Menas ir istorijos pažanga g hėgelio filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Menas ir istorijos pažanga g hėgelio filosofijoje

1. Ginčas dėl meno vertinimo kriterijų. Daugelyje darbų nagrinėjančių G. Hėgelio estetika, jos savitumu laikomas istoriškumo principas, kurio esmę sudaro meno reiškinių aiškinimas atsižvelgiant į konkrečią istorinę epochą. Neketinu ginčyti, kad istoriškumas yra G. Hėgelio meno interpretavimo pagrindas. Atrodo, svarbiau pabrėžti, kad istoriškumo principas nepaaiškina nei meno kaip kultūros reiškinio, nei G. Hėgelio pažiūrų dėl meno reikšmės sumenkėjimo naujaisiais laikais. Reiktų atkreipti dėmesį kaip tik į G. Hėgelio istorijos filosofijos premisų poveikį aiškinant meną, – poveikį, kuris paprastai nepastebimas, ypač kai jo estetika nagrinėjama atskirai nuo kitų sistemos dalių. Šis atsiskyrimas iš tikrųjų yra labai abejotinas, juo labiau, kad G. Hėgelis, analizuodamas meną, vartojo kitose savo sistemos skyriuose susiformavusias kategorijas. Jo estetikoje pagrindinė meno reikšmės problema gali būti paaiškinta tik atsižvelgiant į laisvės principą.

Kritikuodamas romantikus, G. Hėgelis kalba apie jų meno teoriją, kurią vadina ironija, o ne apie istorinius literatūrinius jų samprotavimus. Ginčijamasi buvo ne dėl istoriškumo kaip meno kūrinių interpretavimo principo o, dėl meno kaip kultūros dalies reikšmingumo. G. Hėgelis prikaišiojo ironijos šalininkams, kad jie analizuoja tik meno santykį su menininku, kūrėjo individualybe, ir mano, jog meno kūrinio turinys bei forma taip pat priklauso tik nuo to. Žiūrint šiuo aspektu, išeitų, kad “reikšmės suteikimas ar panaikinimas priklauso tik nuo Aš savivalės” . Kaip ir romantikai menininko asmenybę jis laikė vieninteliu kūrybos subjektu. Bet pradėjus aiškintis jos esmę, prasidėdavę ir nesutarimai. G. Hėgelis priekaištavo romantikams dėl to, kad jie menininką laiko asmenybe, apdovanota “ savavališka valdžia ir galia “ , nulemiančia visą jos turinį. Taigi romantizmas, G. Hėgelio nuomone, absoliutina menininko kūrybinį vaidmenį ir teigia, kad jis pats sąlygoja tiek savo poziciją, tiek jos išraišką meno kūrinyje. G. Hėgelio nuomone, romantizmas pernelyg iškelia menininko saviraiškos funkciją, atskirdamas ją nuo bet kokių sąlygotumų ar išorinių aplinkybių.

Reikia pripažinti, kad G. Hėgelio priekaištas buvo pagrįstas. Romantizmo estetikos kūrėjai, ištikrųjų ugdė ekspresyviojo meno koncepciją. Kalbėdami apie menininko santykį su begalybe, t. y. diskrusyviai nesuvokiama, idealia realybe, jie vis dėlto svarbiausia vaidmenį šiame santykyje pripažįsta tik menininkui, patikėdami jam visą begalybės supratimą ir pajautos bei išraiškos būdą. Ideali realybė jiems tarsi menininko veiklos fonas, leidžiantis savo kūrinius traktuoti kaip begalybės apraiškas. Tačiau tokiu atveju begalybė negali būti meninio vertinimo kriterijus. Romantikai tuo kriterijumi labiau linkę laikyti kūrinyje išreikštų gyvenimų autentiškumą, kurį faktiškai irgi nustato pats kūrėjas. Šito kriterijaus subjektyvumas nekelia jokių abejonių. Kaip tik prieš jį ir nukreipti G. Hėgelio argumentai.

Taigi anot G. Hėgelio, nieko nuostabaus, kad, šitaip interpretuodami meninę kūrybą, romantikai traktuoja meno kūrinio turinį kaip “ nuogą regimybę “ arba kaip fikciją, neturinčią pažinties reikšmės. Jeigu menininkas stengiasi išreikšti tik savo paties išgyvenimus ir nuotaikas, tai jam nerūpi atvaizduoti storinius ir visuomeninius procesus, vykstančius nepriklausomai nuo jo. Romantizmo estetikoje meno pažintinis vaidmuo yra apribojamas, o gal neigiamas. Geriausiu atveju menas atveria vidinį individualų išgyvenimų pasaulį. Romantikų nuomone, joks sąmonės turinys menininkui nėra absoliutus ir egzistuojantis pats savaime ir sau; jis yra tik jo paties sukurta “nuoga regimybė“ . Šiuos G. Hėgelio žodžius reikėtų suprasti šitaip: menininko sąmonė nukreipiama į fikcijos kūrimą, o ne į žmonijos vystimosi, kuris pavaldus sąmonės dinamkai pažinimą. Savo estetikoje G. Hėgelis pabrėžia, kad egzistuoja savarankiška autonominė tikrovė kaip meninės kūrybos pagrindas ir sąlyga. Tai tarytum panašu į romantikų teiginius apie begalybės egzistavimą. Tačiau šis panašumas tariamas. Juk, anot romantikų, ta tikrovė prieinama tik menininkams, kaip jų asmeniniai išgyvenimai, todėl neprieinama jokiai diskursyviniai charakteristikai. O G. Hėgelio “absoliučią tikrovę“ sutapatina su dialektine žmonijos raida, kuri apima pakitimų visuomenės sąmonėje, gyvenime ir kultūroje visumą – žodžiu, sutapatina ją su visuotine istorija, kurios įvairius aspektus tiria filosofija. Vadinasi, meniniko išgyvenimai nėra vienintelis informacijos apie tikrovę, supančią individą, šaltinis. Tuo tarpu romantizmo estetika nepripažįsta menui pažintinių funkcijų ir skelbia, kad jis visada teikia nepatikimas, iliuziškas ir tariamas žinias.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 753 žodžiai iš 2417 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.