Makiavelizmas ir jo karikatūros Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Makiavelizmas ir jo karikatūros Lietuvoje

Visi kažką žino ar bent jau yra girdėję apie Nikolą Makiavelį (Niccolo Machiavelli). Todėl gal neverta pulti nuodugniai aiškinti, ką reiškia makiavelizmo terminas. Priminsiu tik, kad politikos teoretikai N.Makiavelio politikos sampratą sieja su klasikinės, arba Aristotelio, politikos sampratos atmetimu – esą N.Makiaveliui politika nustoja buvusi viešosios erdvės kūrimu bei viešų reikalų tvarkymo menu ir virsta galios technologija ar net valdžios paėmimo ir išlaikymo mechanika.

Kas toks jis iš tiesų?

Jei kalbėsime apie nedidelį N.Makiavelio pamfletą „Valdovas“, skirtą įsiteikti Florenciją tuo metu valdžiusiai Mediči (Medici) dinastijai, gal ir būtų pamato tokiam teiginiui. Visi, kas tik domėjosi šio keisto ir paslaptingo likimo diplomato, rašytojo ir mąstytojo idėjomis, turbūt pamena garsiąsias liūto ir lapės metaforas „Valdove“ (jei negali pasikliauti jėga ir veikti kaip liūtas, tapk lape ir veik gudrumu) bei jo patarimus, tokius, kaip antai: kaip neleisti priešams tapti sąjungininkais; kaip skaldyti ir pjudyti juos tarpusavyje, o kai kuriuos iš jų patraukti savo pusėn; kaip sąmoningai leisti gandus ir dezinformuoti varžovus arba priešus, kruopščiai studijuojant jų reakcijas; kaip valdovui inscenizuoti savo mirtį arba pasitraukimą iš valdžios, kad po to iš greitų aplinkinių reakcijų būtų galima sužinoti, kas yra kas; kaip atsekti sąmokslus ir pačiam juos regzti; ir panašiai.

Iš tikrųjų gi N.Makiavelis (1469-1527) buvo daug sudėtingesnis mąstytojas nei kad gali pasirodyti iš jo trumpo pamfleto schemos. Būdamas Florencijos ambasadorius Prancūzijoje ir gyvendamas Paryžiuje, Makiavelis puikiai suprato, kokia grėsmė fragmentuotai ir suskaldytai Italijai nuolat kyla iš it kumštis centralizuotų ir galingų valstybių – visų pirma iš Prancūzijos.

Aistringas Florencijos patriotas ir pats tikriausias humanistas, tikėjęs Romos Respublikos idealais (abejojantieji tuo teskaito „Samprotavimus apie Titą Livijų“ – daug svarbesnį jo politinį veikalą, nei „Valdovas“), N.Makiavelis svajojo apie tobulą politinį žvėrį, kuris sugebėtų išlikti nenunuodytas ir nemanipuliuojamas, kuris įvaldytų visą jėgos technologiją bei rūmų intrigų repertuarą tam, kad, įsigalėjęs Florencijoje ir ilgainiui visoje Italijoje, galėtų joje atkurti civilizuotą tvarką – respublikos tvarką.

Klysta tie, kurie mano, jog N.Makiavelio būta korumpuotos, bet politiškai efektyvios valdžios šalininko – pakanka paskaityti jo nemirtingą komediją „Mandragora“, įspūdingai atveriančią XV amžiaus Florencijoje suvešėjusios korupcijos ir moralinio dekadanso mastą. Ši komedija leistų daug ką suprasti ir iš to, kas vyksta nūdienos Lietuvos politikoje.

Demoniškas patriotas

Tiesa, kad N.Makiavelis slapčia žavėjosi savo baisia klasta, manipuliacijomis, žiaurumu ir cinizmu pagarsėjusiu popiežiaus Aleksandro VI sūnumi Čezare Bordžija (Cesare Borgia), popiežiaus kariuomenės vadu, 22 metų tapusiu kardinolu, o vėliau generolu. Visas šitas nepotizmo ir korupcijos košmaras buvo įmanomas dėl ispanų didiko Rodrigo Bordžijos (arba Borchos – isp. Rodrigo Borja), tapusio popiežiumi Aleksandru VI, vykdytos politikos, kuri diskreditavo jį ir sudavė rimtą smūgį Bažnyčios reputacijai.

Bet šia jam pačiam pavojinga bestija N.Makiavelis žavėjosi tik todėl, jog puikiai suprato, kad tik toks kaip Čezarė Bordžija gali nutraukti popiežiaus politinę visagalybę, padaryti galą nefunkcionalios valstybės nežabotam politiniam banditizmui ir sukurti stiprią centralizuotą valstybę, panašią į Prancūziją ar Ispaniją.

Kai „Valdovas“ buvo publikuotas, kai kurie Florencijos politikai ir didikai buvo šokiruoti. Kiti manė, jog N.Makiavelis tiesiog įvardino tai, ką visi politikai ir taip darė, tik nesiryždami pavadinti dalykų jų tikraisiais vardais. Dar kiti N.Makiavelio interpretatoriai spėjo, jog Makiavelis buvo satyrikas ir tiesiog išsityčiojo iš amoralios politikos, suvaidindamas rimtą ir pagarbų jos traktavimą.

Panašiai elgėsi daugelis Renesanso rašytojų humanistų – pakanka prisiminti N.Makiavelio amžininkų Tomo Moro (Thomas More) „Utopiją“ ir Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamąjį žodį kvailybei“.

Kad ir kaip būtų, niekas taip nesibjaurėjo N.Makiaveliu kaip Elžbietos laikų didieji anglų poetai ir dramaturgai – ypač Kristoferis Marlou (Christopher Marlowe) bei Viljamas Šekspyras (William Shakespeare). K.Marlou pjesėje „Maltos žydas“ apie N.Makiavelį kalbama kaip apie Šėtono įsikūnijimą žmoguje (ten esama ir kraupaus paties N.Makiavelio monologo), o Šekspyro dramos „Henrikas VI“ trečiojoje dalyje Glosterio hercogas Ričardas kalba apie tai, kad jis taps tokiu tobulu chameleonu, veidmainiu ir intrigantu, prieš kurį Makiavelis bus paprasčiausias mokinukas.

Makiavelio interpretacijų ir demonizacijos istorija yra ilga ir paini. XIX amžiuje N.Makiavelį ypač demonizavo prancūzų antimonarchistai, sieję Napoleono III restauraciją su pragarišku N.Makiavelio gudrumu.

XX amžiuje N.Makiavelį „pribaigė“ istorikai ir politologai, tyrinėję Stalino ir Hitlerio politinio iškilimo istoriją bei jų režimus, pagrįstus atviru politiniu banditizmu. Makiavelistais buvo pradėti vadinti bolševikai – ypač šią versiją išpopuliarino vengrų kilmės britų rašytojo Artūro Kestlerio (Arthur Koestler) romanas
„Tamsa vidudienį“.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 809 žodžiai iš 1549 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.