Mikroekonomika programa
5 (100%) 1 vote

Mikroekonomika programa

Pagalbinė priemonė studijuojantiems ekonomikos teoriją

Šiame leidinyje trumpai pateikiamos pagrindinės mikroekonomikos kurso sąvokos, problemos, ryšiai. Rekomenduojama naudoti klausant paskaitas, ruošiantis seminarams, kartojant ekonomikos teorijos kursą.

EKONOMIKOS TEORIJOS OBJEKTAS IR METODAS

Ekonomikos teorijos objektas yra ūkinė veikla arba ekonomika. Tyrinėdama ekonomiką, ekonomikos teorija siekia atskleisti bendruosius, esminius ekonomikos veikimo, augimo ir vystymosi ryšius, priklausomybes, veikiančias apskritai ekonomikoje arba tam tikroje jos stadijoje, pakopoje (pavyzdžiui, rinkos ūkyje apskritai ar šiuolaikiniame moderniajame rinkos ūkyje). Taigi ekonomikos teorija – mokslas apie ekonomikos funkcionavimo dėsningumus.

Ūkinė veikla – tai gėrybių (produktų, paslaugų, informacijos) gamyba, paskirstymas, mainai ir vartojimas visuomenėje, t.y. visuomeninė gamyba. Ekonomikos teorija nagrinėja, kaip taupiai naudojant išteklius tenkinti žmonių poreikius ir kaip toks išteklių naudojimas veikia visuomeninės gamybos raidą bei visos visuomenės vystymąsi.

Ištekliai – visa tai, kas naudojama prekėms ir paslaugoms gaminti. Ištekliai, kai jie panaudojami gamyboje, dar vadinami gamybos veiksniais. Yra trys pagrindinės išteklių grupės:

1) žemė – tai visi gamtos teikiami ištekliai, naudojami gamybos procese (žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan.);

2) kapitalo ištekliai – visa tai, kas sukurta žmonių darbu ir yra naudojama prekių ir paslaugų gamybai (įrengimai, pastatai ir pan.);

3) darbo ištekliai – žmonių fiziniai ir protiniai sugebėjimai, panaudojami atliekant įvairias ūkines funkcijas.

Šalia šių išteklių šiuolaikinėje visuomenėje vis svarbesni tampa verslumo (susijusio su gebėjimu iškelti verslo idėją ir ją realizuoti, rizikuoti) bei informacijos ištekliai.

Pagrindinis daugumos išteklių bruožas – jų retumas, ribotumas. Riboti ištekliai vadinami ekonominiais ištekliais. Pagrindinė ekonomikos problema – tai pasirinkimo problema. Kadangi poreikiai yra begaliniai, o ištekliai – riboti, visuomenėje būtinas pasirinkimas, kad esant tam tikram technologijos lygiui būtų maksimaliai tenkinami poreikiai. Ir individai, ir visuomenė visada renkasi, kokius poreikius tenkinti pirmiausia.

Taigi ekonomikos teorija – mokslas apie racionalų ūkininkavimą, mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš alternatyvų naudoti retus gamybos veiksnius (išteklius) būtiniems savo poreikiams tenkinti, gaminti ir tiekti prekes ir paslaugas.

Ekonomikos teorijos mokslas svarbus, nes:

1) padeda suvokti kas vyksta ekonomikoje, atskleidžia pačius bendriausius ekonomikos veikimo dėsningumus;

2) jos suformuluotais dėsningumais, teorijomis naudojasi kiti ekonominiai mokslai;

3) juo remiasi vyriausybė, vykdydama savo ekonominę politiką.

Ekonomikos teorijos metodai. Ekonomikos teorijoje naudojami bendrieji mokslinio tyrimo metodai, matematiniai ir grafiniai metodai.

