baranauskas kūrė melodiją ir mokė anykštėnus ją dainuoti. P.Vaičaitis dar jautėsi esąs „dainelių“ vargo žmonėms eiliuotojas.

Iš dalies panaši buvo ir Maironio kelio pradžia. Jis pats pasakojosi esą jaunystėje klierikai skleidę po žmones dainas jo žodžiais. Tautosakėjo Lietuvos rankraštinio teksto fragmentai: „Jau pavasaris atėjo“, o ypač „Lietuva brangi“ posmai su J.Naujalio melodija, iš kurių vėliau išaugo žinomasis eilėraštis, kurio variantai kito iki pat 1920 m., kol pagaliau Maironis autorizavo dabartinį tekstą. Ir vėliau jo eiles žmonės dainavo, bet su tautosaka jos nebesusiliejo, kaip A.Strazdo ar A.Vienažindžio dainos.

Poezija. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaip literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus subjektyvumo turinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema.

Poeto vaidmuo ir samprata. Maironis yra pirmasis lietuvių autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją, poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir kartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra jo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Baigęs gimnaziją, jis renkasi literatūros studijas, ketindamas atsidėti literato profesijai. Tiesa, netrukus sprendimą keičia ir grįžta į tradicinį šviesuolio kelią – kunigystę, joje įsitvirtina aukštame hierarchijos lygmenyje: Dvasinės akademijos profesorius ir inspektorius, vėliau Kunigų seminarijos rektorius, Kauno universiteto Teologijos fakulteto dekanas, profesorius. Siekia vyskupo mitros ir jaučiasi giliai užgautas du kartu jos negavęs. Bet svarbiausias jam lieka Poeto vaidmuo. Ne tik dėl to, kad poetinei kūrybai, istoriografijai (kurią irgi globoja Mūza!) jis skyrė daug dvasinių jėgų visais gyvenimo laikotarpiais, bet ir dėl to, kad suvokė, jog kaip poetas save geriausiai realizuoja ir įamžina. Poemoje Tarp skausmų į garbę jis, tarsi viduramžių dailininkas, tarp kitų personažų nutapo ir savo figūrą paveikslo pakraštyje („Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai“; „Maironis bus giesme garsus“); giliai įžeistas Vatikano, kuris nesuteikia jam vyskupo žiedo, jis taria išdidų žodį:

Už darbą nelaukiau kaip
tarnas algos,

Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;

Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!..

„Taip atsilyginta“

Kai nuo jo nusigręžia neištikima mylimoji, jis žino: „<…> mūsų pilietės / Ne jo slapčia tau pavydės“ („Nutrūko – nesumegsi“). Net pačios mirties akivaizdoje jis visų pirma poetas („Poetui mirus“).

Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją, kuri išreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos įsijungimą į romantizmo tradiciją, kylančią iš svarbių XIX a. filosofinių ir literatūrinių motyvų. Tai A.Mickevičiaus Vėlinių tradicija: poetas, kenčiantis už milijonus, taip pat Konrado Valenrodo, kur dainius – Vaidila yra tautos atminties saugotojas. Tokiai poeto sampratai rastis palanki buvo tautinio Atgimimo dirva.

Keliamas poeto, einančio keliu, „kuriuo retai kas eiti gali“, išskirtinumas („Poezija“). Tai kilnių džiaugsmų, paslaptingo, nežemiško grožio, „stebuklingų žodžių“ kelias:

Bet kas pažino įkvėpimą,

Jo aukštus, dangiškus jausmus,

Kas gavo brangų atminimą,

Tas čia našlaičiu nebebus.

„Taip maža paramos“

Bet ir kančia, kylanti iš širdies jautrumo, esmiška talentui. Poetas dažnai būna vienišas ir nesuprastas

<…> tarp žmonių neras širdies,

Bet nemylėt jų nemokės.

