Mąstymas yra jutimais nepažystamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei
sudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti
atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus
vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius.
Pažindamas daiktų bei reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius
, žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas.
Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes
ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda
nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijos
patikimumo lygius.
Pasinaudodami žiniomis apie vaikų tėvų pasiekimus, šeimos gyvenimo sąlygas,
gebėjimą mokytis ir kt., mes galime daryti išvadas apie moksleivių
tinkamumą vienai ar kitai profesijai. Tokiu būdu naujus dalykus ir
santykius mąstymu pažįstame tarpininkaujant įvairioms anksčiau įgytoms
žinioms. Šia prasme mastymas yra vadinamas netiesioginio pažinimo procesu
(lyginant su tiesioginiais jutimais).
Mąstymas yra laikomas apibendrinančiu pažinimu. Jutimais negalima
numatyti nei to, kad rytoj po nakties vėl išauš diena. Tokią išvada mes
lengvai darome apibendrindami nuolat besikartojantį patyrimą: po nakties
diena, po dienos naktis ir vėl diena ir t.t. Išsamesnis visatos dėsnių
pažinimas verčia net suabejoti, ar tikrai ir toliau taip bus (gali užgesti
saulė, gali žemė susidurti su kokiu nors kosminiu kūnu ir kt.), nors tokio
pasikeitimo tikimybė ir labai maža.
Mąstymas nėra atsietas nuo jutiminio pažinimo, kuris teikia mastymo
apibendrinimams ir žinioms medžiagą. Žinios išlaikomos atmintyje –
vadinasi, mąstymas glaudžiai susietas su atminties procesais, jų asociacine
prigimtimi (reikiamos žinios atmintyje “surandamos” asociacijų pagrindu).
Be to, mąstymas susijęs ir su kitais procesais. Emocijos skatina spręsti
iškilusias problemas, valia padeda laikytis būtinos mąstymo krypties,
atkakliai ieškoti sprendimo būdų. Mąstant pasireiškia žmogaus sugebėjimas,
temperamento ypatybės, charakterio bruožai, asmenybės nuostatos.
Išskirtinę reikšmę mąstymo procesams turi kalba ir kalbėjimas.
Psichologijoje yra buvę labai skirtingų nuomonių mąstymo ir kalbos ryšių
klausimais. ,,Grynojo mąstymo“ teorijų šalininkai laiko, kad šie procesai
siejasi tik bendraujant – kalba padedanti apsikeisti mintimis. O problemų
sprendimams kalba tik trukdanti (tikras mąstytojas tik tas kurio mąstymas
atsiskyręs nuo konkrečios kalbos). Kai kurie bihevioristinių nuostatų
psichologai nukrypo į kitą kraštutinumą, pavadindami mąstymą “kalbėjimu be
garso”. Šiuo metu dauguma psichologų mano kad minėtos kraštutinės hipotezės
tikrų ryšių neaprašo. Kalbos žodžiai ir sakiniai dalyvauja įtvirtinant
mastymo bendrąsias sąvokas (“žmogus”, “materija”, “grožis”) bei teiginius (
“Everestas yra aukščiausias kalnas žemėje”, “Lenk medelį, kol jaunas”).
Žodinės formuluotės padeda geriau apibrėžti problemas, pasiekti loginės
protavimo tvarkos ir kt. Tačiau žmogus susiduria ir su įvairiais
neverbaliniais uždaviniais, kurie sprendžiami remiantis tikrovės
vaizdiniais, schemomis, emocijų pažadintu apibendrintu intuityvumu ir
patyrimu ir kt. Tokio mąstymo apraiškų yra daug meninės, mokslinės ir
techninės kūrybos veikloje.
Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir
reiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese.
Žmogus gali ieškoti atsakymo į globalinį klausimą, kokia yra žmogaus
gyvenimo prasmė, mąstyti apie optimaliausius metodus moksleiviams mokyti,
kaip išsiversti gaunant nedidelį atlyginimą ir t.t. Tačiau koks bebūtų
sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis.
Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai ir
protavimai. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių
sąranga.
Sąvoka yra mintis apie bendras ir esmines daiktų ar reiškinių savybes.
