Maksas vėberis max weber
5 (100%) 1 vote

Maksas vėberis max weber

Įvadas

Biurokratija kaip valstybės valdžios organizavimo būdas yra pastaruoju metu labiausiai paplitusi pasaulyje – ir demokratinėse, ir totalitarinėse valstybėse. Biurokratijos principus ir pageidaujamas valdininkų – biurokratų – savybes dar šio amžiaus pradžioje aptarė vokiečių sociologas Maksas Vėberis (Max Weber). Tačiau panašu, kad jo minėti principai liko nevisiškai ar ne visur įgyvendinti arba neužtikrina objektyviai priimtino valdymo. Todėl biurokratijos tyrinėjimai dabar apima ne tiek idealų biurokratijos modelį, kiek – pripažįstant biurokratinės valdymo organizavimo formos pranašumus – jos trūkumus ir apskritai įvairias biurokratijos formas bei biurokratų kaip ypatingos valdininkų grupės interesus.

Taigi pats terminas „biurokratija“ gali reikšti ir teigiamą, bene vienintelį priimtiną šiuolaikinės valstybės valdymo organizavimo būdą, ir neigiamą, dažniau vartojamą buitine prasme, biurokratijos kaip niekam neatsakingų, korumpuotų, nepatikimų, visuomenės nemėgstamų valdininkų, valdžios apibūdinimą. Taigi šioje apžvalgoje ir bus parodyta, kokią biurokratiją matė ir norėjo matyti jos teoretikas M.Vėberis ir kokią ją mato kai kurie dabartiniai tyrėjai, pateikiama teigiama ir neigiama biurokratijos, kaip klasikinės valdymo sistemos, pusė. Taip pat šiame darbe trumpai pristatomas ir pats Maksas Vėberis, pateikiama glausta jo biografija bei minimi garsiausi veikalai. (1; p.179)



1. Trumpa Makso Vėberio biografija.

Pagrindiniai veikalaiGimė: 1864 04 21 Erfurte(Vokietija)

Mirė: 1920 06 14 Miunchene(Vokietija)Vienas garsiausių klasikinės mokslinės vadybos atstovų buvo Maksas Vėberis. Kilęs iš turtingos ir įtakingos šeimos, M.Vėberis buvo sociologas, taip pat dirbo leidybos vadybininku, daug rašė yvairia tematika, vėliau tapo vyriausybės patarėju. (3, 22psl.)

Baigęs teises, ekonomikos, istorijos bei filosofijos studijas, M.Vėberis tapo sociologu, ekonomistu bei ekonomikos istoriku, dėstė įvairiuose universitetuose. Remdamasis istorijos tyrinėjimų rezultatais, jis sukūrė savo “suvokiamąją sociologiją”, teigusi, kad visuomenės mokslai neįgalina vienareikšmiškai nustatyti jokių priežastinių ryšių. svarbiausias jo veikalas “Ekonomika ir visuomenė. Suvokiamosios sociologijos pagrindai” , išleistas 1922 m. po autoriaus mirties, iki mūsų dienų neprarado savo reikšmės kaip socialinių mokslų etalonas. Sociologija M.Vėberis apibūdino kaip „mokslą apie socialinį veiksmą“, pasireiškiantį visose visuomenės gyvenimo srityse. Nuolat pasikartojantys elgesio stereotipai virsta institucijomis (antuoka, profesija, valdžia ir t.t.), o institucijos išreiškia visauotinai pripažintą tvarkos sanprtą. Priešingai nei K.Marksas, Vėberis atmetė prielaidą, kad visuomeninį gyvenimą lemia tik ekonominiai veiksniai. Nuo 1903 m. Vėberis leido „Socialinių mokslų archyvą“. Straipsnyje „Objektyvumas“ sociologijos požiūriu“ (1904 m.) jis išdėstė istorija besiremiančios kultūrologijos bei sociologijos pagrindus. Traktate „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“ (1905 m.) vėberis analizvo ryšį tarp puritoniškojo religingumo, racionalaus gyvenimo būdo ir šiolaikinio kapitalizmo atsiradimo. Visų didžiųjų religijų tyrimus vėberis apibendrino veikale „pasaulinių religijų ekonomikos etika“ (1915 m.) ir juo pagrindė rligijos sociologiją. Vėberis buvo ir aktyvus politinis veikėjas – dalyvavo Versalio taikos derybose, buvo vienas iš Vokietijos demokratinės prtijos steigėjų. (2; p. 364-365)

Namas Erfurte, kuriame ilgą laiką gyveno ir dirbo vokiečių

sociologas Maksas Vėberis.

