Medikų etika transplantacijoje
5 (100%) 1 vote

Medikų etika transplantacijoje

ĮVADAS

Transplantacija – tai gyvo audinio ar organo persodinimas iš vienos organizmo vietos į kitą, ar iš vieno organizmo į kitą. Persodinimo medžiaga (audinius, organus) vadinamas transplantatu. Pavyzdžiai: odos transplantacija, inksto transplantacija, širdies transplantacija.

Implantacija – tai dirbtinai pagamintų, organizmui svetimų medžiagų ar gaminių įsodinamas į žmogaus organizmą. Įsodinama medžiaga ar gaminys vadinamas implantantu. Pavyzdžiai: širdies ritmo vedlio implantacija, dirbtinio širdies vožtuvo implantacija, dirbtinio klubo sąnario implantacija. Implantatai dar vadinami aloplastine (svetima) medžiaga.

Replantacija – tai atitrūkusios ar nupjautos galūnės (piršto, plaštakos) prisiuvimas į jos buvusią vietą. Replantacinė operacija atliekama mikrochirurginiais metodais.

Chirurginė plastika – tai operacinė intervencija, kai plastiškai performuojami organizmo savi audiniai, suteikiant jie s naudingesnę padėtį ar gražesnę išvaizda. Pavyzdžiai: odos tempimo operacija, prievarčio plastika, nosies plastika, ausies plastika, krūtinės plastika. Dažnai nebūna aiškios ribos tarp plastinės ir transplantacinės operacijos, nes jos metu tenka atlikti ir audinių performavimas, ir jų persodinimą iš vietos į kitą (ir kartais implantaciją).

Recipientas – žmogus, kuriam gydymo tikslais persodinami audiniai, ląstelės ar (ir) organai ir kuris yra įregistruotas Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre.

Donoras – Lot. „donare“- dovanoti, aukoti. Žmogus, kurio audinių, ląstelių ir (ar) organų paimama transplantacijai jam esant gyvam arba po jo mirties ir kuris yra įregistruotas Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre.

Transplantacijų rūšys

Autogeninė transplantacija atliekama tam pačiam organizmui (pavyzdžiui, odos poodžio ar raumenų transplantacija). Imuninis audinių atitikimas yra identiškas.

Izogeninė transplantacija atliekama dvyniams (pavyzdžiui, inkstų transplantacija).

Homogeninė (alogeninė) transplantacija atliekama tos pačios biologinės rūšies subjektui (žmogaus žmogui). Imuninis audinių atlikimas yra dalinis.

Heterogeninė transplantacija ( ksenotransplantacija) atliekama skirtingų biologinių rūšių atstovams, t.y. gyvulio žmogui (pavyzdžiui, kiaulės odos transplantacija, kiaulės širdies vožtuvų transplantacija). Imuninis audinių atlikimas yra minimalus.

Imuninės problemos

Pagrindinė transplantacijos nesėkmė – persodinto organo ar audinio atmetimas, kai tarp recipiento (žmogus, kuriam gydymo tikslais persodinami audiniai, ląstelės ar (ir) organai ir kuris yra įregistruotas žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registere) ir transplantanto susidaro genetinis skirtumas. Transplantatas tampa recipiento organizmui „svetimas“. Manoma, kad transplantatas turi antigenų, kerei sukelia recipiento organizme atmetimo (antikūnų susidarymą ir limfocitų suaktyvinimą.

Autogeninės ar izogeninės transplantacijos nesėkmę lemia ne imuniniai, bet kiti veiksniai: operavimo technika, kraujotakos sutrikimų infekcijos. Sėkminga homogeninė transplantacija dažniau būna tarp kraujo giminių: tėvų, brolių, seserų, pusbrolių. Heterogeninės transplantacijos rezultatai retai būna teigiami. Išimtį daro nevaskuliuoti (neturintys kraujagyslių) transplantantai, kai mažai turi ryšio su transplantanto antigenais (pavyzdžiu, kiaulės širdies vožtuvų persodinimas žmogui).

Persodinto organo atmetimo reakcija gali būti dviejų krypčių:

• recipiento (Host) organizmas transplantatą (Graft) atpažįsta kaip svetimkūnį ir stengiasi jį suardyti (Host-Versus-Graft-Reaction);

• transplantato imuninės sistemos ląstelės atpažįsta recipiento organizmą kaip svetimkūnį ir sutrikdo organo priaugimą (Host-Versus-Graft-Reaction);

Imunodepresija atliekama, skiriant įvairius medikamentus (imunodepresantus, kortikosteroidus, citostatikus), kurie blokuoja transplantato atmetimo reakcijas.

