Maisto pramonė – viena iš seniausių ir labiausiai paplitusių pramonės šakų. Žaliavą jai teikia daugiausia žemės ūkis, medžioklė, žvejyba. Maisto pramonė nuolat keičia ir plečia savo produkcijos asortimentą. Vartotojui patenka vis mažiau neapdirbtų žemės ūkio produktų. Perdirbti produktai yra ne tik maistingesni, labiau vitaminizuoti, bet ir ilgiau išsilaiko.
Maisto pramonė apima : Mėsos, pieno, alaus, žuvų ir kitas pramonės šakas.
Maisto pramonės šakų išdėstymas
Jos išdėstomos atsižvelgiant į jų žaliavų imlumą, gabenimo kainą, vartojimo trukmę ir panašiai. Vienos jų plėtojamos žaliavų rajonuose, kitos – vartojimo teritorijose. Tobulėjanti šaldymo ir konservavimo technika suteikia galimybę vartotojui gauti kuo kokybiškesnius produktus. Konditerijos ir duonos gaminiai gaminami kuo arčiau vartotojų, nes gabenant didelius atstumus paprastai pablogėja jų maistinės savybės ir išvaizda.
Maisto produktų eksportas
Daugumą maisto produktų suvartoja valstybių, kuriose jie gaminami, gyventojai. Kai kurios šalys, ypač plėtojančios monokultūrinį žemės ūkį, dalį produkcijos eksportuoja. Pavyzdžiui Kuba išveža į kitas valstybes 90% žaliavinio cukraus, Vengrija eksportuoja mėsos, pieno konservus, vynus, Lenkija – šaldytuvus, o Bulgarija konservuotus vaisius ir daržoves. Kinija, Indija, Šri Lanka – arbatą, Etiopija, Nikaragva, Brazilija – kavą.
Maisto pramonės istorija
Lietuvoje(1920-1980 m.)
Lietuvoje pirmosios maisto pramonės įmonės (daugiausia malimo,alaus ir spirito) atsirado XIX a. pirmoje pusėje. Pirmo pasaulinio karo išvakarėse alaus ir spirito įmonių veikė jau keliasdešimt. Kitos maisto pramonės šakos (mėsos, pieno, konservų, konditerijos, tabako) buvo labai menkos. Maisto pramonės produkcijos vertė sudarė 40% visos pramoninės produkcijos vertės. Maisto pramonėje dirbo 28% pramoninių darbininkų. 1920-1940 m. beveik visos maisto pramonės įmonės gamino vidaus rinkai tik mėsos ir pieno pramonės produkcija buvo eksportuojama. Todėl buvo kuriamos mechanizuotos sviesto gamybos įmonės ir mėsos fabrikai. Mėsos, sviesto, cukraus gamybos didžiosios įmonės priklausė maisto monopolijoms. Be mėsos ir pieno gamybos kiek daugiau buvo plečiama konditerijos, duonos kepimo, malimo, spirito, alaus, tabako pramonė. Maisto pramonės produkcijos vertė 1938 m. sudarė 42.8% visos pramonės produkcijos vertės. Lietuvos maisto pramonės branduolį sudarė pieno ir žuvų pramonė. Veikė dideli mėsos ir pieno kombinatai. Darbo našumas Lietuvoje maisto pramonės įmonėse 1950-1978 m. išaugo 4,5 karto, bendroji produkcija – 17,7 karto. 1978 m. Lietuvoje buvo 120 maisto pramonės įmonių.
Mėsos Pramonė
Lietuvoje mėsos perdirbimo įmonės daugiausia galvijus skerdžia tiktai savo gamybiniams poreikiams tenkinti, ir kiek įmanoma, stengiasi pašalinti visas galvijų dalis. Iki šiol silpnai pasireiškia įmonių specializacija pagal produktus, visos jos gamina beveik tokia pat produkciją. Gamindamos įvairius mėsos produktus, įmonės gali sunaudoti beveik visas nupirktų galvijų dalis. Įmonės asortimentas iš 100 pavadinimų jau nėra neįprastas dalykas.
Pastaruoju metu žaliavos tiekimo struktūra Lietuvoje gerokai pasikeitė. Anksčiau pagrindinai žaliavos tiekėjai buvo stambūs valstybiniai ūkiai, šiandien žaliavą tiekia atskiri ūkiai, kur palaipsniui keitėsi ir žemės nuosavybės forma. Anksčiau valstybei priklausiusi žemė dabar yra privati arba šeimyniniams ūkiams priklausantys plotai. Iki 1996 metų 75 % žemės ūkio plotų priklausė šeimyninės rangos ir privatiems ūkiams, 67 % visos gyvulininkystės produkcijos buvo užauginta šiuose ūkiuose.
