Merkantilizmas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Merkantilizmas Lietuvoje

ĮVADAS

Globalizacijos procesų akivaizdoje vis aiškiau suvokiama, kad svarbiausiu visuomenės ekonominės pažangos varikliu šiais laikais yra nebe tiek gamtiniai ar finansiniai ištekliai, kiek taip vadinamas“žmogiškasis kapitalas” – kuo gilesnės bei “taiklesnės” darbo rinkos poreikių atžvilgiu profesinės žinios, taipogi intelektualinis imlumas ir sugebėjimas prisitaikyti prie sparčiai kintančios rinkos iššūkių. Turint tai omenyje bei įvertinus palyginti neturtingus mūsų šalies gamtinius išteklius, galima pagrįstai teigti, kad Lietuvos ekonomikos plėtros spartą ir kokybinius parametrus lems tai, kaip greitai ir efektyviai šalies ekonomiką pavyks paversti žinių ekonomika. Tačiau žinių ekonomika neįmanoma be ekonominių žinių, gi už pastarųjų “gamybą” atsakingi Lietuvos ekonomistai, visų pirma – ekonomistai mokslininkai. Išblunkant politinėms ir ekonominėms valstybių sienoms, dar sparčiau nyks ir intelekto “rinkų” sienos, tad stiprėjanti konkurencija palies ne tik tradicinę prekių ir paslaugų gamybos sferą, bet ir mokslą, tame tarpe – ekonomikos mokslą. Šios augančios konkurencijos grėsmės akivaizdoje privalu “inventorizuoti” mūsų, ekonomistų, intelektualinius išteklius –praeityje ir dabar, pažinti jų silpnąsias bei stipriąsias puses, įvertinti savo konkurencinį potencialą bei jo kitimo tendencijas ir numatyti jo augimo kliūčių pašalinimo būdus.

Lietuvos istorikai ir ekonomistai pagrįstai didžiuojasi tuo, kad pirmoji pasaulyje politinės ekonomijos universitetinė katedra 1803 metais buvo įkurta ne kur kitur, bet būtent Vilniaus universitete, Lietuvoje [6, p. 69]. Tačiau net ir skvarbiausias pasaulio ekonominės minties istorijos tyrėjas vargu ar galėtų nurodyti bent vieną Lietuvos ekonomistą -jau nekalbant apie iš Lietuvos kilusią ekonomikos mokslo pakraipą- kurio vardas būtų radęs kelią į pasaulinius analus: mokslo enciklopedijas arba “kas yra kas ekonomikoje” pobūdžio žinynus. Veltui ieškotume Lietuvos vardo solidžiajame Palgrave’o ekonomikos žinyne [5], joks lietuviškas ekonomistas neminimas nei tarp šimto garsiausių pasaulio ekonomistų iki Keyneso [2], nei šimtinėje žymiausių po Keyneso [1], netgi Rytų Europos ekonomikos minčiai pašvęstoje studijoje [7] Lietuva ir jos ekonomistai tarytum neegzistuoja.

Tad, kad ir kaip nemalonu, tačiau žvelgiant tiesai į akis derėtų pripažinti, kad pasaulio ekonominės minties istorijos požiūriu Lietuva buvo ir, deja, tebėra -tiesiai šviesiai tariant- Europos provincija. Tačiau tai neturėtų pernelyg stebinti, jeigu atsižvelgsime į tai, kad Lietuva, kaip valstybė, sugrįžo į pasaulio politinį žemėlapį tik 1918 metais, po 123 metus trukusios priverstinės priklausomybės Rusijos imperijai – priklausomybės, kuri, be kita ko, buvo pažymėta ir vienintelio Lietuvoje universiteto uždarymu (1830 m.) bei lietuviškų rašmenų uždraudimu 40-čiai metų. Galima sakyti, kad XX amžiaus pradžioje lietuviškoji ekonominės minties formavimasis prasidėjo iš esmės nuo nulio: nebuvo nei susiklosčiusios lietuviškos ekonominės terminijos, nei vadovėlių valstybine kalba, nei ekonomistų rengimo programų. Ekonomikos mokslų studijos Kauno Vytauto Didžiojo universitete buvo pradėtos tik besibaigiant pirmajam XX amžiaus ketvirčiui – 1924 metais. Turint omenyje tokį vėlyvą “startą”, nenuostabu, kad Lietuvos ekonomistai nesugebėjo duoti kokį nors apčiuopiamą indėlį pasaulio ekonominės minties plėtotei.

Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P.Šalčius.

Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D. Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų darbų bibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26).

Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V. Lukoševičius – XX a. ekonominę mintį ir kt.

Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis atspalvis, susijęs su valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti.

Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7).

Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas musu krašte ankstesniosiuose amžiuose.

Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra
nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu.

Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti – atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai.

Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje.

Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis.

Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą.

Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis.

1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra – manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos.

XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų.

Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone.

