Mažosios Lietuvos etnografinis regionas kultūriniai ypatumai ir jų priežastys
5 (100%) 1 vote

Mažosios Lietuvos etnografinis regionas kultūriniai ypatumai ir jų priežastys

Šiame darbe bandyta panagrinėti Mažosios Lietuvos etnografinį regioną – jo kultūrinius ypatumus ir priežastis. Šį regioną pasirinkau neatsitiktinai – tai mažiausiai man pažįstamas kraštas, turintis daug vokiškos kultūros pėdsakų.

Darbo tikslas – plačiau susipažinti su Mažosios Lietuvos istorija ir kultūra, atrasti ją sau. Juk tai kraštas, kuriame išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pirmieji lietuviški laikraščiai, kur sukurti pirmieji lietuviški eilėraščiai, pirmoji lietuviška poema, įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, kur pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą, kur atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos, įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė, suvaidintas pirmasis lietuvių žemėje lietuviškas spektaklis, ten, kur vaikščiojo J. Bretkūnas, M. Mažvydas, M. Švoba,

D. Kleinas, L. Rėza, K. Donelaitis, I. Kantas, M. Pretorijus, V. Kalvaitis, M. Jankus, Zauniai, Vydūnas, E. Jagomastas.

Ištisus šimtmečius vokiečiai dėjo pastangas su šaknimis išrauti Mažosios Lietuvos lietuviškąjį identiškumą. Šio krašto vokiškumui įrodyti jie yra prirašę ir išleidę daug įvairių studijų ir veikalų.

Kadangi šio krašto kultūrai didelę įtaką turėjo jo istorija, tai pirmiausia panagrinėsiu istorinę raidą, kuri ir bus kultūrinių ypatumų priežastimi. Antroji darbo dalis – apie Mažosios Lietuvos kultūros centrus ir žmones, padariusius jai didžiausią įtaką.

Mažoji Lietuva plačiąja prasme – tai ne tik jai pradžią davusios ir iki 1846 m. Lietuvos departamento teritoriją sudariusios vakarų aukštaičių genčių –nadruvių ir skalvių – žemės. Į ją dar įeina Semba, šiaurinė Barta, ir Klaipėdos kraštas. Dabar Mažosios Lietuvos žemės turi tris šeimininkus. Lenkija valdo Unguros, Geldapės ir Žydkiemio apylinkes. Klaipėdos kraštas yra Lietuvos dalis. Pagrindinė ir didžiausia, labiausiai nuo lietuvių kultūros nutolusi ir mažiausiai plačiajai visuomenei žinoma, bet, ko gero, daugiausiai lietuvių kultūros pėdsakų turinti Mažosios Lietuvos dalis priklauso Rusijos Kaliningrado sričiai.

Pirmą kartą Mažosios Lietuvos vardas paminėtas Simono Grunau “Prūsijos kronikoje” (1510-1530) kaip Vaidevučio vyriausiojo sūnaus kraštas. Dar kitaip Mažoji Lietuva buvo vadinama Prūsų Lietuva.

Prūsų seniausiais protėviais laikomi baltiškos Pamarių kultūros gyventojai. Aptardama savo tyrinėjimus Nidoje, archeologė R.Rimantienė teigia, kad su Pamarių kultūra prasideda vakarų baltų išsiskyrimas. Nors vakarų baltų kilmė ir siejama su Pamarių kultūra, šie teiginiai visgi kelia dalies tyrinėtojų nepasitikėjimą. Į daug neaiškumų yra atkreipęs dėmesį archeologas A.Girininkas savo knygoje “Baltų kultūros ištakos”. Jis atkreipia dėmesį, kad skirtingi autoriai įvairiai supranta Pamarių kultūros paplitimo teritoriją. Iš akmens amžiaus tyrinėtojų darbų sunku susidaryti nuomonę, kada Virvelinės keramikos kultūros nešėjai galutinai susiliejo su vietinėmis kultūromis ir kada susiformavo Pamarių kultūra.

Žalvario amžiuje, ir ypač ankstyvajame geležies amžiuje, iš baltų išsiskyrė vakarų baltai – tiesioginiai prūsų protėviai. Jiems būdingi laidojimo paminklai: pilkapiai su akmenų vainikais ir sankrovomis bei akmenų statiniais. Vėlyvajame žalvario amžiuje labai išaugo laidojimo paminklų skaičius. Šiam laikotarpiui skiriami keli šimtai pilkapynų, 25 lobiai ir daugybė pavienių radinių – daug archeologinės medžiagos. Pradėjus mirusiuosius deginti, masiškais radiniais tampa urnos, iš kurių formų galime susidaryti vaizdą apie prūsų grožio pajautimą, meninį skonį. Senosios keramikos tyrinėtojas G. Talmantas yra išsakęs nuomonę, kad prūsų keramika įtaigumu, grožiu, formų išbaigtumu, amato kokybe niekuo nenusileidžia net antikinei keramikai. Iš šių radinių galima spręsti, kad Prūsija buvo pralenkusi visus baltus, dvasios turtais praturtinusi tuos, kurie ją sunaikino.

Pirmaisiais amžiais po Kristaus jau vyrauja dideli plokštiniai kapinynai su gausiomis įkapėmis (daug žalvarinių papuošalų, geležinių įrankių). Iki 1 – mo tūkstantmečio vidurio susidarė vakarų baltų kultūrinės grupės – prūsų genčių užuomazgos.