Įmonės paskirsto savo gaminius įvairiais būdais, tačiau dažniausiai parduoda savo parduotuvėse arba per kitus prekybos taškus visoje Lietuvoje. Mėsos produktų eksportas vyksta labai nereguliariai, daugiausia į Rusijos rinką, kur lietuviški maisto produktai dar yra prisimenami iš senų laikų, tačiau dėl apmokėjimo problemų ši rinka tapo labai nepatikima.
Mėsos perdirbimo pramonės struktūra Europos Sąjungoje
Lyginant Lietuvos mėsos perdirbimo pramonės struktūrą su mėsos perdirbimo pramone Europos Sąjungos šalyse, reikšmingiausias skirtumas yra tas, kad Lietuvoje skerdyklos ir mėsos perdirbimo įmonės iš esmės veikia kaip apjungtos struktūros, tuo tarpu ES šalyse skerdyklų sektorius buvo atskirtas nuo mėsos perdirbimo įmonių. Europos Sąjungoje šie du sektoriai veikia savarankiškai, atsirado galimybės susikurti prekybos urmu tinklui visoje Sąjungoje. Kai kurie mėsos perdirbėjai išima kaulus iš skerdienos ir gamina mėsos produktus (dažnai specializuotus maisto produktus), o kiti gamintojai perka jų pagamintus mėsos produktus be kaulų pagal specifikacijas.
Daugelis ES mėsos perdirbėjų atsisakė praktikos pardavinėti plataus asortimento mėsos produktus. Dauguma jų specializuojasi gaminti tam tikrus produktus, arba naudoja tiktai tam tikras technologijas, todėl ir superkama žaliava turi atitikti jų specifinius reikalavimus. Kai kurios kompanijos išpjausto mėsą pačios, kitos perka kiaulės puses, kiaulių kojas su kaulais, kiaulienos file be kaulų arba jautienos ketvirčius.
Priklausomai nuo verslo apimties ir rūšies, o taip pat klientų rato, daugelis mėsos perdirbimo įmonių nebeužsiima savo
produkcijos paskirstymu. Šiaurinėse ES šalyse mažmeninė prekyba koncentruota dideliuose prekybos centruose, ir visi gamintojai pristato savo produkciją į šiems centrams priklausančius paskirstymo centrus. Vėliau patys prekybos centrai paskirsto prekes į savo taškus (taip pat naudodamiesi transporto kompanijų paslaugomis).
Mėsos, jos produktų gamyba ir supirkimai 1998 – 1999 m.
1998 metais Lietuvos mėsos pramonė sumažino gamybą. Mėsos perdirbimo pramonės įmonės, negalėdamos eksportuoti produkcijos, ženkliai sumažino gyvulių supirkimą. Žemdirbiai skerdė mažo svorio gyvulius, skerdieną pardavinėjo turguose. Mėsos perdirbėjų asociacijos duomenimis, 1998 metais šalies mėsos įmonės pagamino produkcijos už 458 mln. litų, t.y. 17,5 % mažiau nei 1997 metais, eksportas sumažėjo net 3,6 karto ir siekė vos 43,2 mln. litų. Mėsos perdirbėjų asociacijos įmonės 1998 m. paskerdė 114,6 tūkst. gyvulių. Tai net 27,7 % mažiau nei 1997 metais. Mėsos perdirbėjų asociacija vienija maždaug 30 narių, iš jų 25 – didžiausios Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės.
1998 metais gyvulių ir paukščių supirkta 167,036 tūkst. tonų gyvojo svorio, tai sudarė 94 % 1997 metų lygio. Galvijų supirkimas sumažėjo 14 %, o kiaulių ir paukščių padidėjo atitinkamai 7 % ir 2 %.
Per 1999 metų sausio – birželio mėnesius gyvulių ir paukščių supirkta 74,197 tūkst. tonų gyvo svorio. Kiaulių ir paukščių supirkimas per pirmąjį 1999 metų pusmetį padidėjo 9 ir 16 %, galvijų supirkimas sumažėjo 7,4 % lyginant su tuo pačiu 1998 metų laikotarpiu.
