Mažo vaiko socializacijos problemų raiška
5 (100%) 1 vote

Mažo vaiko socializacijos problemų raiška

TURINYS

ĮVADAS 3

1. SOCIALIZACIJOS OBJEKTAS IR JO VIETA IKIMOKYKLINIAME UGDYME 5

2. SOCIALIZACIJOS PROCESĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI 9

3. SOCIALIZACIJOS PROBLEMŲ RAIŠKA TARPUKARIO LIETUVOS PEDAGOGINĖJE PERIODINĖJE SPAUDOJE 12

3.1. Artimiausios aplinkos poveikis vaikui 16

3.2. Visuomeniško ugdymo sunkumai 19

3.3. Tautinis auklėjimas prieš nutautėjimo grėsmę 22

3.4. Kino filmų įtaką vaikams 24

4. LYGINAMOJI ANALIZĖ 26

IŠVADOS 29

LITERATŪROS SĄRAŠAS 31

SUMMARY 34

PRIEDAI 36

ĮVADAS

Tik pažindamas supantį pasaulį,

jausdamasis jame svarbus, saugus ir reikalingas,

suvokiantis aplinkos raidos dėsnius ir principus,

vaikas gali išsiugdyti pagarbą žmogui, gamtai,

daiktui ir atsakomybę už juos.

(Aušra Ismailovienė. 2002)

Šiuolaikinėje visuomenėje vis garsiau kalbama apie tuos dalykus, apie kuriuos anksčiau dažnas nė nesusimąstydavome. Nepaliekamas nuošalyje ir ikimokyklinis ugdymas. Ypač tai atspindi pastarųjų dienų žiniasklaida. Tėvai pradėjo ypač aktyviai domėtis savo atžalų gerove, ugdymu. Reitinguojamos ugdymo institucijos. Susidomėta pedagogų žinių kokybe. Tai labai džiuginantys faktai. Tačiau tai nereiškia, kad visi tėvai nori ir gali pilnai užtikrinti vaikų sėkmingą vystymąsi ir asmenybės brendimą. Antai, nėščiųjų sveikatingumo mokyklos vadovas Romualdas Šemeta teigia, kad „tyrimų duomenimis, kai kuriose išsivysčiusiose šalyse net iki 45 proc. vaikų gimsta jų nelaukiant. Tai reiškia, kad beveik kas antras vaikas savo pasąmonėje jaučia pasaulio, nenorinčio pripažinti jo egzistavimo, priešiškumą. Jeigu nepalankios aplinkybės ir toliau vyrauja „netyčiuko“ gyvenime, ilgainiui tai gali virsti žmogaus depresija arba net atvira agresija.“ Negerėja socialiniai šalies rodikliai. Pasak LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos praeitų metų rezultatų per metus į vaiko teisių apsaugos institucijų įskaitą įtraukta 2395 socialinės rizikos šeimos. Statistikos departamento prie LRV duomenimis vien 2002 metais tėvų neteko 3003 vaikai, iš jų 1220 iki 7 metų amžiaus. Kaip bebūtų gaila, šie skaičiai kasmet tolygiai didėja.

R. Kaffemanas ir I. Kaffemanienė savo straipsnyje „Socialinė deprivacija ir empatiškumas“ [19] rašo: „gydytojai neurologai, psichiatrai, psichologai įtikinamai įrodo, kad nepalankios socialinės vaiko brendimo sąlygos daro ypač neigiamą įtaką jo psichikos vystymuisi. Esant psichofiziniams sutrikimams, socialinė vaiko aplinka įgyja dar didesnę reikšmę. Tokiais atvejais atsiranda reali visų psichinių funkcijų neišsivystymo grėsmė ar jų vystymosi sulėtėjimas. Bet kuriam kūdikiui socialinis bendravimas yra būtina sąlyga jo psichiniam vystymuisi.“

Vaikystė yra ne tik žmogaus raidos, bet ir visuomenės edukacinės kultūros raidos produktas. Istorija sukasi spiralės būdu, todėl šiame darbe siekiama išsiaiškinti, kaip tarpukario Lietuvoje, istoriškai labai panašiame laikmetyje, buvo padedama vaikui pritapti visuomenėje – mikro-makro aplinkoje, kas jam padėdavo tapti socialinės grupės, visuomenės nariu, kokios kildavo problemos.

