Maržinalistinė kryptis politinėje ekonomijoje – gryžimas prie teorinio tyrimo tradicijų
5 (100%) 1 vote

Maržinalistinė kryptis politinėje ekonomijoje – gryžimas prie teorinio tyrimo tradicijų

MARŽINALISTINĖ KRYPTIS POLITINĖJE EKONOMIJOJE – GRĮŽIMAS PRIE TEORINIO TYRIMO TRADICIJŲ

Kas lemia vartotojo pasirinkimą?

Kuo vadovaujasi vartotojas, išsiruošęs į turgų? Kaip išmatuoti ir sutapatinti vartotojo teikiamą pirmenybę ir naudingumą? Kokia seka ir ką būtent jis įsigys turguje? Ką pirkti pirma, sakykime, telefona ar televizorių, duonos ar kilogramą dešros?

Sunku patikėti, kad prieš pirkdamas, jis pradės skaičiuoti gamintojo išlaidas. Jam ne tiek svarbu, koks darbo kiekis įdėtas gaminant telefoną ar televizorių, kiek kainavo iškepti duoną ar pagaminti dešrą. Suptrantama, vartotoją domina gaminio kaina. Bet ne tik kaina. Pirkiniai bus įsigyjami pagal jų svarbą, pagal tai, kokį atneš naudingumą. Naudingumas – subjektyvus įvertinimas, bet jo nereikia ignoruoti, jis „įsilieja“ į rinkos, ekonominius santykius.

Svarbu išsiaiškinti, kaip formuojasi poreikis, nuo ko priklauso vartotojo elgsena, kaip jis vadovaujasi išsirinkdamas alternatyvą?

Šią problemą iškėlė ir pabandė rasti sprendimą ekonomistai., padėję pagrindus ribinio naudingumo teorijai – maržinalizmui. Šios teorijos pradininku laikoma austriškoji mokykla. Nors įtakos turėjo ir kiti mokymai.

XIX a. 8 dešimtmetyje susiformavo antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla (K. Mengeris, V. Bem – Baverkas, F. Vyzeris ir kt.). Ji mėgino mokslinei vertės teoriją priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais.

Remdamasis moksline vertės teorija, K. Marksas išsiaiškino kapitalistinio išnaudojimo esmę – pridedamosios vertės gaminimą. Markso ekonominė teorija tapo nenugalimu ginklu revoliucinio proletariato rankose.

Vertė buvo ir viena svarbiausių klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos problemų. Tačiau buržuaziniai ekonomistai visų šios problemos aspektų visiškai neišsprendė ir negalėjo išspręsti dėl savo klasinio ribotumo.

Norint kovoti su vis labiau įsigalinčia K. Markso ekonomine teorija, reikėjo pateikti ką nors nauja, pirmiausia, sprendžiant vertės problemą. Štai kodėl buržuazija išskėstomis rankomis sutiko XIX a. 8 dešimtmetyje pasirodžiusią austrų (Vienos ), arba psichologinės, mokyklos teoriją. Ši vertę ir kainą, kapitalą ir palūkanas bei kitas svarbias politinės ekonomijos kategorijas aiškino, remdamasi ribinio naudingumo ( arba maržinalizmo) teorija.

Ribinio naudingumo teorijos užuomazgų galima rasti ir ankstesnėse – H. Goseno ir E. Kondiljako koncepcijose. Šiuolaikine jos forma ribinio naudingumo teoriją yra išdėstę austras Karlas Mengeris (Karl Menger, 1840 – 1921) veikale “Tautos ūkio pagrindai”, kuris buvo išspausdintas 1987 m. Iš kitų šios teorijos atstovų minėtini taip pat austrai Fridrikas Vyzeris (Friedrich von Wieser, 1851 – 1926), parašęs darbą „Visuomeninio ūkio teorija“ 1914m., Oigenas Bem Baverkas (Eugen von Bohm-Bawer, 1851 –1914), kurio plunksnai priklauso „Pridėtosios vertės teorijos pagrindai“ , 1886m.

Ribinio naudingumo teorijos esmė

Naudingumas – sugebėjimas patenkinti kažkieno tai poreikius. Jis priklauso nuo prekės vartojamųjų savybių (bendras naudingumas) o taip pat nuo paties vartojimo proceso, nuo to, kas ir kaip tenkina savo poreikius (konkretus naudingumas).

