TURINYS
1. Žiema
2. Kodėl atmosfera vadinama „ sluoksniuotu pyragu“?
3. Krituliai ir jų susidarymo sąlygos
4. Kritulių pasiskirstymas teritorijoje
Žiema
Kiekvienas iš mūsų geriau ar blogiau pažįsta savąjį kraštą, savąjį kraštą, savąją gimtinę. Tačiau tos žinios labai priklauso nuo to, ką žmogus dirba, nuo jo polinkių. Vienus labiau domina Lietuvos paviršius, dirvožemiai, kitus — tyliai ošiančios krašto girios, dar kitus — tai, kas vyksta mūsų padangių ore. Beje, apie orą ir jo reiškinius, apie savo krašto klimatą žmonės dažnai blogiau nusimano, negu apie vandenis ar augalus. Tų žinių trūkumas neleidžia tinkamai pažinti mūsų tėvynės paviršiaus, vandenų, dirvų ir jų augalų, nes visos geografinės aplinkos dalys vienaip ar kitaip priklauso nuo oro reiškinių, klimato.
Dar XVIII — XIX a. klimatu imta laikyti oro temperatūros, kritulių ir kitų oro fizinės būklės rodiklių nesikeičiančių vidutinių reikšmių visumą.
Kartu su orais, pasitaikančiais visais metų laikais, yra ir tokių, kurie būdingi tik pavasariui, vasarai, rudeniui ar žiemai. Taip atsitinka dėl to, kad atskiru metų laiku klimato veiksniai skirtingai reiškiasi, versdami kisti ir klimato rodiklius. Pagal klimatinių rodiklių visumą išskiriami keturi metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Dažniausiai jų ilgis ir kiekvieno jų pradžios datos nesutampa nei su astronominiais metų laikų rodikliais, nei su kalendoriniu skirstymu po tris mėnesius.
Tradiciškai klimatinių metų pradžia siejama su žiemos pradžia, o ši — su neigiamų temperatūrų ir pastovios sniego dangos atsiradimu. Lietuvai tie žiemos pradžios rodikliai ne visai tinka. Pavyzdžiui, jei žiemos pradžia laikysime pastovios sniego dangos atsiradimą, tai tektų pripažinti, kad mūsų pajūryje maždaug kas treti metai žiemos iš viso nebūna. Ten kiekvieną dešimtmetį bent keturios žiemos būna tokios šiltos, jog iškritęs sniegas nutirpsta, ir pastovi sniego danga taip ir nesusidaro. Kitose Lietuvos dalyse sniegas ilgesniam laikui padengia žemę tik po Naujųjų metų, kartais ir dar vėliau.
Lietuvoje pirmieji žiemos pėdsakai pasirodo tada, kai vidutinės paros temperatūros galutinai nukrinta žemiau augalų vegetavimui būtino lygio (+ 5 lp.). kaip tik tuo metu gyvoji gamta baigia pasirengti žiemos poilsiui, naktimis žemės paviršiuje ima atsirasti tvirtas pašalas, o šaltieji orų frontai jau ima berti, tiesa, greitai ištirpstantį sniegą. Vidutiniškai Lietuvoje tai įvyksta pirmojoje gruodžio mėnesio pusėje.
Apie naujuosius metus Lietuvoje orai taip atšąla, kad iškritęs sniegas paprastai nespėja ištirpti ir visą kraštą padengia ištisine danga. Prasideda antroji žiemos dalis: baltoji žiema arba viduržiemis. Lietuvos žiemai būdingi įvairūs orai. Tą įvairovę sukelia viena paskui kitą įsiveržusios žemyninės ir jūrinės oro masės. Kalbėdami apie žiemą, visų pirma prisimename tamsias, apsiniaukusias dienas, žemus švino spalvos debesis, nedidelius šalčius pakaitomis su šlapiais atodrėkiais ir geliančiu vėju. Smarkiau pašąla ypač tada, kai įsibrauna arktinio oro masės. Dažniausiai tai būna Grenlandijos kilmės oras, kuris atkeliauja į Pabaltijį užklystančių ciklonų užnugaryje. Rečiau tai atsitinka nusistovėjus aukšto slėgio sritims, kurios užvaldo Baltijos jūros erdvę, ciklonams pasitraukus toliau į rytus. Arktinis Grenlandijos oras į Lietuvą patenka per neužšąlantį Šiaurės Atlantą ir nėra per daug šaltas. Lietuvoje jo vidutinė temperatūra viduržiemį svyruoja apie – 12 lp. Tačiau jis atneša gana daug sniego. Rečiau į mūsų kraštą atklysta dideli anticiklonai iš šiaurės rytų, kurie atneša žemyninį Centrinės Arkties orą ir sukuria ilgesnius giedros laikotarpius. Tada, ilgomis žiemos naktimis, jau ir taip šaltam orui dar labiau atvėsus, temperatūra nukrinta net žemiau – 30 – 40 lp. Žinoma, Centrinės Arkties oras su tokiais šalčiais Lietuvą aplanko tikrai nekasmet.