Pirmo tūkstantmečio pabaigoje pradėjo klostytis feodaliniai santykiai ir prūsų tautybė. Tačiau dėl nuolatinių kaimynų puldinėjimų prūsai nespėjo sukurti valstybės. Prūsų žemės svarbiausius visuomenės klausimus sprendė kiekvienos iš jų ( Bartų, Galindų, Kulmų, Notangų, Sembų ir t.t. ) vyrų susirinkimas – vaida. Įtakingiausi vaidoje buvo genčių vadų palikuonys, kurie nuo 13 a. vadinami vitingais. Prūsų žemės buvo geografiškai geroje vietoje – Baltijos jūra, žuvingos įlankos, marios ir ežerai. Prūsai vertėsi medžiokle ir žvejyba, žemdirbyste ir gyvulininkyste. Taip pat į Prūsiją vedė gintaro prekybos kelias. Rašto prūsai neturėjo – žinios buvo perduodamos virvutėmis tam tikra tvarka užmegztais mazgais. Svarbiausios prūsų dievybės buvo Saulė, Mėnulis, žvaigždės. Vyriausieji dievai – Perkūnas, Patulas ir Patrimpas. Be to, prūsai turėjo begalę deivių, šventų giraičių, upių, šaltinių ir, žinoma, ąžuolų.

Vakarinės lietuvių žemės Skaluva ir Nadruva,
tuo labiau Semba, nespėjo prisijungti prie besikuriančios Lietuvos valstybės. Prasidėjo kryžiuočių ordino žygiai į Prūsiją : 1236 m. užimta Pamedė, 1237 m. Pagudė, 1240 m. Varmė, dalis Bartos ir Notangos , 1253 m. Semba. Pavergtieji prūsai ir vakariniai lietuviai ėmė rengti Didįjį prūsų sukilimą, prasidėjusį 1260 m. rugsėjo 20 d. Jam vadovavo notangas Herkus Mantas. 1265 m. sukilėliai pavargo. Negavus pagalbos iš Lietuvos, kur virė vidaus kovos dėl kunigaikščio sosto, sukilimas, trukęs dar devynerius metus, buvo žiauriai numalšintas, H.Mantas nužudytas.

Vėliausiai kryžiuočiai palaužė skaluvius ir sūduvius, ir apie 1289 m. įsitvirtinę kairiajame Nemuno krante, ėmė puldinėti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Daugumą kryžiuočių užgrobtų baltų žemių Lietuvos kunigaikščiai laikė savomis. Lietuviai reikalavo perkelti Ordiną į totorių pasienį. Ordinas Skaluvą ir Nadruvą taip pat pripažino Lietuvių žemėmis, nes šių žemių išlaidos jo kasos knygose 1403 m. įvardijamos kaip Lietuvos žemių išlaidos.

Jau XIII a. viduryje prūsų žemėse pradėjo kurtis vokiečių feodalai ir vyskupai. Skaluvoje ir Nadruvoje iki pat Žalgirio mūšio 1410 m. vyko žūtbūtinė kova su pavergėjais. Po Melno taikos, padalijusios lietuvių žemes į dvi dalis, Mažojoje Lietuvoje atsirado Ordino dvarų, ėmė kurtis miestai. Paskutinis Ordino magistras Albrechtas 1525 m. panaikino Ordino valstybę ir, prisiekęs Lenkijos karaliui ir LDK kunigaikščiui Žygimantui Senajam vasalo ištikimybę, įkūrė Prūsijos kunigaikštystę. Pagaliau, po kelių šimtų metų priespaudos, atsirado šiokios tokios sąlygos lietuvybei Prūsų Lietuvoje stiprėti. Mažąją Lietuvą Prūsijos valdžia iki 1846 m. vadino Litauen, vėliau jau – Rytprūsiais.

Pirmą kartą Mažoji Lietuva buvo stipriai vokietinama po baisaus 1709-1710 m. maro, kai mirė apie 160 000 lietuvių. Tada valdžia atkėlė 23 000 vokiečių kolonistų ir suteikė jiems visokiausių lengvatų. Kad nesulietuvėtų, uždraudė kolonistams mokytis lietuvių kalbos. Lietuviškai buvo mokoma tik pirmaisiais mokslo metais, vėliau lietuvių kalba dėstyta tik tikyba.

Lietuvių žemės sklypai buvo nuolat mažinami, iš jų iškeldinami lietuviai, o jų ūkius galėjo pirkti tik vokiečiai. Nepaisant tokių sąlygų, XIX a. pradžioje net pietvakarinėje Mažosios Lietuvos dalyje daugelis lietuvių kalbėjo lietuviškai. Vėliau, 1862 m. Bismarkui tapus Prūsijos kancleriu, pradėta planingiau kolonizuoti ir vokietinti Prūsiją. Buvo įsteigtas fondas pašalpoms, socialinėms lengvatoms mokėti atsisakiusiems savo tautybės lietuviams. Lietuvių kalba palaipsniui buvo išstumiama iš teismų, valdžios įstaigų, bažnyčių. 1873 m. lietuvių kalba jau nebuvo mokoma. Lietuviai nenorėjo su tuo taikstytis. Buvo rašomi įvairūs pareiškimai valdžios įstaigoms. Vieną tokių pasirašė net 29000 žmonių. Deja, be gražių pažadų, nieko nelaimėta. Mažosios Lietuvos germanizavimą iliustruoja ir pačių vokiečių oficiali statistika. Lietuviškiausiose Mažosios Lietuvos srityse lietuviškai kalbančių užregistruota : 1837 m. – 32,8%, 1848 m. – 28%, 1861 m. – 24,5%, 1890 m. – 18%, 1919 m. – 14,5%.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1302 žodžiai iš 4322 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.