Šokolado plytelės, dėžutės koncervų, kavos indelio naudingumas tų prekių pardavėjui ir dėl medžiotojo, keletui mėnesiu apsistojusio taigoje, nevienodas, nors tai gali būti ir vienas ir tas pats žmogus. Skirtingose gyvenimo situacijose vienas ir tas pats produktas gali turėti skirtingus naudingumus.

Naudingumas – svarbi, bet neretai sunkiai apčiuopiama kategorija. Su ja susieti dalyvių elgesio motyvai ūkinėje veikloje. Elgesio motyvai atsiduria austriškos mokyklos dėmesio centre, kaip skaito jos atstovai, nuo jų priklauso, kokius būtent ir kiek produktų reikia gaminti.

Svarbūs ne patys produktai, o tai, kad jų pagalba mes patenkiname tuos ar kitus poreikius – malšiname troškulį, geriname susisiekimą, buitinį komfortą. „Materialinės vertybės – pažymi Mengeris – yra reikšmė, kuri mums reiškia konkrečią vertybę ar vertybių kiekį, vartojamą savo poreikiams“.

Ribinio naudingumo teorijos šalininkai vertės teorijai, pagrįstai visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų matu, ir pridedamosios vertės teorijai priešpastato teiginį, kad vertės šaltinis esąs daikto naudingumas. Tad iš gamybos sferos tyrimas perkeliamas į mainų ir vartojimo sferą, atmetama marksistinė tezė apie gamybos pirmumą. Įvairių gėrybių poreikį individui ir esamą jų atsargą austrų mokykla laikė svarbiausiu ir lemiamuoju ūkio veiksniu. Vietoj “ prekės” termino ji vartojo “ gėrybės” sąvoka, net siūlė išmesti “ vertės’ terminą iš ekonominio žodyno. Austrų mokyklos atstovai stengėsi vietoj istorinių visuomeninių kiekvienos ekonominės santvarkos dėsnių nustatyti “ amžinus” žmogaus psichikos ir jo santykių su daiktais dėsnius. Kartu jie įrodinėjo, kad kapitalisto pelnas esąs ne darbininko išnaudojimo rezultatas, bet skirtingų “ esamų” gėrybių (vartojimo reikmenų), “būsimų” gėrybių (t. y. Gamybos
priemonių ir darbo) psichinio vertinimo rezultatas.

Ribinio naudingumo teorijos kūrėjai ieško principo, kuriuo būtų galima pagrįsti “grynąjį” ekonomikos mokslą, ir mano, kad toks principas esąs kiekvieno žmogaus siekimas bet kuriomis aplinkybėmis gauti kuo didesnį malonumą arba patenkinti savo poreikius kuo mažesnėmis pastangomis.

Vadinamoji naudingumo teorija (“kuo naudingesnis daiktas, tuo jis brangesnis”) buvo žinoma daug anksčiau, negu susikūrė ribinio naudingumo teorija. Ribinio naudingumo teorijos kūrėjai pateikė kaip naują argumentą subjektyvaus daiktų vertinimo sąvoką. K Mengeris rašė, kad naudingumas nesąs gėrybėms būdinga savybė, kad jis nesąs ir savarankiškas, savaime egzistuojantis dalykas. Naudingumas esąs ūkininkaujančių žmonių sprendimas apie turimų gėrybių reikšmę jų gyvenimui bei gerovei ir todėl už jų sąmonės neegzistuoja.

Kaipgi suprantamas ribinis naudingumas? Pirma, naudingumu laikoma kiekviena daikto savybė, tenkinanti bet kurį (konkretaus ) žmogaus poreikį, nesvarbu kokį – racionalų ar neracionalų, dorą ar nedorą ir t.t.

Bem-Baverkas vaizdžiai pailiustruoja pirmąjį Goseno dėsnį (padidinus vartojamo produkto kiekį, jo naudingumas sumažėja).

Vienišas atsiskyrėlis – Robinzonas – gyvena sąloje, miške. Nuėmęs grūdų derlių, jis turi 5 maišus grūdų iki sekančio derliaus. Koks jų reikšmingumas šiam žmogui? Vienas maišas grūdų reikalingas, kad nenumirti badu; kitas – kad išsaugoti sveikatą ir jėgas; trečias – panaudojamas naminių paukščių išlaikymui; ketvirtas – degtinės gamybai; penktas – bus panaudojamas papūgos išlaikymui, kurią šis žmogus laiko savo malonumui.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1015 žodžiai iš 3273 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.