Mėnulio įtaka žmogaus organizmui
5 (100%) 1 vote

Mėnulio įtaka žmogaus organizmui

VILNIAUS JĖZUITŲ GIMNAZIJA

Ligita Nasickaitė, IIIh klasės moksleivė

fizikos referatas



Vilnius

2006

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………..2

Mėnulis………………………………………………………………………………………2

Mėnulis senovėje……………………………………………………………….………….2

Mėnulio palydovai ir kosminės stotys……………………………………………………….3

Mėnulio užtemimai…………………………………………………………………………….. 5

Mėnulio fazės……………………………………………………………………………………..6

Regimasis Mėnulio judėjimas………………………………………………………………….6

Mėnulis ir kūnas………………………………………………………………………………….7

Mėnulio įtaka žmogui……………………………………………………………………………9

Mėnulio fazių įtaka žmogaus organizmui – I…………………………………………………………………………10

Mėnulio fazių įtaka žmogaus organizmui – II………………………………………………………………………..10

Mėnulio fazių įtaka žmogaus organizmui – III………………………………………………………………………14

Mėnulio įtaka moters organizmui ………………………………………………….……………….17

Įdomu………………………………………………………………………………………………………………………………..18

Apibendrinimas………………………………………………………………………………………………………………….19

Įvadas

Nagrinėjant gamtoje vykstančius ciklinius procesus būtina deramai išnagrinėti ir įvertinti Mėnulio ciklus. Mėnulio judėjimo cikliškumas pasireiškia tuo, kad jis periodiškai sukasi aplie Žemės ir Mėnulio baricentrą, bei judėdamas savo trajektorija keičia savo regimąjį pavidalą. Kiekvienas žino apie keturias Mėnulio fazes, tačiau ne visi gerai numano Mėnulio ciklo daromą įtaką Žemei, jos gyvajai ir negyvajai gamtai.

Turbūt daugumos supratimas apie kažkokį Mėnulio poveikį apsiriboja tuo, kad žinoma, jog Mėnulis sukelia potvynius bei atoslūgius. Reikia pasakyti, kad iš tiesų viskas yra kur kas sudėtingiau.

Mėnulis

Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis nuotolis nuo Žemės 384400 km. Mėnulio skersmuo 3476 km, jo spindulys – 1,737 . 106. Mėnulio masė yra 7,37 . 1022 kg. Laisvojo kritimo pagreitis mėnulio paviršiuje – 1,623 m/s2. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d. Per tiek pat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė. Mėnulis skrieja ta pačia kryptimi, kuria ir Žemė sukasi aplink savo ašį, tik daug lėčiau. Todėl mums atrodo, kad žvaigždėtu dangumi Mėnulis pamažu slenka iš vakarų į rytus (priešingai dangaus sferos sukimuisi ) apsukdamas aplink Žemę vieną ratą maždaug per mėnesį. Kiekvieną parą mėnulis pasislenka į rytus žvaigždžių atžvilgiu apie 13° ir po 27,3 paros sugrįžta į tą pačią padėtį tarp žvaigždžių. Laiko tarpas, per kurį Mėnulis apskrieja Žemę žvaigždžių atžvilgiu, vadinamas žvaigždiniu, arba sideriniu. Mėnulio kelias aplink Žemę nėra idealus apskritimas, užtat jo skritulio regiamasis skersmuo šiek tiek kinta.

