Mikroekonomikos
5 (100%) 1 vote

Mikroekonomikos

1. Ekonomika. Ekonomikos teorijos samprata.

Ekonomika – tai materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla).

Ekonomikos elementas – tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes ir tiekiant paslaugas.

Ekonomikos subjektas – tai santykinai apribotas vienetas, nes su turtu, kurį jis valdo yra susietas nuosavybe. Ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus.

Ekonomikos teorija – mokslas, tiriantis pačius bendriausius ekonomikos veikimo, augimo ryšius, mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš alternatyvų naudoti ribotus gamybos veiksnius (išteklius) savo būtiniems poreikiams tenkinti, prekėms ir paslaugoms galinti ir teikti. Ekonomikos teorija sprendžia, kaip efektyviausiai patenkinti poreikius, mažiausiai sunaudojant išteklių. Ekonomikos teorija ekonomikoje nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų.

Ekonomikos mokslas skiriamas i dvi dalis: 1. Mikroekonomiką – mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį, veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką ir pan. Jos pagrindinis tikslas – individų elgsenos pasekmių įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal individualių ekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Mikroekonomikos teorijos objektai: namų ūkis, įmonė, rinkos mechanizmas bei nagrinėja vyriausybės objektų veiklą (kurie reglamentuoja ekonominę veiklą). 2. Makroekonomiką – tai ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti nacionalinę ekonominę sistemą kaip visumą. Mikroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip BNP, infliacijos tempas, vartojimo kainų indeksas, nedarbo lygis, pinigų pasiūla ir t.t.

2. Ekonomikos teorijos objekto raida.

Svarbiausi kitimo etapai: 1. XVI a. Merkantilizmas. Turto didėjimas siejamas su prekyba, pinigais, siūlė išvežti daugiau prekių nei įvežti, taip pat kaupti šalyje auksą ir sidabrą. (atstovas: T.Mun). 2. XVII a. Fiziokratizmas. Skelbiama, kad turtą didina darbas, naudojamas žemės ūkyje, o ne prekyba. Fiziokratistų indėlis – visuomeninės reprodukcijos analizė. (atstovas: A.Turgot). 3. XVIII a. Klasikinė politinės ekonomijos mokykla. Įrodoma, kad ūkį per rinką tvarko natūralūs jos dėsniai, o turtą kuria darbas, gaminantis prekes. (atstovas: A.Smith). 4. XIX a. pr. Marksizmas. Tiriami žmonių tarpusavio santykiai gamyboje. Indėlis – reprodukcijos teorija. (atstovas: K.Marx). 5. Ribinio naudingumo mokykla. Buvo įrodinėjama, kad prekių vertes ir kainas lemia jų ribinis naudingumas, tapo aktuali prekių realizacijos problema. (atstovas: K.Menger). 6. XIX a. 8 dešimtm. Matematinė mokykla. Įrodytas teiginys, kad niekam neįmanoma padidinti gerovės kam nors jos nesumažinus, jei rinka veikia efektyviai. (atstovas: W.Pareto). 7. XIX – XXI a. Ekonomiksas (ekonomikos teorija). Tiriamas ribotų išteklių pasiskirstymas, tenkinant neribotus žmonių poreikius. (atstovas: F.Fist).

3. Pozityvioji ir normatyvioji ekonomikos teorija. Dažniausios ekonominių tyrimų klaidos.

Pozityvioji ekonomika – apima mokslinę ekonomikos pusę, aiškina ir numato ekonomikos reiškinius, t.y. aprašinėja faktinę ekonomikos padėtį ir siekia atsakyti į klausimą: „kaip ekonomika ar jos dalis veikia“. Dauguma pozityvinės ekonomikos teiginių yra akivaizdūs, remiasi faktais, kurie gali būti lengvai patikrinami. Pvz. didėjant prekės kainai, tos prekės paklausos kiekis mažėja.

Normatyvinė ekonomika – jos teorija siūlo rezultatus, kurie remiasi subjektyviais požiūriais bei įvertinimais. Ji susijusi su etikos dalykais. Normatyvinė ekonomikos teorija yra labiau susijusi su ekonomine politika. Normatyviniai teiginiai sunkiai patikrinami. Pvz. metinė 3% infliacija daug didesnis blogis nei metinis 3% nedarbas.

