Mąstymas kaip pažinimo procesas
Tikrovėje yra daiktų ir reiškinių, kurie žmogaus jutimais (pojūčiais, suvokimais) negali būti pažįstami. Pvz., kodėl vieni mokosi geriau, kiti – prasčiau, koks atstumas tarp kūnų. Jutimais nepažįstamas tikrovės sritis žmonės pažįsta mąstymu.
Mąstymas – jutimais nepažįstamų tikrovės reiškinių ar daiktų bei sudėtingų santykių pažinimo procesas.Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas. Taigi mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas.
• Kuo mąstymas skiriasi nuo jutiminio pažinimo?
1. Vyksta panaudojant įvairų ankstesnį patyrimą (Neptūno, aštuntosios planetos vieta buvo atrasta pagal Urano planetos judėjimo apskaičiavimus). Taigi mąstymas yra netiesioginio pažinimo procesas.
2. Mąstymas laikomas apibendrinančiu pažinimu. Jutimais negalima numatyti nei to, kad rytoj po nakties vėl išauš diena. Tokią išvadą mes darome apibendrindami nuolat besikartojantį patyrimą: po nakties – diena, po dienos – vėl naktis .
Mąstymas nėra atskirtas nuo jutiminio pažinimo, kuris teikia mąstymo apibendrinimams ir žinioms medžiagą. Žinios išlaikomos atmintyje – vadinasi, mąstymas glaudžiai susietas su atminties procesais. Be to, mąstymas siejasi su emocijomis – jos skatina spręsti iškilusias problemas, valia padeda laikytis būtinos mąstymo krypties, atkakliai ieškoti sprendimo būdų. Mąstant pasireiškia žmogaus sugebėjimai, temperamento ypatybės, charakterio bruožai, asmenybės nuostatos.
Mąstymo turinys ir formos
Mąstymo turinys – įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančios ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese.
Turinys yra tiek įvairus, kiek ir pati tikrovė. Žmogus gali ieškoti atsakymo į klausimą “Kas yra žmogaus gyvenimo prasmė?”, “Kaip išsiversti, gaunant labai mažą atlyginimą?”. Koks bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia apibrėžtomis formomis.
Mąstymo forma – turinio pasireiškimo būdas, tam tikra minčių sąranga.
Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai ir protavimai.
Sąvoka – mintis apie bendras ir esmines daiktų ar reiškinių savybes. Pvz., medis, žmogus. Lietuva.
Pvz., turime trikampį . Žvelgiant į šį objektą, mes jį suvokiame – gauname suvokinį – objekto vaizdą. Jei nusisuksime ir sukelsime šį vaizdą atmintyje, tai turėsime anksčiau suvokto objekto vaizdinį. Mąstant mums iškyla trikampio sąvoka, į kurią įeina tik visiems pasauly esantiems, buvusiems ir būsimiems trikampiams būdingos esminės savybės, kurias apibrėžtume taip: geometrinė figūra, turinti tris kampus ir tris juos jungiančias kraštines. Medžiaga, iš kurios padarytas trikampis, dydis, spalva ir kitos neesminės visiems trikampiams savybės į šios sąvokos turinį neįeina. Galima išskirti gyvenimiškas ir mokslines sąvokas. Gyvenimiškos (buitinės) sąvokos – tai sąvokos, susiformavusios kaupiantis gyvenimo patyrimui, jos priklauso nuo kiekvieno individo gyvenimo patirties ir todėl jų turinys dažnai būna subjektyvus. Mokslinės sąvokos formuojasi apibendrinant mokslinius tyrimus.
Teiginiai – sudėtingesnė mąstymo forma. Tai mintis, kuri ką nors teigia arba neigia. Pvz., “Visi žmonės yra mirtingi”, “Mėnulyje nėra gyvybės”.
Dalis, kuriai kas nors priskiriama (žmonės, mėnulyje) yra vadinama teiginio subjektu ir žymima ženklu “S”. Antra dalis – teiginio predikatas, kuris nusako, kas priskiriama teiginio subjektui (mirtingi, nėra gyvybės). Predikatas žymimas ženklu “P”. Be to, kiekviename šių teiginių yra dalis, kuri jungia subjekto ir predikato sąvokas (yra, nėra, numatoma mintyse, bet nepažymėta žodžiu). Ši dalis vadinama jungtimi ir žymima – brūkšniu. Taigi paprasto teiginio formą užrašome taip: S – P.