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti kokios socializacijos problemos buvo nagrinėjamos

tarpukario periodinėje spaudoje, jas sugrupuoti.

Uždaviniai:

1. Apibrėžti socializacijos sampratą ir jos vietą ikimokykliniame ugdyme;

2. Identifikuoti socializacijos procesą įtakojančius veiksnius;

3. Išsiaiškinti ir sugrupuoti tarpukario pedagogų iškeltas svarbiausias problemas;

4. Palyginti kaip kito socializacijos samprata ir socializacijos problemų spektras.

Metodai:

1. Literatūros šaltinių analizė;

2. Lyginamoji analizė.

Tyrimo šaltiniai:

1. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka;

2. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka;

3. Vilniaus pedagoginio universiteto biblioteka.

1. SOCIALIZACIJOS OBJEKTAS IR JO VIETA IKIMOKYKLINIAME UGDYME

Skaitydami įvairią literatūrą susidūrėme su daugelio autorių savitai pateiktais socializacijos apibrėžimais. Trumpiausias ir papraščiausias pateiktas tarptautinių žodžių žodyne: „socializacija – individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe.“ Jis puikiai atskleidžia šio žodžio pirminę reikšmę. Peržvelgus senesnius šaltinius, pvz. „Lietuviškąją tarybinę enciklopediją“ [27] randame, kad „socializacija – [lot. socialis – visuomeninis], individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Apima ir tikslingą, visuomenės kontroliuojamą poveikį individui (auklėjimas), ir stichinius asmenybės formavimosi procesus.“

Šiuo metu ruošiamame „Vaikų ir jaunimo socializacijos programos“ [41] projekte akcentuojamas socializacijos nenutrūkstamumas ir asmens savirealizacija: „socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso.“

Knygos „Socializacija ir vaiko gerovė“ autorė G.Kvieskienė į socializacijos procesą žvelgia ugdytojo akimis ir teigia, kad „socializacija (antropologijoje dar vadinama inkultūracijos terminu) – procesas, kurio metu visuomenės kultūra mikroaplinkos ir makroaplinkos sąlygomis perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam
tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Šiuo atžvilgiu socializacija yra būtina kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga, viso socialinio gyvenimo esmė tiek kultūros, tiek socialiniu atžvilgiu, […] kadangi socializacija nagrinėja ryšius tarp individo ir visuomenės, aišku, kad teorija glaudžiai siejasi su sociologija, psichologija, socialine pedagogika.“ [23, p. 15]

Pasak A.Juodaitytės [18, p. 38], „socializacija – gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.“ Kai kurie autoriai dar išskiria pirminę ir antrinę socializaciją. Šios dvi socializacijos rūšys išskiriamos dažniausiai remiantis tyrinėjamų asmenų amžiumi. Šiame darbe domimasi pirmine socializacija, kuri suprantama kaip pagrindinių nuostatų perėmimo laikotarpis ir siejama su ankstyvąją vaikyste. Antrinė socializacija siejama su tuo asmens laikotarpiu, kai į jo ugdymą įsitraukia kitos socialinės grupės, asmenys, daug daugiau įtakos turi kultūros procesai, pvz., visuomeninės komunikavimo priemonės.

