Meilės problema filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Meilės problema filosofijoje

Darbo tema : Meilės problema filosofijoje

T U R I N Y S

ĮVADAS……………………………………………………………………………………2

I. MEILĖS VERTINIMAS FILOSOFIJOJE …………………………………………….3

1.1. Meilė- viena iš pirminių žmogaus būties pradų……………….………………..3

1.2. Meilės vertinimo filosofijoje raida……….…………………………………….4

II. MEILĖ TARP VYRO IR MOTERS- LYTINIS POTRAUKIS IR DVASINIS RYŠYS……………………………………………………………….………………….…5

2.1. Filosofų požiūris į vyrą ir moterį………………………………………………5

2.2. Meilė-mylinčių žmonių kūno ir dvasios santykis………………………………6

III. MEILĖS JAUSMO APRAIŠKOS……………………………………………….……..7

3.1. Meilė-nuostabus jausmas………………………………………………….……7

3.2. Užgesęs meilės jausmas-amžina ir globalinė problema…………………..……8

IV. MEILĖ – ŽMOGAUS GYVENIMO PAGRINDAS…………………………….……..9

4.1. Meilė-gyvybės ir dvasinės energijos pagrindas ..………………………….……9

4.2. Meilė ir žmogaus likimas ………………………….………………………….10

V. IŠVADOS…………………………………………………………………………….…11

VI. CITUOTA IR NAUDOTA LITERATŪRA……………………………………………12

ĮVADAS

Tyrimo problema. Nuo seno žmogus stengiasi perprasti meilės, suteikiančios jam šviesų džiaugsmą ir begalines kančias, paslaptis, mėgina įžvelgti jos esmę. Meilė-labai plati ir daugiareikšmė sąvoka. Mylime savo darbą, savo bičiulius, draugus. Mylime artimuosius, šeimą, vaikus. Meilė būna gyva ir veiksminga. Būna ir abstrakti, nieko neįpareigojanti-meilė visam pasauliui.

Ilgus amžius vyro ir moters meilės problema buvo diskusijų objektas. Romantinės pakraipos romanistai ir poetai, kompozitoriai ir dainininkai iškėlė meilę iki visagalės jėgos, darančios įtaką pasaulio istorijai. Tačiau meilė gali tapti- žmogaus gyvenimo prasme, nustumti į šalį kitus reikalus. Todėl nemažėja susidomėjimas meilės jausmo prigimtimi, troškimas suprasti, kas yra meilė. Tačiau ar reikia tokio griežto apibrėžimo meilei ir ar ji gali būti pastovi? Juk meilės jausmas toks laisvas ir toks individualus. Argi jis gali tapti specialių tyrimu objektu? Mokslinės filosofijos pagrindinio klausimo esmę sudaro ne tik materijos ar sąmonės pirmumas ir pasaulio pažinimas , o ir tai , kokiomis formomis, kaip , kokių bendriausių dėsnių ir principų pagrindu turi klostytis mąstymo santykis su pasauliu, kad būtų galima jį pažinti ir pertvarkyti.

Tyrimo tikslas. Meilė yra bene labiausiai nuvertinta, supurvinta ir paniekinta gyvenimo vertybė. Galima sakyti, kad beveik praradome meilės prasmės ir paskirties suvokimą. Nuo meilės apraiškų gyvenime priklauso ne tik pasaulio, žmonijos veidas, bet ir mūsų ateitis. Analizuodama šią temą , pabandžiau apimti ir savo gyvenimo patyrimą ir filosofinių tyrimų rezultatus ir meninės vaizduotės atradimus. Todėl nagrinėdama meilės problemą filosofijoje pabandžiau rasti atsakymus į šiuos klausimus :

