Miežių agrotechnika
5 (100%) 1 vote

Miežių agrotechnika

112131

Turinys1. ALITINĖ DALIS 2

1.1Bendros žinios apie augalą ir jo agrotechniką 2

DIRVOS SĄLYGOS 2

VEISLĖS 3

VIETA SĖJOMAINOJE 3

KAIP ŽEMĖ MIEŽIAMS PARUOŠTI IR KUO PATRĘŠTI 4

SĖKLOS PARUOŠIMAS IR SĖJA 6

MIEŽIŲ LIGOS IR APSAUGA 7

SĖJOS GYLIS 8

PASĖLIŲ PRIEŽIŪRA 9

DERLIAUS NUĖMIMAS 10

2. PROJEKTINĖ DALIS 12



1. ALITINĖ DALIS

1.1Bendros žinios apie augalą ir jo agrotechniką

DIRVOS SĄLYGOS

Miežiai yra nerūgščių, laidžiu vandeniui dirvų, kuriose gausu maisto medžiagų, augalas. Geriausiai auga lengvuose ir vidutinio sunkumo priemoliuose, taip pat ir derlingesniuose priesmėliuose. Miežiai nemėgsta rūgščių, užmirkstančių, supuolusių dirvų. Jų šaknų sistema silpna, todėl dirvos fizinės ir cheminės savybės turi būti geros. Vakarų zonoje vyrauja velėniniai jauriniai ir velėniniai jauriniai glėjiški dirvožemiai. Velėninių jaurinių dirvožemių potencinis derlingumas nedidelis, juose mažai judriojo fosforo ir kalio bei humuso velėniniai jauriniai glėjiški dirvožemiai derlingesni, juos nusausinus ir pakalkinus visi žemės ūkio augalai gerai auga.

Miežių kaip ir kitų žemės ūkio kultūrų, derlių lemia įvairus veiksniai: dirvožemis, veislė, agrotechnika ir agroklimatinės sąlygos. Jų derlius labai priklauso nuo gegužės pabaigos-birželio mėnesio orų. Kai birželi drėgna, vėsu, mažai saulės, miežiai išaugina mažesnį grūdų derlių. Miežiai labai nemėgsta, kuomet ūkininkas juos vėlai pasėja į nepakankamai nusausintą dirvą, ir be to dar, juos pasėjus, prasideda šaltas oras. Šaltas oras ir drėgna žemė ne tik neleidžia gerų miežių pagaminti, bet dažniausia visai sunaikina jų derlių.

Netinka miežiams durpynai; neauga jie gerai dirvonuose ir iš viso apleistose, gerai neišdirbtose, žemėse.

Tokiu būdu, miežis yra gana daug reikalaujantis augalas. Užvis geriausia jis užaugs nepergausiai įtręštoje, gražiai nusausintoje daržų žemėje; auga jis taip pat šiaip gerai įdirbtose ir nusausintose vidutinio sunkumo žemėse.

Nėra tikslinga sėti miežius tokiose žemėse, kurios jiems netinka. Geriau yra į tokias žemes sėti kitų augalų, o miežiams paskirti tik visai jiems tinkančias. Tuomet bus, gal būt, nedaug miežių, bet jie gerai užderės; miežiams netinkančiose, bet kitiems augalams tinkančiose žemėse užaugs kitų augalų.

VEISLĖS

Šiuo metu šalyje auginamos miežių veislės yra derlingos. Jos gerai suvartoja azoto trąšas, reiklesnės auginimo sąlygoms. Menkai dera rūgštesnėse, nepakankamai patręštose dirvose. Pastaruoju metu daugiausia buvo sėjama derlinga, neišgulanti švediška miežių veisė ‘Roland’. Auginama ir Lietuvos selekcijos veisle ‘Auksiniai3’, baltarusiška ‘Prima‘, ankstyvesnio subrendimo ‘Dina’. Visos jos rajonuotos mūsų Respublikoje.

Lietuvos Žemdirbystes instituto selekcininkai išvedė naujas miežių veisles ‘Aidas’ ir ‘Ūla’. ‘Aidas’ atspari ligoms, išgulimui, grūdai stambūs subręsta vidutiniškai 4 dienoms vėliau už ‘Roland’. ‘Ūla’ atspari ligoms, net atsėliuojama išaugina didelį derlių.Žemdirbiai pamėgo baltarusišką veislę ‘Prima’ . Šios veislės miežiai derlingi, atsparūs išgulimui, grūdai stambūs, tinka alaus gamybai, iš jų paruošiamos geros kokybės kruopos. Ši veislė vėlyvesnė, jos vegetacijos periodas 3-4 dienomis ilgesnis už ‘Roland’ . Pongo – vasarinių miežių veislė, išvesta Švedijos SW firmoje. Visiškai nauja veislė Lietuvoje registruota 2002 m. Dėl savo labai aukšto derlingumo ir gero atsparumo ligoms bei išgulimui ypač vertinama augintojų.