2. M. Vėberio biurokratijos modelis

2.1 Biurokratijos pranašumai

Šio šimtmečio pradžioje M.Vėberis pastebėjo, kad biurokratija yra jau vien techniškai pranašesnė už kitas iki tol buvusias valdymo organizavimo formas „taip, kaip gamyba, pasitelkiant mašinas, už nemechaninę gamybą“. Jis atskyrė politikų ir valdininkų valdymą ir parodė, kad jų interesai priešingi: valdininkas siekia sąžiningai įvykdyti bet kokį, net prieštaraujantį jo įsitikinimams įsakymą, tuo įgyvendindamas valstybinę valdžią, o politikas remiasi asmenine atsakomybe už jo siūlomus ar priimamus sprendimus. Taigi valdininkas turi atlikti savo pareigas sine ira et studio – nepiktai ir bešališkai. Kuo labiau dehumanizuojamas, išvalomas nuo „nesuskaičiuojamų“ dalykų biurokratinis valdymas, tuo jis labiau priimtinas šiuolaikinėmis sąlygomis. Pagrindiniai biurokratinio valdymo pranašumai, pasak Vėberio, yra šie: tikslumas, greitis, dalyko žinojimas, tęstinumas, diskretiškumas, griežta subordinacija, trinties, materialinių ir personalinių kaštų mažėjimas, stabilumas, patikimumas, disciplinos griežtumas. Biurokratinis valdymas pranašus dar ir tuo, kad jis gali atlikti bet kokius valdymo veiksmus ir gana intensyviai. Biurokratinio valdymo rezultatai „suskaičiuojami“, juos galima prognozuoti. Tuo jis pranašesnis už kolegialųjį (labai lėtas, susijęs su nuolatiniais konfliktais ir kompromisų ieðkojimu, priklausomas nuo lyderių ar „viršūnių“) ar garbės pareigūnų (neturi tęstinumo, yra gana mėgėjiškas, todėl didina ne tiek ekonominius kaštus, kiek
praradimus dėl netikslumų ir atidėliojamų sprendimų) valdymą. Įdomu, kad būtent privataus, didelių mastų verslo valdymą M.Vėberis laiko „neprilygstamu griežtos biurokratinės struktūros pavyzdžiu“. Šiuolaikinėje visuomenėje pirmiausiai kapitalistinei rinkos ekonomikai reikia tikslaus, nedviprasmiško ir, svarbiausia, kiek įmanoma greitesnio valdymo mechanizmo. Modernios komunikacijos priemonės informaciją skelbia labai greitai, todėl verslui taip pat privalu kuo greičiau į ją reaguoti. Per optimalų laiką reaguoti, tvirtina M.Vėberis, paprastai gali tik biurokratinė organizacija. Taigi šiuolaikinėje visuomenėje esti tik du pasirinkimo variantai: biurokratija ir diletantizmas. Tačiau pats biurokratinis valdymas efektyvus gali būti tik tada, kai valdininkui darbas biurokratinėje struktūroje yra pagrindinis ar bent jau prioritetinis užsiėmimas.

2.2 Biurokratijos charakteristika

Manydamas, kad kiekvienos tikslų siekiančios organizacijos, susidedančių iš tūkstančių individų, veikla turi būti rūpestingai kontroliuojama, vokieciu sociologas m.Vėberis suformulavo biurokratinio valdymo teoriją. Joje pabrėžė griežtai nustatytos hierarchijos, valdomos pagal griežtai nustatytas taisykles ir ladžios liniją, poreikį. Jo manymu ideali organizacija yra biurokratinė. Jos veikla ir tikslai yra racionaliai apgalvoti ir darbo pasidalijimas yra aiškiai apibrėžtas. Vėberis taip pat tikėjo, kad reikia akcentuoti profesinę kompetenciją, ir kad darbas turi būti vertinamas tik pagal nuopelnus.