Bendrieji mokslo metodai. Tiriant ekonomiką plačiausiai naudojamas abstrahavimasis. Abstrahavimasis – tai svarbiausių bruožų, ryšių, santykių reiškiniuose bei procesuose mintinis išskyrimas ir atribojimas.Abstrakcijos lygis gali būti įvairus ir priklauso nuo tyrimo tikslo. Abstrakčios sąvokos vartojamos taikant konkrečias tyrimo procedūras – stebėjimą, gautų rezultatų sisteminimą ir klasifikavimą, jų analizę (skaidymą) bei dalinę sintezę (apibendrinimą). Abstrakciją galima laikyti indukciniu metodu, nes tiriant ekonominius reiškinius einama nuo atskirybės prie bendrybės.

Abstrakčios sąvokos žymi svarbiausius ekonominių reiškinių bei procesų bruožus ir savybes. Sintezės būdu nustatomi ryšiai tarp abstrakčių sąvokų, suformuluojamos naujos sąvokos, teorijos. Teorija – tai susisteminta, apmąstyta visuma sąvokų, teiginių, koncepcijų bei hipotezių apie faktinių reiškinių tarpusavio ryšius, jų veikimo mechanizmą. Bet kuri teorija atspindi mūsų sąmonėje realios tikrovės kitimą. Teorija apmąsto jungiantį šiuos pasikeitimus vidinį ryšį. Remiantis ekonomine teorija, vykdoma vienokia ar kitokia ekonominė politika.

Analizuojant ekonominius reiškinius, tyrimai laipsniškai konkretizuojami. Imama tirti mažiau svarbius veiksnius, nuo kurių anksčiau buvo abstrahuotasi. Laipsniškas konkretizavimas yra deduktyvi procedūra, nes einama nuo bendrybės prie atskirybės. Čia gali būti plačiai taikomi ir formalūs metodai, taip pat ir matematiniai.

Kadangi ekonomika sudaro sudėtingą sistemą, ekonomikos teorija vis plačiau taiko sisteminę analizę, nagrinėja reiškinius sisteminiu struktūriniu požiūriu. Sistema – tai tarpusavyje susijusių elementų kompleksas (ūkis, jo sudėtinės dalys, regionai ir įmonės). Prie sistemos požymių priskiriama jos skaidymo į dalis (posistemes, elementus) galimybė, jos, kaip posistemės, įjungimas į aukštesnio lygio sistemą.

Sistemos samprata taikoma sprendžiant kompleksines sudėtingų ekonominių sistemų problemas (užimtumo, infliacijos, ekonomikos plėtros ir kt.).

Matematiniai metodai. Ekonomikos teorijoje taikomi šie matematiniai metodai – matematinis ekonominių procesų modeliavimas, matematinės statistikos metodai, programavimas.

Matematiniai metodai taikomi sudarant ir kiekybiškai
analizuojant sudėtingus tautos ūkio, jo sektorių makromodelius, ekonominės sistemos elgseną, socialinių veiksnių, techninės pažangos prognozes.

Grafinis metodas. Ekonomikos reiškiniai bei procesai gali būti aiškinami ir analizuojami naudojant grafikus. Grafikai atspindi didelį duomenų skaičių, palengvina jų interpretavimą bei analizę.

Mikroekonomika ir makroekonomika. Yra dvi ekonomikos teorijos dalys – mikroekonomika ir makroekonomika.

Mikroekonomika – ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti atskiras nacionalinės ekonomikos rinkas, įmonių bei kitų sprendimus priimančių ekonominių subjektų veiklą bei tai, kaip jų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas.

Mikroekonomikoje, naudojant individualių ekonomikos subjektų elgsenos teorijas, bandoma numatyti, koks bus tos elgsenos rezultatas įvairiose rinkos sistemose. Taigi mikroekonomika – mokslas apie rinkos mechanizmą.

Makroekonomika – ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti nacionalinę ekonomiką kaip visumą, kurios subjektais laikomi valstybė, individai, korporaciniai vienetai. Makroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą, naudodama tokius suvestinius rodiklius, kaip bendrasis nacionalinis produktas, vartojimo kainų indeksas, infliacijos tempai, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas ir kt.

