Mikalojus daukša
5 (100%) 1 vote

Mikalojus daukša

Mikalojus Daukša

Pirmieji M. Daukšos gyvenimo metai ir studijos

Mikalojus Daukša gimė tarp 1527-1538 m., atrodo, Babėnuose, netoli Kėdainių, smulkiųjų bajorų šeimoje. Nežinoma, kurią mokyklą lankė, bet išmokti skaityti ir rašyti, pramokti kalbų (lotynų, lenkų, rusų) galėjo Žemaičiuose, nepertoliausiai nuo savo tėviškės (Krekenavoje, Ariogaloje arba Kražiuose, Varniuose), taip pat ir Kaune, Vilniuje. Nežinoma irgi, ar Daukša studijavo. Tačiau jo vaikystės ir brendimo metu jau nemažai Lietuvos jaunimo siekė aukštojo mokslo, vykdavo studijuoti. Aukštosiose mokyklose (pvz., artimiausiuose Krokuvos ir Karaliaučiaus universitetuose) studijuodavo ne vien didikai ar turtingieji bajorai. Jas baigdavo ir smulkūs bajorai, turtingesni miestiečiai, o kartais ir vienas kitas valstietis. Todėl reikia manyti, kad ir Daukša kur nors studijavo. Be tokios prielaidos būtų nesuprantamas jo mokytumas, platus humanistinis išsilavinimas, puikus lotynų kalbos mokėjimas, pagaliau jo kaip dvasininko karjera.

Mikalojaus Daukšos bendražygiai

Dvasininko luomą Daukša pasirinko apie 1551-1562 m. (nors tai galėjo būti ir vėliau), norėdamas, matyt, turėti neblogą pragyvenimo šaltinį ir tuo pačiu atsidėti mokslui. Iš pradžių jis greičiausiai ėjo kur nors vikaro pareigas, o nuo 1570 m. buvo Krakių klebonas. Gyvendamas Krakėse, lengvai galėjo palaikyti ryšius su palyginti netoli buvusia tėviške ir dažnai joje lankytis. 1572 m. jis buvo paskirtas Žemaičių kanauninku ir persikėlė į Varnius, vyskupijos sostinę, kartu ir toliau likdamas Krakių klebonu. Varniuose Daukša dirbo drauge su istoriku Motiejumi Strijkovskiu, kuris irgi ten buvo kanauninkas. Kultūriniais interesais, atsidėjimu Lietuvos istorijai M. Strijkovskis turėjo traukti Daukšą, galėjo būti jam skatinančiu pavyzdžiu. Daukša gerai sugyveno ir su vyskupu Jurgiu Petkūnu (Petkevičiumi), kuris buvo studijavęs keliuose universitetuose ir pažino užsienio šalis. Galbūt, ir jis turėjo Daukšai teigiamos įtakos. Šis vyskupas rūpinosi Daukšos bažnytine karjera, paskyrė jį vienu iš savo testamento vykdytojų ir užrašė jam dovaną – baltą žirgą ir laikrodį. Po jo mirties Žemaičių vyskupu 1576 m. tapo Merkelis Giedraitis, su kuriuo Daukša ypač artimai bendradarbiavo. M. Giedraitis savo planų neribojo vien tikybiniais dalykais, todėl labai vertino Daukšos interesų platumą, gerą lietuvių kalbos mokėjimą, liaudies pažinimą. Vyskupas stengėsi jį geriau aprūpinti, sudaryti palankesnes sąlygas jo darbui. 1580 m. Daukša paskiriamas pelningos Kražių koplyčios altarista, bet ir toliau lieka kanauninku ir Krakių klebonu. 1585 m. jis jau buvo Žemaičių vyskupijos oficiolas – artimiausias vyskupo padėjėjas, bažnytinis teisėjas. Jam tekdavo faktiškai valdyti vyskupiją, tvarkyti įvairius reikalus. Tas pareigas Daukša ėjo iki 1592 m. Iš jų buvo atleistas, matyt, dėl to, kad galėtų labiau atsidėti literatūriniam darbui ir užbaigti vertimus. Tais pačiais 1592 m. vietoj Krakių jis gavo daug turtingesnę Betygalos parapiją. Gyvenimo pabaigoje Daukša pergyveno M. Giedraičio mirtį (1609 m.) ir trumpai bendravo su nauju vyskupu – Mikalojumi Pacu. Jis buvo M. Giedraičio testamento liudininkas, vyskupas užrašė jam dovaną – šermuonėlių kailius, paruoštus pamušti, ir sieninį skambantį laikrodį. Po M. Giedraičio mirties Daukša, seniausias kanauninkas, turintis didelį patyrimą, gerai pažįstantis dieceziją (vyskupiją), buvo išrinktas vyskupijos administratoriumi. Perdavęs vyskupiją naujam vyskupui M. Pacui 1610 m., Daukša neilgai begyveno. Mirė 1613 m. Varniuose ir ten buvo palaidotas. Jo knygos buvo atiduotos Kretingos vienuolyno bibliotekai. Daukšos biblioteka