Kalbant apie raidą, JTVP (Jungtinių Tautų vystymo programa, angl. – UNDP) 1999 pranešime apie žmogaus socialinę raidą [34] teigiama: „žmogaus socialinė raida – tai procesas, kuris plečia žmonių pasirinkimo galimybes. Apskritai rinktis galima iš begalino skaičiaus alternatyvų, kurios laikui bėgant kinta. Tačiau bet kuriame išsivystymo lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, kurie reikalingi normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Jei nėra šių pagrindinių dalykų, daugelis kitų pasirinkimo galimybių lieka neprieinamos. Tačiau socialinė žmogaus raida tais dalykais neapsiriboja. Papildomos pasirinkimo galimybės, labai vertinamoms daugelio žmonių, apima politines, ekonomines ir socialines laisves bei galimybes kurti ir gaminti, gyventi, gerbiant save bei turint žmogaus teisės garantijas.“

Kalbant apie vaikų socializaciją, paminėtini tokie terminai, kaip „socialinė politika“ ir „socialinė apsauga“. G.Kvieskienė šiuos terminus apibūdina taip: „socialinė politika – tai valstybės pastangos savo institucijomis siekti sudaryti piliečiams lygias galimybes ir teises į būstą, sveikatos apsaugą, švietimą, socialinę apsaugą, socialines ir kai kada teisines paslaugas.“ [23, p. 17] „Socialinė apsauga – valstybės arba kai kada privačių subjektų teikiama materialinė parama (piniginė ir daiktinė) arba socialinės paslaugos socialinę riziką patyrusiems asmenims.“ [23, p. 17]

Mūsų nagrinėjamos problemos aspektu svarbu apibrėžti dar kelis terminus, kurie susiję su vaikais, kaip specifine socialine grupe. „Vaiko politika – socialinės politikos dalis, kuri užtikrina būtinąją vaiko socialinę raidą normaliam gyvenimo lygiui pasiekti, t.y. sveikai maitintis, būti saugiam ir galėti dalyvauti ugdymo ir pozityviosios socializacijos programose.“ [23, p. 17] „Vaiko teisių konvencijoje“ vaikų politikos esmė yra nusakyta trimis principais: vaiko teise į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą. Socialinę pedagogiką plačiausia prasme mes suprantame kaip mokslą, kuris numato, kaip apsaugoti asmenį nuo žalingos aplinkos poveikio naudojant pozityviosios socializacijos ir prevencijos metodikas bei scenarijus. Gal todėl socialinė pedagogika ir socialinis darbas daugelio užsienio autorių įvardijami kaip socialinės ekologijos dalis. Vis dažniau ekologija suprantama ne tik kaip Ernst Haecekl (1866) apibrėžtas terminas, iki šiol suprantamas kaip mokslas, tiriantis organizmų ir jų gyvenamosios aplinkos santykius, gyvosios bei negyvosios gamtos sąveiką. „Siekdami vertinti ir keisti interpersonalinę ir aplinkos sistemas, socialinę ekologiją apibrėžiame kaip mokslą, tiriantį asmens, asmenų grupių, bendruomenių, valstybių aplinkos santykius, sąveiką ir raidą.“ [23, p. 20]

I.Leliūgienė savo straipsnyje „Socialinės pedagogikos vaidmuo besikeičiančioje visuomenėje“, teigia, kad socialinės pedagogikos funkcija yra „žmogaus kaip socialinės asmenybės, formavimas bei pagalba jam prisitaikant socialinėje aplinkoje, nes šiandieninėje visuomenėje tai gan opi problema ne tik teorine, bet ir praktine prasme. Tai sąlygoja dvi priežastys:

– žmogaus savęs pažinimo bei įvertinimo būtinybė dėl išaugusio informacinės kultūros lygio; […]

– individo socialinė padėtis visuomenėje.

Socialinės pedagogikos mokslo dėka, individo pažinimas tampa nebe abstrakcija, o realybe. Evoliucionuodama ji atranda ryšius tarp kultūrinių, ekonominių bei socialinių veiksnių, lemiančių žmogaus asmenybę.“ [26, p. 87]

„Lietuvos švietimo koncepcijoje“ [28] matome, kad, „ikimokyklinis ugdymas yra neatsiejama bendrojo ugdymo dalis, kurio paskirtis – kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui. Ikimokyklinio ugdymo uždavinys – skatinti vaiko savarankiškumą, iniciatyvą, kūrybiškumą bei saugoti ir stiprinti vaiko sveikatą“. Taigi, išskiriami 3 pagrindiniai akcentai: visų pirma sveikata (psichinė, fizinė),
iniciatyvumas, kūrybiškumas ir sėkminga socializacija. Ikimokyklinio ugdymo tikslai nusakomi taip: „bendrojo vaikų ir jaunimo ugdymo paskirtis – kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui. Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Jo uždavinys – skatinti vaiko savarankiškumą, iniciatyvą, kūrybiškumą bei saugoti ir stiprinti vaiko sveikatą.“