Mėnulis senovėje

Mėnulį žmogus stebėjo nuo savo egzistavimo pradžios. Žmonės jau ankstyvajame paleolite kūrėapie jį mitus. Tai rodo didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnaties iki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką. Mokslininkai mano, kad senojo akmens amžiaus žmogus jau buvo sukūręs Mėnulio kalendorių, pagal kurį dirbo ūkio darbus. Lietuvių liaudies astronomijos užuomazgų taip pat reikia ieškoti akmens amžiuje. Lietuviai, stebėdami Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, per ilgus šimtmečius įgijo patyrimo, piešė dangaus kūnus, turėjo dangaus šviesulių kultą. Dangaus kūnu vaizdiniai išliko iki mūsų dienų. Lietuviško mėnulio kalendorius, datuojamas jauXIV a. Tai lazda, kurios galas apkaltas varine skarda, išrašytas įvairiais ženklais. Mėnulio kalendorius buvo padalytas į keturias dalis. Mėnuo prasidėdavo jaunatimi, o kiekviena savaitė buvo žymima atitinkamu ženklu.Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės žmogui atrodė nepaprastai grėsminga, nes jis tikėjo, kad tamsoje slankiojančios piktosios būtybės. Mėnulis padėdavo apsisaugoti ir nuo realių pavojų – priešų ir plėšriųjų žvėrių.Lietuvoje Mėnulį žmonės pažino jau akmens amžiuje. Pirmiausia žmogaus dėmesį atkreipė besikeičiančios Mėnulio fazės ir jų ryšys su oro pasikeitimu bei vandens potvyniais bei atoslūgiais.Mėnulis paprastai lyginamas su papločiais, duona, sūriu taip pat dubenimis, lėkštėmis. Taip pat mėnulis įmenamas
naminiais gyvuliais: arkliu, kumeliuku, bet dažniausiai – jaučiu. Vėlesniais laikais Mėnulį pradėta vadinti tėvu, seniu, jaunikaičiu, baltu žmogumi, piemeniu. Mėnulis galėjo būti vėlių globėjas, nes jis vaizduojamas kaip mirusiųjų globėjas. Mitologinėje lietuvių tautosakoje Mėnulis vaizduojamas kaip gražus jaunikaitis sidabriniais drabužiais, viliojantis jaunas merginas.Įdomu tai, kad lietuvių mitologinėje tautosakoje aiškinama, jog kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę. Buvo tikima, kad užgimus žmogui, užsidega jo žvaigždė, o jam mirus, ji nukrenta.Ilgainiui lietuviai pradėjo laikyti Mėnulį dievu, Saulės vyru, kuris buvo laikomas mažiau svarbiu negu Saulė.Įsižiūrėję į Mėnulį, žmonės matė ant jo vaizdus, kuriuos mitologinė tautosaka įvairiai aiškina. Seniausieji aiškinimai – kad ant Mėnulio besiraitančios gyvatės, slibinai, mitologinės būtybės, nubaustos už vandens vogimą. Kitur sakoma, kad ten matosi mergina, kuri patikusi Mėnuliui ir šis ją pasiėmęs. Kitos sakmės aiškina, kad Mėnulis pasiėmęs pamotės skriaudžiamą mergaitę, kuri prašiusi jo globos.Žemaičiai pasakoja, kad kartą mergina Marcė, mėnuliui šviečiant, nuėjusi į šulinį vandens ir paskandinusi kibirą. Supykusi, kad negali pagauti, barė Mėnulį, o šis supykęs ją įsitraukę pas save. Ir Mėnulis, ir jo fazės lietuviams buvo žinomos jau nuo akmens amžiaus. Mėnulio fazėms žymėti liaudis turėjo savus meniškus ženklus. Jauną Mėnulį žymėdavo pjautuvu, delčią – pusrutulių arba didžiąja D raide. Mėnulio fazės buvo skaičiuojamos nuo jo pasirodymo danguje maždaug po 2-3 nebuvimo dienų. Jauno Mėnulio pasirodymą žmonės tapatino su šio šviesulio užgimimu. Po savaitės prasideda antroji Mėnulio fazė. Jis tampa pusmėnuliu ir kasnakt didėja. Kai Mėnulis pilnėja iki skritulio, žmonės jį vadina priešpilniu. Kai Mėnulis tampa skrituliu, jis vadinamas pilnatimi.Jaunatis ir pilnatis buvo laikomos svarbiausiomis Mėnulio fazėmis. Pilnas mėnulis – tai grožio ir visokio gerbūvio simbolis. Pirmykštis žemdirbys, nesuprasdamas, kodėl augmenija, kartu ir jo pasėti javai, vasaros metu matomai paauga naktį, javų augimo galią priskyrė Mėnuliui. Be to, žemdirbiai pastebėjo Mėnulio keitimosi fazes ėmė tikėti, kad šios fazės veikiančios visą gyvąjį pasaulį, turinčios neigiamos ar teigiamos įtakos, sėjant javus, nuimant derlių ir t.t. Manyta, kad tinkamiausias visa tam laikas yra Mėnulio jaunatis, priešpilnis, pilnatis. Blogiausiu laiku buvo laikoma delčia, buvo saugoma ir jauno Mėnulio bent jau pirmųjų dienų. Žmonės tikėjo, kad nuo Mėnulio jaunaties bei pilnaties priklausąs žmogaus būdas ir išvaizda. Manydavo, kad gimęs jaunatyje, visada atrodysiąs jaunas, gražus, tačiau būsiąs juokdarys, nestiprus ir nedrąsus. Gimęs delčioje – senos išvaizdos, pikto bei niūraus būdo, tačiau geros sveikatos. Pasirodžius jaunam Mėnuliui buvo spėjama, koks bus oras. Be to, jaunatyje buvo buriama ir apie ateitį, sveikatą. Mėnulio fazės tam tikrą vaidmenį vaidino ir liaudies medicinoje. Vaistažoles moterys rinkdavo jaunatyje arba pilnatyje, tikėdamos, kad jos turės ypatingą gydomąją galią.