Žodžiais sąvokos įtvirtinamos kitiems kalbant. Antai bendrosios sąvokos,
kaip trikampis, medis ir t.t., nėra atstovaujamos realiems daiktams ar
reiškiniams ir negali būti įtvirtinamos vaizdiniais. Čia mąstymui
talkininkauja kalbos žodžiai. Tačiau reikia suprasti, kad žodžiai yra tik
ženklai, asocijuoti atmintyje su mintimis – sąvokomis. Tos pačios sąvokos
gali būti reiškiamos įvairių kalbų žodžiais, viena sąvoka – keliais
žodžiais, kaip garsų ar regimų ženklų kompleksais. Keičiantis išoriniams
sąvokų apvalkalams jų turinys lieka pastovus.
Apie daiktą ar reiškinį mes paprastai mąstome kaip apie tam tikros grupės
(klasės) atstovą, t.y. priskiriame jį atitinkamai sąvokai. Sąvoka – mintis,
kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai
požymiai. Kas yra tai, apie ką mes mąstome, koks yra šis mąstymo objektas
visų
pirma padeda nustatyti jutiminės žinios, ypač sudėtingiausia jų forma
– vaizdiniai. Vaizdiniai – kartu ir pradinė minties forma. Vaizdiniai ir
sąvokos turi bendrų bruožų: juose apibendrintai atsispindi tikrovės daiktai
ir reiškiniai, dažnai žymimi tuo pačiu žodžiu ir kt. Tarp jų nėra griežtos
ribos. Nelengva nustatyti, pavyzdžiui, kada vaikas turi tik objekto
vaizdinį, kada ir jo sąvoką; tačiau aišku, kad be objekto vaizdinio vaikas
nesusidarytų jo sąvokos. Užfiksuodami išorinį tos pačios rūšies daiktų
panašumą, vaizdiniai padeda išskirti mąstymo objektą: jais remdamiesi,
galime atsakyti į klausimą: ,,kas tai?“ (,,katė”, “skaičius”, “kvadratas”
ir t.t.). Tačiau vaizdinio nepakanka, kad atsakytume į klausimą, kas yra
šis išskirtasis objektas, kokie jo esminiai požymiai. Remiantis tik
vaizdiniais, galima neatpažinti vienarūšių, bet išore labai panašių daiktų.
Vaizdiniuose užfiksuoti bendrieji požymiai ne visada kartu yra ir esminiai,
be to, jie čia dar neatskirti nuo individualių, antraeilių ar visai
atsitiktinių požymių. Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių
apibendrinimu ir organizacija. Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai su
kitomis sąvokomis, yam tikra vieta giminingų sąvokų sistemoje. Viena,
izoliuota nuo kitų, sąvoka neegzistuoja. Jos vieta sąvokų sistemoje
priklauso nuo jos apimties, t.y. šios sąvokos apimamų daiktų ar reiškinių
(jų klasės), nuo turinio, t.y. visiems šios klasės nariams, bendrų ir
esminių požymių (savybių ir santykių). Apimtis ir ,turinys yra sąvokos
esmė, jos “šerdis”. Į. ją neįeina daugelis mažiau svarbių žinių. Tačiau
sąvoka nėra skurdesnė už vaizdinį; ją praturtina ryšiai su kitomis
sąvokomis, su visa jų rūšių ir porūšių įvairove. Stiprūs jos ryšiai ir su
jutiminiais vaizdais. Kai kurie jų įsijungia į sąvokos struktūrą kaip jos
sudėtinė dalis. Žmogus įgyja sąvoką tada, kai žino ne tik jos apimamų
daiktų ar reiškinių bendruosius požymius, bet ir dalines, individualias jų
savybes. Sąvokos struktūra visada daugiasluoksnė, joje užfiksuota skirtingo
bendrumo – giminės, rūšies ir atskiro objekto – savybės bei santykiai.
Sąvoka yra pagrindinė turimų ir naujai įgyjamų žinių susiejimo,
organizavimo, struktūrinimo priemonė.
Sudarant naujas sąvokas, ypač didelis vaidmuo tenka kalbai. Sąvokos ir
žodžio sąryšis – būtina sąvokų formavimosi ir raidos sąlyga. Žodžiai savo
išore nepanašūs į tai, ką jie žymi (garsų ar grafinių ženklų kompleksas
“stalas” išoriškai nepalyginamas su daiktu – stalu). Tai teikia neribotas
galimybes apibendrinimui. Pažintinė žodžio paskirtis visų pirma ir yra
apibendrinti daiktus ir reiškinius Tuo pačiu žodžiu vadiname daugelį
daiktų, o tą patį daiktą – skirtingais, siauresnės ar bendresnės reikšmės
žodžiais (pvz., “Botanika”, vadovėlis, knyga). Žodžiai padeda atskirti
bendrąsias ir esmines daiktų savybes bei santykius, juos atsieti nuo kitų,