Tą patį atrandame ir „Ikimokyklinės įstaigos bendruosiuose nuostatuose“ [13], kuriuose sakoma: „ikimokyklinė įstaiga, padėdama šeimai, laiduodama sistemos lankstumą ir variantiškumą, vykdo vaikų (tarp jų ir specialiųjų ugdymo poreikių turinčių) ugdymo ir globos funkcijas. Ikimokyklinės įstaigos veiklos uždavinys – sudaryti higienines, materialines, pedagogines, psichologines sąlygas, laiduojančias socialinį, psichinį ir fizinį vaiko saugumą, reikiamą jo socialinę adaptaciją, brandumo mokyklai lygį.“

Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, ikimokyklinėse įstaigose pradėta dirbti laikantis įvairių ugdymo krypčių. 1993 m. priimtos dvi alternatyvios programos: 1) „Ikimokyklinio ugdymo gairės: Programa tėvams ir pedagogams“; 2) Vaikų darželių programa “Vėrinėlis”. Kiekvienoje iš šių programų apibrėžiamas šeimos ir ikimokyklinės įstaigos statusas bei nurodomos jų tarpusavio sąveikos galimybės.

Abiejų programų tikslai tie patys – bendradarbiaujant su šeima, puoselėti vaiko savarankiškumą, teigiamą savęs vertinimą, iniciatyvumą, kūrybiškumą, padėti kaupti pozityvią gyvenimišką patirtį, ugdytis psichinėms vaiko galioms, bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiams saugoti, stiprinti vaiko sveikatą, tenkinti fizinius, socialinius, emocinius, intelektinius vaiko poreikius, sudaryti sąlygas perimti tautos kultūros pagrindus. Tačiau šios programos yra pozityviai alternatyvios savo metodais. „Ikimokyklinio ugdymo gairės“ remiasi integruoto ugdymo, „Vėrinėlis“ – kūrybiniu-kompleksiniu metodu. Skiriamieji šių metodų bruožai – skirtingas požiūris į laisvą vaiko pasirinkimą veikti, į pedagogo vaidmenį ugdymo procese, ugdymo aplinką, ugdymo kokybę. Integruoto ugdymo metodas pasižymi į vaiko poreikius orientuoto ugdymo bruožais, todėl kuriama natūrali vaikų aktyvumą stimuliuojanti aplinka, auklėtoja talkina vaikui jo savarankiškoje veikloje. Kūrybinio-kompleksinio ugdymo metodas paremtas pedagogo inspiruota, organizuota bei savaimine vaikų veikla, kuri vyksta įvairiuose auklėtojos įrengtuose veiklos kampeliuose.

Vaikų darželių programoje „Vėrinėlis“ [42, p. 5] vaikų ugdymo darželyje tikslai apibrėžiami taip: „svarbiausias vaikų ugdymo darželyje tikslas – bendradarbiaujant su šeima, puoselėti visas vaiko galias, lemiančias vaiko asmenybės vystymosi ir jo integracijos į visuomenę (socializacijos) sėkmę:

– sudaryti kuo palankiausias sąlygas perimti tautos dvasinės kultūros pagrindus (dorovinius, estetinius, komunikacinius ir kt.).

– saugoti ir stiprinti fizinę ir psichinę vaiko sveikatą, puoselėti jo prigimtį, tenkinti svarbiausius poreikius: judėjimo, fizinio ir psichinio saugumo, bendravimo, pažinimo, asmeninio vertingumo saviraiškos.

– ugdyti psichines vaiko galias (intelektines, emocijų, valios), stimuliuojant asmenybės pagrindų formavimąsi, puoselėjant jos individualumą, iniciatyvumą, kūrybiškumą.