Įsiveržęs arktinės kilmės žemyninis oras, paprastai, būna ne tik didelių speigų, bet ir pastovios sniego dangos atsiradimo priežastis. Jis gali atslinkti į Lietuvą per Uralą iš Sibiro. Iš Azijos įsibraunančios šaltosios oro masės būna sausos ir sniego neatneša. Tik būdamos sunkesnės, jos slenka pažemiu ir pakelia į viršų ne tokį šaltą, drėgnesnį vietinį orą. Iš jo gausiai pasninga, o užėjus šalčiams, sniegas jau nebeištirpsta. Nors tipingiems žiemos orams visada būdingi šaltis ir sniegas, kuriuos mums atgabena žemyninės oro masės, tačiau apie daugumą žiemos orų taip pasakyti negalime. Labai daug žiemos orų susikuria į Lietuvą atvykusiame jūriniame Šiaurės Atlanto ore. Jis būna šiltas ir drėgnas. Keturi penktadaliai jo atnešamų orų yra atodrėkiai arba dar šiltesni orai, kurių vidutinė paros temperatūra teigiama. Dar šiltesnius žiemos orus retkarčiais atgabena ciklonai, kurie ateina iš Atlanto per Viduržemio jūrą.
Kartu su Atlanto oru žiemą į Lietuvos pajūrį atkeliauja ir tiršti jūros rūkai. Klaipėdoje žiemai tenka apie 80% metinio ūkanotų dienų skaičiaus. Kartais atlantinio oro įsiveržimą mums praneša smarkios vėtros ir pūgos, nuo kurių dažnai nukenčia transportas. Tačiau,
paprastai, Atlanto oras atskuba nešinas šlapdriba ir lietumi. Net pačiame viduržiemyje Vilniuje apie 10%, o pajūryje — daugiau kaip 40% kritulių sudaro lietūs. Kartais tai būna peršaldyti lietaus lašeliai, kurie pasiekę žemės paviršių staigiai užšąla, ir sukelia lijundrą. 90% Lietuvos lijundrų susijusios su lėtai iš vakarų judančiais šiltais frontais ir iškrinta dar prieš Atlanto orui įsiveržiant. Žiemą Lietuvoje pasitaiko apie 3 — 5 tokius lietus — lijundras, kai žemės paviršius pasidengia 5 — 20 mm storio ledo sluoksneliu. Tačiau ir šis, palyginant, mažas lijundrų skaičius geležinkelių ir automobilių transportui sukelia daug rūpesčių. Kartais nukenčia ir ryšiai: sutrūkinėja apledėję telegrafo ir elektros laidai.
Smarkūs vėjai nugena darganas į šalį, ir mūsų padangėje vėl trumpam įsigali anticikloninė giedra. Tokiais atvejais Lietuvoje dažniausiai būna žemyninis Vidurio Rusijos oras, kurio vidutinė temperatūra žiemą svyruoja apie – 10 lp. Atodrėkių jame beveik nebūna, vėjai silpni, kartais ramiai pasninga.
Kiekvieną žiemos mėnesį Lietuvoje iškrinta maždaug po 30 mm kritulių. Apie 10 — 20 % tų kritulių net viduržiemį sudaro lietūs, o kitus 20% — šlapdriba (lietaus ir sniego mišinys). Dažnai pasitaiko atodrėkių. Todėl Lietuvoje sniego danga būna nestora. Vilniuje maždaug kas antrą žiemą maksimalus sniego dangos storis svyruoja nuo 10 iki 20 cm. Pajūryje, kur žiemos lietūs sudaro apie 40%, o kartu su šlapdriba — ir 60 — 70% to laikotarpio kritulių, ir atodrėkiai būna ypatingai smarkūs ir ilgi, sniego danga dar plonesnė. Aukštaitijos kalvynuose sniegi danga išbūna apie 100 dienų. Baltijos pajūrio žemumose dėl jau žinomų priežasčių šis laikotarpis yra bent dvigubai trumpesnis. Šilti žiemos orai ir sniegas neleidžia mūsų dirvožemiams giliai įšalti. Tik labai šaltomis ir be sniego žiemomis pašalas pasiekia vieno mtro gylį. Sniego danga ne tik apsaugo žiemojančius augalus nuo iššalimo, bet pasitarnauja ir transporto reikalams. Rogių keliu (daugiausia miško medžiagai išvežti), kad ir su trumpomis pertraukomis bei kasmet vis kitu laiku, galima naudotis 50 — 70 dienų per metus.
