Mėnulio paviršiuje nuo senų laikų buvo aptinkama objektų, primenančių įvairius technogeninius darinius. Tačiau 1822-ieji Mėnulio tyrimo istorijoje buvo ypatingi. Tų metų liepos 12 dieną Miuncheno universiteto astronomijos profesorius Francas fon Gruituizenas padarė sensacingą pranešimą: Mėnulyje, Šreterio kraterio rajone, jis rado miestą, primenantį, pasak jo, voratinklį, išsidriekusį 37 km. Jo ribose galima įžvelgti kelius ir tvirtoves, bet viskas matoma tik tuomet, kai Saulė yra pakankamai žemai virš Mėnulio horizonto.
50 km ploto Mėnulio miestas, dar vadinamas Gruituizeno miestu, yra į šiaurę nuo Šreterio kraterio. Tai plati, bet neaukšta elipsės formos plynaukštė, nusagstyta begale kauburėlių, su trumputėmis kalnų keteromis, slėniais ir daugybe įvairių detalių. Bendras vaizdas stebėtinai kinta priklausomai nuo apšvietimo. Saulei kylant ir nušviečiant naujus kauburėlius, senieji dingsta. Tiesių pylimų konfigūracija matyti, šviesai krintant tiek iš dešinės, tiek iš kairės, bet tik Saulei esant žemai, nes jie, Mėnulio masteliu matuojant, nėra aukšti: nuo 1 km šiauriniame kampe iki kelių šimtų metrų į pietus.
Spėlionėms kas tai per miestas nėra galo. Ar tai natūralus geologinis darinys ar nežemiškos kilmės dirbtinių įtvirtinimų griuvėsiai? XIX a., kai daugelis mokslininkų tikėjo, kad Mėnulis yra gyvenamas, mokslo visuomenę labai sudomino pranešimai apie dirbtinius įtvirtinimus, selenitus. Bet nustačius, kad Mėnulyje nėra nei vandens, nei oro, taigi ir sąlygų gyventi, Gruituizeno miestą imta laikyti natūraliu dariniu. Spėjama, kad tai gali būti lavos srautai ar dulkės. Bet tai gali būti ir vėliau