Prieš 450 metų Karaliaučiuje išleista pirmoji knyga lietuvių kalba. Jos autorius ar leidėjas nebuvo nurodytas nei tituliniame lape, nei po pratarmės. Karaliaučius tada buvo Prūsijos hercogystės sostinė. 1525 m. paskutinis didysis vokiečių ordino magistras hercogas Albrecht von Brandenburg-Ansbach paskelbė paskutinę, kitados visą Pabaltijį išskyrus Lietuvą, apėmusią ordino Valstybę pasaulietine hercogyste. Prieš užkariaujant kraštą vokiečių ordinui čia gyveno baltų tauta – prūsai. Per 300 metų dėl ordino karo žygių ir epidemijų jie išnyko. Viena baltų kalbų – prūsų kalba, gimininga lietuvių ir latvių kalboms, pirmoje 16 a. pusėje ėmė menkti, o 1700 m. jau išliko tik tolimiausiuose pakraščiuose. Nors hercogas Albrechtas, kuris buvo priėmęs liuteronų-protestantų tikėjimą, liepė išversti mažąjį (1545 m.) ir didįjį (1561 m.) Liuterio katekizmus į prūsų kalbą, vienok bandymas sukurti prūsams bažnytinį raštą jų kalba žlugo, nes pamažu išnyko gimtąją kalbą vartoję prūsai.
Visai kitokia padėtis buvo šiaurrytinėje naujosios hercogystės dalyje. Po visokiausių maro epidemijų, per šimtmečius išnaikinusių daug krašto gyventojų, čionai iš aplinkinių vietų atsikėlė lietuviai. Jie sudarė daugiau ar mažiau vientisą lietuvišką sritį, palei jūros krantą besitęsusią nuo Klaipėdos iki Labguvos, toliau iki Geldapės, nuo Karaliaučiaus pietryčių link. Vėliau ši sritis imta vadinti Mažąja Lietuva, o ten gyvenę lietuviai – lietuvininkais. Jie, kaip ir visi hercogystės gyventojai, oficialiai buvo krikščionys, tačiau jų, kaip ir Lietuvoje gyvenusių lietuvių, katechizacijos reikalai buvo ne kokie. Abiejose Lietuvos dalyse nebuvo bažnytinių raštų lietuvių kalba: katekizmų, giesmynų, Šventojo Rašto vertimų. Perėjęs į protestantizmą, hercogas Albrechtas, tapęs aktyviu liuteroniškuoju misionieriumi, panoro lietuviams padėti. Taip ir radosi minėta lietuviška knyga – ją prieš 450 metų Albrechtas liepė išspausdinti savo lėšomis.
Kitoje titulinio lapo pusėje yra dedikacija lotynų kalba, susidedanti iš poros dvieilių. Pažymėtina, kad ji skirta ne hercogui Albrechtui, paskatinusiam knygos leidimą, bet Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei. Taigi jau dedikacija rodo, kad autorius kilęs ne iš Prūsijos, bet iš Lietuvos. Toliau seka pratarmė, kurioje kreipiamasi į Lietuvos bažnyčios pastorius, kilminguosius ir visą lotynų kalbą mokančią šviesuomenę. Remianris Šventojo rašto argumentais įrodinėjama, kad paprastą liaudį būtina supažindinti su Dievo žodžiu. Tai esanti dvasininkų ir visų išsimokslinusių žmonių pareiga, kadangi jie moką lietuvių kalbą.
Eiliuotoje lietuviškoje pratarmėje „Knygieles pačios bylo…“, užrašytoje tam metui būdinga baroko forma, pati knygelė ragina skaitytojus ją atidžiai skaityti, suprasti ir įsiminti tai, kas parašyta. Po šta pratarme, parašyta žemaičių tarme su aukštaitiškais elementais, irgi nerandame autoriaus vardo. Tačiau, atkreipę dėmesį į 3-19 eilučių pirmąsias raides, galime perskaityti akrostichą. Baroko laikais jis buvo labai paplitęs. Jame užšifruotas autoriaus vardas ir pavardė: Martinus Masvidius. Išsimokslinusiems baroko laikotarpio skaitytojams akrostichas buvo įprastas dalykas – jie jį rasdavo daugelyje eilėraščių. Paprasti žmonės, kuriems ši knygas ir buvo skirta, apie jį, aišku, negalėjo žinoti, bet jie knygos autoriumi nė nesidomėjo. O mes sužinome ne tik autoriaus vardą, bet ir tai, kad svarbiausias jo charakterio bruožas – kuklumas. Paprastos lietuvių liaudies dvasiškieji reikalai jam buvo daug svarbiau, nei paties šlovė.