Kovo mėnesio pradžioje, sustiprėjus saulės radiacijai, sniego danga pradeda po truputį tirpti jau ir giedrų dienų metu. Tokie atodrėkiai mums praneša apie trečiąją žiemos dalį — priešvasarį. Sušvelnėjus temperatūros ir slėgio skirtumams tarp Atlanto ir Azijos, oro cirkuliavimas pasidaro nebe toks smarkus, sumažėja apsiniaukusių ir padaugėja giedrų dienų. Sniego danga po truputį nyksta, nors, įsiveržus arktiniam orui, dar pasitaiko smarkokų šalčių. Kai kuriais metais (1956m.) kovo mėnuo buvo šaltesnis net už sausį.
Didžiausi šalčiai Varėnos meteorologijos stotyje buvo užregistruoti 1940 metais, sausio ir gruodžio mėnesiais buvo užfiksuota net – 40,5 lp. šalčio.
Jau nuo gilios senovės žmonės patys mėgina spėti apie tam tikrus metų laikus ir su jais susijusius dalykus, todėl mūsų tautos išminties skrynelėje galima rasti kiekvienam mėnesiui pritaikytų patarlių, spėjimų, paraginimų stebėti, lyginti.
Štai ką senovės išmintis sako apie žiemos mėnesius: gruodis, dar vadinamas Kalėdų, Adventiniu mėnesiu, viena ranka užbaigia senųjų metų darbus, antraja jau stveriasi planuoti ateinančiuosius. Gal ir ne be reikalo senoliams kalendoriuje nuo Šv. Liucijos (13 d.) svarbus kiekvienos dienos atidus orų stebėjimas ir detalus jų aptarimas. Mat, kiekviena diena prognozavusi po vieną ateinančių metų mėnesį.
Sakoma: giedras gruodis — pilnas aruodas, sausis šiltas — aruodas nepilnas.
Vasaris — ašaris. Taip sako žmonės, nevienodai aiškindami posakio prasmę. Vieni mano, kad vasario šalčiai dar turi ašaras išspausti, kiti — kad dabar jau prasideda tankesnių atodrėkių, miglų metas. Šiaip jau šaltesnis vasaris liaudies meteorologijoje žadėdavęs ankstyvesnį pavasarį, geresnius metus.
Kodėl atmosfera vadinama „ sluoksniuotu pyragu“?
XVIII amžiaus pabaigoje anglų fizikas Dž. Daltonas iškėlė hipotezę, kad oro temperatūra, kylant aukštyn turi kristi maždaug 6 laipsniais kas kilometrą. Pirmieji oreiviai patvirtino, kad tempertūra krinta tik kylant pirmuosius dešimt kilometrų. O tai, kas vyksta aukščiau, privertė mokslininkus pasukti galvas. Prancūzų meteorologas Teiseranas de Boras, vienas pirmųjų pasiuntęs aukštyn balionus su primityviais matavimo prietaisais, pastebėjo, kad maždaug 10 km aukštyje oro temperatūra nustoja kristi. Mokslininkas nusprendė , kad tikriausiai saulės spinduliai per daug įšildo termometro rezervuarą. Gauti rezultatai buvo tokie netikėti, kad mokslininkas neskubėjo jų skelbti, o nutarė dar kartą gerai patikrinti. Tais laikais vyravo anglų meteorologo H. Deviso 1899 metais pareikšta nuomonė, kad viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, švariuose ir sausuose, be dulkių ir debesų, esančiuose labai toli nuo žemės paviršiaus ir nepasiekiamuose įprastų konvekcijos reiškinių, turi vyrauti žemos temperatūros, palaipsniui žemėjančios kylant aukštyn. Ir tik atlikęs penkių balionų zondų gautų rezultatų tyrimus, Teiseranas de Boras suprato, jog jis neklydo. Tokiame aukštyje temperatūra iš tikrųjų nustoja kritusi.
1902 metais atmosferos tyrimai įgauna visiškai kitą kryptį. Po
Boro atradimų visa planetos dujinė storymė imama dalyti į dvi dalis — troposferą, tiesiogiai gulinčia ant žemės paviršiaus, ir stratosferą, esančią virš jos. Stratosfera buvo vadinama visa virš troposferos esanti atmosferos dalis. Tačiau paaiškėjo, jog stratosfera nėra vienalytė, — joje yra dar kelios sferos, kurios skiriasi fizinėmis savybėmis. 1962 metais Pasaulinė meteorologų organizacija visą oro storymę padalijo į penkias sferas: troposferą, stratosferą, mezosferą, termosferą ir egzosferą.