Mastymas
5 (100%) 1 vote

Mastymas

1121

Mąstymas yra jutimais nepažystamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei

sudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti

atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus

vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius.

Pažindamas daiktų bei reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius

, žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas.

Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes

ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda

nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijos

patikimumo lygius.

Pasinaudodami žiniomis apie vaikų tėvų pasiekimus, šeimos gyvenimo sąlygas,

gebėjimą mokytis ir kt., mes galime daryti išvadas apie moksleivių

tinkamumą vienai ar kitai profesijai. Tokiu būdu naujus dalykus ir

santykius mąstymu pažįstame tarpininkaujant įvairioms anksčiau įgytoms

žinioms. Šia prasme mastymas yra vadinamas netiesioginio pažinimo procesu

(lyginant su tiesioginiais jutimais).

Mąstymas yra laikomas apibendrinančiu pažinimu. Jutimais negalima

numatyti nei to, kad rytoj po nakties vėl išauš diena. Tokią išvada mes

lengvai darome apibendrindami nuolat besikartojantį patyrimą: po nakties

diena, po dienos naktis ir vėl diena ir t.t. Išsamesnis visatos dėsnių

pažinimas verčia net suabejoti, ar tikrai ir toliau taip bus (gali užgesti

saulė, gali žemė susidurti su kokiu nors kosminiu kūnu ir kt.), nors tokio

pasikeitimo tikimybė ir labai maža.

Mąstymas nėra atsietas nuo jutiminio pažinimo, kuris teikia mastymo

apibendrinimams ir žinioms medžiagą. Žinios išlaikomos atmintyje –

vadinasi, mąstymas glaudžiai susietas su atminties procesais, jų asociacine

prigimtimi (reikiamos žinios atmintyje “surandamos” asociacijų pagrindu).

Be to, mąstymas susijęs ir su kitais procesais. Emocijos skatina spręsti

iškilusias problemas, valia padeda laikytis būtinos mąstymo krypties,

atkakliai ieškoti sprendimo būdų. Mąstant pasireiškia žmogaus sugebėjimas,

temperamento ypatybės, charakterio bruožai, asmenybės nuostatos.

Išskirtinę reikšmę mąstymo procesams turi kalba ir kalbėjimas.

Psichologijoje yra buvę labai skirtingų nuomonių mąstymo ir kalbos ryšių

klausimais. ,,Grynojo mąstymo“ teorijų šalininkai laiko, kad šie procesai

siejasi tik bendraujant – kalba padedanti apsikeisti mintimis. O problemų

sprendimams kalba tik trukdanti (tikras mąstytojas tik tas kurio mąstymas

atsiskyręs nuo konkrečios kalbos). Kai kurie bihevioristinių nuostatų

psichologai nukrypo į kitą kraštutinumą, pavadindami mąstymą “kalbėjimu be

garso”. Šiuo metu dauguma psichologų mano kad minėtos kraštutinės hipotezės

tikrų ryšių neaprašo. Kalbos žodžiai ir sakiniai dalyvauja įtvirtinant

mastymo bendrąsias sąvokas (“žmogus”, “materija”, “grožis”) bei teiginius (

“Everestas yra aukščiausias kalnas žemėje”, “Lenk medelį, kol jaunas”).

Žodinės formuluotės padeda geriau apibrėžti problemas, pasiekti loginės

protavimo tvarkos ir kt. Tačiau žmogus susiduria ir su įvairiais

neverbaliniais uždaviniais, kurie sprendžiami remiantis tikrovės

vaizdiniais, schemomis, emocijų pažadintu apibendrintu intuityvumu ir

patyrimu ir kt. Tokio mąstymo apraiškų yra daug meninės, mokslinės ir

techninės kūrybos veikloje.

Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir

reiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese.

Žmogus gali ieškoti atsakymo į globalinį klausimą, kokia yra žmogaus

gyvenimo prasmė, mąstyti apie optimaliausius metodus moksleiviams mokyti,

kaip išsiversti gaunant nedidelį atlyginimą ir t.t. Tačiau koks bebūtų

sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis.

Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai ir

protavimai. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių

sąranga.

Sąvoka yra mintis apie bendras ir esmines daiktų ar reiškinių savybes.