Makroekonomika leidžia suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti pageidaujami tikslai (ekonominė gerovė, skurdo panaikinimas, gyvenimo lygio kilimas ir kt.).

Dabartiniu metu skirstymo į mikroekonomiką ir makroekonomiką jau nepakanka. Struktūrinių ir regioninių problemų nagrinėjimui išskiriamas dar vienas (tarpinis) lygis – mezoekonomika.

ŠIUOLAIKINĖ RINKOS EKONOMIKA IR JOS APIBŪDINIMAS

Kiekviena visuomenė, norėdama patenkinti įvairius žmonių poreikius, susiduria su pagrindine problema – kaip racionaliai panaudoti ribotus išteklius. Todėl visuomenei tenka spręsti tris pagrindinius klausimus:

1) ką gaminti? Sprendžiant šį klausimą, būtina numatyti, kokių ir kiek prekių ir paslaugų gaminti.

2) kaip gaminti? Reikia įvertinti, kokias naudoti gamybos technologijas, organizavimo metodus, kokie naudojami ištekliai duoda maksimalų efektą.

3) kam gaminti? Reikia įvertinti, kaip bus paskirstoma pagaminta produkcija bei pajamos.

Jeigu visuomenė sąmoningai neplanuoja ką gaminti, kokius išteklius ir produktus vartoti, kokias paslaugas teikti, tai kokiu būdu vyksta ekonominio gyvenimo koordinacija?

Rinkos mechanizmas, t.y., paklausos ir pasiūlos sąveikos sistema, sąlygoja “ką”, “kaip” ir “kam” gaminti. Visos ekonomikos koordinacija galima todėl, kad kiekvienas per mainus siekia sau naudos, t.y., mainai ir nauda reguliuoja milijonų žmonių veiklą.

Dabartiniu metu dažnai keliamas dar vienas klausimas – kada gaminti? Šis klausimas tampa vis svarbesniu, nes daugelis gamtinių išteklių yra neatstatomi – suvartoję juos šiandien, nepaliksime kitoms kartoms. Be to, priimdami ekonominius sprendimus, turime ne tik siekti daugiau vartoti, bet ir saugoti aplinką.

Ekonominėje literatūroje yra įvairių rinkos apibrėžimų, kurie parodo kiekybinį arba kokybinį rinkos supratimą. Sutinkami tokie rinkos apibrėžimai:

1) rinka – tai prekiavimo vieta;

2) rinka – tai ryšio tarp gamintojų ir vartotojų sistema;

3) rinka – tai ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdas;

4) rinka – tai laisvos ekonominės sistemos veikimas ir jo išraiška.

Rinka koordinuoja individualių ekonomikos subjektų veiklą, nukreipdama ją tenkinti vartotojų poreikius.

Rinka apima:

1) prekių ir paslaugų rinką, kurioje funkcionuoja prekių biržos, rinkodaros organizacijos, didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės;

2) gamybos veiksnių rinką, kurioje vyksta gamybos veiksnių pirkimas ir pardavimas. Svarbiausia šios rinkos dalis – darbo rinka.

3) finansų rinką, kuri atspindi finansinių lėšų paklausą bei pasiūlą. Joje funkcionuoja vertybinių popierių ir valiutų biržos.

Rinkos klasifikacija. Rinka klasifikuojama pagal šiuos kriterijus:

1) ekonominę rinkos objektų paskirtį (vartojimo prekių ir paslaugų rinka, darbo rinka, vertybinių popierių rinka ir pan.);

2) geografinį požymį (vietinė, pasaulinė ir pan.);

3) konkurencijos apribojimo laipsnį (monopolinė, oligopolinė ir pan.);

4) šakas (automobilių, naftos ir t.t.);

5) pardavimo pobūdį (didmeninė, mažmeninė).

