Mėnulio judėjimas ir jo poveikis žemei
3.5 (70%) 2 votes

Mėnulio judėjimas ir jo poveikis žemei

Povilas Vaitkus

Mėnulio judėjimas ir jo įtaka Žemei

Mėnulis (lot. Luna) – astrologijoje savarankiška planeta. Žinomas kaip augantis (Artemidės fazė) ir dylantis (Persefonės/Hekatės fazė) dangaus kūnas. Po Saulės tai pats ryškiausias dangaus objektas. Jam pavaldžios tokios sritys, kaip kuklumas, mielaširdingumas ir kitos aukštojo plano emocijos, kasdieniai ir namų reikalai. Pasaulinėje astrologijoje valdo visuomeninio gyvenimo, masių nuotaikos, paprastų žmonių gyvenimo (ypač moterų), transporto sistemų (ypač vandens transporto) reikalus. Prognozėse siejamas su pačiu žmogumi (moterims), motina (arba moterimis apskritai), žmona. Ciklo trukmę, padėties stiprumą/silpnumą žr. svetainės skiltyje “Kaip astrologas dirba”, poskiltyje “Astrologo įrankiai”. Priklauso moteriškoms (pasyvioms) planetoms.

Mėnulio judėjimas

Mėnulio, vienintelio gamtinio žemės palydovo, judėjimą labai sudėtinga tirti pirmiausiai dėl žymių ir gausių Saulės perturbacijų, anta – dėl kitų planetų įtakos. Norint nustatyti šį judėjimą, reikia atkreipti dėmesį į tris pagrindinius dalykus: Mėnulio sukimąsi apie savo ašį, jo skriejimą aplink Žemę ir su Žeme – aplink Saulę. Galima teigti,kad Mėnulis ir Žemė tarsi sudaro dvinarę planetą, nes jų masių santykis yra maždaug 1:81, t.y. gerokai viršija kitų Saulės sistemos planetų ir jų palydovų palyginamuosius dydžius.

Mėnulis skrieja aplink Žemę elipse, kurios posvyris į ekliptikos plokštumą 5o8’43”, 1.023 km/s vid. Greičiu. Dėl to nuotolis iki Mėnulio kinta nuo 356400 perigėjuje iki 406740 km apogėjuje. Mėnulis gali pakilti virš horizonto aukščiau, negu vasaros pradžioje pakyla Saulė, arba nusileisti žemiau, negu ji būna žiemos pradžioje. Dėl nevienodo Mėnulio ir Saulės nuotolio nuo Žemės regimasis Mėnulio skersmuo būna ir didesnis, ir mažesnis už regimąjį Saulės skersmenį. Kai Mėnulis slenka tarp Saulės ir Žemės arti ekliptikos plokštumos, būna visiškų, žiedinių ir dalinių Saulės užtemimų. Dalinis užtemimas būna tuomet, kai Mėnulio skritulio (disko) centras praslenka arba aukščiau, arba žemiau Saulės centro. Žemės šešėlis, į kurį patenka Mėnulis, yra 2,5 karto didesnis už regimąjį Mėnulio skersmenį. Užtat pilnas Mėnulio užtemimas trunka net 1,5 valandos, o visas užtemimas nuo pradžios iki pabaigos – apie 3 valandas. Užtemdytas Mėnulis atrodo rausvas. Jį nudažo raudoni ir oranžiniai Saulės spinduliai, kurie lūžta Žemės atmosferoje ir patenka į Žemės šešėlio kūgį. Jeigu Žemė atmosferos neturėtų, Mėnulis užtemimo metu būtų visiškai tamsus – neišsiskirtų dangaus fone ( tik toje vietoje nebūtų matyti žvaigždžių).

Mėnulis skrieja apie bendrą masės centrą, esantį Žemės rutulio viduje,apytiksliai 1700 km gylyje. Tai baricentras, kuris, nepaisydamas perturbacijų, brėžia elipsės formos orbitą aplink Saulę. Kaip jau minėta, mėnulis skrieja aplink Žemę elipsine orbita, kurios didysis pusašis yra 384400 km, o ekscentricitetas – 0,055. Mėnulio orbitos susikirtimo su ekliptika taškai vadinami mazgais. Jo sukimosi aplink Žemę kryptis yra tokia pati, kaip ir Žemės skriejimo aplink saulę. Mėnulio apskriejimo aplink Žemę periodas, arba žvaigždinis mėnuo, lygus 27,32 vidutinės Saulės paros.