Parenkant vasarinių miežių veisles ekologiniam ūkiui reikia atkreipti dėmesį į šias miežių savybes: plastiškumą, kad galėtų augti įvairiose dirvose; atsparumą ligoms, jeigu nėra išspręsta mechaninė kova su piktžolėmis dideliuose plotuose – rinktis ilgašiaudę veislę (kad būtų lengvesnė kova su piktžolėmis), grūdo stambumą, kad būtų užauginami geros kokybės prekiniai grūdai.

VIETA SĖJOMAINOJE

Miežiai geriausiai uždera pasėti po pamėšluotų kaupiamųjų, dobilienose ar po kitų nevarpinių augalu, ir patręšti optimaliomis mineralinių, trąšų normomis. Kadangi miežiai pasėlių, struktūroje užima didele dalį, todėl jiems nepakanka vien gerų priešsėlių. Sėjomainose miežiams tenka prastesnė vieta negu žiemkenčiams. Nemažai jų sėjama po žiemkenčiu, ar atsėliuojama vėl po miežių, o kartais auginami trečiuoju ar net ketvirtuoju iš eilės varpinių javų. Daugelio tyrinėtojų nuomone, miežiai yra mažiau jautrus priešsėliams, geriau pakenčia atsėliavimą. Negu kiti javai. Auginant keletą metų be pertraukos javus, geriau sėti skirtingas jų rūšis, o ne atsėliuotą vieną rūšį.

Auginant daugiau javų, ypač velėninėse jaurinėse dirvose, labai svarbios daugiametės ankštinės žolės. Jos pagerina dirvožemio struktūrą, praturtina jį humusu, didina derlingumą.Tai labai geras priešsėlis javams. Po daugiamečių ankštinių žolių javus galima auginti dvejus metus iš eilės.

Miežius auginti po miežių ar kitų varpinių javų nereikėtų ilgiau kaip vienerius metus.Auginant po varpinio
priešsėlio, būtina gerai sudoroti šiaudus, nuskusti ražienas ir laiku kokybiškai suarti. Arime išsikišę, šiaudai, blogai užarta ražiena didina dirvos biotoksiškumą, sudaro sąlygas mikroorganizmams patogenams plisti.

KAIP ŽEMĖ MIEŽIAMS PARUOŠTI IR KUO PATRĘŠTI

Kadangi miežius mes dažniausia sėjame po apkaupiamųjų, kurie palieka žemę gana gerame stovyje, žemė jiems įdirbti nesunku. Nuėmus apkaupiamuosius, rudenį miežiams reikia žemė giliai suarti ir palikti nelyginta iki pat pavasario.

Jei miežiai sėjami ne po apkaupiamųjų, bet po ankštinių arba varpinių, tuomet žemė kiek sunkiau jiems gerai įdirbti. Po žiemkenčių būtina yra miežiams dirva du kartu suarti, o po ankštinių reikia iš pradžių nearta dirva juodai nudrapakuoti arba nudraskyti lėkštinėmis akėčiomis ir rudenį giliai suarti plūgu. Jis palieką purų ir be velėnos dirvos paviršių, kas miežiams labai svarbu.

Kad žemė vienodžiau džiūtų ir vėliau gražiau dirbtųsi, miežiams ruošiamai žemes anksti pavasarį valkė. Kiek palaukus po dirvos nuvalkiojimo leidžiamos akėčios, vėliau kultivatorius.

Jei miežiai sėjami ranka, sėkla beriama į kultivatoriumi išpurintą žemę, jei vartojama sėjamoji mašina, iš pradžių žemė gražiai nuakėjama ir tik vėliau leidžiama eilinė mašina.

Labai dažnai rudenį suartą dirvą mūsų ūkininkai dar kartą aria pavasarį. Tiesa, miežiai mėgsta purią žemę, bet pavasario arimas išdžiovina storą žemės sluoksnį, o drėgmė dygstantiems ir vėliau augantiems miežiams reikalinga. Todėl, geriau yra kuomet rudens arimas pavasarį gerai išpurinamas kultivatoriumi. Jei šio įrankio nepakanka, leidžia lėkštines akėčias ir pan. įrankius.