Rinkos būna paprastos, kuriose tenkinamas kiekvienam suprantamas poreikis, ir labai sudėtingos, suprantamos tik specialistams. Rinkų visuma atspindi sudėtingą šiuolaikinę ekonomiką, kurią kažkas turi tvarkyti. Tvarką nustato kainos, atlikdamos svarbiausias funkcijas – informavimo ir skatinimo. Svarbų vaidmenį rinkos mechanizme vaidina konkurencija. Tai reguliuojanti ir kontroliuojanti rinkos jėga. Ji skatina efektyviai naudoti ribotus išteklius, nukreipia juos būtinų produktų gamybai.

Rinkos ekonomikos subjektai. Pagrindiniai ūkio subjektai yra šie:

1) namų ūkis – ekonominis vienetas, kurį sudaro vienas ar keletas asmenų ir kuris: a)laisvai priima sprendimus, b) yra kurio nors gamybos veiksnio savininkas, c) stengiasi maksimaliai patenkinti savo poreikius, panaudodamas turimus išteklius. Namų ūkiui priskiriami visi vartotojai – samdomieji darbininkai, smulkių ir stambių kapitalų savininkai,
žemės savininkai;

2) įmonė – ekonominis vienetas, kuris: a) laisvai priima sprendimus, b) stengiasi maksimizuoti pelną, c) naudoja gamybos veiksnius produkcijos gamybai ir pardavimui kitoms įmonėms, namų ūkiui ir valstybei;

3) valstybė – valstybinės įstaigos, turinčios juridinę ir politinę valdžią, kad galėtų vykdyti ūkinių subjektų rinkos kontrolę siekiant visuomeninių tikslų.

Visi šie subjektai tarpusavyje yra glaudžiai susiję per produktų, gamybos veiksnių, finansų rinkas. Rinkoje susidariusios kainos informuoja savininkus, kaip panaudoti išteklius, produktus ir pajamas. Taigi rinka yra išteklių, produktų ir pajamų paskirstymo ir panaudojimo sistema (2 pav.).

Rinkos funkcijos:

1) rinka atlieka tarpininko tarp gamintojo ir vartotojo funkciją ir susieja gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos procesą;

2) rinka suderina gamintojo ir vartotojo interesus;

3) rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir tose prekėse ir paslaugose įkūnytų sąnaudų visuomeninis pripažinimas;

4) rinka yra visuomeninės kontrolės mechanizmas, patikrinantis priimtų sprendimų racionalumą.

Rinkos prielaidos. Šalyse, kurios pereina iš centralizuoto ūkio į rinkos ūkį, būtina sukurti rinkos veikimo prielaidas. Prie tokių rinkos prielaidų reikėtų priskirti:

1) privačios nuosavybės įtvirtinimą;

2) konkurenciją;

3) efektyvią finansų ir kredito sistemą;

4) ekonominių įstatymų sistemą;

5) ekonominės informacijos teikimo sistemą.

Rinkos pranašumai:

1) efektyvus išteklių paskirstymas;

2) vartotojų suinteresuotumas taupiai naudoti retesnius produktus;

3) vartotojų ir verslininkų veiksmų ir pasirinkimo laisvė;

4) optimalus mokslo ir technikos pažangos rezultatų panaudojimas;

5) lankstumas, prisitaikymas prie besikeičiančių sąlygų;

6) sugebėjimas patenkinti įvairius poreikius, gerinti prekių ir paslaugų kokybę;

7) suinteresuotumas įsigyti naudingų žinių, įgūdžių.

Rinkos trūkumai:

1) nepadeda išsaugoti neatgaminamų išteklių, neturi aplinkos apsaugos ekonominio mechanizmo;

2) neužtikrina teisės į darbą ir pajamas, pajamų perskirstymo;

3) orientuota ne į socialiai būtinų prekių gamybą, bet į turinčių pinigų žmonių poreikius;

4) visiškai nefunkcionuoja kai kuriose ekonomikos srityse;

5) neužtikrina stabilaus ūkio vystymosi;

6) neužtikrina fundamentalių mokslo tyrimų finansavimo.