Teiginius, kaip matome, sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Kalboje teiginiai įtvirtinami ir reiškiami sakiniais.
Klausimuose (“Ar parengei užduotis?”) nėra nei teigimo, nei neigimo, dėl to jie nelaikomi teiginiais. Klausimai yra teiginiui ar neiginiui parengianti mąstymo forma.
Protavimas – mąstymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Pvz., jei žinome, kad “Visi septynmečiai vaikai privalo lankyti mokyklą”, o “N.N. yra septynerių metų vaikas”, tai seka išvada “N.N. privalo lankyti mokyklą”. Čia turime protavimą, susidedantį iš 3 teiginių. Sprendžiant įvairias problemas, mąstymo procese vyksta protavimų grandinės. Protavimai gali būti:
1. Deduktyvieji – kai bendrus atvejus pritaikome pavieniams atvejams (pateiktas pavyzdys).
2. Induktyvieji – kai nuo pavienius atvejus nusakančių teiginių einame prie bendrų išvadų. Pvz., “Algis gerai parašė kontrolinį darbą”, “Vytas gerai parašė kontrolinį darbą”, “Vaiva gerai parašė kontrolinį darbą” ir t.t. Išvada – “Visi klasės mokiniai gerai parašė kontrolinį darbą”. Jais yra nustatomi ir formuluojami įvairūs tikrovės dėsniai ir dėsningumai (Visos planetos sukasi apie saulę).
Pagrindinės mąstymo operacijos
Mąstymo operacijos – veiksmai, būtini problemoms spręsti.
1. Analizavimo –
visumos mintinis skaidymas į dalis. Ji reikalinga, nes žmogaus mąstymas nepajėgia aprėpti sudėtingų problemų visumos. Pvz., kai norime išsiaiškinti, ar šis žmogus dorovingas, reikia išskirti daugybę jo ypatybių – kaip jis bendrauja su kitais žmonėmis, su pačiu savimi, kaip saugo gamtą, myli tėvynę ir kt.
2. Sintezavimo – mintinis jungimas. Ši operacija yra priešinga analizei. Šios dvi operacijos vyksta sprendžiant bet kokius uždavinius. Pvz., norėdami išversti sakinį iš vienos kalbos į kitą, mes pirmiau išsiaiškiname atskirų žodžių reikšmes, jų jungimo taisykles, randame atitikmenų kitoje kalboje, ir tik sujungę juos į visumą, gauname minties formulavimą kita kalba.
3. Lyginimo – ja žmogaus mąstymas nustato objektų panašumus, skirtumus ar tapatumus. Šiam nustatymui reikia objektus išskirti ir sugretinti. Sugretinami objektai, tarp kurių yra kokių nors ryšių. T.y., negretinsime pieštuko su gėle, nes reikia gretinti įvairius pieštukus, gėles tarpusavyje, kad būtų galima nustatyti jų panašumus ir skirtumus. Sugretinami objektai išmatuojami pagal kokį nors požymį – dydį, naudingumą žmogui, originalumą. Lyginimas baigiasi panašumo, skirtumo ar tapatumo išvadomis. Kai kas lyginimo operaciją laiko svarbiausia, nes viską pažįstame lygindami.
4. Abstrahavimas – mintimis atskirų savybių ar objekto dalių atskyrimas nuo visumos. Pvz., moksleivis turi daug savybių, bet kai reikia sudaryti pavardžių sąrašą, kreipiamas dėmesys tik į raidę, kuria prasideda jo pavardė. Kai reikia įvertinti žinias, mes abstrahuojamės nuo mokinio ūgio, svorio, akių spalvos.
5. Apibendrinimas – mintimis bendrų ir esminių objektų savybių susiejimas ir gautos išvados išplėtimas netyrinėtiems atvejams. “Kas skaito, rašo – duonos neprašo” – teigia liaudies išmintis. Tokia išvada galėjo būti padaryta stebint atskirų raštingų žmonių pasiekimus (apima ir tuos, kurie nebuvo stebėti). Kartais apibendrinant galima ir suklysti – pvz., anksčiau buvo manoma iki Australijos žemyno atradimo, kad visos gulbės yra baltos (tik ten buvo rasta juodų).
Operacijos siejasi viena su kita. Palyginimai nėra galimi be analizavimo, nes analizuojant išskiriami objektai, jų savybės, jie abstrahuojami nuo kitų objektų.