„Taip maža paramos“

Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė

Man, nuklydusiam skausmo keliais,

Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė <…>.

„Skurdžioj valandoj“

Kam širdį Aukščiausias man davė?

O tačiau juk be jos

Ant šios žemės karčios

Poetai negims nesapnavę.

„Nenoriu sapnų“

Kūryba – atpirkimo auka:

Patsai ramumo nepažinęs,

Kitiems išganymą nešu.

„Poeta“

Poetas – kaip audros išdraskyto lizdo paukštis, kuris savo giesme džiugina ir darbams skatina žmones; jo vienišumą ir skausmą atperka nuojauta, kad jo „garbė per girias nuskambės! / Ir šiaurio kaukimai nutils!“ (Jaunoji Lietuva). Kūryba yra paslaptis, jos kančios slepiamos po kauke:

Žmonės spėja iš veido ramaus,

Būk man rožėmis klojas takai;

Jiems nematoma mano vidaus <…>.

„Ar aš kaltas“

Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:

Nesupras žmonės mano kančios!

„Skurdžioj valandoj“

Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,

Praeisiu kaip verdą verpetai <…>.

„Pasitikėjimas savimi“

Dievo globa. Poeto atsakomybė reiškiasi metafizinėje plotmėje, jis yra ypatingu būdu Aukščiausiojo apdovanotas ir išskirtas, jis tokiu ir jaučiasi – dėkodamas, guosdamasis, apgailestaudamas. Jis nuolatos stovi Aukščiausiojo akivaizdoje, jis Dievo yra deleguotas būti tautos pranašu, šaukliu, jis Dievo pateptasis tautos dainius. Tarp religinių ir tautinių vertybių čia niekados nėra kolizijos, Aukščiausiasis sankcionuoja, palaimina tautos būtį, kovas, siekius.

Esmingiausias žmogaus skleidimosi lygmuo Maironio poezijoje yra dieviškasis, sakralumo sferai priklauso pagrindinės jo išpažįstamos vertybės, kurios formuoja svarbiausius poetinio pasaulio akcentus. Tačiau juos sudaro ne religinės tematikos eilėraščiai, kurių Maironio poezijoje nėra daug ir kurie nėra įspūdingi – nebent populiarioji „Marijos giesmė“, kurios įtaigumas nemenka dalimi priklauso ir nuo J.Naujalio melodijos.

Krikščioniškosios vertybės daugiau skleidžiasi bendroje poetinio mąstymo kryptyje. Maironiui Dievas yra istorijos ir žmogiškojo likimo Viešpats. Istorijos tapsmas jam yra Teisingumo idėjos realizacija, kurią nulemia kentėjimo, mirties ir prisikėlimo paslaptis:

O tačiau Lietuva

Tik atbus gi kada:

Ne veltui ji tiek iškentėjo!

Kanklių balsą išgirs,

Miegąs kraujas užvirs,

Nes Kryžius gyvatą žadėjo.

„Jaunoji Lietuva“

Tai yra Maironio istorijos filosofijos branduolys. Dievas laimina teisėtus tautų siekius ir kovas, garantuoja jų būsimus laimėjimus. Jo pagalbos meldžiama tėvynei ir jos vargstantiems žmonėms.

Dramatizmo šaltiniai. Dievas yra ir žmogaus individualios egzistencijos saugotojas ir teisėjas. Jo akivaizdoje vyksta žmogaus gyvenimo drama, skaudus stovėjimas tarp Dangaus, tobulybės ilgesio ir siaura, trapia žemiškąja būtimi nepasitenkinančios širdies, nuolat gundomos žemės vilionių ir laimės pažadų. Tai vienas svarbiųjų Maironio lyrikos dramatizmo šaltinių. Jo eilėraščių aš nuolatos yra tarp skaudžios desperacijos:

Išplėšk man širdį kruvinai,

Kad jos negundintų ta žemė,

Kur vienos kovos, kur sapnai

Galų gale tik kančią lemia.