Pavasarį miežiams žemė ariama tik tais atvejais, kuomet iš po žiemos ji būna labai supuolusi, arba kuomet ją būna sugulėjęs sniegas, vanduo. Jei jau pavasarį tenka miežiams dirvą arti, reikia ją arti visai negiliai, kad neišdžiovinti storo žemės sluoksnio.

Ruošiant dirvą miežiams, reikia atminti, kad miežiai bijo šlapiai įdirbtos žemės labiau, nei bet kuris kitas augalas. Nereikia jų sėjos be reikalo vėlinti, tačiau, visuomet reikia palaukti, kol žemė išdžius, įšils ir įvairiais įrankiais dirbama gražiai byrės.

Ruošiant dirvas miežiams, reikia pagalvoti apie jų patręšimą ir apie sėklą. Jei mes iš vieno hektaro gauname 30 centn. miežių ir apie 50—55 centn. šiaudų, su šiuo derliumi, mes iš dirvos išimame: azoto 37kg, fosforo 19kg ir kalio 38kg.

Miežiai ima iš dirvos maisto medžiagas ūmai, dar tuo metu, kada jų šaknys silpnos. Šios maisto medžiagos turi būti ištirpusios dirvoje esančiame vandeny. Miežiams suaugus, ir jų šaknims sustiprėjus, jiems mažai tereikia maisto,

Iš pasakyto seka, kad miežiai turi gauti greit tirpstančių ir greit veikiančių trąšų. Gyvulių mėšlas arba žalia trąša, kurios tik lėtai veikia, miežiams netinka. Užvis geriausia būna, kuomet miežiai trąšos gauna ne tiesioginiai, bet kuomet stipriai patręšiamas prieš juos buvęs augalas. Jei, pavyzdžiui, apkaupiamieji buvo gerai patręšti gyvulių mėšlu ir be to dar gavo perkamų trąšų, po jų sėjami miežiai gali užaugti be jokių trąšų. Jei žemė gerai įtręšta, be perkamų trąšų miežiai auga taip pat po ankštinių ir po žiemkenčių. Tačiau, vidutinio derlingumo silpniau patręštose ir liesose žemėse miežiams yra labai naudingos perkamosios trąšos. Iš šių pirmon galvon miežiai turi gauti fosforo rūgšties ir kalio trąšų, bet labai dažnai reikalingas jiems ir azotas.

Mūsų žemių daugumas nedaug teturi fosforo rūgšties, todėl fosforo rūgšties trąšos reikalingos daugeliui pas mus sėjamų augalų. Ypatingai reikalingos jos miežiams, kurie, kaip minėta, ne labai temoka paimti dirvoje esančią ir sunkiai tirpstančią fosforo rūgštį. Reikalingas jiems taip pat ir greit veikiantis kalis. Yra žemių, kuriose kviečiai arba avižos kalio randa pakankamai, ir nepatręšus jų perkamomis kalio trąšomis, o miežiai tose pačiose žemėse jaučia kalio stoką.

Silpniau patręštose žemėse, todėl naudinga yra į 1 miežiams skirtą hektarą išberti 1—2 maišeliu superfosfato ir 1—1% maišelio 40% kalio druskos. Jei žemė visai liesa, šių trąšų reikia berti dar daugiau.

Miežiams geriau tinka superfosfatas nei tomamilčiai ir 40% kalio druska nei kainitas, nes ir superfosfato fosforo rūgštis ir 40% kalio druskos kalis miežiams labiau prieinamas nei tomamilčių fosforo rūgštis ir kainito kalis.

Dažnai sakoma yra, kad miežiams perkamų azotinių trąšų duoti nereikia, nes gavę azoto miežiai sugula ir duoda menkesnės vertės grūdą. Šitai tinka, tačiau, tik tais atvejais, kuomet miežiai sėjami į derlingą ir ankščiau gerai gyvulių mėšlu patręštą dirvą. Visose liesose ir vidutiniai patręštose dirvose perkamos azotinės trąšos miežiams naudingos. Ypatingai naudingos jos pašariniams miežiams, nes azotinės trąšos kiek pakelia baltymų procentą grūduose, o šitai pašariniams miežiams labai svarbu.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1711 žodžiai iš 3262 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.