1. Kaip vertinama meilė filosofijoje ?

2. Kas yra vyro ir moters meilė: lytinis potraukis ar dvasinis ryšys ?

3. Kokios yra meilės apraiškos ?

4. Ar meilė, kaip kuriančioji galia, turi tapti viso žmogaus gyvenimo pagrindu ?

Problemos ištirtumas. Nuolatiniai, kasdieniniai visų epochų ir nacijų, visų klasių ir luomų, visų profesijų ir įvairaus amžiaus žmonių, patyrusių meilę, jausmai, mintys, poelgiai yra svarbūs meilės problemos tyrimo šaltiniai. Nagrinėjimui pasitelkiau visų meno rūšių ir žanrų, nuo Homero laikų iki mūsų dienų grožinės literatūros kūrinių ir filosofijos darbų autorius: Aristotelį, Platoną, Vergilijų, B.Spinozą, L.Fojerbachą, F.Dostojevskį, Z.Froidą, A.Anzenbacher, T.Hobsą, I.Kantą, J.V.Getę, Dž.G.Baironą, V.Šekspyrą, A.de Sent-Egziuperį, V Solovjovą, K.Vasiljevą, A.Maceiną ir daugelį kitų autorių padėjusių išnagrinėti meilės problemą filosofijoje.

I. MEILĖS VERTINIMAS FILOSOFIJOJE

1.1. Meilė- viena iš pirminių žmogaus būties pradų

Meilė, intymus ir stiprus prisirišimo, atsidavimo kitam asmeniui, žmonių bendrijai ar įdėjai

jausmas. Per asmenybę jį atspindi klasinių santykių, vertybinės orientacijos kitimą. Žmogaus buvimas-pasaulyje yra buvimas-kartu, t.y. buvimas su kitais žmonėmis. “Žmonės bendrauja kaip Aš ir Tu. Jie kreipiasi vieni įkitus, pripažįsta vieni kitus žmonėmis, skatina vieni kitus save realizuoti, auklėja vieni kitus, jie sudaro vieni su kitais bendriją. Mes kalbame apie žmonių asmeninę sąsają. Asmeninės sąsajos aukščiausia forma yra meilė.(1, 228 p.)”.

Dar antikos mąstytojai suprato palaimingos meilės galią ir didelę jos jėgą, suvokė ją kosminiu aspektu kaip pirminį būties pradą, kaip svarbų žmogaus likimo veiksnį. Visai senovės graikų filosofijos minčiai būdinga mitologinė filosofinė meilės, kaip Visatą kuriančios energijos koncepcija (Heziodas, Empedokilis, Aristotelis). Poseidonijus
sukūrė daiktų ir gamtos jėgų visuotinės simpatijos teoriją.

“Tomas Akvinietis (sakytume, visai šiuolaikiškai) skiria du pažinimo būdus : tikrąjį (teorinį sąvokų pažinimą, pažinimą per cognitionem, ir pažinimą per connaturalitatem, atpažįstant giminingas esmes. Pirmuoju būdu pažįstami svetimi dalykai, antruoju-savieji. Pirmuoju būdu apie gėrį samprotauja moralistas, etikas, kuris pats nebūtinai yra geras žmogus. Antruoju būdu, per connaturalitatem, geras žmogus pažįsta, kas yra gera-tiesiogiai dalyvaudamas ir tiesiogiai bendradarbiaudamas, kaip mylintis neklystamai nujausdamas (nes meilė yra tai, kas svetimą padaro savu).(5, 63 p.) “. Manau, kad filosofija ieškodama atsakymo į klausimą apie pasaulį, smelkiasi į būtį ir yra susieta su žmogaus žvilgsniu nukreiptu į pasaulį. Meilės jausmo pažinimas ir kančia padeda žmogui pažinti tikrą tiesą, suprasti pasaulio tikrovės priežastis ir gyvenimo prasmę.

Mes žinome, kad , be savo biologinės prigimties, žmogus dar turi idealiąją , jungiančią jį su absoliučia tiesa, arba Dievu. Be materialaus, empirinio savo gyvenimo turinio, kiekvienas žmogus turi savyje Dievo paveikslą, t, y. ypatingą absoliutaus turinio formą .A.Maceina sako, kad “ Mylėti artimą reiškia regėti jame savąjį Tu, kuris man teikia ertmę laisvei vykdyti, kaip ir aš jam ją teikiu.(2, 212 p.)”. Meilės galia, virsdama šviesa, atskleidžia mums savo stiprybę ir galią.