Mėnulio orbita yra elipsė tik žemės atžvilgiu. Kadangi Mėnulis lydi Žemę jos metiniame kelyje, tai Saulės atžvilgiu jo Orbita primena gana plokščią uždarą bangą.

Dėl įvairių priežąsčių – netolygaus skriejimo aplink Žemę greičio, Mėnulio ašies 83o19’ polinkio į jo orbitos plokštumą, dėl stebėtojo vietos kitimo sukantis Žemei apie ašį ir kitų – matome ne visiškai tas pačias Mėnulio detales : Mėnulis tartum svyruoja ( tai vadinamoji Mėnulio libracija), ir nuo Žemės galima matyti 59% viso jo paviršiaus. Kitą jo pusę galima

matyti arba fotografuoti iš dirbtinio Mėnulio palydovo.

Saulės apšviestos Mėnulio dalies kontūrai, matomi iš Žemės. Susidaro dėl Mėnulio skriejimo aplink Žemę ir jo padėties Saulės atžvilgiu kitimo. Mėnulio fazių dydį nusako plačiausios matomos Mėnulio pjautuvo dalies ir Mėnulio skritulio skersmens santykis; jis kinta nuo 0 iki 1. Skiriamos 4 pagrindinės Mėnulio fazės:

a) jaunatis (Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, kulminuoja vidurdienį, nematomas – fazė lygi nuliui),

b) priešpilnis (Mėnulis yra 90 į r. nuo Saulės, kulminuoja 18 h vietiniu laiku, matyti jo dešinysis pusskritulis – fazė lygi 0.5),

c) pilnatis (Mėnulis yra priešingoje Žemės pusėje negu Saulė, kulminuoja vidurnaktį, matyti visas jo skritulys – fazė lygi 1),

d) delčia (Mėnulis yra 90 į v. nuo Saulės, kulminuoja 6 h vietiniu laiku, matyti jo kairysis pusskritulis – fazė lygi 0.5).

Jaunatis – mėnulio fazė nuo konjukcijos su Saule iki priešpilnio, kada Saulė apšviečia 0.5 Mėnulio disko. Jauno Mėnulio pjautuvas, apšviestas iš vakarų, pasirodo maždaug po 3 dienų po konjunkcijos.

Priešpilnis – Mėnulio fazė tarp jaunaties iki pilnaties. Priešpilnis prasideda tada, kai Saulė iš vakarų apšviečia 0.5 Mėnulio disko (kvadratūra).

Pilnatis – Mėnulio fazė nuo
opozicijos iki delčios, kada Saulė apšviečia nuo 1.0 iki 0.5 Mėnulio disko.

Delčia – Mėnulio fazė tarp pilnaties ir jaunaties. Delčia prasideda tada, kai Saulė iš rytų apšviečia 0.5 Mėnulio disko (kvadratūra).Tęsiasi iki Mėnulio konjunkcijos su Saule (jauno Mėnulio fazės pradžia).

Mėnulio judėjimą labiausiai trikdo Saulė ir daug silpniau – planetos. Dėl to jo orbitos posvyrio į ekliptiką kampas kinta nuo 458’ iki 520’, o jos mazgai juda ekliptika priešinga Mėnulio sulimuisi kryptimi, visiškai apsisukdami per 18 metų ir 7 mėnesius (6793 dienas). Orbitos perigėjus juda rytų kryptimi ir apsisuka per 9 metus (32325 dienas)

Mėnuo – laikas, susijęs su Mėnulio apskriejimu aplink Žemę. Skiriamas anomalusis, atogrąžinis, drakoniškasis, sinodinis ir žvaigždinis mėnuo; rūšis priklauso nuo pradinio taško ar linijos, kurių atžvilgiu skaičiuojama apskriejimo trukmė. Ilgiems laiko tarpams skaičiuoti naudojamas kalendorinis mėnuo, apytiksliai lygus sinodiniam mėnesiui.