Valstybės ekonominė veikla rinkos mechanizme. Rinkos ribotumas reikalauja, kad valstybė reguliuotų ekonominius ir socialinius procesus. Šiuolaikinė rinkos ekonomika – tai mišri ekonomika, t.y. rinkos ir valstybės priimtų sprendimų derinys.

Valstybės ekonominės funkcijos yra šios:

1) teisinės bazės sukūrimas (rinkos teisinis pagrindas yra privačios nuosavybės gynimas ir rinkos “žaidimo taisyklių” nustatymas ir reguliavimas);

2) konkurencijos gynimas;

3) pajamų ir turto perskirstymas;

4) išteklių perskirstymas.

PAKLAUSA IR PASIŪLA

Paklausos ir pasiūlos formavimosi dėsningumų ir dinamikos analizė labai svarbi, tiriant rinkos mechanizmo veikimą.

Paklausa – tai prekių kiekio, kurį pirkėjai nori ir gali nupirkti, bei kainos, už kurią ši prekė parduodama, ryšys. Svarbios abi šio ryšio sąlygos – norėti ir galėti. Pirkėjai ne tik turi norėti pirkti šią prekę, bet ir būti pasiryžę išleisti savo pinigus šiai prekei pirkti.

Kainos ir prekių kiekio, kurį pirkėjai nori ir gali nupirkti, ryšys yra gana pastovus. Jis nusakomas paklausos dėsniu, teigiančiu, kad prekių paklausos kiekis kinta kainų kitimui priešinga linkme. Kitaip sakant, kainai didėjant, prekių paklausos kiekis mažėja, o kainai mažėjant, prekių paklausos kiekis didėja.

Viena iš šio dėsnio išimčių – vadinamasis Gifeno (Giffen) paradoksas (paradoksais ekonomistai vadina tokias situacijas, kai ekonominiai dėsniai neveikia), teigiantis, kad didėjant pirmo būtinumo prekių kainoms jų vartojimas taip pat didėja.

XIX a. anglų ekonomistas Robertas Gifenas pastebėjo, kad Airijoje badmečiu bulvių paklausos kiekis padidėjo, nors jų kainos išaugo. Reikalas tas, kad bulvės buvo pagrindinis airių varguomenės maisto produktas. Kylančios kainos vertė mažiau vartoti kitų brangesnių produktų. Kadangi bulvės vis tiek liko palyginti pigus produktas, jų paklausos kiekis išaugo.

Paklausos dėsnį galima iliustruoti grafiškai.Tolesniam mūsų tyrimui labai svarbu skirti paklausą ir paklausos kiekį. Šiame grafike pavaizduota paklausos kreivė D vaizduoja ryšį (funkciją) tarp kainos ir įvairių paklausos kiekių, o atskiri kreivės taškai vaizduoja skirtingus paklausos kiekius esant skirtingai kainai.

Prekės kaina yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausos kiekį. Jis priklauso ir nuo daugelio kitų veiksnių, iš kurių svarbiausi:

1) vartotojų pajamos ir jų pasiskirstymas;

2) kitų prekių (substitutų ir komplektinių prekių vartojant) kainos;

3) vartotojų skonis ir mados;

4) gyventojų skaičius;

5) laukiama infliacija;

6) sukaupto turto kiekis.

Kaina veikia tik paklausos kiekį, tuo tarpu visi čia išvardinti veiksniai gali paveikti ir paklausos kiekį, ir paklausą. Paklausos padidėjimas grafiškai vaizduojamas paklausos kreivės pasislinkimu koordinačių sistemoje į dešinę, o paklausos sumažėjimas – paklausos kreivės pasislinkimu koordinačių sistemoje į
kairę.