Mėnulio palydovai ir kosminės stotys

TSRS automatinė stotis “Luna-3” 1959 m. pirmąkart apskriejo Mėnulį. Dėl libracijos (Mėnulio judėjimo netolygumų) iš Žemės galima matyti daugiau negu pusę (59%) Mėnulio paviršiaus (kitokiu atveju būtų matoma tik 50%).Mėnulis oficeliai vadinamas Žemės palidovu, bet jis aiškiai per didelis juo būti. Saulės sistemoje yra planetų palydovų, didesnių už mūsų Mėnulį (tai trys Jupiterio, vienas Neptūno palydovas), bet visi jie skrieja aplink didžiąsias planetas. Pavyzdžiui, Neptūno didžiausio palydovo Tritono masė 750 kartų mažesnė negu Neptūno, nors jis didumo sulig Mėnuliu.Teisingiau būtų Žemę ir Mėnulį vadinti dvinare planeta ir būtent šiuo pažiūriu aptarti Mėnulio problemą. Ilgą laiką buvo populiari Džordžo Darvino (1845 – 1912) XIX a. pasiūlyta potvinio hipotezė. Pagal ją, Žemė ir Mėnulis kadaise buvo vienas greitai besisukantis kūnas, kuris ilgainiui tapo nenuostovus. Pagaliau šis kūnas deformavosi tiek, kad dalis jo medžiagos atitrūko. Iš jos ir susidarė Mėnulis. Tačiau ši hipotezė menkai pagrįsta matematiškai, ir dabar retas astronomas ją palaiko. Labiau tikėtina, kad Žemė ir Mėnulis susidarė iš prosaulinio ūko vienas šalia kito arba visiškai neprikalausomai; pastaruoju atveju Žemė vėliau “pasigavo” Mėnulį. Remianti dabartinėmis žiniomis, labiau priimtinas pirmasis variantas.Pirmieji tleskopiniai Mėnulio žemėlapiai – mėnlapiai buvo sudaryti 1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmas sudarė Tomas Hariotas (1560 – 1621). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 tyrinėjo Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas. Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas išliko, nors seniai žinoma, kad vandens mėnulyje nėra. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotynų kalba, pavyzdžiui, Debesų jūra-Mare Nubium, Audrų vandenynas-Oceanus Procellarum. Mėnulio paviršiuje labai daug apskritų darinių-kraterių. Jų dydis įvairus: nuo didžiulių 240 km. skersmens cirkų iki mažų duobučių, neižiūrimų iš Žemės. Būdinga kraterio detalė-pylimas, kuris šiek tiek iškyla virš
Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis dugno vietomis, iškylę 3000 m.ir daugiau. Ilgai gynčytasi dėl kraterių kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių. Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos apskritos, iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulė Lietų jūrą (Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai, vietomis yra plačių tarpų, Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės: jų didingos viršūkalnės yra net 4570 m.aukščio. Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai-apvalios kalvos, kupolai su vienu ar keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių,vadinamų trūkiais, slėniais ar tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas stebėjimo priemones.Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. TSRS paleido dirbtinį Žemės palydovą “Sputnik-1”, pirmąkart apskriejusį Žemės rutulį. Po dviejų metų Tarybų Sajunga paleido tris aparatus į Mėnulį. Pirmasis jų “Luna-1” praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis laukas labai silpnas. “Luna-2” 1959 m. rugsėjo mėn. sudužo Lietų jūroje, o “Luna-3” spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir pirmą kart nufotografavo iš Žemės nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe kraterių ir negyva, kaip ir atsuktoji į Žemę. Skirtumas tik tas, kad ten nėra tokių didelių jūrų.Naują Mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminės stotys “Reindžeriai”, prieš nuskrisdamos į Mėnulį, jos perduodavo Žemės palydovai paviršiaus nuotraukas. Pirmoji stotis, kuri 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo “Reindžeris-7”. Po to paleistos dar dvi stotys. Paskutinioji nukrito garsiajame Alfonso krateryje, kuris iš Žemės matyti arti Mėnulio skritulio centro. 1965 m. tarybinė automatinė stotis “Zondas-3” nufotografavo nematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal “Luna-3” ir “Zondas-3” perduotas nuotraukas buvo sudarytas “Mėnulio nematomosios pusės atlasas”, pirmasis viso Mėnulio mėnlapis bei gaublys. 1966 m. svarbų laimėjimą pasiekė TSRS: vasario pradžioje automatinė stotis “Luna-9” minkštai nusileido Mėnulyje. Ji perdavė į Žemę pirmąją Mėnulio panoramą. Tai lavos užlieta lyguma, nusėta akmenimis ir išvarpyta kraterių duobių. “Luna-9” galutinai paneigė klaidingą, nuomonę, kad Mėnulio jūras dengia lengvų dulkių sluoksnis, kurio storis, esą, gali siekti kelis šimtus metrų. “Luna-9” įrodė, jog Mėnulio paviršius išorinis sluoksnis iš tikrųjų yra purus, bet kakankamai tvirtas, kad išlaikytų kosminę stotį.Per dvejus metus nuo 1966 m. rugpjūčio mėn. baigta fotografuoti Mėnulį. Penki JAV “Lunar Orbiteriai” skriejo aplink Mėnulį uždaromis orbitomis ir perdavinėjo į Žemę detalias jo paviršiaus nuotraukas. Kelias “Servejoro” tipo stotis JAV nutupdė Mėnulyje. 1968 m. sausio 17 d. “Servejoras-7” nusileido kalnų pietinėje dalyje netoli Ticho krateris ir perdavė jo pylimo išorinio šlaito nuotraukas.TSRS savo nepilotuojamų skrydžių programą tęsė ir po 1970 m. Žymus laimėjimas buvo “Luna-16” skrydis 1970 m. Ši stotis nusileido derlingumo jūroje, paėmė grunto mėginių ir atgabeno juos į Žemę. Tais pačiais metais “Luna-17” nusileido Lietų jūroje. Nuo jos atsiskyrė “Lunachodas-1” – aštoniaratis savaeigis, iš Žemės valdomas aparatas, kuriam energiją teikė Saulės baterijos. Atlikęs daugybę tyrimų, jis nustojo veikti 1971 m. spalio 4 d. 1973 m. į Mėnulį buvo nugabentas “Lunachodas-2”.Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas “Apolono” programai, t.y. ruošėsi siųsti į Mėnulį žmogų.Kulminacija buvo 1969 m. liepos mėn., kai Nilas Amstrongas (g. 1930 m.) ir Edvinas Oldrinas (g. 1930 m.) išlipo iš “Apolono-11” nusileidimo kabinos “Erelis” ir žengė istorinį “mažą žingsnelį” Mėnulio paviršiuje. Pririnkę Mėnulio grunto mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į Mėnulio kabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis ekspedicijos narys Maiklis Kolinzas (g. 1930 m.) skriejo aplink Mėnulį.1969 m. papaigoje įvyko “Apolono-12” skrydis. Astronautai tyrėjai Čarlsas Konradas (g. 1930 m.) ir Alanas Binas (g. 1930 m.) nusileido netoli automatinės stoties “Servejoro-3”, paėmė kai kurias jos detales ir atgabeno į Žemę. Sekantį, “Apolono-13” skrydį ištiko pirmoji rimta nesekmė: pakeliui į Mėnulį erdvėlaivio techniniame bloke įvyko sprogimas, kuris išvedė iš rikiuotės pagrindinį energijos šaltinį. Nusileidimas Mėnulyje buvo atšauktas tik astronautų ryžto bei skrydimo valdymo centro operatorių sumanumo dėka išvengta tragedijos. Po to “Apolonui” dar keturis kartus leidosi Mėnulyje. Programą užbaigė “Apolono-17”, nusileidęs Tauro kalno kalnų pietuose. Tą syk Mėnulyje pabuvojo Judžinas Sernanas (g.1934 m.) ir Harisonas Šmitas (g.1935 m.); pastarasis – profesonalas
geologas.Nusileidę Mėnulyje astronautai išdėstydavo atsigabentų prietaisų komplektą ALSEP. Sąlygos Mėnulyje gan neįprastos. Astronautas ten sveria 6 kartus mažiau negu Žemėje. Mėnulio paviršiaus spalvą sunku apibūdinti, vyrauja rausvai pilka. Dangus juodas net tada, kai saulė yra virš horizonto. Diena ilga, nes Mėnulis labai lėtai sukasi apie ašį. Todėl visos stotys ir erdvėlaiviai leizdavosi iš anksto parinktose vietose anksti rytą.. Temperatūra kinta nuo 90 0C vidudieni ties pusiauju iki – 130 0C ir žemiau naktį. Čia nėra oro ir vandens, manoma, kad nebuvo ir gyvybės. “Apolono” astronautų ir tarybinių automatinių stočių atgabentos Mėnulio uolienos rodo, kad Mėnulio ir Žemės amžius beveik vienodas – jiems maždauk po 4,5 milijardo metų.

Mėnulio užtemimai

Kai Mėnulis pakliūva į Žemės šešėlį ir pusšešėlį, įvyksta Mėnulio užtemimas. Tai gali atsitikti tik esant pilnaties fazei. Mėnulio orbitos nuotolyje Žemės šešėlio skersmuo yra apie 9100 km, taigi jis 2.8 karto didesnis už Mėnulio skersmenį. Dėl to Mėnulio užtemimai trunka gerokai ilgiau negu Saulės: visiškas Mėnulio užtemimas – iki 1h40m, o dalinis – 2h ilgiau. Kai į Žemės šešėlį patenka ne visas Mėnulis, jo užtemimas būna dalinis. Kai Mėnulis atsiduria Žemės pusšešėlyje, Mėnulio spindesys sumažėja nežymiai. Netgi visiškojo užtemimo metu Mėnulio diskas matomas, tik pasidaro tamsiai raudonas. Tada rausva šviesa jį apšviečia Žemės atmosferoje lūžę raudonieji Saulės spinduliai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2604 žodžiai iš 8357 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.