a) anomalusis mėnuo – laiko tarpas, per kurį pasikartoja vienodos Mėnulio fazės, pvz., jaunatis. Vid. lygus 29.530 568 d (vid. saulinės paros). Dėl Žemės skriejimo aplink Saulę sinodinis mėnuo yra ilgesnis už žvaigždinį mėnesį.

b) atogrąžinis mėnuo – laiko tarpas tarp dviejų Mėnulio perėjimų per pavasario lygiadienio taško valandų apskritimą. Lygus 27.321582 d (vid. saulinės paros).

c) drakoniškasis mėnuo – laiko tarpas tarp Mėnulio dviejų perėjimų per tą patį savo orbitos mazgą. Lygus 27.212220 d (vid. saulinės paros).

d) sinodinis mėnuo – laiko tarpas, per kurį pasikartoja vienodos Mėnulio fazės, pvz., jaunatis. Vid. lygus 29.530 568 d (vid. saulinės paros). Dėl Žemės skriejimo aplink Saulę sinodinis mėnuo yra ilgesnis už žvaigždinį mėnesį.

e) žvaigždinis mėnuo – Laiko tarpas, per kurį Mėnulis, apskriejęs Žemę vieną kartą, užima tą pačią padėtį žvaigždžių atžvilgiu. Lygus 27.321 667 d (vid. saulinės paros).

Mėnuliui sudaromi kalendorius. Kalendorius, sudarytas remiantis vien tik Mėnulio judėjimu. Mėnuliniai metai turi 12 sinodinių mėnesių, kiekvieno ilgis – 29.5306 d, taigi per metus susidaro 354.3672 d. Mėnulinio kalendoriaus metai turi 354 d., keliamieji metai – 355 d. Per metus normaliai būna 12 mėnesių po 29 arba 30 dienų. Kad neatsilikti nuo sezonų kaitos (Saulės kalendoriaus), kas keli metai pridedamas 13-sis mėnuo. Metų pradžia yra jauno Mėnulio pasirodymas, kai Saulė būna arti pavasario taško. Mėnulinis kalendorius buvo naudojamas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje (žr. Gedimino skeptras).

Praėjus vienam žvaigždiniui mėnesiui mėnulis nesugrįžta į tą pačią padėtį. Tiktai po18 metų ir 7 mėnesių, kai jo orbitos mazgai visiškai apsisuka ekliptika, Mėnulis vėl ima skrieti senąja orbita. Dėl šios priežasties keičiasi Mėnulio matymo sąlygos, nes jo orbitos dalis gali būti tarp dangaus pusiaujo ir ekliptikos, kita dalis – už ekliptikos. Dėl to keičiasi ir didžiausias Mėnulio nuotolis nuo pusiaujo. Jo deklinacija gali būti tarp +2835’ ir -2835’, o po 9 su viršum metų – tik tarp +1817’ ir -1817’.

Mėnulis pats nešviečia, o tik atspindi bei išsklaido Saulės šviesą. Priklausomai nuo Saulės, Žemės ir Mėnulio tarpusavio padėties regime įvairias apšviesto Mėnulio dalis, arba fazes. Mėnulis slenka iš vakarų į rytus. Jam šiek tiek nutolus nuo Saulės, pietvakariuose, Saulei nusileidus, stebėtojas Žemėje mato jo jaunaties siaurą pjautuvą. Maždaug po savaitės, vakarais, pietų danguje regime priešpilnį, dar po savaitės, vakare, rytuose pasirodo polnatis ir pagaliau po savaitės, rytais, matyti delčia. Linija,kuri skirai apšviestąją Mėnulio dalį nuo tamsiosios, vadinama terminatoriumi. Tiksliau, mėnulio fazė F yra apibrėžiama kaip regimojo disko apšviestosios pusės dalies didžiausio pločio d’ santykis su jo skersmeniu d:

F= d’/d.

Šiuo metu Jūs matote 39% šio straipsnio.
Matomi 1484 žodžiai iš 3777 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.