Maža garbė svetimom kalbom kalbėti didi gėda savo gerai nemokėti j jablonskis
5 (100%) 1 vote

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti didi gėda savo gerai nemokėti j jablonskis

ĮVADAS

Norėdami išugdyti visapusiškai išsilavinusį žmogų, turime nuolat rūpintis jo kalbos kultūra. Būtina saugoti savo kalbos namus, kad jų nesiaubtų svetimų kalbų

vėjai, kad niekuomet nepritrūktume reikalingo žodžio, rastume pačią tinkamiausią sintaksinę konstrukciją, kad kalba būtų skambi lyg muzika. Tai padaryti stengėsi kalbininkas J. Jablonskis. Tačiau jis buvo ne mokslininkas teoretikas, o mokslininkas praktikas. Taigi grynindamas ir puoselėdamas kalbą, pirmiausia stengėsi ją pritaikyti žmonėms. Anot Mikalojaus Daukšos „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalie gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“.

LIETUVIŲ KALBOS KILMĖ

Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas: indoeuropiečių, finougrų, tiurkų, chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų ir kitas.

Indoeuropiečių kalbų šeima —pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių — beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.

Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Viena iš jų — baltų kalbos. Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. Viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų — lietuvių, latvių ir mirusios kiršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Lietuvių kalba yra mažiausiai pakitusi kalba.

LIETUVIŲ KALBOS NYKIMAS —AKTUALI TEMA

Lietuvių kalbos nykimas, ypač rusinimo metu, kai Lietuva buvo užgrobta rusų, buvo aktuali problema. Lietuvių kalbos taip pat ir lietuviškos spaudos draudimas kartu naikino ir lietuvių kultūrą. O juk tauta be kalbos – tauta be ateities. Tačiau knygnešių ir kai kurių kalbininkų dėka, priešingai nei prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ar sėlių kalbos, lietuvių kalba neišnyko.

Lietuvai išsilaisvinus iš rusų, 1907 m. lietuvių kalbos draudimas buvo panaikintas. Lietuviai atgavo savo kalbą bei spaudą. Kartu su jomis grįžo ir kultūra.

Vis dėlto šiomis dienomis lietuvių kalba vėl sąlygiškai nyksta. Daug lietuvių išvyksta į užsienį, ir juos apsupa kita kalbinė aplinka. Karštligiškai mokomasi užsienio kalbos, nes tai —išlikimo įsitvirtinimo kitoje šalyje, o vėliau — gero gyvenimo susikūrimo svetur garantas. Įsitraukus į šį procesą, lengva apleisti lietuvių kalbą.

Šiuo metu lietuviai skiria kur kas daugiau dėmesio anglų kalbai, todėl lietuvių kalba greitai pamirštama. Tai turbūt kur kas skaudesnė problema, nes knygnešių laikais tautiečiai aktyviai dalyvavo kalbą atgaunant ir gryninant, o dabar tik stengiamasi ją „pakoreguoti“. Kalboje įsitvirtina kaip norma daugybė skolinių, žargonybių, nes taip „mandriau“. Visi taip šneka… Mokslininkai įvardija tai kaip dvasinės tautos kultūros nuosmukį.

Didelį poveikį lietuvių kalbos nykimui daro žiniasklaida. Spaudoje regime daug taisytinų kalbos dalykų. Gaila, kad periodikoje išnyko kalbininkų straipsnių apžvalgos. Spauda tapo kalbininkų nekontroliuojama. Iš televizijos ekranų byloja į mus ne tik rusišku ar kitokiu užsienietišku žargonu svetimą humorą žarstantys personažai, bet ir „puskalbiai“ politikai, valstybės galvos, kurių kalbos klaidos ir svetimžodžiai rėžia ausį, kaip, pavyzdžiui, posėdžiuose ištariami „nonsensai“, „vojažai“, „hoteliai“ ar kiti žargonai. Štai dar vienas pavyzdys: gerb. televizijos laidų vedėja Jovita Valeikaitė savo kuriamoje laidoje nesibodi paklausti pašnekovo: „Ar turėjote gerą laiką?“ (TV 3 televizijos “Lietuvos ryto“ laida 2006 11 29). Galima būtų vardyti ir vardyti. Kam reikia naudoti tuos „mandresniu“ žodžius, jei turime puikius lietuviškus atitikmenis?

Vis dėlto galiu įžvelgti ir kitą šių laikų problemą. Ką daryti, kai tarptautiniam žodžiui atitikmens neturime? Kaip antai žodžiui „briketai“, mes — lietuviai, o tiksliau Valstybinė kalbos komisija, tik po penkerių metų sugalvojome atitikmenį „dantų kabės“. Ir kaip tautai įrodyti, kad kompiuterio „monitorių“ staiga reikėtų vadinti „vaizduokliu“?

Tačiau vyresnės kartos žmonėms iš tiesų dar sunku „persilaužti“… Štai didi aktorė Galina Dauguvietytė savo knygoje „Post scriptum“ teigia: „Po kurio laiko lietuvių kalbos nebebus, ją suės, bet aš tikiu, kad po kokio šimto metų atsiras koks lietuvis, kuris vėl, kaip Basanavičius, visus sujungs ir prikels. Aš šia viltimi gyvenu, nes esu sena Lietuvos ir jos kalbos patriotė. Ateina naujos technologijos, reikia ir naujų žodžių, bet kam keisti įprastus žodžius? Dabar laukiu, kada šakutė bus „burnakišė, „peilis“ – „mėsasvaidis“, o „kedai“ – „purvabridžiai“. Dabar nebežinau, kur dėti kablelius, o kur ne. Aš visur dedu. Lietuviškai kalbėti jau nebemoku.“ Liūdna, kai taip kalba labai intelektuali 80 metų lietuvė… Kartais iš tiesų mes persistengiame.

Kita vertus, net pats J. Jablonskis pritarė naujovėms. „Jis nebuvo abejingas kalbotyros naujovėms. Antai 1919 ir 1922 m. jo “Lietuvių kalbos gramatika”, taip pat brošiūra “Gramatika ir mokykla” rodo, kad jo netenkino loginės gramatikos formulavimai ir jo pasukta naujesnių
gramatinių teorijų kryptimi“, – teigia prof. Arnoldas Piročkinas. Tai rimta pažanga tais laikais kalbotyros srityje…

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 805 žodžiai iš 1535 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.