· Daukša iš visų amžininkų Lietuvoje išsiskyrė savo išsilavinimu, mokytumu, akiračio platumu. Tarkvinijus Pekulas, popiežiaus nuncijaus auditorius, 1579 m. vizitavęs Žemaičių vyskupiją, konstatavo žemą dvasininkų moralę, nepakankamą pasiruošimą, neišprusimą, abejingumą pareigoms, visišką nesirūpinimą religijos propagavimu, menką lietuvių kalbos mokėjimą. O apsilankęs Krakėse, Daukšos klebonijoje, pažymėjo, kad joje yra daugybė įvairių mokslo sričių knygų. Tarp jų buvo ir Erazmo Roterdamiečio „Adagia” ir dvi graikų kalbos gramatikos (F. Melanchtono ir J. Meclerio). Tas knygas T. Pekulas liepė Daukšai sudeginti arba suplėšyti, arba perduoti jėzuitams. Taigi Daukša, matyt, mokėjo ne tik lotynų, bet ir graikų kalbą, savo bibliotekoje turėjo ir graikiškų knygų. Jo biblioteka, atrodo, buvo viena didžiausių XVI a. Lietuvoje (šalia Albrechto Goštauto, Abraomo Kulviečio, Žygimanto Augusto, Motiejaus Strijkovskio, Merkelio Giedraičio, Jurgio Albino bibliotekų). Dvasininkų tarpe knyga (ypač pasaulietinė) tuo metu mažai tebuvo paplitusi. Didesnius jų rinkinius turėjo tiktai humanistai, renesanso žmonės, siekę universalumo, troškę praplėsti savo akiratį. Be to, knygos tuomet buvo labai brangios, jei reikėdavo atsigabenti iš užsienio, nes Lietuvoje knygų prekyba buvo menka. Pvz., Žygimantas Augustas už vieną knygą mokėdavo vidutiniškai 48 lietuviškus grašius, o už arklį tada būdavo mokama 120-240 grašių, už jautį – 100-120, už aviną – 8-15. Karaliams, kunigaikščiams ir didikams tai buvo
prieinama, bet Daukša dėl savo bibliotekos turėjo, be abejo, daug ko atsižadėti. M. Daukša – išsilavinęs ir Lietuvos kultūra besirūpinantis kanauninkas