Šiaip jau apie Mažvydą išlikę nedaug žinių. Dokumentuose įrašyta jo mirties data – 1563 m. Dar žinoma, kad 1546 m. hercogas Albrechtas pakvietė jį į savo paties įkurtą Karaliaučiaus universitetą ir laiške pavadino „išsimokslinusiu“ (erudite).
Mažvydo santykis su paprasta liaudimi, kaip įprasta 16 amžiuje, buvo nulemtas luominės visuomenės. Paprastus žmones jis lygina su vaikais, temokančiais vapėti, ir sako, kad su jais reikia taip šnekėti, kad anie suprastų, t.y. katechezė turinti būti tik būtiniausių dalykų pateikimas, sudėtingi dogmatiški tikėjimo posakiai turintys būti supaprastinti. Eiliniai lietuviai dar tebegarbino pagoniškus dievus, nenorėjo švęsti katalikiškų švenčių ir nebuvo linkę mokytis katekizmo bei krikščioniškų maldų. Mažvydas nemato kitos išeities, kaip tik prašyti hercogo, kad tas paliepimais, potvarkiais ar grąsinimais bausmėmis, taigi prievarta, įvestų Dievo tvarką.
Jo santykis su valdžia, su valstybės, kurioje gyveno, nepriklausomybe, su hercogu irgi atitiko viduramžių pasaulėvaizdį: valdžia esanti duota Dievo, jos pareiga esanti rūpintis pavaldiniais – tiek kūniškąja, tiek dvasiškąja jų gerove. Kaip rūpestingas tėvas savo vaikus gali auklėti su rykšte, taip ir krašto valdovas turįs teisę savo pavaldinius bausti, o prireikus ir prievarta nukreipti juos sielos išganymo link.
Būdas šitai pasiekti buvo lietuvių liaudies katechizacija gimtąja kalba, mat nei lotynų, nei vokiečių kalbos ji nemokėjusi. Tam Mažvydas ir paruošė katekizmo vertimą, o lietuviai net ir nenorėdami buvo priversti tą katekizmą išmokti mintinai.
Tuo metu į gimtosios kalbos, tautybės sąvokas buvo žiūrima labai blaiviai. Iki romantizmo,
šias sąvokas apgaubusio aureole ir iškėlusio į mistikos sferą – taip jos dar ir šiandien įsitvirtinusios žmonių sąmonėje, – buvo likę dar du šimtmečiai. Mažvydas, nė pats to nenujausdamas, savo raštais ne tik padėjo kertinį dvasinio tautos švietimo akmenį, bet ir parodė ateinančioms kartoms, kaip šviesti liaudį jų gimtąja, nacionaline kalba – tik vėliau romantizmo pradininkas Johan Georg Hamann (1730-1788) ir Johan Gottfried Herder (1744-1803) suprato, kad nacionalinėje kalboje ir liaudies kūryboje glūdi kultūrinio turto paveldas. Tokios idėjos,19 a. pirmoje pusėje įsigalėjus romantizmui, apėmė visą Europą.
Sudarinėdamas savo katekizmą, Mažvydas, aišku, taip nemąstė. Jam išsilavinimas buvo neatsiejamas nuo lotynų kalbos mokėjimo. Lietuvių kalba tuo metu gyvavo tik kaip į daugelį tarmių suskilusi šnekamoji kalba.O Mažvydo dėka krikščioniškąsias tiesas jau pasidarė galima išreikšti taip, kad jos būtų suprantamos ne tik vienos tarmės žmonėms. Jo katekizmas rašytinę lietuvių kalbą akimoju įtraukia į Europos kultūrą. Jis buvo daugiau nei keturis šimtmečius trukusio lietuvių rašytinės kalbos vystymosi pradžia, dėl jo šiandieninė lietuvių kalba niekuo neatsilieka nuo kitų Europos kalbų.