Mėnulio reikšmė senovės lietuviams
Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės žmogui atrodė nepaprastai grėsminga, nes jis tikėjo, kad tamsoje slankioja piktosios būtybės. Mėnulis padėdavo žmonėms apsisaugoti ir nuo realių pavojų – priešų ir piktųjų žvėrių. Jis šviesdavo naktį žvejojant ir medžiojant, ganant gyvulius ar juos pergenant.
Įvairiuose pasaulio kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje, Mėnulį žmonės pažino jau akmens amžiuje. Pirmiausia žmogaus dėmesį atkreipė besikeičiančios mėnulio fazės ir jų ryšys su oro pasikeitimu bei vandens potvyniais ir atoslūgiais. Seniausi mėnulio piešiniai ant uolų, akmens, kaulo žinomi iš paleolito; jie nupiešti maždaug prieš 20 000 – 30 000 metų.Tokių piešinių rasta Anglijoje ir kitur. Greičiausiai tai buvo seniausio kalendoriaus užuomazga.
Lietuvių žodis ,,mėnulis’’ turi bendrą šaknį su daugelio indoeuropiečių tautų šio dangaus šviesulio pavadinimu. Galimas daiktas, kad žodis ,,mėnulis’’ kilęs iš žodžio ,,mainulis’’, reiškiančio mėnulio išvaizdos mainymąsi. Be to, lietuviai vadina mėnulį mėnuo, mėnesis, o šie žodžiai dar reiškia ir laiko tarpą, mėnesį, kurio pavadinimas kilęs iš žodžio ,,mėnulis’’. Dar 20a.pr. Lietuvoje ir Baltarusijoje Mėnulį vadino dievaičiu, taip pat vadino ir laiko tarpą, mėnesį, pvz.: ,,Tris dievaičius nebuvau namie’’.
Senovėje lietuviai mėnulį mįslėse tapatindavo su paukščiu ( ’’Kumpa liepa krumpterėjo / Tetervinė brangsterėjo’’).(Kumpa liepa – nusileidusi saulė, tetervinė – užtekėjęs mėnulis). Šioje ir kai kuriose kitose mįslėse Mėnulis yra moteriškos lyties. Tai liudija ir vyskupo Petro (14a.) raštai, kuriuose teigiama, jog mėnuliui senovės lietuviai teikė didžiausią garbę po saulės, jį laikė moterim ir vadino Lela Menelia. Ji valdžiusi naktį ir matavusi laiką. Tačiau šiems teiginiams pagrįsti trūksta duomenų.
Archainėse mįslėse Mėnulis dažnai siejamas su maisto gaminiais – papločiais, duona, ragaišiu, sūriu, blynais, ar net su valgymo indais – dubenimis, lėkštėmis: ,,Šulinio gale sūris’’ arba ,,Torielka (lėkštė) šuliny’’.
Vėliau Mėnulis tautosakoje buvo vaizduojamas zoomorfinis ir vyriškos lyties, lyginamas dažniausiai su elniu: ,,Šili šilutė, / Žibi žibutė, / Danguj – elnias’’ ( šilutė – gyvatė, žibutė – žuvis, elnias – mėnulis ) . Taip pat dažnai Mėnulis buvo vaizduojamas kaip kumeliukas, žirgas, kartais jautis.
Atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei Mėnulis įgavo antropomorfinį pavidalą, jį imta vadinti tėvu, seniu, jaunikaičiu, piemeniu: ,,Vidury dvaro senis šypsosi’’ ar ,,Šimtą avių vienas piemuo gano’’.
Mįsles apie piemenį Mėnulį ir avis žvaigždes mitologiniu požiūriu galima sieti su lietuvių patriarchato laikų mirusiųjų pasauliu. Piemuo Mėnulis galėjo būti vėlių globėjas, nes ir lietuvių sakmių dievaitis Mėnulis vaizduojamas kaip mirusiųjų globėjas.
Lietuvių mitologinėse sakmėse žmogus, beeidamas pas Dievą, patenka į aną pasaulį, prieina upelį, iš kurio atsigeria užmaršties vandens. Beeidamas toliau, pamato labai blogoje ganykloje besiganančias riebias ir linksmas avis, o geroje ganykloje – liesas ir nuliūdusias. Nuėjęs pas Dievą, jis sužino, kad liūdnosios avys yra nedorų, piktų, gobšių žmonių vėlės, o linksmosios – dorų, geraširdžių.