Daukša buvo uolus katalikas. Iš šešių kanauninkų, buvusių Žemaičių vyskupijos kapituloje 1579 m., vizitatoriui T. Pekulai jis pasirodė rimčiausias. Buvo ne tik išsimokslinęs, bet turėjo ir kunigo šventimus, atlikdavo bažnytines pareigas. Jam nieko nebuvo galima prikišti moraliniu atžvilgiu, ir tuo Daukša išsiskyrė iš daugumos dvasininkų. Iš visų šešių vyskupijos kanauninkų vienintelis vilkėjo dvasininko drabužius ir turėjo tonzūrą. Tačiau kartu Daukša buvo tolerantas. Jis, kaip ir vyskupas M. Giedraitis, bendravo su reformatais, tuo nusikalsdamas bažnytinei drausmei. Drauge su evangelikais jis pasirašė reformato Morkaus Vnučkos testamentą; į teismus savo įgaliotinius siųsdavo ir reformatus. Gana liberaliai žiūrėjo ir į daugelį bažnytinių nuostatų (išpažintį, mišias, pamokslus). Nors Daukšos pasaulėžiūra buvo religinė, nors jis buvo katalikas, kontrreformatorius, bet jį buvo stipriai paveikusios ir gaivios, pažangios renesanso idėjos. Dvasininkas neužgožė jame žmogaus, piliečio, patrioto. Feodalinę santvarką vertindamas kaip natūralų, savaime suprantamą dalyką, jis kartu matė jos negeroves, gilius prieštaravimus: didėjančią valstiečių priespaudą ir beteisiškumą, neribotą feodalų savivaliavimą, liaudies niekinimą, joje susikaupusią neapykantą. Į tai jis žiūrėjo kaip į šalintinas negeroves, tačiau manė, kad feodalų ir valstiečių konfliktą galima išspręsti moralinėje plotmėje. Tipiškos dvasininkų pažiūros į tai buvo reakcingesnės, negu Daukšos. Su socialinėmis Daukšos pažiūromis susijęs jo rūpinimasis švietimu, mokslo propagavimas. Pagrindinę epochos švietimo problemą – mokslo prieinamumą liaudžiai – jis, atrodo, sprendė taip, kaip pažangiausi ano meto pedagoginės minties atstovai. Vizitatorius 1579 m. rado Krakėse Daukšos išlaikomą mokytoją, kuris turėjo 12 mokinių. Su Daukšos švietėjiška veikla sietinas taip pat mokyklos atsiradimas Močėnuose, Babėnų apylinkėje.

Taigi Daukša buvo neeilinis, įžymus žmogus, ne vienu atžvilgiu praaugęs savo epochą, siekęs didžių dalykų. Jam būdingas humanistinis išsimokslinimas, platūs užmojai, veržlumas ir valingumas, gilus patriotizmas. Jis stengėsi kurti lietuvių nacionalinę kultūrą, kovojo dėl gimtosios kalbos teisių. Dėl to jį labiausiai ir vertiname.M. Daukšos literatūriniai darbai

Daukšos raštai yra religiniai, susiję su kontrreformacija ir savo turiniu mažai tesiskiria nuo kitų religinių raštų. Tačiau jie daug svarbesni už anuos savo kalba, patriotinėmis idėjomis.

Ne visi Daukšos darbai tiksliai žinomi. Išlikę tėra tik du neabejotini jo leidiniai – J. Ledesmos Katekizmo ir J. Vujeko Postilės vertimas. Tačiau buvo manyta, kad jis, be to, išvertė į lietuvių kalbą bulę „In coena Domini” („Surinkimas gromatos […] Gregario trečio lieko popiežiaus”) ir 1588 m. išleido pamokslų rinkinį (homilijas). Su Daukša kartais siejamas ir P. Kanizijaus Katekizmo vertimas. Bulės lietuviškas vertimas įtrauktas tarp 1641 ir 1643 m. bažnytinių raštų, taigi praėjus keliems dešimtmečiams po Daukšos mirties. Neaišku, kodėl jis būtų taip ilgai užsigulėjęs. Be to, pats vertimas nesklandus, jame nemaža sunkokai suprantamų vietų, gausu svetimybių, rytų aukštaičių tarmybių, kurios kaip tik nebūdingos Daukšai. Dėl to galima tvirtinti, kad išlikęs lietuviškas bulės vertimas – ne Daukšos darbas. Daukšos 1588 m. pamokslų rinkinį pirmas paminėjo S. Daukantas savo veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” (1845 m.). Tačiau S. Daukantas čia supainiojo Daukšos verstos J. Vujeko Postilės leidimo metus ir nurodė netikslų pavadinimą. Kad Daukša būtų išvertęs P. Kanizijaus Katekizmą, kol kas irgi nieko tikra nežinoma.