„Kam širdį davei?“

ir viltingo pasitikėjimo:

Aukščiausi, davei širdį man begalinę,

Ją vienas suprasti gali;

Tu vienas gali atgaivinti krūtinę,

Kad kryžkeliais žūna baili.

„Jei žemė širdį viliojo“

Bet
gražiausia yra ne tokia iš refleksijos kilusi poezija, o toji, kur dramatinės prieštaros nėra tiesiogiai reiškiamos, o yra nugrimzdusios į sielos gyvenimo podirvį ir maitina visą žmogaus vidinės patirties pilnį, kai žmogus įvairiausiose situacijose stovi tarp tikėjimo ir abejonės, praeinamybės ir amžinatvės, vilties ir nusiminimo, baigtinumo ir begalybės. Ilgesys ir džiaugsmas dažniausiai reiškiami gamtos vaizdų ir reiškinių metaforomis. „Užmigo žemė“, „Nuo Birutės kalno“, „Vasaros naktys“, „Pavasaris“ – šiuose ir kituose gamtos jausmo eilėraščiuose skleidžiasi giliausi ir intensyviausi žmogiškosios pilnatvės išgyvenimai, išsakyti su didžiausia poetinio žodžio energija.

Panašus vidinis dramatizmas yra ir Maironio meilės lyrikoje. Čia daug ilgesio, išsiskyrimo skausmo („Sudieu“, „Išvažiuojant“, „Draugo liūdesys“), taip pat šviesos, kaip eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero“, žavinčiame klasikinės darnos, taurumo ir kilnaus paprastumo jungtimi. Tai – ne tik Maironio, bet ir visos lietuvių meilės lyrikos viršūnė. Dažname kūrinyje Maironis aukština amžinojo moteriškumo trauką, moters paskirtį ir vaidmenį vyro gyvenime. Moters idealizacija siejasi visų pirma su vokiečių klasikinės literatūros tradicija, bet joje dvelkia ir lietuvių liaudies dainų dvasia.

Poetas ir tauta. Tačiau, be abejonės, svarbiausia Maironio kūryboje yra tautos problematika. Tauta Maironio poezijoje – pagrindinė pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra pasaulio tautų istorija. Iš čia kiekvienos tautos savaiminis būtinumas ir reikšmingumas. Istoriją Maironis apibūdina etikos kategorijomis ir žvelgia į ją kaip į kelią, vedantį į teisingumo būklę, atitinkančią Aukščiausiojo Būties Principo tikslus. Lietuvos buvimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. Tauta poetui – ne vien sava tauta. Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos, išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią – Amžinosios Teisybės ir Meilės – sankciją. Jis aukština čekų ir vengrų, suomių ir graikų, pietų slavų ir sorbų tautinius sąjūdžius: „Laimėkite, jaunos, pakylančios šalys!“ (Jaunoji Lietuva).

Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos proceso grandis. Iš čia kyla Maironio poezijos džiaugsminga tonacija jaučiant, jog lemta gyventi tokiame laike, kai aiškiai girdimas pasaulio istorijos pulsas, sutampąs su savosios tautos istorijos tėkme:

Aplinkui jau žydi visur atgimimas;

Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai.

Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,

Ir Lietuvai laisvės išauš rytmečiai.

Gyvenamasis laikas Maironiui ryškiai atskleidžia tautų vertę, ypač mažų pavergtų tautų, kurios ilgai buvo iškritusios iš pasaulio istorijos vyksmo, o dabar vėl į jį sugrįžta, manifestuodamos visų tautų laisvės, apsisprendimo, lygybės principų visuotinį galiojimą. Savo tautą jis mato didžiojoje tautų bendrijoje, kaip bendro proceso dalyvę, seseriškų tautų likimo bendrininkę. Išvesti tautą į laisvę jis suvokia kaip savo kartos misiją, kurios sunkumas ir garbingumas uždeda jai ypatingą atsakomybę.

