Meilė džiazas ir velnias
5 (100%) 1 vote

Meilė džiazas ir velnias

J.Grušo dramos “Meilė, džiazas ir velnias” ištraukos analizė ir interpretacija (61-67 psl.)

J.Grušas – vienas didžiausių moralistų mūsų kūryboje. “Meilė, džiazas ir velnias” vainikuoja Grušą – dramaturgą. Autorius kūrinyje kelia esminių šiuolaikinio visuomenės dvasinio gyvenimo problemas. “Meilė” ir “velnias” – šviesiosios ir tamsiosios jėgos, kurios dramoje priešpastatomos. Autorius parašė veikalą, kuris rėkte išrėkia skaudžią tiesą, fiksuojama jaunimo mąstysena ir šneka. Didelę teksto dalį sudaro “tėvų” ir “vaikų” diskusijos moralinėmis temomis, dialogai apie jaunimo dvasines kryžkeles ir apskritai visuomenės raidos problemas. Išsamiau ir giliau analizuosime Beatričės ir Andriaus tėvo dialogą, kuris yra pirmos dalies antroje scenoje.

Scena prasideda durų skambučiu. Jas atidaro Andriaus tėvas. “Po velnių!” – pirmieji žodžiai. Šie žodžiai rodo, jog Beatričė atėjo ne laiku. Tas laikas – naktis. Tokiu momentu iškart pasidaro aišku, kad Beatričė nekantrauja pasikalbėti su Andriaus tėvu, jog įsitikintų: jis nieko baisaus nepadarė.

Norisi paaiškinimo, dėl ko mergina atėjo į Andriaus tėvo namus. Andrius jai papasakojo apie tariamą bufetininkės nužudymą, – taip demonstruojamas vyriškas šiurkštumas. Mėgaudamasis jis pasakoja apie sutinkamas moteris, kurias jis pasiryžęs išprievartauti. Šis bedvasėje aplinkoje išaugęs jaunuolis – agresyviausia veikalo figūra, džiazininkų vadeiva.

Sujaudinta mergina žadina įmigusį prokurorą, kalba jam apie sūnų, o tėvas ilgai negali suprasti, ko iš jo nori ši vidurnakčio įsibrovėlė:

Beatričė. Aš – Beatričė. Andrius mane vadina Beta.

Andriaus tėvas. Andrius? Koks Andrius?

Personažai stovi skirtingose plotmėse, abu kalba apie Andrių, tačiau iš skirtingų pozicijų. Beatričė gerai perpratusi, o tėvas dar daug ko apie sūnų nežino. Jie tartum lipdo jo portretą iš atskirų detalių, ir tuo pat metu vyksta tarp jų pačių kažkas labai esminga. Mergina Andriaus tėvą vadina “tėveliu”, tuo pabrėždama, jog gerbia jį ir jo amžių, ir duoda užuomina į tai, jog pati nepažino savo tikrojo tėvo. Beatričė, ta šventa keistuolė, kurios lūpose kasdieninės sąvokos įgauna spindinčio švelnumo, iš budina Andriaus tėvo sąmonę, apšviečia jam sūnaus paveikslą tokia neįprasta dvasios šviesa: “Andrius pats per save geras. Gali būti geras… ar ne? Gali!”. Po Betos žodžių prokuroras pasijunta tik šią akimirką supratęs, prie kokio bedugnės krašto yra atsidūręs jo sūnus. Beatričė su baime kalba apie lemtingą ribą, kurią “peržengęs, žmogus jau nieko nebesupranta.” Įdėjęs į merginos lūpas šiuos žodžius, autorius nori parodyti, kad beveik kiekvienas žmogus nejučiomis su kažkuo apsipranta, kažko nepastebi, tampa laisvai pasiduodantis, lengvai gali prarasti tą pirmapradį gėrio ir blogio pojūtį, kuriuo yra apdovanota Beatričė.

Šios scenos niekaip nebūtų galima pavadinti komiška, nes Beatričės pokalbis su Andriaus tėvu yra daug daugiau nei paprastas pokalbis. Tai dviejų žmonių vienodai susirūpinusių dėl Andriaus dialogas. Čia nebetenka prasmės tai, jog Beatričė trokšta padėti Andriui atgauti savo dvasinę pusiausvyrą, grįžti prie humanistinių idealų. Kaip ir per visą dramą, taip ir šioje scenoje Beta eina kaip simbolis, bet su žmogiškais trūkumais ir savo nesėkmėmis. Ji įkūnija visos žmonijos sąžinę, kuri su dideliu nerimu beldžiasi į visų dramos veikėjų širdis, apeliuoja į jų žmogiškumą.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 574 žodžiai iš 1037 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.