Įdomu ir tai, kad lietuvių mitologinėje tautosakoje aiškinama, jog kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę. Buvo tikima, kad žmogui gimus, užsidega jo žvaigždė, o jam mirus, žvaigždė nukrenta. Tad mįslių avys – žvaigždės gali būti siejamos ir su gyvais žmonėmis. Iš maldelių mėnuliui matome, kad jis laikytas ir gyvųjų žmonių globėju, saugotoju, galinčiu jiems suteikti ir gerą pomirtinį gyvenimą: ,,Mėnuo, mėnuo, mėnesėli, / Šviesus dievaitėli, / Duok jam ratų, / Man sveikatų, / Duok jam pilnystę, / Man Perkūno karalystę’’.
Tautosakoje Mėnulis gali būti ir gražus jaunikaitis sidabriniais drabužiais. Pasivertęs nepaprasto grožio karalaičiu, jis vaikšto po žemę ir vilioja merginas.Vargdienė mergaitė išteka už gražuolio vyro Mėnulio.
Ilgainiui lietuviai Mėnulį ėmė laikyti dievu, Saulės vyru. Pasak D. Poškos, svarbiausi augmenijos globėjai – Saulė ir Mėnulis. Žmonės tikėjo, kad Saulė savo šiluma suteikianti žemei pirmąsias gyvybės užuomazgas, o Mėnulis ją apvaisinąs ir gaivinąs. Mėnulis – žemės pats, arba patinas, vyriškos lyties dievaitis. Kartais Mėnulis vadinamas ir Saulės broliu, arba sauliabroliu, kai kur net dievo sūneliu. Dažnai vadintas ir tėveliu, tėvu. Dainose Mėnulis tėvelis globoja skiaudžiamas mergeles, našlaitei skiria dalį. Mėnulį tėvelį žmonės prašydavę atitolinti jų ligas, badą, karus, gaisrus ir pan. Pasiklydusiems jis parodydavęs kelią. Mėnulis vaizduotas žmonių geradariu, bet jis reikalaudavęs sau pagarbos, o už įžeidimą keršydavęs, todėl buvo draudžiama rodyti į Mėnulį pirštu, nes esą galima išdurti jam akis. Tikėta, kad rodžiusiam pritvinksiąs ar nudžiūsiąs pirštas. Blogus vaikus Mėnulis pagaudavęs ir surydavęs.
Mėnulio kultas dideliuose pasaulio plotuose iš pradžių sudarė didelę dalį medžiotojų kulto, atsiradusio dėl pirmykščio žmogaus
bejėgiškumo prieš stichines gamtos jėgas, nuo kurių priklausė jo sėkmė. Perėjęs daugelį šimtmečių ir pasipildęs naujais motyvais, Mėnulio kultas visų pirma išliko tose bendruomenėse, kurios nuo seno vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.
Mėnulio vaizdų aiškinimas
Įsižiūrėję į Mėnulį, žmonės matė ant jo vaizdus, kuriuos mitologinė tautosaka įvairiai aiškina. Seniausieji aiškinimai – kad ant Mėnulio besiraitančios gyvatės, slibinai, mitologinės būtybės, nubaustos už vandens vogimą. Daugelyje Lietuvos vietų sakoma, kad ten matosi mergina, kuri patikusi Mėnuliui, ir jis ją pasiėmęs. Kitos sakmės aiškina, kad Mėnulis paėmęs pamotės skriaudžiamą našlaitę, kuri prašiusi jį globos, arba kad našlaitė tarnavusi pas piktus šeimininkus, kurie išvarę ją vandens. Našlaitei besemiant vandenį, ją pagrobusi Vaivorykštė. Kai našlaitė pakilusi iki mėnulio, įsikibusi į jį su naščiais ir ten pasilikusi iki šiai dienai.
Mėnulyje matosi nubausta už tuštybę mergina, kuri, išėjusi nuoga iš pirties, kreipėsi į Mėnulį, sakydama: ,, – Mėnesėl, ar mano kūnas šviesesnis, ar tu?’’ arba: ,,Ak, kad mano kūnas taip šviestų, kaip Mėnulis!’’. Kitur sakoma, kad ant Mėnulio stovinti moteris su naščiais. Mėnulis už tai ją nubaudęs, kad ši, nešdama vakare vandenį, paslydusi, griūdama papylusi vandenį ir supykusi sušukusi: ,, – Mėnuli, kad švieti, tai šviesk, dabar mano pasturgalis labiau šviečia nei tu’’. Supykęs Mėnulis moterį su naščiais ir kibirais įsitraukęs pas save.
Kitur aiškinama, kad ant Mėnulio stovi boba, išsitiesusi su naščiais ir kibirais su vandeniu. Patekusi ji ten už tai, kad kai Dievas, vaikščiojęs po žemę, paprašė jos vandens atsigerti iš jos naščių, ji ne tik nedavusi, bet ir Dievą apšaukusi, esą, gali gert ir iš šulinio. Supykęs Dievas ir užkėlęs bobą ant Mėnulio, kur ji stovėsianti iki teismo dienos.