Sėkmingo tikslų realizavimo rezultatas – deramas vaiko socializacijos lygis, taip pat ir reikiamas pasirengimas mokyklai.“

„Bendroje priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programoje“, paruoštoje 2002 metais [2], jau matome, kad akcentuojamas toks svarbus sėkmingai socializacijai dalykas, kaip vaiko pasitikėjimas savimi. Programos uždaviniuose teigiama: „palaikyti ir puoselėti vaiko orumą, pasitikėjimą savimi bei savo gebėjimais, artimumo grupės draugams bei greta esantiems suaugusiems jausmą.“ Daugelyje demokratinių kraštų svarbiausiomis vertybėmis laikome lygiateisiškumą, socialinį ir ekonominį teisingumą (tolydumą), pagarbą žmogaus teisėms, civilizuotumą, toleranciją, asmeninę ir pilietinę atsakomybę, savigarbą (orumą). Asmens, taigi ir vaiko, socializacijos raida turi remtis žmogaus socialinės raidos principais: produktyvumu, lygybe, didesnių galimybių suteikimu, tolydumu.

Švietimo aprūpinimo centro išleistuose „Vaikų brandumo mokyklai rodikliuose“ matome svarbiausius vaiko brandumo mokyklai komponentus:

– socialinis emocinis brandumas: savęs suvokimas ir savigarba; elementari savikontrolė, susivaldymas; gebėjimas gyventi greta kitų (bendravimas, bendradarbiavimas, atsakomybė);

– intelektinė branda: aktyvus domėjimasis pasauliu; jautrumas vaizdams, garsams, žodžiams (jutimų ir suvokimo brandumas); geri darbinės atminties įgūdžiai; probleminio mąstymo pradmenys; išlavėjusi kalba; gebėjimas įsivaizduoti, bandymas kurti.

– nuostata ir pasirengimas tapti mokiniu: nusiteikimas eiti į mokyklą; domėjimasis knygomis; pasirengimas rašymui; elementarūs matematiniai vaizdiniai. [43, p. 4]

Kaip matome, pirmiausia minimas socialinis emocinis brandumas.

Taigi, žmogui ypač svarbus socialinis procesas yra vadinamas socializacija. Jo esmę sudaro žmogaus tapsmas asmenybe ir socialiniu individu. Visuomenė yra ta sociokultūrinė realybė, kurioje
vyksta šie sudėtingi žmogaus socialinio tapsmo procesai. Asmenybė yra svarbiausias bazinis visuomenės socialinės kultūros elementas. Be jos nėra ir negali būti socialinių veiksmų, socialinių ryšių ar santykių. Asmenybe ne gimstama, o tampama.

2. SOCIALIZACIJOS PROCESĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

Žmogui įgimtas poreikis bendrauti, todėl jis yra socialine būtybė. Nors gimdamas su savimi jis atsineša asmenybiškumo užuomazgas ir savo poreikius, tačiau, dar būdamas kūdikis, yra bejėgis, negali pasirūpinti savimi, be kitu žmonių pagalbos neišgyventų. Gimęs kūdikis jau yra asmenybe, tačiau jo asmenybiškumą turi išugdyti juo besirūpinantys žmones. Kaip individas jis yra nepakartojamas, kuo didesne asmenybe jis tampa, tuo ryškiau atsiskleidžia jo vidinis dvasingumas ir unikalumas. Žmogus, būdamas socialine būtybe, turi bendrauti su kitais. Šis poreikis jam gyvybiškai svarbus. Tad kuo ryškesnė žmogaus asmenybe, tuo labiau jis praturtina kitus, savo vidinį dvasingumą kitiems perteikia bendraudamas. Tokiu būdu, prižiūrimas ir teisingai auklėjamas vaikas, augdamas ir vystydamasis, tampa asmenybe ir įsilieja į bendruomenę, kaip pilnavertis jos narys. Tačiau kūdikis negali subręsti ir pasiekti asmenybiškumo be kitų žmonių pagalbos.