Šiandien mums biurokratija asocijuojasi su didelėmis, beasmenėmis organizacijomis, kurios labiau rūpnasi beasmeniu efektyvumu, nei žmogaus poreikiais. Tačiau mes turime elgtis atsargiau, tokią neigiamą konotaciją prilipdydami Vėberio pavartotam “biurokratijos” terminui. Kaip ir mokslinio valdymo teoretikai, Vėberis siekė pagerinti socialiai svarbių organizacijų veiklą, jų operacijas padaryti valdomas ir produktyvias. Nors dabar mes inovacijas bei įvairiapusiškumą vertiname lygiai taip pat kaip ir efektyvumą bei sugebėjimą nuspėti ateitį, Vėberio pateiktas biurokratinio valdymo modelis žymiai paspartino tokių didžiulių korporacijų kaip “Fordo” formavimąsi. Biurokratija buvo ypatingas santykių modelis, ir jam Vėberis numatė didžią ateitį. (3, p. 35-36)

Viena iš pagrindinių biurokratinės valdymo organizavimo formos sąlygų yra, pasak Vėberio, oficialios ir fiksuotos įstatymais ar taisyklėmis jurisdikcijos principas. T.y. biurokratiškai valdomai struktūrai reikalingos valdininkų pastangos paskirstomos kaip oficialios pareigos, o galia leisti įsakymus (naudoti prievartą), vykdant šias pareigas, yra griežtai ribojama. Valdymo struktūrą idealiu atveju sudaro individualūs pareigūnai, todėl M.Vėberis vadina tokią valdymo organizavimo formą „monokratija“. Kaip tik jurisdikcijos principo M.Vėberis pasigenda tradicinėse visuomenėse: „Nuolatinė ir vieša valdžia su fiksuota jurisdikcija yra ne istorijos taisyklė, bet veikiau išimtis“. Šitaip suprantama biurokratija išsivystė tik moderniosiose bendruomenėse – vyriausybėse, išsiplėtojus kapitalizmui – privačiame versle, armijose, politinėse partijose, interesų grupėse ir kitur. „Biurokratinės administracijos vystymasis ir nuolatinis plėtimasis […] yra ne kas kita, kaip moderniosios Vakarų visuomenės pagrindas“,- teigia M.Vėberis. Kartu jis pripažįsta, kad stabilios, griežtos, intensyvios ir prognozuojamos administracijos poreikį sukūrė socializmo vystymasis. Valdininko pareigoms egzistuoja laisvas konkursas, į jas priimami tik asmenys, turintys tinkamą pasiruošimą (taigi skiriami, o ne renkami – tarp renkamų pareigūnų negali būti hierarchijos), be to, jiems nuolat teikiama informacija, kaip geriau vykdyti savo pareigas ir naudotis teisėmis. Jie lieka asmeniškai laisvi, ir paklūsta aukštesnių pareigūnų sprendimams tik pagal savo oficialius įsipareigojimus. Jei kompetencija yra nesusieta su asmeniu, tačiau pats asmuo nėra laisvas, M.Vėberis siūlo vartoti terminą „patrimonialinė biurokratija”. Kita biurokratinio valdymo savybė yra hierarchijos principas. Subordinacija pagrįstoje sistemoje žemesniųjų valdininkų sprendimais nepatenkintiems valdomiesiems paliekama teisė apskųsti jų darbą aukštesnėms institucijoms. Tačiau tai nereiškia, kad aukštesnė institucija turi vykdyti žemesniosios funkcijas – Vėberis net pastebi taisyklę, kad jei jau kuri nors institucija yra įkuriama, ji ir toliau egzistuos ir bus perimta kito valdininko. Be to, biurokratinėje hierarchijoje aukščiausią postą būtinai užima asmuo, kuris yra bent jau nevisiškai biurokratiškas (tačiau jo kompetenciją taip pat griežtai riboja įstatymai ir taisyklės) – išrinktas, pasisavinęs postą arba gavęs jį paveldėjimo keliu. Kitaip sakant, biurokratijos kategorija apibūdina kontrolės (valdymo) įgyvendinimą tam tikro administracinio personalo priemonėmis. Šiuolaikinėje kontoroje viskas pagrįsta rašytiniais dokumentais, todėl, natūralu, atsirado daugybė raštininkų ir kitokių pavadinių. Aktyviai įsitraukusių į viešąjį padalinį valdininkų ir jų darbo priemonių visumą M.Vėberis vadina „biuru“, o dirbančių privačioje įmonėje – „ofisu“. Jame dirbantys valdininkai turi būti profesionalūs. Biuro taisyklės daugma stabilios ir nuodugnios, o šių taisyklių (ypač