Tautos istorijos reflektavimas yra viena esminių Maironio kūrybos atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje atsiveria trys atžvilgiai: yra herojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo“, „apmirimo“ amžiai ir yra atgimimo laikas.

Maironio kuriama senosios Lietuvos vizija iš dalies pratęsia XIX a. pradžios ir vidurio tradiciją, kuriai poetas randa lakonišką ir įspūdingą išraišką. Maironiui būdingas atrankos ir koncentracijos menas leido duoti tautai senovės mitologiją – Gedimino, Kęstučio, Birutės Lietuvą, kur „Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus“, kur „bočiai už laisvę tiek amžių kariavo“, kur „mūsų tėvynė ir buvo, ir bus“ („Kur bėga Šešupė“). Tai Lietuva, plytinti mitiniame laike, kai „Kalbos nemindžiota gimtinės / Nei dainų mūsų Lietuvos“ („Tėvynės dainos“). Šių vaizdų įtaigą lėmė ne tik poetinė energija, bet ir autoriaus bei adresato gyvai suvokiama analogija su gyvenamuoju metu. Tolimų laikų karinė heroika ir šlovinga karžygių mirtis siejosi su pasipriešinimu Rusijai ir su jo aukomis:

Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:

Jie mylimą Lietuvą gina;

Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai

Vainiką iš diemantų pina“.

„Oi neverk, matušėle!“

Senoji Lietuva, pagal Maironio istoriosofinę koncepciją, pasaulio istorijos procese dalyvavo visų pirma kariniu ir politiniu būdu. Ji sukūrė valstybę, organizavusią Žalgirio pergalę ir gynusią Europą nuo turkų ir totorių. Kultūros sferoje ji davė unikalaus poetiškumo mitologiją ir dainas, kurias, anot Maironio, didžiausias vokiečių poetas Goethe vadino „poezijos perlu“. Bet dėl tragiškų istorinių aplinkybių jai nebuvo lemta įsitvirtinti Europos tautų bendrijoje. Pragaištingą vaidmenį atliko tai, kad pavėluotai priėmusi krikštą, lietuvių tauta pasijuto „tarytum perblokšta, mirtinai nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti“. Laipsniškai ji neteko savo šviesuomenės, valstybinio savarankiškumo. Ji tarsi apmirė ir penketą amžių laukė Atgimimo.

Atgimimo meto tautos būtis Maironio
siejama su mirties ir prisikėlimo mitologija – tiek bibline, tiek ir senosios agrarinės kultūros. Tikėjimo tautos atgimimu negali palaužti jokie kentėjimai, nelaimės, vargai, nes atgimimas, prisikėlimas yra nenugalima pasaulio vyksmo jėga: po žemę sukausčiusios žiemos visados ateina pavasaris, Žemėje palaidotas grūdas visados pakyla gyvybės želmenimis, po nakties visados išaušta rytas, po Gavėnios liūdesio ateina Velykų džiaugsmas:

Palaimintas laikas, kada vėversys,

Į dangų iškilęs, viešai apgarsys

Pavasario auštantį rytą <…>.Pavasaris kitas nabašninkus gali

Prikelti, kad bočių užmirusią šalį

Iš amžino miego vadina!

„Jaunoji Lietuva“

Iš tokių ir panašių vaizdinių formuojasi būdingiausios Maironio metaforos.

Idealus pasaulio būvis poetui – laisvų tautų bendrija. Galutinių istorijos tikslų požiūriu jis yra moralus. Užtat tautų pavergimas yra nusikaltimas „švenčiausioms teisybėms ir tiesoms“, ir už jį baudžia pati istorija:

Bet amžių baisi Nemezidė užslinks!

Ji eina kaip Dievo rūstybė.

Galingą pirmiausiai gal sau išsirinks:

Prieš ją krito Romos galybė.