Kai kurie autoriai žmogaus socializaciją suskirstė į du etapus: pirminę socializaciją, kuri vyksta nuo gimimo iki socialiai brandžios asmenybės ir antrinę socializaciją, kuomet vyksta asmenybės persitvarkymas jos socialinės brandos perioduose. Pirmiausia kiekvienas vaikas išgyvena pirminės socializacijos laikotarpį. Šį gyvenimo etapą jam padeda išgyventi juo besirūpinantys asmenys. Be šių asmenų pagalbos ir dalyvavimo pirminė socializacija yra neįmanoma. Teigiama, kad „socializacija yra visapusiškas ir nuoseklus žmogaus įsitraukimas į objektyvų visuomenės gyvenimą. Pirminę socializaciją žmogus išgyvena vaikystėje ir jos metu tampa visuomenes nariu. Šis etapas prasideda interanalizacijos procesu. […] Interanalizacija yra pamatinis pirminės socializacijos procesas, padedantis asmenybei, stebint kitų asmenų veiksmus, girdint jų kalbą, suprasti kitus žmones ir aplinkinį pasaulį kaip prasmingą socialinę realiją.“ [39]

Interanalizacija įvyksta todėl, kad vaikas perima iš kitų juo besirūpinančių žmonių suvokimą apie pasaulį. Vaikas, stebėdamas šalia esančius jam svarbius žmones, pradeda suprasti aplinkinį pasaulį ir, jų padedamas, pats pradeda dalyvauti socialinėje tikrovėje.

Vaiką auginantys asmenys yra atsakingi už jo socializavimąsi. Jie yra tarsi tarpininkai tarp vaiko ir jį supančio pasaulio. Vaikas prisiriša prie savo ugdytojų, šio prisirišimo skatinamas jis tapatinasi su jam svarbiais žmonėmis. Su jais tapatindamasis vaikas interanalizuoja tikrovę ir suformuoja savo identitetą, tuomet gali pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje. Pirminis pasaulio suvokimas, kuris susiformuoja vaikystėje, įtakoja tolimesnį žmogaus gyvenimą ir nepraranda savo svarbos.

A.Juodaitytė pabrėžia mažo vaiko socializacijos svarbą ir teigia, kad „intensyviausiai socializacija vyksta ankstyvuosiuose žmogaus gyvenimo perioduose, kai vaikai yra tikslingai rengiami gyvenimui ir veiklai suaugusiųjų pasaulyje. Ypač svarbus čia tėvų ir šeimos – pirmųjų socializacijos agentų vaidmuo. Ankstyvojo (pirminio) etapo reikšmingumą lemia ne tik jo pirmumas žmogaus raidoje, bet ir vaikystės periodo ypatybės: emocionalumas, nuoširdumas vaikui bendraujant su tėvais, kitais šeimos nariais. Būtent tada vaikai įgyja pirmąsias elementarias žinias, pradinius mąstymo įgūdžius, palaipsniui perima vis sudėtingesnes elgesio taisykles ir pradeda susipažinti su paprasčiausiais kultūrinių vertybių pavyzdžiais, mokosi sekti jais net tuomet, kai dar nesuvokia jų prasmės ir paskirties.“ [18, p. 48]

Tėvai – pirmieji socializacijos agentai – suteikia vaikui biologini pradą, duoda gyvybę, lytį išvaizdą, protinius gebėjimus, tam tikrus charakterio bruožus. Tėvai priima svarbiausius sprendimus dėl vaiko gyvenimo. Jie turi išlaikyti vaikus, rūpintis jų saugumu. Tai – teisinė atsakomybė už vaikus. Tai – emocine tėviškoji pareiga vaikui. Tokiu būdu, vykdydami šią pareigą, tėvai vaikui duoda meilę, šilumą, rūpestį, jie ugdo, suteikia jam „pirminę kultūrą“ ir tampa vaikui svarbiais žmonėmis, atsakingais už jo pirminę socializaciją. „Taigi iš biologinio prado per socializaciją žmogus pasiekia individualizaciją.“ [39]

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2736 žodžiai iš 9054 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.