Pasiūla yra prekių kiekio, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti, bei kainos, už kurią ši prekė perkama, ryšys. Pasiūlos kiekio ir kainos ryšys taip pat yra palyginti pastovus ir nusakomas pasiūlos dėsniu – prekių pasiūlos kiekis kinta kainų kitimo linkme. Prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o prekės kainai mažėjant, pasiūlos kiekis mažėja.

Pasiūlos kiekį lemia ne tik kaina, bet ir kiti veiksniai. Iš jų svarbiausi:

1) gamybos išteklių kainos;

2) gamybos technologijos pobūdis;

3) kitų prekių (substitutų ir komplektinių prekių gaminant) kainos;

4) prekių (paslaugų) gamintojų kiekis;

5) mokesčiai ir subsidijos.

Dėl šių veiksnių gali pakisti pasiūlos kiekis ir pasiūla. Pasiūlos padidėjimas grafiškai vaizduojamas pasiūlos kreivės pasislinkimu koordinačių sistemoje į dešinę, o pasiūlos sumažėjimas – pasiūlos kreivės pasislinkimu koordinačių sistemoje į kairę.

Paklausos ir pasiūlos tarpusavio sąveika. Kadangi paklausa ir pasiūla išreiškia pirkėjų ir pardavėjų ketinimus ir galimybes sudaryti pirkimo-pardavimo sandėrius, jas sugretinus galima paaiškinti, kaip konkurencinėje rinkoje susidaro pusiausvyros kaina ir pusiausvyros kiekis. Kaina ir perkamų bei parduodamų prekių kiekis yra bendri tiek pirkėjui, tiek pardavėjui, nes antraip sandėris neįvyktų. Nubrėžus pasiūlos ir paklausos kreives viename grafike, jos susikirs tam tikrame taške.

Taškas E yra pusiausvyros taškas. Jame dvi jėgos atsveria viena kitą, nėra prekių kiekio ir kainos kitimo tendencijos. Viena iš jėgų – pirkėjo siekimas pirkti daugiau prekių, mažėjant jų kainoms. Kita – pardavėjo siekimas parduoti vis mažiau prekių, kai mažėja kainos. Pusiausvyros taške esant prekės kainai PO, paklausos dėsnis skatina pirkėją pirkti prekių kiekį QO, o pasiūlos dėsnis – pardavėją parduoti tokį pat prekių kiekį. Taigi PO yra rinkos pusiausvyros kaina, o QO – rinkos pusiausvyros kiekis.

Esant bet kokiai kitai kainai, didesnei už pusiausvyros kainą, pasiūlos kiekis yra didesnis už paklausos kiekį. Taigi dalis prekių nebus nupirkta. Pirkėjai galės rinktis prekes, o pardavėjai konkuruos stengdamiesi parduoti visas savo prekes ir bus priversti mažinti jų kainas. Tokia padėtis rinkoje vadinama pirkėjo rinka. Jeigu prekių perteklius yra daugelio prekių rinkose, visa ekonomika vadinama pertekline.

Esant bet kokiai kitai kainai, mažesnei už pusiausvyros kainą, prekių pasiūlos kiekis rinkoje bus mažesnis už paklausos kiekį. Todėl ne visi pirkėjai galės įsigyti reikiamų prekių, ir kai kurie iš jų sutiks mokėti didesnę kainą. Dabar pardavėjai gali pasirinkti, kokia tvarka parduoti prekes, kam parduoti, o kam ne, nes prekių trūksta. Tai pardavėjo rinka. Kai daugelyje prekių rinkų yra prekių stygius, visai ekonomikai tinka stygiaus arba deficito ekonomikos pavadinimas.

Kainos ir paklausos bei pasiūlos kiekių priklausomybė paprastai vadinama kainų arba paklausos ir pasiūlos dėsniu arba tiesiog rinkos mechanizmu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2599 žodžiai iš 8629 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.