Dažniausios ekonominių tyrimų klaidos: 1. Klaidingas išankstinis įsitikinimas ar neįsitikinimas. 2. Netikslūs terminai, jų nevienodumas, vertinant tą patį reiškinį ar procesą. 3. Logiškai neteisingos konstrukcijos, kai laikoma, jog viskas kas gerai individui gerai ir visuomenei. 4. Neteisinga priežastimi bei pasekme laikyti vienas po kito esančius reiškinius. 5. Subjektyvumas. Žiūrėti į faktus ir tikrovę reikia nepasiduodant emocijoms. 6. Netikrumas ekonominiame gyvenime. (niekas tiksliai negali pasakyti, kiek po 2 metų kils kainos, bus bedarbių).

4. Ekonomikos teorijos metodologija.

1. Racionalistinis požiūris – protu pagrindžiamas požiūris į ūkio reiškinius. (A.Smith). 2. Dialektinis požiūris – kreipiamas ypatingas dėmesys į reiškinių ir jų esmių tarpusavio ryšius, jų kitimą (K.Marx). 3. Subjektyvistinis požiūris – tvirtinama, kad ekonomika tai visuma atskirų ūkio subjektų sprendimų nelemtų to, kaip jie vertina savo naudą ir galimybes. (K.Menger). 4. Pozityvinis (empirinis) požiūris – tvirtina, kad ekonomika tai visuma ūkio reiškinių, už kurių kokių nors esmių nėra, yra tik ūkio faktai. (A.Marshall). 5. Pragmatizmas – teorinių teiginių vertinimas pagal praktinius rezultatus, vienintelis tiesos kriterijus – praktinė nauda.

5. Ekonominiai modeliai. Grafikų metodas.

Ekonomikos modelių sudarymo schema: Problema
→ Išankstinė analizė ir kruopštus duomenų tyrimas → Modelio sudarymas ir tobulinimas → Modelio patikrinimas naujų, papildomų duomenų pagrindu → Modelio sudarymas ir tobulinimas.

Teorijos formavimosi etapai: 1. Faktų stebėjimas. 2. Teorijos formulavimas. 3. Teorijos Patikrinimas. 4. Teorijos taikymas.

Moksliniai metodai: 1. Mokslinės abstrakcijos metodas (Tiriamo objekto mažiau reikšmingų laikinų atsitiktinių bruožų bei veiksnių ignoravimas tam, kad išskirti ir susikoncentruoti į svarbiausius tipiškus ir pastovius objekto bruožus bei veiksnius.). 2. Funkcinė analizė (Tiriama vieno kintamojo dydžio priklausomybė nuo kitų kintamų dydžių). 3. Indukcija ir dedukcija (Indukcija kai nuo atskirų faktų pereinama prie bendresnių teiginių, taip apibrėžtuose reiškiniuose išskiriama, kas yra bendra. Dedukcija kai nuo bendrų teiginių einama prie atskirų, konkretesnių teiginių, priimamos įrodytos prielaidos iš kurių išvedami atskiri teiginiai). 4. Matematiniai metodai (jų pagalba atliekamos prognozės, vertina realią padėtį ekonomikoje). 5. Sisteminės analizės metodas (nagrinėja ekonomiką kaip sistemą). 6. Grafikų metodas.

Grafikų metodas – dabartinis ekonomikos mokslų metodas, padedantis supaprastinti tikrovę, lengvinantis duomenų integravimą bei analizę. Ekonomistai grafikus naudoja ir teorijų sukūrimui, ir paaiškinimui. Ekonomikoje dažnai pasitaiko tokios grafikų formos: atvirkštinė priklausomybė (x didėjant, y mažėja); tiesioginė priklausomybė (x didėjant, y didėja); priklausomybės nėra.