„Tarp skausmų į garbę“

Teisybe, teisingumu yra pagrįsta moralinė pasaulio tvarka. Teisinė sąmonė yra poetui svarbi kultūros sudėtinė dalis. Su juridinės veiklos sritimi yra susiję daugelis Maironio poemų personažų, o ir jo paties daktaro disertacija yra „Paskaitos apie teisingumą ir teisę“. Visoms tautoms jis nori teisingumu pagrįstos demokratinės tvarkos:

Tauta tai nėra savastis

Karalių! Josios ateitis,

Ir jos valdžia, ir jos likimas

Tur prigulėt nuo jos Žmonių.

Atgimimas yra Maironiui esminis posūkis tautos kelyje, tai sugrįžimas į pasaulio istorijos eigą, atbudimas iš ilgaamžės neistorinės būties. Maironio istorinė koncepcija yra nauja savo atvirumu, istorija suvokiama kaip nukreipta į ateitį, jis duoda tautai naujus laiko matmenis ir kalba su ja ne tik būtuoju, bet ir būsimuoju laiku.

Tautos kultūra ir kalba. Senąją Lietuvos valstybę pakirto kultūros prado silpnas reiškimasis – tokia Maironiui svarbiausioji Lietuvos istorijos pamoka. Dabartis privalo visas tautos jėgas sutelkti kultūros kūrybai – vien tai laiduoja gyvybę ir ateitį. Maža tauta yra stipri kultūros didumu. Kultūros vertės motyvas į jo poeziją ateina ankstyviausiuose kūriniuose. Poemėlėje Lietuva greta praeities politinės istorijos didvyrių stojasi K.Donelaitis, L.Rėza, broliai Juškos, A.Mickevičius ir ypač A.Baranauskas, kuris laikomas didžiausiu atbundančios Lietuvos dainiumi, pirmuoju Atgimimo reiškėju. Keičiasi žmogaus asmeninės vertės kriterijai: su senovės Lietuva siejosi „milžinų“, „didvyrių“ figūros, dabar didvyriai ir milžinai nebe karinių žygių herojai, o kovotojai ir kentėtojai už naują tautos būvį, už pergales dvasios regionuose, kovotojai ne ginklu, o valios jėga ir ištverme.

Dvasinė kultūra Maironiui yra tautos gyvybės apraiška ir garantas – toks požiūris yra jo tautinės programos kertinis akmuo. Aukščiausioji kultūros vertybė jam yra kalba. Ji ne tik poetizuojama eilėraščiuose, bet visa kūryba atskleidžia jos galimybes. Maironis sukūrė tokių įvaizdžių ir metaforų, tokį žodžio intonacinį ir ritminį lankstumą, kad galėjo išsakyti visą žmogaus gyvenimo pilnatvę. Jis kalbėjo apie tokius dalykus, kurių ištarti ir pavadinti niekas iki jo nemokėjo ir net nebandė. Jis suvokė svarbųjį savo laiko uždavinį: lietuvių kalbą iš buitinės kalbos paversti kultūros kalba. Čia jis matė savo, kaip poeto, esminę misiją. Pirmosios savo poemos Tarp skausmų į garbę pratarmėje 1893 m. rašė būgštaująs, kad jo skaitytojams poemos „rūbai pasirodys dar šiurkštūs ir stori, eisena gana sunki“, ir toliau tęsė: „Bet neužmirškite, broliai, jog einu keliu visai nauju ir neišmintu, jog lietuviškas liežuvis ypatingai poezijoje visai dar neišdirbtas, ir ant vieno sakinio reikia ne kartą rymoti ilgomis valandomis, iki išrandi atsakantį išreiškimą savo mislies.“ Maironio poezijos leidimai rodo, kaip rūpestingai jis dailino ir tobulino savo kalbą, kol ji lietuvių poezijai tapo klasikine norma.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 3012 žodžiai iš 9677 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.