Žmogaus būvimas kūniškajame buvime-pasaulyje visa, kas biologiška, įgyja žmogiškas ypatybes ir asmens bruožus. Tad lyčių skirtumas taip pat nėra “ vien biologinis’ žmogaus aspektas, bet paliečia visą žmogaus buvimą –pasaulyje. Šiuo skirtumu duodamas pirmapradis skirtingumas, bet kartu ir pirmapradžių lyčių tarpusavio ryšys. Šis ryšis tam tikra visiškai apibrėžta prasme sudaro žmonių visuomenės pagrindą. Tai ką Platonas teigia savo mituose Aristotelis apibūdina taip “ Pirmiausia vienas su kitu susijungti turi tie, kurie vienas be kito negali egzistuoti, būtent moteriškasis ir vyriškasis pradai.( 1, 232 p.)”. Šį susijungimą filosofas laiko natūraliu.

1.2. Meilės vertinimo filosofijoje raidaMeilė formavosi visuomenės raidoje, iš biologinio instinktų tapdama aukščiausiu moraliniu estetiniu jausmu. Meilė ir jos vertinimas , kaip ir visa emocinio gyvenimo struktūra, keitėsi kartu su istorijos epochomis.” Senovės graikai skyrė įvairius meilės tipus. Erotu jie vadino stichišką ir aistringą pasiaukojimą, egzaltuotą, negailestingą, neatlaidų kūno ar dvasios įsimylėjimą, filija – individų draugystę, storge-švelnumą, daugiausia šeimoje, agape-pasiaukojančią ir atlaidžią artimo meilę.(3, 370 p.)”. Platonas dialoge “Puota” pateikė idealios meilės koncepciją. Šios meilės objektas yra absoliutus gėris ir grožis (iš to kilo suprimityvinta taip vadinamos platoniškos meilės sąvoka). Jausminį įsimylėjimą ir žavėjimąsi kūno grožiu Platonas laikė žemiausia idealios meilės pakopa.

Krikščionybė artimo meile ir egzaltuotos Dievo meilės doktrinas paskelbė pagrindinėmis tikėjimo tiesomis. Ankstyvaisiais viduramžiais propaguojama niekuo nemotyvuota pasiaukojama artimo (netgi priešo ar skriaudėjo) meilė (agapė) turėjo padėti tikinčiajam susitaikyti su socialine disharmonija. Kaip krikščioniškosios asketiškos meilės priešybė vėlyvaisiais viduramžiais literatūroje buvo vaizduojama kurtuazinė vyro ir moters meilė. Tai nesantuokinė, aukštesniųjų luomų žmonių meilė, paklūstanti saviems mandagumo, kilnumo, švelnumo įstatymams.

Renesansas atgaivino platoniškojo eroto teoriją. B.Spinozos “Etikos” centre- meilė, suprantama, kaip minties susižavėjimas Visatos paslaptimis. Sentimentalizmo, “Audros ir veržimosi” srovių atstovai meilę suprato ir kaip stichišką jausmo polėkį, nepaisantį socialinių sąlygų.

Vokiečių romantikai (Novalis, F.Šlėgeris, F.fon Baderis) ir klasikinės vokiečių filosofijos atstovai idealistai (J.G.Fichtė, F.V.Šelingas, jaunasis G.V.Hėgelis), plėtodami platoniškąją eroto koncepciją, meilės sampratą grindė objekto ir subjekto vienovės principu. Romantikų propaguojamai meilei būdinga egzaltacija. Jie reabilitavo legendinio Don Žuano meilę – neįkūnijamos tobulybės ilgesį. F.Nyčė sukūrė “tolimo meilės” (meilės antžmogiui) doktriną.

XIX a. meilė suvokiama kaip buržuazinio praktiškumo, vertelgiškumo priešybė (L.Fojerbachas, H.Heinė) arba kaip gailestis, sąžinė, pasiaukojimas (Č.Dikensas, F.Dostojevskis). A.Šopenhaueriui vyro ir moters meilė yra iliuzija, o jie patys akli pasauliui, valios įrankiai, tęsiantys giminę. Z.Froidas išdėstė vieną lytinės aistros ir dvasinio gyvenimo energijos šaltinį-biologinį pradą libido. Ši Z.Froido nuomonė vyravusi daugelio Vakarų rašytojų kūryboje ir darė įtaką įvairioms filosofijos, sociologijos mokslų tyrinėjimams.

Šiuolaikiniai filosofai meilę pavadino gyvenimo sinonimu, kūrybos laisvės ir paties gyvenimo pradžia.

II. MEILĖ TARP VYRO IR MOTERS –LYTINIS POTRAUKIS IR

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1428 žodžiai iš 4685 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.