Maironis „Uosis ir žmogus“
Tautinis atgimimas – liaudies kūrybos atradimas. Nors dainos, padavimai, pasakos jau daugelį amžių gyvavo žmonių lūpose, tačiau jų kultūrinė, meninė ir tautinė reikšmė buvo suvokta tik paskutiniaisiais šimtmečiais – K. Donelaičio „Metuose“ dar beveik nematomas sąmoningas atsigręžimas, atidus žvilgsnis į folklorą. XIX a. viskas keičiasi: pripažįstama tautosakos, kaip neatsiejamo tautos kultūrinio ir dvasinio paveldo dalies, vertė. To meto kūrėjams, aišku, ir Maironiui, tai naujas impulsas kūrybai, naujos temos ir nauji, visiems suprantami ir gilūs simboliai. Tautosaka, kaip ir mitologija, – pagrindas visų žmogaus sielos ir būties problemų sprendimams, tarsi medis, kurio šakos skverbiasi į visas vėlesnes literatūros kryptis bei sroves.
„Uosis ir žmogus“ – vienas iš įdomesnių Maironio asmeninės lyrikos eilėraščių. Pagal temą ir problematiką jis priskirtinas filosofinei poeto kūrybai (galima lyginti su „Išnyksiu kaip dūmas“ir „Vakaro mintys“), tačiau nutolsta nuo jos ne tik savo forma, bet ir kiek kitokiu žmogaus būties traktavimu. Iš pirmo žvilgsnio – tai tobula dvinarės lietuvių liaudies dainos stilizacija, nes labai lengvai išskiriamos dvi eilėraščio dalys: pirmoji – uosio, antroji – žmogaus gyvenimo apibendrinimas, tačiau negalima nepastebėti ir savitų, Maironio poezijai būdingų bruožų. Iš liaudies kūrybos perėmęs žmogaus ir medžio paralelę, neskubrų, liūliuojantį ritmą, kai kurias žodžių formas („uoselis“) bei atvirą jausmo išsakymą, poetas lieka ištikimas savo pagrindiniams žodžiams – „raktams“ („viesulai“, „žvaigždės“, „dūma“) ir ne kartą kituose eilėraščiuose dvasingos, išskirtinės asmenybės koncepcijai. Taip pat galbūt stebintų ir sumanymas plačiau pavaizduoti uosio, o ne žmogaus likimą (dainose šių dviejų dalių santykis lygus), tačiau iš esmės paskutiniai du posmai yra eilėraščio, viso ankstesnio lyrinio pasakojimo apibendrinimas, filosofinė kūrinio prasmė, todėl nederėtų jų laikyti nelygiavertėmis. Pasitelkdamas seniai tautosakoje įteisintą žmogaus ir medžio paralelę, dažną lietuvio ir gamtos artimumo, bendrumo deklaraciją, Maironis pateikia savąją individo būties sampratą.
Dainose medis – liepa, ąžuolas, jovaras ir kiti – dažniausiai yra ne vien lyrinio subjekto likimo antrininkai, bet ir universalus archajinio pasaulio medžio simbolis, šaknimis bei šakomis jungiantis dangų ir požemį, mirtį ir amžiną gyvenimą. Prie jo glaudžiasi visos būtybės, kartu gyvenančios tuo pačiu gyvybės ritmu: mirtis nėra tragedija, gyvenimas nėra nesibaigiantis džiaugsmas. Kiekvienas neišnyksta be pėdsako, jis perduoda savo patirtį, dvasinę energiją kitoms kartoms, o pats tiesiog užima kitą vietą darnioje gimimo, mirties ir gyvenimo vienovėje. Viskas yra bendra, viskas linkę kartotis, ir žmogus tėra vienas iš šios sistemos elementų, paklūstantis tiems patiems egzistencijos dėsniams. Jo išskirtinumas, individualumas čia neakcentuojamas ir nėra labai svarbus, nes visos tiesos bendros kiekvienai gyvybei.
Žinoma, Maironis savo kūryboje neakcentuoja tos pagoniškosios pasaulio sampratos, bet šiame eilėraštyje labiau negu kituose jaučiamas kai kurių idėjų, teiginių giminingumas. Visų pirma vyrauja ne dramatiška, bet lyriška nuotaika, nejaučiamas toks sielos nerimas, blaškymasis, kančia. Viskas natūralu, suvokiama. Be didesnių svarstymų paklūstama nusistovėjusiems būties dėsniams. Kur ryški priešprieša tarp žmogaus siekių ir gyvenimo realybės, taip ryškiai įsirėžusi Maironio poezijoje ? Nors užsimenama, kad „daužė jį viesulai“, bet tai daugiau trafaretinis sunkumų, gyvenimo išbandymų apibūdinimas, o ne vidinės disharmonijos, pilnatvės ilgesio ženklas. Ir eilėraščio žmogus, ir personifikuotas medis, kaip jo likimo, egzistencijos antrininkas, – statiškos, nekintančios esybės, iš tikrųjų daugiau idėjos atšvaitai negu realybė. Jie gana vienpusiški. Čia galime pastebėti vieną kitos asmeninės Maironio lyrikos žmogaus pusę: dvasingas, labai jautrus („jautriai apie meilę šlamėjo“), drąsus, stiprus („puikiai ir iš aukšto žiūrėjo“) ir išskirtinis individas („tarp beržų, drebulių / Viršūnės jis nelenkė savo“). Drebulės, beržai – nusistovėję svyravimo, neryžtingumo, net išdavystės simboliai. Tačiau tas grynasis idealumas eilėraščiui visai nekenkia: paprasčiausiai kalbant apie bendras egzistencines tiesas reikalingas tik įvaizdis, poeto būties suvokimo įkūnijimas. O uosis dar lietuvių liaudies kūryboje – teisingumo, tvirtumo ženklas.