Žodžiais sąvokos įtvirtinamos kitiems kalbant. Antai bendrosios sąvokos,

kaip trikampis, medis ir t.t., nėra atstovaujamos realiems daiktams ar

reiškiniams ir negali būti įtvirtinamos vaizdiniais. Čia mąstymui

talkininkauja kalbos žodžiai. Tačiau reikia suprasti, kad žodžiai yra tik

ženklai, asocijuoti atmintyje su mintimis – sąvokomis. Tos pačios sąvokos

gali būti reiškiamos įvairių kalbų žodžiais, viena sąvoka – keliais

žodžiais, kaip garsų ar regimų ženklų kompleksais. Keičiantis išoriniams

sąvokų apvalkalams jų turinys lieka pastovus.

Apie daiktą ar reiškinį mes paprastai mąstome kaip apie tam tikros grupės

(klasės) atstovą, t.y. priskiriame jį atitinkamai sąvokai. Sąvoka – mintis,

kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai

požymiai. Kas yra tai, apie ką mes mąstome, koks yra šis mąstymo objektas

visų
pirma padeda nustatyti jutiminės žinios, ypač sudėtingiausia jų forma

– vaizdiniai. Vaizdiniai – kartu ir pradinė minties forma. Vaizdiniai ir

sąvokos turi bendrų bruožų: juose apibendrintai atsispindi tikrovės daiktai

ir reiškiniai, dažnai žymimi tuo pačiu žodžiu ir kt. Tarp jų nėra griežtos

ribos. Nelengva nustatyti, pavyzdžiui, kada vaikas turi tik objekto

vaizdinį, kada ir jo sąvoką; tačiau aišku, kad be objekto vaizdinio vaikas

nesusidarytų jo sąvokos. Užfiksuodami išorinį tos pačios rūšies daiktų

panašumą, vaizdiniai padeda išskirti mąstymo objektą: jais remdamiesi,

galime atsakyti į klausimą: ,,kas tai?“ (,,katė”, “skaičius”, “kvadratas”

ir t.t.). Tačiau vaizdinio nepakanka, kad atsakytume į klausimą, kas yra

šis išskirtasis objektas, kokie jo esminiai požymiai. Remiantis tik

vaizdiniais, galima neatpažinti vienarūšių, bet išore labai panašių daiktų.

Vaizdiniuose užfiksuoti bendrieji požymiai ne visada kartu yra ir esminiai,

be to, jie čia dar neatskirti nuo individualių, antraeilių ar visai

atsitiktinių požymių. Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių

apibendrinimu ir organizacija. Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai su

kitomis sąvokomis, yam tikra vieta giminingų sąvokų sistemoje. Viena,

izoliuota nuo kitų, sąvoka neegzistuoja. Jos vieta sąvokų sistemoje

priklauso nuo jos apimties, t.y. šios sąvokos apimamų daiktų ar reiškinių

(jų klasės), nuo turinio, t.y. visiems šios klasės nariams, bendrų ir

esminių požymių (savybių ir santykių). Apimtis ir ,turinys yra sąvokos

esmė, jos “šerdis”. Į. ją neįeina daugelis mažiau svarbių žinių. Tačiau

sąvoka nėra skurdesnė už vaizdinį; ją praturtina ryšiai su kitomis

sąvokomis, su visa jų rūšių ir porūšių įvairove. Stiprūs jos ryšiai ir su

jutiminiais vaizdais. Kai kurie jų įsijungia į sąvokos struktūrą kaip jos

sudėtinė dalis. Žmogus įgyja sąvoką tada, kai žino ne tik jos apimamų

daiktų ar reiškinių bendruosius požymius, bet ir dalines, individualias jų

savybes. Sąvokos struktūra visada daugiasluoksnė, joje užfiksuota skirtingo

bendrumo – giminės, rūšies ir atskiro objekto – savybės bei santykiai.

Sąvoka yra pagrindinė turimų ir naujai įgyjamų žinių susiejimo,

organizavimo, struktūrinimo priemonė.

Sudarant naujas sąvokas, ypač didelis vaidmuo tenka kalbai. Sąvokos ir

žodžio sąryšis – būtina sąvokų formavimosi ir raidos sąlyga. Žodžiai savo

išore nepanašūs į tai, ką jie žymi (garsų ar grafinių ženklų kompleksas

“stalas” išoriškai nepalyginamas su daiktu – stalu). Tai teikia neribotas

galimybes apibendrinimui. Pažintinė žodžio paskirtis visų pirma ir yra

apibendrinti daiktus ir reiškinius Tuo pačiu žodžiu vadiname daugelį

daiktų, o tą patį daiktą – skirtingais, siauresnės ar bendresnės reikšmės

žodžiais (pvz., “Botanika”, vadovėlis, knyga). Žodžiai padeda atskirti

bendrąsias ir esmines daiktų savybes bei santykius, juos atsieti nuo kitų,

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1277 žodžiai iš 2538 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.