Juridinės problemos

Įvairios teisinės problemos iškyla, paimant organo transplantatą iš donoro (gyvo ar mirusio). Jie jis gyvas, sąmoningas ir laisvas, tai teisinė situacija yra aiški. Deja, pasaulyje yra nusikalstamų organizacijų, kurios atlieka nelegalias organų transplantacijas. Organų transplantacija yra leistina, jie:

a) donoras sutinka,

b) ši procedūra nesukelia donoro gyvybei pavojingų pasekmių.

Klinikinėje praktikoje tokia situacija reta, kai, pavyzdžiui, kraujo giminės asmuo atiduoda viena inkstą: tėvas, motina, sesuo, brolis ir kt.

Dažniausiai organai transplantavimui paimami iš asmenų, žuvusių avarijoje (sunki galvos smegenų trauma, decerebracija). Jei velionis, būdamas gyvas, nesutiko savo organų atiduoti transplantacijai, tai šis noras turi būti vykdomas. Jie donoras yra pareiškęs juristams sutinkąs savo organus transplantuoti (retais atvejais), tai teisinių problemų nekyla. Jie donoras yra miręs (žuvęs), tai turi būti gautas artimųjų sutikimas. Kartais finansinė kompensacija artimiesiems padeda spęsti konfliktinę situaciją.

Lavono oda tinka transplantuoti kelias valandas po mirties, o organai (inkstai, kepenys, širdis) turi būti persodinami kuo greičiau. Patikimiausi organų transplantacijos rezultatai
gaunami, kai organai paimami nesutrikus organo kraujotakai. Iš kitos juridinės pusės, donoras turi būti miręs. Iškyla mirties laiko nustatymo problema. Dažniausias etiškai ir juridiškai paremtas variantas, kai organas paimamas iš jau mirusio (tiksliau mirštančio) subjekto, kol dar funkcionuoja jo kraujotaka.

Šiuo metu chirurgai ir teisininkai laikosi tarptautinės rekomendacijos, kad mirties momentas prilyginamas galvos smegenų funkcijos baigčiai (EEG kelias valandas brėžia nulinę liniją).

Transplantacijos operacijos

Kamieno transplantacija „su kojyje“

Ši operacija nepažeidžia vietinės kraujotakos (kamieno). Perkalti audiniai gerai prigyja ir dažniausiai be nekrozės židinių. Operacijos apimtį apriboja persodinimo organo kraujotakos kamieno anatomija. Kamieninių transplantacijų pavydžiai:

a) stemplės plastika iš storosios ar plonosios žarnos;

b) didžiosios taukinės (omentum majus) plastika, uždengiamas pilvaplėvės defektas ar žarnyno siūlė;

c) raumenų (m. latissumus dorsi) įs9odinimas į pleuros liekamąją ertmę, esant lėtinei empiemai;

d) m. gracillis transplantacija, apvyniojant juo tiesiąją žarną ir sudarant diebtiną rauką (sphinter ani).

Odos transplantacija su savo kraujotaka

Tai dažna rutininė plastinė operacija, kai odos plotai su poodžio specialiais pjūviais perkeliami į šalimais esančius regionus, nesutrikdant kraujotakos. Pavyzdžiai: „V“ formos pjūviai, „Y“ formos pjūviai, indiškoji nosies plastika, sėdmenų pragulų odos plastika ir kt.

Laisva audinių transplantacija

Tai operacinė intervencija, kai nutraukiami audinių (odos, kaulų čiulpų) ryšiai su ja aprūpinančiomis kraujagyslėmis. Persodinti audiniai maitinasi difuzijos būdu, kai susidaro nauji limfiniai ir kraujagysliniai kapiliarai. Laisvai galima transplantuoti kaulo dalis (spongiozinė masė ir kaulų čiulpai), kurios skatina kaulinio audinio bujojimą ar hemopoezę.

Laisva odos transplantacija atliekama specialiu (dermatonu), nupjaunant paviršinį jos sluoksnį (epidermį). Lopas yra multiperforuojamas, kad padėtų jo plotas, o pro angeles išsiskirtų sekretas. Tinkamiausios vietos odos paėmimui: plaukuotoji galvos dalis (po plaukų nuskutimo), nugara ir šlaunys. Lopo kraštai prisiuvami siūlėmis. Transplantatas prigyja maždaug po vienos savaitės. Žaizdos tvarstis pakeičiamas tik po 5-7 dienų (operatoriaus nurodymu), nes anksčiau ji nuėmus, gali atkelti persodinimą odos lopą ir sutrikdyti prigijimą. Odos transplantacija sugyja randu.

