Maironis – romantikas
5 (100%) 1 vote

Maironis – romantikas

Pasirodžius periodinei spaudai, tiksliau nuo „Aušros“ laikų, mūsų kritika ima sparčiau augti. Ima rastis ir daugiau žymesnių literatūros veikalų. Žinoma, didesni kritikos straipsniai reti, bet ir recenzijos duoda literatūrinės kritikos vaizdą bei nusako santykį tarp kūrėjo ir visuomenės, išryškina principus, keliamas problemas; matyti net kritikos diferencija, tik ne pagal lieteratūrines kryptis, bet pagal visuomenines: liberalinę, katalikų ir socialdemokratų. Pirmoji akcentuoja romantinę Lietuvos praeitį keliančią literatūrą, ypač vertina poeziją, vėliau pabrėžia jau ir estetines pažiūras, puola grubų realizmą. Antroji, šalia praeities momento, tautiškumo, kreipia akis į katalikybės reikalą, laikosi daugiau dogmatinės estetikos. Trečioji nepalanki praeities garbinimui, kelia apskritai daugiau materialistinę mintį, dabarties reikalus, reikalauja knygų „rūsčios įtalpos“, kurios pamokytų kovoti dėl būvio, liaudies ekonominių bei socialinių reikalų, dažnai į poeziją pažiūri neigiamai, reikalauja prozos, realizmo.

Mačiulis – Maironis augo savo laiko ir profesijos brandinamas. Stambių ūkininkų sūnus, iš mažens tekalbėjęs lietuviškai, kad geriau pramoktų lenkiškai, rengiančio gimnazijon korepetitoriaus patarimu, imasi lenkų kalbos. Patekęs Kaunan, pasiduoda lenkiškai krypčiai, lietuviškai kalbėti nebelieka progos. Imasi eiliuoti lenkiškai (visa tai sunaikins vėliau pats). Kijevo universitete instinktinė lietuvybė virsta idėja. Jis rašo straipsnį „Novoje Vremia“, gindamas lietuvių kalbos ir mokyklos reikalus. Perėjęs į Žemaičių kunigų seminariją ir būdamas daugiau išsilavinęs už kitus, turi daugiau laiko ir gilinasi į XIX a. pirmos pusės romantikus, rašiusius lenkiškai Lietuvos temomis, pasigeria tos dvasios ir pats rašo Lietuvos istoriją. Sudegina lenkiškus eilėraščius ir ima rimtai „dainuoti“ lietuviškai. Ką tik parašo, draugams patinka, jie pritaiko gaidas, dainuoja, parsiveždami namo, paskleidžia žmonėse, jaunuomenėj. Ir taip Maironis, kaip anksčiau Strazdas, Valiūnas, Vienažindys, darosi tautos dainiumi.

Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio poezijos savybėmis.

Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis, atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto (vėliau redagavusio klerikalinį „Šviesos“ laikraštį), įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė „Anykščių šilelis“, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranausko savo pirmąją poemą „Lietuva“, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metu seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.

Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas „Aušros“ laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvadžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis „Lietuvos vargas“. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas – romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove, poetas vėliau pavadino „Miškas ir lietuvis“, o paskutinėje redakcijoje – „Miškas ūžia“.

Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M. Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – „Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (1891), pasrašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.

Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tėsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jis mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio jo eilėraščių („Ne taip senovės tėvai gyveno“) pirmą kartą randamas Maironio slapyvardis. 1895 m. pasirodė žinomasis Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“.

„Pavasario balsai“ pasirodė tais pačiais metais kaip ir Žemaitės „Rudens vakaras“ ir Kudirkos „Viršininkai“; beveik tuo pačiu laiku, beveik tuo pačiu laiku, kai savo pirmuosius kūrinius pradėjo spausdinti Bitė ir Lazdynų Pelėda – žodžiu, kai lietuvių prozoje ėmė intensyviai reikštis srovė, vėliau pavadinta kritiniu realizmu.

Ankstyvoji Maironio lyrika ir minėtoji kritinio realizmo proza papildo viena kitą ne tik kaip skirtingos literatūros rūšys, apimdamos tikrovę skirtingais aspektais. Šią lyrikos ir prozos koreliaciją sąlygoja ne tik žanrų specifika, bet ir istorinių aplinkybių nulemtas lietuvių literatūros išsivystimas.

XIX a. pabaigos realistinė proza davė kritinį savo meto socialinių santykių paveikslą ir tyrinėjo žmogaus charakterio socialinį sąlygotumą. Jos pagrindininis tipažas – valstiečiai ir juos išnaudojančių klasių atstovai: caro valdininkai, dvarininkija. Bet ji nepajėgė apimti platesnių intelektualinio bei emocinio žmogaus gyvenimo sferų, kurti personažų, sąmoningai dalyvaujančių savo epochos visuomeninėje
kovoje. Tam jai trūko tinkamų plataus gyvenimo vaizdavimo ir charakterių kūrimo įgūdžių bei tradicijų.

Lyriniam tikrovės atkūrimui ankstesni literatūros raidos etapai buvo geriau paruošę dirvą. Be to, lyrika nereikalauja tokio visapusiško įsigilinimo į tikrovę kaip proza – tokio įsigilinimo, kuris galimas tik tuomet, kai bendras visuomenės minties lygis yra pasieęs pakankamai aukštą išsivystymo laipsnį. Šitokių aplinkybių XIX a. pabaigos Lietuvoje negalėjo būti. Tuo atžvilgiu lyrikoje kūrėjo talentas, jo meninė individualybė yra autonomiškesni. Lyrikai nereikia rodyti charakterį suformavusių sąlygų nei analizuoti jo atsiskleidimo aplinkybių bei motyvų. Lyrikai nereikia rodyti charakterį suformavusių sąlygų nei analizuoti jo atsiskleidimo aplinkybių bei motyvų. Lyrikos žanrus atstovauja ir skelbia idealus, kurių rūšies prigimtis nereikalauja kaip konkretizuoti ir apibrėžti kaip proza. Jutriai atskleisdama paties autoriaus išgyvenimų, idėjų, idealų pasaulį, žinoma, atitinkamai transformuotą ir apibendrintą, lyrika ansksčiau negu proza į lietuvių lieteratūrą įvedė sudėtingą ir daugiapusį charakterį ir taip kompensavo istoriškai sąlygotus prozos netesėjimus.

Su Maironio ankstyvąja peozija į lietuvių literatūrą tad ir įžengė gilios, turtingos prigimties žmogus su emocinio gyvenimo pilnatve ir plačiu intelektualiniu akiračiu, sąmoningai įsitraukęs į savo epochos visuomeninę kovą, tiksliau – į tautinį sąjūdį. Tai vienas iš pagrindinių Maironio istorinių įnašų į lietuvių literatūrą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1004 žodžiai iš 1992 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.