administracinių padalinių arba verslo vadybos) žinojimas ir yra techninis valdininko pasirengimas. Moderni civilinės tarnybos organizacija atskiria biurą nuo privataus valdininkų gyvenimo, nes valdininkas, dirbdamas biure, naudojasi visuomenės lėšomis ir įranga. Tai tinka ir verslo įmonei, ir netgi jos vadovui: čia taip pat atskiriamos lėšos, skiriamos verslui (jo vystymui) ir paties verslininko gaunamos pajamos. Iš kitos pusės, valdininkas privalo dirbti visiškai atskirtas nuo administracijų nulemiančių sąlygų ir nesisavindamas savo posto. Dar vienas reikalavimas valdininkui yra dirbti ne tiek, kiek reikalauja susitarimas ar taisyklės, o tiek, kiek reikia įgyvendinti užduotį. Už tai jam turi būti fiksuotai atlyginama pagal vietą biurokratinėje hierarchijoje bei jo atsakomybę. Be to, valdininkas visuomet gali atsistatydinti, o jo darbdavys atleisti valdininką gali tik tam tikromis griežtai nustatytomis aplinkybėmis. Taigi biurokratinis aparatas sudaro galimybes kilti karjeros laiptais; tokį procesą lemia aukščiau esančių valdininkų sprendimas. Šitoks valdymo organizavimas, teigia M.Vėbris, atskiria valdininkų asmeninius ir viešuosius interesus. Vis dėlto kai kurie vėlesni tyrinėtojai mano, kad šis asmeninių ir viešųjų interesų atskyrimo principas nėra pakankamas ir juolab retai pastebimas praktikoje. Pasak Vėberio, tai, kad valdymas apsiriboja vien taisyklėmis, yra esminis modernaus valdymo požymis: valstybinei valdžiai suteikta galia tvarkyti tam tikrus reikalus neleidžia „biurui“ valdyti kiekvieną konkretų atvejį reglamentuojančiais sprendimais, kaip būdavo patrimonialistinėje, privilegijomis pagrįstoje visuomenėje, bet tik išleisti bendrąsias taisykles. Valdininkų žinių kriterijus lemia tai, kad biurokratija laikoma racionaliu valdymo būdu. Be to, biurokratijos dominavimą užtikrina ne vien valdininkų techninės žinios ir pasirengimas vykdyti savo pareigas, bet ir patyrimas savo poste – specialių ir reikalingų dokumentų žinojimas. Iš kitos pusės, šitaip sumažinamas administracijos vadovo – dažnai renkamo – vaidmuo ir netgi užgožiama demokratija. Biurokratijos dominavimas turi du svarbius požymius: slaptumą ir formalizmą. Biurokratinė administracija visąlaik siekia veikti slapta, kad apsaugotų savo žinias ir veiksmus nuo kritikos. Biurokratijos veiksmų slaptumas padeda ne tik apsaugoti, bet ir išlaikyti ar net išplėsti į išorę nukreiptus jos interesus. Tačiau biurokratija siekia slpatumo ne vien gindama savo interesus, t. y. sąmoningai, bet dažnai ir instinktyviai. Kartais galima stebėti biurokratijos bei piliečių rinktų atstovų (parlamento) susidūrimus, kai parlamentas, pasitelkęs savo ekspertus ir veikiamas interesų grupių, stengiasi sukurti savo techninės informacijos šaltinius. Taigi biurokratų interesus atitinka mažai informuotas ir todėl mažai galintis nuspręsti parlamentas. Kartu valdininkų interesas yra užtikrinti kuo saugesnę savo poziciją, todėl stengiamasi spręsti kuo mažiau nukrypstant nuo taisyklių, o tai, teigia M.Vėberis, kai kuriais atvejai gali būti netgi palanku valdomiems piliečiams. M.Vėberis mano, kad dar labiau negu parlamentas nuo biurokratijos poveikio yra neapsaugotas absoliutus monarchas, nes vienintelė institucija, kuria jis remiasi, yra biurokratinė administracija. Perėjimas prie konstitucinės vyriausybės taip pat lydimas biurokratinės valdžios didėjimo, nes visi sprendimai, prieš patekdami monarchui, turi būti koncentruojami biurokratinės struktūros vadovo (ministro pirmininko) rankose. Apskritai, konstitucinės monarchijos atveju egzistuoja trys potencialūs priešininkai: monarchas, parlamentas ir biurokratija. Vis dėlto šiuo atveju monarcho pozicija valdininkijos atžvilgiu stipri kaip jokioje kitoje istorinėje valdžios formoje, nes jam suteikta teisė oficialiai keisti nepriimtinus pareigūnus.

Šiuo metu Jūs matote 39% šio straipsnio.
Matomi 2039 žodžiai iš 5219 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.