6. Poreikiai ekonomikos sistemoje. Ekonominiai interesai.

Poreikis (bendra prasme) – tai subjekto būklė, reikalaujanti išorinio papildymo, kad subjektas gyvuotų ir plėstųsi. Poreikis įgyja konkretų pavidalą tik kartu su objektu, į kurį jis yra orientuotas. Toks poreikis tampa veiklos motyvu. Poreikiai – tai būtinybė sukurti žmogui tokias gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų esamą ekonomikos išsivystymo lygį. Dar poreikiai gali būti apibūdinami kaip žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikšmės, vartojant darbu sukurtas prekes ar paslaugas.

Ekonominiai poreikiai: gamybiniai – susiję su gamybiniu vartojimu, asmeniniai – susiję tiesiogiai su asmeniniu vartojimu.

Ekonominiai interesai – tai didžiausios naudos pasiekimas mažiausia kaina, t.y. taupiai naudojant turimus išteklius, kitaip tariant, tai pastangos iš turimų išteklių gauti kuo daugiau naudos. Skirtingus interesus turi tiek gamintojai tiek vartotojai.

Gamintojų interesai – pelnas, gaminant prekes ir jas realizuojant bei maksimaliai tenkinant vartotojų poreikius.

Vartotojų interesai – įsigyti kuo kokybiškesnę prekę, už tai sumokant kuo mažesnę kainą.

7. Specializacija, mainai, pinigai.

Pagrindiniai ūkio tipai: 1. Natūrinis. Išskiriami tokie natūrinio ūkio bruožai: jis buvo labai artimas gamtai; absoliučiai vyravo žemės ūkio gamyba ir buvo naudojami tik žemė ir darbas; ūkio vienetai buvo universalūs (žmogus ar šeima turėjo pagaminti visas reikalingas gėrybes, be to, buvo gaminami ir vartojami produktai, kurie tenkino tik fiziologinius žmonių poreikius); mainų tarp ūkinių vienetų nebuvo, kiekvienas ūkis buvo universalus ar kiekvienas gamino sau. Natūrinis ūkis neefektyvus nes: prarandamas laikas; reikalauja, kad mainuose dalyvių norai sutaptų; iškyla nedalumo problema. 2. Rinkos. ?????

Specializacija – tai darbo pasidalijimo forma, kai asmuo ar firma sutelkia savo gamybos pastangas į vieną veiklos sritį arba ribotą jų skaičių. Specializacija didina darbo produktyvumą dėl trijų priežasčių: 1. kiekvienas žmogus dėl savo fizinių ir protinių sugebėjimų, visada gali atlikti vieną ar kitą darbą geriau nei kitas asmuo. 2. kiekvienas žmogus, visąlaik atliekantis tam tikrą darbą, didina meistriškumą, kvalifikaciją, o tai suteikia galimybes tobulinti gamybos procesą. 3. žmogus, pastoviai atliekantis tam tikrą darbą, nepraranda laiko pereidamas nuo vieno darbo prie kito.

Darbo pasidalijimą ir specializaciją lemia tai, kad skiriasi gamtinės sąlygos, išteklių kiekis, žmonių įgūdžiai ir dėl šių priežasčių susiformuoja absoliutus arba lyginamasis pranašumas gaminant vienas ar kitas prekes.

Absoliutus pranašumas reiškia, kad tam tikras gamintojas absoliučiai pranašesnis už kitus gamindamas kokį nors produktą (pagamina su mažesnėmis sąnaudomis).

Lyginamasis pranašumas reiškia, kad kiekvienas gamintojas norėdamas pasirinkti veiklos sritį turi atsižvelgti į alternatyviuosius kaštus ir jis pasirenka tokių produktų gamybą, kurių alternatyvieji kaštai mažiausi, lyginant su kitų gamintojų tos pačios prekės gamybos alternatyviaisiais kaštais.

8. Ekonomikos sistemos ir jų tikslai.

4 pagrindiniai ekonominių sistemų tipai: 1. Papročių (ekonominės problemos sprendžiamos, remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse). 2. Grynojo kapitalizavimo arba laisvosios rinkos (remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės institucijos ar kitos grupuotės visiškai nesikiša į ekonomiką. Grynojo kapitalizmo visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis užtikrintų normalų pelną.). 3. Komandinę(visi sprendimai dėl to ką,
ir kam gaminti priimami vyriausybės, t.y. valdžios. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Valdymui naudojamos centrinių valdymo institucijų komandos.). 4. Mišriąją (vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės.).

