Maironis-poetas romantikas
5 (100%) 1 vote

Maironis-poetas romantikas

-1-

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.

Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas Mačiulis, dokumentuose “subajorintai” vadinamas Maciulevičium, įstojo į Kauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino.

Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio poezijos savybėmis.

Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetą studijuoti literatūros. “Literatūra, ypač savoji, – vėliau rašė jis, – nuo jauniausių studentavimo dienų mane ypatingai traukė prie savęs”. Maironiui Kijeve naujai ir plačiai atsivėrė A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų, taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtaka pastebima Maironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas išbuvo vienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame to meto rusų laikraštyje “Novoje Vremia” (“Naujasis laikas”), prisidengęs Liaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbos teisių gynimo klausimu.

Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis, atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto (vėliau redagavusio klerikalinį „Šviesos“ laikraštį), įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė „Anykščių šilelis“, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranausko savo pirmąją poemą „Lietuva“, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo

-2-

metu seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.

Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas „Aušros“ laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvadžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis „Lietuvos vargas“. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas – romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove, poetas vėliau pavadino „Miškas ir lietuvis“, o paskutinėje redakcijoje – „Miškas ūžia“.

Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M. Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – „Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (1891), pasrašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.

Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tėsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jis mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio jo eilėraščių („Ne taip senovės tėvai gyveno“) pirmą kartą randamas Maironio slapyvardis. 1895 m. pasirodė žinomasis Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“.

Po 1905 – 1907 metų revoliucijos Maironis kaip poetas mažiau besireiškė. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinės seminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavo Kauno universitete, dėstydamas, be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūros kursą.

Mirė Maironis 1932 metų birželio 28 d.



Maironio tėviškė Pasandravyje, Raseinių rajone

-3-

Taip niekas tavęs nemylės

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,

Kaip tavo nuliūdęs poeta!

Ar kas ir kančių tiek pakelti galės

Tiktai dėl tavęs, numylėta?

Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,

Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė

Per kiauras naktis nesumerkė akių,

Kai uždegei jauną krūtinę!

Kas suteikė tau, numylėta-graži!

Tą įstabią, slaptąją galią,

Kuria į dausas jojo dvasia neši;

Vėl dega jam norai atšalę !

Daug žemės puikių ir gražių dukterų

Jo širdį pavergti norėjo:

Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų

Ir auksą, ir vardą žadėjo.

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,

Tu proto netemdai gražybe, –

O tu tik viena širdies raktą radai

Skaisčia savo skausmo gilybe !

Bet jam tos negaila jaunystės giedros,

Kad skausmo širdis nesuprato ;

Nes veidu žydros užtekėjai aušros,

Ir naują pasaulį jis mato.

Tada tai jo gema pirmoji giesmė,

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 771 žodžiai iš 2534 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.