Priešistorė
Maždaug prieš 10 000-9 000 m. iš kaimyninių vakarinių ir pietinių regionų dabartinės Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji gyventojai. Tai yra vėlyvojo paleolito laikotarpis. Ankstesnių žmonių gyvenimo šiame regione pėdsakų nėra, nes sąlygos apgyvendinimui susidarė tik pasitraukus paskutiniam ledynui. Ar pirmieji Lietuvos teritorijoje apsigyvenę žmonės gali būti siejami su baltų protėviais tarp archeologų ir istorikų nėra vieningos nuomonės.
Lietuvos valstybės susidarymas ir ankstyvoji istorija
Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas (1009)
Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1009 m. – Lietuva (lotyniška kilmininko forma Lituae, tad vardininkas turėjo būti Litua). XI a. žinios apie Lietuvą pasirodo ir Rusios metraščiuose. Juose Lietuva minima ir kaip Kijevo duoklininkė, tačiau istorikai abejoja ar duoklė mokėta reguliariai, ar tai tik rodo Kijevo Rusios pretenzijas į lietuvių žemes. Nuo XII a. lietuviai šaltiniuose jau minimi kaip rengiantys žygius į kaimynines šalis.
Lietuvos teritorijos kitimas skirtingais laikmečiais
Pirmuoju valdovu, suvienijusiu Lietuvą ir sukūrusiu Lietuvos valstybę laikomas didysis kunigaikštis Mindaugas. 1251 m., siekdamas sustiprinti savo valdžią ir nutraukti konfliktą su Livonija, Mindaugas apsikrikštijo ir karūnavosi 1253 m. liepos 6 d. Karūnacijos vieta nežinoma, šaltiniuose minima tik, kad buvo karūnuotas Lietuvoje, pagal tai kai kurie istorikai nusprendė, kad pastovios sostinės Mindaugas neturėjo. Vėliau, apie 1260 m., Mindaugas šios karūnos atsisakė ir sugrįžo prie savo protėvių tikėjimo. Lietuva ir Mindaugu 1258 m. patyrė sunkų išbandymą – valstybė buvo siaubta Burundajaus vadovautų mongolų-totorių žiemos žygio metu. 1263 m. Mindaugą nužudė sūnėnas Treniota. Mindaugas buvo pirmasis ir vienintelis krikščioniškasis karalius Lietuvos istorijoje, nes po jo mirties Lietuva grįžo į pagonybę ir karaliaus titulas buvo prarastas.
Po Mindaugo nužudymo 1263 m., valstybėje kilo sumaištis, per kelerius metus nužudyti ar išvyti ketveri valdovai. Tik 1269 m. atkurtas valstybės stabilumas, į valdžią atėjus Kernavės kunigaikščiui Traideniui. Rašto šaltiniuose teigiama, jog Traidenis atkeršijo už Mindaugo sūnaus Vaišelgos nužudymą, taigi tikėtina, jog Traidenis ir Mindaugas buvo susieti giminystės ryšiais.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
XIV a. Lietuvos valstybė žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Mongolų-totorių bei kryžiuočių antpuolių akivaizdoje prie Lietuvos, kurioje iškilo Vytenis, ieškodami išsigelbėjimo jungėsi Baltarusijos kunigaikščiai, mainais gavę autonomiją. Lietuvą labiausiai sustiprino Gediminaičių dinastija XIV-XV a. Kunigaikštis Gediminas gana žymiai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis.
Lietuva į rytus plėtėsi nuo pat valstybės susikūrimo, tam palankias sąlygas sudarė tai, kad buvusi Kijevo Rusios teritorija buvo nusilpninta mongolų ir dalis susiskaldžiusi. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės Baltarusijos teritorija, dabartinės Ukraina ir Vakarų Rusija. Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o vėliau Lietuvos – Lenkijos valstybė reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens XV-XVI a. konkuravo su Maskva.
Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kuri padėjo pagrindus Lietuvos – Lenkijos unijai. 1387 m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Būtent šie metai laikomi oficialaus Lietuvos krikšto data, nes Mindaugui tikrai, o gal ir tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta pagoniška šalimi.
Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet dar iki pat Žalgirio mūšio (1410 m. liepos 15 d.) Lietuvos valstybingumui visąlaik grėsė Kryžiuočių ir Livonijos (iki 1236 m. – Kalavijuočių) ordinų pretenzijos.
Abiejų Tautų Respublika
Abiejų Tautų Respublikos vaivadijos
Jogailos pradėta personalinė Lietuvos – Lenkijos unija kelis kartus buvo iširusi, kai šias valstybes valdė atskiri valdovai, tačiau augančios Maskvos grėsmė vertė Lietuvos bajorus ieškoti paramos Lenkijoje. Formaliai valstybės į vieną bendravalstybinį vienetą buvo sujungtos 1569 m. Liublino unija.
Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Labai sustiprėjo bajorų įtaka valstybei. Praktiškai jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Deja, pats Seimas dirbo labai neefektyviai – Seimuose buvo ilgai ginčijamasi ir triukšmaujama neesminiais klausimais, o vieningos nuomonės svarbiais valstybei klausimais paprastai nebūdavo prieinama. Nuo 1717 m. „Nebyliojo“ Seimo Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon.
XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje Lietuvos – Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas parodė valstybės silpnumą
ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nukentėjo ir Lietuvos miestai – Vilnius keletą kartų buvo užimtas ir nusiaubtas rusų ir švedų.