Kadangi J. Ledesmos Katekizmo ir J. Vujeko Postilės vertime matyti įgudusi Daukšos plunksna, galima manyti, kad tai ne pirmieji jo darbai, tačiau ką jis anksčiau yra nuveikęs, šiaip ar taip pasilieka mums neaišku.Kas išverstas pirmiau: Katekizmas ar Postilė?

Anksčiau buvo įprasta manyti, kad Daukša pirma išvertė ir išleido J. Ledesmos Katekizmą, o paskui parengė J. Vujeko Postilę. Tačiau nauji archyviniai dokumentai rodo ką kita: 1595 m. pradžioje Postilė jau buvo parengta, atiduota Vilniaus akademijos spaustuvei ir tais metais turėjo būti išleista. Tačiau 1595 m. išėjo tik J. Ledesmos Katekizmo vertimas. Todėl galimas atvejis, kad Katekizmą Daukša vertė tuo pat metu, kaip ir Postilę. Tačiau, palyginus Katekizmo ir Postilės vertimų kalbą, įtikimiau atrodytų manyti, kad Katekizmas verstas vėliau, kai Postilės vertimas buvo baigtas arba baigiamas.

Jokūbo Ledesmos, ispanų jėzuito, Katekizmą Daukša išvertė ne iš ispanų, o iš lenkų kalbos. Tai pažymėta tituliniame vertimo puslapyje („iš liežuvio lenkiško”). E. Zitingas (Sitting) nustatė, kad Daukša vertė iš XVI a. pabaigos lenkiško Ledesmos Katekizmo, savo ruožtu versto iš italų kalbos.