Šiame darbe daugiausia bus analizuojamos merkantilizmo ekonominės idėjos. Mes pamėginsime apžvelgti medžiagą , kuri atspindi kaip pasireiškė merkantilizmo , kaip ekonominės minties doktrinos, srovės lietuvoje. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema, apžvelgiant P. Šalčiaus ir E. Laumenskaitės parašytas knygas.

1. MERKANTILIZMAS

1.1. Ekonomikos mokslo objektas, istorinė retrospektyva( trys laikotarpiai).

Ekonomikos raidos mokslas nagrinėja visuomenės ūkinio gyvenimo dėsnius ir mokslininkų, kurie siekė perprasti visuomenės fiziologiją, veikalus, teorijas, nuveiktus darbus. Ekonomikos raidoje išskiriami trys pagrindiniai laikotarpiai:

1. Ekonominiai mokymai iki rinkos ekonomikos. Nuo 4000m. prieš m.e. iki IVX am. Apima antiką ir viduramžius kuriems būdinga natūrinis ūkis, o gamyba nenaši.

Ekonomikos mokslas nesusiformavęs o ekonomines mintis reiškia filosofai bei valstybės veikėjai. Žymiausi Antikos laikotarpio veikėjai – Platonas, Aristotelis, Ciceronas, Seneka, Markas Aurelijus ir kt. Tam laikotarpiui būdinga vergovinės santvarkos ir natūrinio ūkio idealizavimas. Ekonominės minties reiškėjų teiginiai rėmėsi etikos, moralės normomis ir buvo nukreiptos prieš stambias prekybines operacijas. Pinigų paskirtis buvo tik mainomoji, tačiau buvo teigiama, kad pinigai iškreipia prekės kainą. Prabanga buvo smerkiama, neigiamas palūkanų ėmimas. Buvo kalbama apie teisingą prekės kainą, kuri turi būti paremta darbo sąnaudomis. Anks. Viduramžiais ekonominė mintis turėjo religinį atspalvį. Žymiausi veikėjai – Šv. Augustinas, Tomas Akvinietis. Ekonominės srovės – krikščioniškasis komunizmas(X-XII), kanonizmas(XII-XVI). Pagrindinės idėjos – įgimta žmonių lygybė, vergovės smerkimas, rankų darbo išaukštinimas, labdaringumo, dvasingumo skatinimas. Atsiradus perteklinei produkcijai ir dėl Kryžiaus žygių, ekonominio suaktyvėjimo, sparčiai augo prekyba. Pradėtos praktikuoti valstybės paskolos. Palūkanos nebuvo legalios, buvo renta už pinigų naudojimą. Buvo laikomasi principo, kad pinigai nevaisingi ir negali gimdyti pinigų, todėl jie tinkami tik taupymui ir mainymui.

2. Nereguliuojamos rinkos ekonomikos raida ( nuo XVI iki XX amž.). Kai iš Europos ekonomikos išstumiamas natūrinis ūkis, sukuriama pirmoji ekonominė teorija merkantilizmas. Tai pirminio kapitalo kaupimo laikotarpis. Pagrindiniai veikėjai- Tomas Manas, Džonas Lokas, Pjeras Buagilbergas ir kt. Merkantilizmui būdinga verslininkystė, prekybos skatinimas, palaikoma gamyba, siekiamas teigiamas prekybos balansas, importas draudžiamas, išskyrus žaliavas ribojamas muitais,
eksportas skatinamas, pinigai pripažįstami ne tik kaip kaupimo priemonė bet ir kaip cirkuliacijos priemonė. Vėliau pradėjo vystytis klasikinė politinė ekonomija. Jai būdingas ekonominis liberalizmas, visiškos laisvės principas. Šiuo laikotarpiu gamyba perauga į industrinę. Pagrindiniai veikėjai –Viljamas Petis, Fransua Kenė, Adamas Smitas, Karlas Marksas ir kt. Pagrindiniai klasikų teiginiai – tai protekcializmo kritika, smulkios prekės gamybos skatinimas, orentavimasis daugiau į gamybą, ignoruoja šalies išskirtinumą ir siekia ekonomikos grynumo.

3. Socialiai orientuotos arba reguliuojamos rinkos laikotarpis( XIX pabaiga iki šių dienų). Atsiranda naujų ekonomikos srovių – maržinalizmo teorija, marksistinis socializmas, keinsizmas ir kt. Formuojasi ekonomikos mokslas. Jo atstovai ekonominę analizę pagrindė ribiniais dydžiais, naudingumu ir susiformuoja naujas mokslas – mikroekonomika. Atsiranda antimonopolinė koncepcijų srovė ir visuomeninės socialinės kontrolės idėjos. Keinsas pateikia teorija, kad kartais valstybė turi prižiūrėti o ne kištis į ekonomiką. Kuriamos naujos teorijos, pvz. neoklasikinė sintezė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1709 žodžiai iš 5558 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.