Valstybinių reformų bandymai ir Abiejų Tautų Respublikos padalijimai
XVIII a. viduryje Čartoriskiai bandė vykdyti valstybės reformas – buvo įsteigtos Karo ir Iždo komisijos, reformuotas Seimo ir seimelių darbas. Netiesiogiai panaikintas liberum veto. Šios reformos nepatiko Rusijai ir Prūsijai, kurios bijojo valstybės sustiprėjimo, todėl kitatikių teisių gynimo pretekstu jos pradėjo tiesiogiai kištis į valstybės reikalus. Dar 1764 m. Rusija su Prūsija susitarė palaikyti Abiejų Tautų Respublikoje anarchiją. 1767 m. susikūrė Rusijos remiama Radomo konfederacija, kuri buvo nukreipta prieš Čartoriskius ir reikalavo sulyginti kitatikių teises. 1768 m. Baro mieste susikūrė kita konfederacija, kovojusi prieš Rusijos įtaką. Baro konfederaciją palaikė Prancūzija ir netiesiogiai – Turkija. Tais pačiais metais prasidėjo Rusijos karas su Turkija. Pasibaigus Rusijos – Turkijos karui, Rusija vėl aktyviai ėmė kištis į Abiejų Tautų Respublikos reikalus.
Nuolat silpstančią ir vidinių konfliktų varginamą šalį 1772 m. kaimyninės Rusija, Prūsija ir Austrija nutarė pasidalinti, atsiriekdamos po dalį valstybės teritorijos. Po pirmojo padalinimo sekė antrasis 1793 m. Apšviestoji visuomenės dalis bandė gelbėti valstybės likučius, vykdydami esmines reformas. Didelę įtaką reformų turiniui turėjo Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų idėjos. 1775 m. Seimas papildė kardinalines teises. Bajorams buvo garantuoti dvarai, tarnybos, teisė visiškai valdyti valstiečius. Palikti laisvi karaliaus rinkimai, tačiau renkamas turėjo būti vietinis, sostas nepaveldimas. Seimo aktai skirstomi į politinius ir ekonominius, kurie gali būti priimami balsų dauguma.
Karaliui kontroliuoti sudaroma Nuolatinė Taryba, taip pat sudaroma Edukacinė komisija. Šios institucijos buvo bendros Lenkijai ir Lietuvai. Nuolatinė Taryba buvo vykdomosios valdžios institucija, vadovavo administracijai, teikė Seimui įstatymų projektus, vykdė įstatymus, siuntė pasiuntinius, siūlė karaliui po 3 kandidatus į valstybės postus. Karalius pirmininkavo Nuolatinės Tarybos posėdžiuose ir turėjo 1-2 balsus. Nuolatinę Tarybą sudarė 36 nariai, renkami Seimo dviems metams. Pusė jų buvo senatoriai, kita pusė – bajorų atstovai. Kiekvienas naujas seimas perrinkdavo 1/3 narių. Visus aktus pasirašinėjo karalius, senatorius ir tarybos maršalka. 1776 m. Nuolatinės Tarybos funkcijos praplėstos įtraukiant prievolių teisės aiškinimą, įstatymų vykdymo kontrolę, teisės aiškinimą.
1788 – 1792 m. veikė „Ketverių metų seimas“, kuris ruošė valstybės reformas ir naują valstybės konstituciją. 1791 m. gegužės 3 d. supaprastinta tvarka priimta Seimo konstitucija, pavadinta „Valdymo įstatymu“. Konstitucijai nepritarė reakcingi bajorai. Konstitucijoje buvo numatytos gyventojų luominės teisės ir pareigos bei valdžios sudarymo principai, pakeitę valstybės formą. Konstitucija garantavo bajorams visas privataus ir politinio gyvenimo teises ir prerogatyvas. Bajorų luomas apibrėžiamas kaip dvarininkų luomas.
Po trijų padalijimų 1772 – 1795 m. didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Rusijai atiteko ir Vilnius, kuris tuo metu turėjo 25 000 gyventojų ir buvo vienas iš didžiausių imperijos miestų.
Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje
„Lietuviškosios“ Rusijos imperijos gubernijos – Kauno ir Vilniaus gubernijos bei Lenkijos karalystės Suvalkų gubernija
Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi, nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusifikacinė politika buvo silpnesnė. Iki Napoleono invazijos į Rusiją Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono 1812 m. kampanija, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija.
XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: 1831m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti.
Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t.y.,
civilizacijos lygį pasiekusi, kultūra. Prie rašytinės lietuvių kalbos, lietuvių filologijos, lietuvių grožinės literatūros ir lietuvių istoriografijos vystymo daug prisidėjo žemaičių lietuviškasis sąjūdis, kurio bene ryškiausia figūra buvo Simonas Daukantas, pirmasis suformulavęs naująjį tautiškumo supratimą, kur tautos esminiu skiriamuoju požymiu laikoma kalba. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai nebuvo sukilimų priešininkai, veikiau jiems simpatizavo, nors jų pačių veiklos prioritetai buvo pirmiausia kultūriniai. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo etapu.
Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M.Valančiaus bei J.Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai , vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas.
Tautinį išsivadavimo judėjimą, kuris buvo užgniaužtas numalšinus sukilimus, pratęsė jau ne žemaičių, o iš Suvalkijos valstiečių kilusi lietuviškoji inteligentija. Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su J. Basanavičiaus pradėtas leisti laikraštis „Aušra“ (1883 – 1886 m.). Vėliau jos idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudirkos redaguotas liberalusis laikraštis „Varpas“ (1889 – 1905 m.).