Katekizmas

Daukšos „Katekizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus” buvo išleistas Vilniuje 1595 m., atrodo, M. Giedraičio lėšomis, ir skirtas Žemaičių vyskupijai. Jį sudaro dvi
„Mokslas krikščioniškas” (katekizmas) ir 2) „Trumpas būdas pasisakymo, arba išpažinimo nuodėmių”. Ilgą laiką jis buvo nežinomas, tik 1886 m. jį surado ir perspausdino E. Volteris, o 1926 m. dar kartą perspausdino (kartu su lenkišku originalu ir anoniminiu 1605 m. vertimu) E. Zitigas. Ši siauro konfesinio pobūdžio knygelė, skirta pagrindiniams katalikų tikėjimo dalykams mokyti, yra svarbi dėl savo kalbinių bei stilistinių ypatybių. Katekizmą Daukša vertė gana laisvai, nesilaikė aklai originalo, taikėsi prie naujo skaitytojo – lietuvio. Kai ką jis praleido, pakeitė arba papildė bei praplėtė. Daugumas tų pakeitimų neliečia esmės, neišeina iš tikybinių katekizmo rėmų, bet vienas kitas yra įdomesnis. Pvz., į klausimą, kas nusideda pirmajam dievo prisakymui, lenkiškame originale atsakyta: Ypač tie, kurie užsiima stabmeldyste, prietarais, užkeikimais ir burtais, kurie prieštarauja jo šlovei (Ci osobliwie, którzy się parają bałwochwalstwem, zabobony, gusły, I czarami, które są przeciw chwale jego). Šią vietą Daukša išvertė taip: Šitie ypačiai, kurie garbina ugnį, žemyną, gyvates, žalčius, perkūną, medžius, alkus, medeines, kaukus ir kitus biesus, ir anie, kurie žyniauja, buria, nuodija, alvą ir vašką lieja, ant putos ir ant pauto veizdi ir kurie tą tiki, – šitie visi dievo atsižada ir pristoja velniop. Taigi versdamas Daukša sukonkretino mintį, išskaičiavo gausias senojo tikėjimo liekanas liaudyje. Jo žodžių teisumą patvirtina daug kitų šaltinių iš XVI a. ir vėlesnių laikų. Tačiau pagrindinė Katekizmo vertybė yra jo kalba. Atrodo, kad Daukša žinojo apie lietuviškas protestantų knygas (M. Mažvydo, B. Vilento, iš dalies J. Bretkūno) ir jomis pasinaudojo, bet kartu neabejotina, kad jis savo pirmtakus pralenkė. Katekizmo vertimas, atrodo, buvo tiesiogiai skirtas Žemaičių vyskupijai, bet faktiškai Daukša jį skyrė visiems lietuviams. Tuo būdu jis susidūrė su bendrinės literatūrinės kalbos problema. Daukša norėjo įtikti ir aukštaičiams, ir žemaičiams. Gerai žinodamas Lietuvos tarmes, jis galėjo prie visų derintis. Jam ypač rūpėjo leksika, jos turtingumas ir grynumas. Labiausiai krinta į akis leksinių paralelizmų vartojimas. Daukša deda juos greta vienas kito, sujungdamas jungtukais arba, ir, jungiamaisiais žodžiais tai yra, taip pat prirašo paraštėse. Jokiame ankstesniame ir vėlesniame lietuviškame leidinyje, išskyrus Daukšos Postilę, jų nėra tiek sukaupta. Daugelis leksinių paralelizmų yra iš kasdieninės aplinkos ir apyvartos, pvz.: penas, valgymas, ėdesys; sakyti, tarti, byloti, kalbėti; pavirsti, tapti, stotis; karoti, kabėti; drugelis, peteliškė. Nemaža jų taip pat abstrakčios ir perkeltinės prasmės, pvz.: išganyti, išgelbėti, išvaduoti, atpirkti; paskandinimas, pasmerkimas, prapuolimas, prapultis; žymė, ženklas. Leksiniais paralelizmais, gausiais sinonimais Daukša norėjo padaryti savo kalbą įvairią, žodingą, įtikti įvairių tarmių skaitytojams, o kartais – paaiškinti svetimybes. Kadangi daug dvasininkų lietuviškai silpnai temokėjo arba visai nemokėjo, Daukša kad jiems būtų lengviau susigaudyti, paraštėse ties lietuviškais žodžiais rašė ir atitinkamus skolinius, pvz.: stonas (luomas), svietas (pasaulis), abrozas (paveikslas). Nors Daukša taip pat vartoja skolinių, bet jų kiekis Katekizme keliskart mažesnis, negu M. Mažvydo ir kitų pirmųjų rašytojų leidiniuose [Plačiau apie tai žr. Kruopas J. Leksiniai paralelizmai Daukšos katekizmo (1595) kalboje. – „Lietuvių kalbotyros klausimai”, t. III. 1960, p. 223-255]. Daukša pralenkė savo pirmtakus ir vertimo menu. Apskritai imant, Katekizme, kaip ir kituose lietuviškuose XVI a. leidiniuose, dominuoja pažodinis vertimo principas. Katekizmo kalba