Organų transplantacija

Persodinami didieji organai (inkstai, kepenys, širdis) paimami kartu su jų pagrindinėmis arterijomis ir venomis. Antroji transplantacijos sąlyga – kuo greitesnis kraujagyslių susiūvimas ir įjungimas į recipiento kraujotaką. Dažniausioji organų transplantacijos rūšys – homologinė (žmogaus žmogui). Atliekant homologinę transplantacija, reikia pagal galimybę paringti imuninio sutapimo donoro ir recipiento rodiklius. Dažniausia situacija – paėmimas organo iš ką tik mirusio žmogaus.

DONORYSTĖS IR TRANSPLANTACIJOS

etinės problemos

Paėjus daugiau kaip 45 metų po pirmos sėkmingos inkstų persodinimo operacijos tarp identiškų dvynių (1954m.), organų transplantacija nustojo būti eksperimentiniu gydimo būdu. Bet tai sukėlė nemažai problemų, kurių sprendimas nėra paprastas.

Daugumoje sveikatos apsaugos sričių egzistuoja konfliktas tarp dviejų principinių etikos teorijų. Pirma teorija pabrėžia kiekvieno asmens vidinio savęs vertinimo ir paciento autonomijos svarbą. Jos esmė pagal I. Kantą: „Individai turi būti gydomi iki savaiminės pabaigos ir nenaudojami kitiems asmenims“. Ši teorija vadinama deonotologija, arba pareigos etika. Kita teorija – utilitarizmas – yra rezultato siekimo teorija, paremta „daugiau gero daugeliui“ filosofija.

Visuomeninės politikos kūrime rezultatais paremtas utilitarizmas yra dominuojanti etinė perspektyva. Sveikatos apsaugos ekonomika taip pat daugiau remiasi šia teorija. Ir priešingai, medicinos praktikoje gydytojai santykiuose su pacientais remdami paciento autonomiją, dažnai apriboja savo mintis deontologiniais principais. Transplantacijoje politika paprasta – be donoro nėra organų: be organų nėra transplantacijos. Resursai – tinkami persodinimui organai bei transplantacijai brigada – labai riboti. Ir medikai, būdami įsipareigoję kiekvienam pacientui, yra spaudžiami veikti daugiau vartotojiškais sumetimais. Galų galia arbitras yra visuomenės nuomonė, ir mes turime visuomenei išaiškinti, ką, kaip ir kodėl darome. Šioje aiškinamojoje veikloje spauda ir masinės informacijos priemonės vaidina pagrindinį vaidmenį.

Organai ir audiniai transplantacijai gaunami iš gyvų žmonių arba lavonų. Kiti šaltiniai (embrionai, gyvūnai) kol kas priklauso tyrinėjimų sričiai. Vaisiaus ar embriono audinių bei organų panaudojimas transplantacija iškelia daugybę labai specifinių etinių problemų, pavyzdžiui: kokias kriterijais vadovaujantis nustatoma gyvybės pradžia? kaip apsaugoti nuo genetinių manipuliacijų? ar nebus sukurtas individas, kuris niekada neturėtų gyventi? Tradicinis požiūris, kad vaisius nėra asmuo ir tuo pačiu neturi teisių, leidžia vaisiaus organus naudoti moksliniams tikslams. Etinės ksenotransplantacijos problemos susijusios su nepateisinamomis gyvūnų kančiomis, genetinėmis
manipuliacijomis ir galimybę sukelti ekologinius pokyčius su neprognozuojamom pasekmėm. Imant organus ar audinius iš gyvo žmogaus, galioja taisyklė: arba organas yra porinis (plaučiai, inkstai), arba imama dalis regeneruojančio audinio (kepenų skiltis, kaulų čiulpai). Gyvųjų donorų atžvelgiu galioje etinis principas primumnihil nocere, tai yra „pirmiausia nepakenk“. Ar galima tvirtinti, kad paimant iš dvynio ar tėvų vieną inkstą, nepakenkiame jiems? Darydamas gera kitam ir neatsižvelgdamas į savo interesus, donoras elgiasi altruistiškai. Dažnai tvirtinama, kad sugrąžinta sveikata ir gyvenimo kokybė, kurios lėmė donoro padovanotas organas, pateisina žalą. Ilga laika stebėjus gyvus inksto donorus, hipertenzijos ar likusio inksto nepakankamumo požymių nebuvo pastebėta. Kepenų donorų, sutikusi duoti kepenų dalį mirštančiam nuo kepenų nepakankamumo vaikai išgelbėti, naudą ir žalą įvertinti yra gerokai sunkiau. Rizika donorui yra gerokai didesnė, o ir recipiento pasveikimo galimybė nėra didelė.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1562 žodžiai iš 4492 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.