Šalies mėsos fabrikai kasmet superka vis mažesnę visų superkamų gyvulių dalį. 1998 metais mėsos fabrikuose sumažėjo produkcijos gamyba: mėsos (įskaitant I kategorijos subproduktus) gamyba sumažėjo 5 %, dešrų ir rūkytų gaminių – 7,6 %, mėsos konservų – net 58 %, palyginti su 1997 metais. Tai iš dalies Rusijos ekonominės – finansinės krizės padarinys, nes dėl jos sumažėjo eksportas, krito eksportuojamos produkcijos kainos. Dėl krizės Rusijoje žemės ūkio produktų kainos sumažėjo 15-20 %, nes užsienio šalys, sukaupusios daug grūdų ir kitų maisto produktų, dempinguoja Lietuvos produkcijos pardavimus. Mėsos perdirbėjų eksportas į Rusiją, palyginus su 1997 metais, sumažėjo daugiau negu 100 mln.litų. Iš jų: mėsos gamyba sumažėjo 18 %, dešrų bei rūkytų gaminių – 10 %, mėsos pusfabrikačių gamyba – 24 %, maistinių riebalų – 22 %.
Dėl rinkų stokos mėsos fabrikų gamybiniai pajėgumai 1998 metais buvo panaudoti tik 15-20 %. Įmonės patyrė 13 mln.litų nuostolių.
Siekiant paspartinti atsiskaitymus su žemdirbiais, išvengti sezono metu galvijų supirkimo sutrikimų bei atsižvelgiant į finansinę ir ekonominę krizę Rusijoje, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra 1998 metais supirko 5645 tonas galvijienos, o iki 1999 metų vasario 1 dienos – 2500 tonas.
1998 metų gruodžio pabaigoje Žemės ūkio ministerijos pasirašytu įsakymu galvijų supirkimo kainos buvo padidintos vidutiniškai 10 %. Nors tame pačiame įsakyme teigiama, jog galvijai superkami sutartinėmis rinkos kainomis, tačiau nesilaikančioms ministerijos nustatytų kainų įmonėms numatytos sankcijos. Tokios įmonės netenka teisės dalyvauti produkcijos eksporto konkursuose, gauti subsidijas už eksportuojamą produkciją bei kitokią valstybės paramą. Superkančios žaliavą mažesne kaina, nei nustatyta ministerijos, bendrovės gali būti išbrauktos iš įmonių, superkančių subsidijuojamus galvijus, sąrašo. Mėsos perdirbėjų asociacija tvirtino, jog Žemės ūkio ministro įsakymas pažeidė Konkurencijos įstatymą: deklaruojama, jog supirkimo kainos yra laisvai nustatomos, tačiau nesilaikantieji ministerijos nustatytų kainų diskriminuojami.
Valstybės palaikomos didelės galvijų mėsos kainos buvo viena iš pagrindinių galvijų skerdimo sumažėjimo priežasčių. Kiaulių, kurių supirkimo kainos nėra reguliuojamos, skerdimas 1998 metais beveik nemažėjo. Mėsos perdirbėjų asociacijos duomenimis, pernai paskersta 182 tūkst. kiaulių – vos 1,6 tūkst. mažiau nei 1997 metais. Atitinkamai mažėjo ir produktų kainos vartotojams.
Visų didžiausių Lietuvos mėsos pramonės įmonių vadovai tvirtino, jog 1998 metai buvo ypač nesėkmingi: labai sumažėjo apyvarta, vis labiau slėgė turgaus konkurencija, patį stipriausią smūgį sudavė Rusijos krizė, sužlugdžiusi beveik visą lietuviškos mėsos eksportą. Į Europos Sąjungos (ES) šalis lietuviški mėsos gaminiai nebuvo eksportuojami – nė viena Lietuvos įmonė neturėjo ES numerių.
Ir 1999 metais didžiausių šalies mėsos perdirbimo įmonių gamyba mažėjo. 1999 metų I ketvirtį Lietuvoje žemės ūkio produkcijos, išskyrus kiaušinius, supirkta mažiau nei per tą patį 1998 metų laikotarpį. Kai buvo skirtos subsidijos už superkamas kiaules, jų supirkimas suaktyvėjo. Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos duomenimis, mėsos perdirbimo įmonių gamyba ir apyvarta pirmąjį 1999 metų pusmetį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, sumažėjo 25 %, dešrų ir rūkytų gaminių – 30 %. Jei subsidijos produkcijai būtų didesnės, gamyba taip nemažėtų. Be to, didelę konkurenciją didžiausioms šalies mėsos perdirbimo įmonėms sudaro mažos bendrovės, šviežią mėsą parduodančios turguje.