Kalba, iš kurios verčiama, yra lyg modelis, kuriam stengiamasi prilygti. Dėl to mažiau paisoma savo kalbos specifikos, jos vidinių dėsnių. Tačiau Daukša turėjo gerą kalbos jausmą ir versdamas pažodinio principo aklai nesilaikė. Jis keitė daiktavardinį nusakymo būdą veiksmažodiniu, rasdavo tinkamų pakaitalų idiomoms, vieną gerą atitikmenį keliems žodžiams, išvengdavo to paties žodžio kartojimo. Jis ne tik tiksliai ir taisyklingai, daugiausia gražiai lietuviškai išvertė originalą, bet prilygo jam ir stilistiniu atžvilgiu. Ne kartą jaučiame visai laisvą, nė kiek originalo nevaržomą Daukšos žodį, natūralų iškalbingumą. Pvz., į klausimą, kaip turime laikytis šešto įsakymo, kuris draudžia svetimoteriauti, atsakoma: Sergėdamies, aplenkdami ir vengdami visokių bjaurybių. Vietoj vieno lenkiško žodžio (strzegąc się) čia Daukša pavartoja tris lietuviškus (sergėdamies, aplenkdami ir vengdami), tuo pačiu išbaigčiau, konkrečiau ir išraiškingiau nusako norimą dalyką. Dažnai jo sakinys, ištisas periodas skamba laisvai, lengvai, lyg prieš keliasdešimt metų, bet ne prieš šimtmečius būtų parašytas: Tu vaistą duosi, o ligonis nuodus geria, tu ligą atitolini, o jis tave marina, tu žaizdas sutvarsčioji, o jisai žaizdą, kuri jau buvo užretėjus, atversto, tu ranka tava dangstai, o jisai ją atmėto. Ne vienas pasakymas Daukšos vertime gavo tokią formą, kuri jau nebekito, plačiai paplito ir visuotinai įsigalėjo (pvz., alkaną papenėt, trokštantį pagirdyt). Daukša įvedė Katekizme nemaža svarbių, kultūriniam
gyvenimui reikalingų žodžių. Daugelį jų ėmė iš gyvosios kalbos, suteikdamas naują turinį, perprasmindamas. Kitus sukūrė pats, dar kitus perėmė iš ankstesnių rašytojų (pvz., mokytojas, skaitytojas) ir padėjo jiems įsitvirtinti. Manoma, kad Daukšos naujadarai yra žodžiai abejojimas, įkvėpimas, nusižeminimas, privalomas, pasmerkimas, supratimas, tvirtai įsigalėję literatūrinėje kalboje. Katekizmo vertime vartojami įvairūs psichologiniai terminai – pojūčių pavadinimai (regėjimas, girdėjimas, ragavimas, pauostymas, palytėjimas), psichinių galių, procesų, jausmų, nuotaikų, ypatybių pavadinimai (išmintis, valia, meilė, džiaugsmas, kantrybė, romumas), pagaliau šiaip įvairių sričių žodžiai, išlikę iki šių dienų (autuvas, alga, darbininkas, esybė, elgeta, gydytojas, mylėtojas, tarnas, vietininkas). Gyvus, vaizdingus Daukšos pasakymus galima traktuoti kaip literatūrinio stiliaus užuomazgas. Pvz.: Žvaigždės nežiba prieg šviesai tavai, stiebai dangaus dreba ir virpa po akim tavo. Apskritai, originalo vaizdinių elementų Daukša nesumažina, nesusilpnina, o juos pagausina ir sustiprina. Pagrindinė jo vaizdinė priemonė yra veiksmažodis – konkretus, gyvas, vaizdus, dinamiškas ir liaudiškas, susijęs su kasdieniška aplinka, alsuojąs betarpiška tikrove (pvz., iš versmės išplūdo, esmi ugnimi neužblėstančia, daužytis ant žemės, naktys ant mūsų užgriūtų ir mus užslėgtų, dūsaujame šniupščiodami ir verkdami). Tuo tarpu originale veiksmažodis yra daugiau bendrinės, sąvokinės reikšmės, mažiau teturi vaizdinio atspalvio. Daukšai rūpejo ne tik vaizdingumas, bet ir stilistinis sklandumas, skambumas. Tuo tikslu jis sumaniai vartoja ilgesnes ir trumpesnes žodžių lytis. Pvz., lenkišką daiktavardį (dla zwyciężenia) jis išverčia dviem veiksmažodžiais, kurio vieno forma pilna, o kito sutrumpinta: idant pergalėtumbime ir pravytumbim visus mūsų pagundymus. Giesmių, išspausdintų Katekizme, vertimai

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 2815 žodžiai iš 7660 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.