Pagrindiniai ekonominės politikos tikslai: 1. Žemas nedarbo lygis (aukštas žmonių užimtumas. Dėl nedarbo visuomenė praranda produkciją, kurią pagamintų bedarbiai.). 2. Kainų stabilumas (laikotarpis, per kurį nėra nei infliacijos, nei defliacijos ir piniginio vieneto perkamoji galia mažai kinta.). 3. Efektyvumas (siekimas gauti kuo daugiau naudos, kuo geriau panaudojant ribotus išteklius. Ekonominis efektyvumas reiškia visos ekonomikos pajėgumą kuo daugiau sukurti prekių ir paslaugų, turint ribotus išteklius.). 4. Teisingas pajamų paskirstymas. 5. Ekonomikos augimas (ekonominės veiklos rezultatų padidėjimas per tam tikrą laiką. Pakankamas ekonomikos augimo lygis užtikrina pajamų didėjimą ateityje.).

9. Gamyba- bet kuris išteklių naudojimo procesas, kai vieni produktai pakeičiami kitais, tai gamybos išteklių (gamtos, darbo,kapitalo ir kt.) sujungimas prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Ištekliai-visa,kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje.Gamybos procese apjungiamos šios gamybos veiksnių grupės(ekonominiai ištekliai): 1)Žemė-natūralus gamybos veiksnys,kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas(žemė,vandenys,iškasenos ir kt.) .Visi jie riboti,dauguma neatkuriami ar atkuriami sunkiai. Tačiau jų ribotumo raiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai 2)Darbas-žmogaus tikslinga veikla, sąmoninga veikla būdinga tik žmogui,kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja ir pritaiko savo poreikiams. Darbo jėga-žmogaus fizinių,psichinių,dvasinių ir moralinių savybių visuma,kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese,kurti ir gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos būtų galima apibūdinti taip-darbas yra darbo jėgos f-ja. Darbo jėga yra taip pat ribotas išteklius,ji pirmiausiai susijusi su paties žmogaus darbingumo amžiaus riba,darbingumo amžiaus gyventojų skaičiumi,jų išsilavinimo lygiu. 3)Kapitalas-pastatai, įrengimai ir kt. anksčiau pagamintos prekės,naudojamos kt.prekių gamyboje.Ekonomistams priimtina terminą,,kapitalas”vartoti galvojant apie realų kapitalą, o ne apie finansinį. Finansinis kapitalas reiškia tik finansines vertybes- akcijas,obligacijas, banko indėlius.4) Verslumas-žmogiškasis išteklius,tai verslininkas,kuris: a) organizuoja gamybą,sujungdamas gamybos veiksnius-žemę,darbą, ir kapitalą-prekių ir paslaugų kūrimui; b) priima verslo sprendimus,kokias prekes ir kaip gaminti; c) rizikuoja,žinodamas, kad tie sprendimai gali būti klaidingi d) taiko prekių gamyboje naujas technologijas ar verslo organizavimo formas.

Norėdamas realizuoti verslumo sugebėjimus asmuo turi gauti naujausią informaciją apie pasikeitimus ekonomikoje.Svarbiausi klausimai: ar vartotojai linktų pirkti gaminamas prekes,mokėti nustatytą kainą.

Ekonominė gėrybė- realios tikrovės objektas,tenkinantis žmonių arba visuomenės poreikius(žaliavos,vanduo,prekės ir t.t).Gėrybės gali būti laisvosios,bet jų yra labai mažai-saulės šviesa,lietus,vėjas. Jos tiesiogiai nėra ekonominės veiklos rezultatas ir objektas. Ekonominėms gėrybėms būdingi bruožai: 1) ribotumas;jų turimas kiekis nagali tenkinti visų poreikių,esant pertekliui jos būtų nevertingos ir nenaudingos 2)vertingumas 3)naudingumas 4)jos būtinai turi būti nuosavybės objektas 5)visada yra sąmoningos veiklos rezultatas ,jų gamyba reikalauja išlaidų 6)ekonominės gėrybos rinkoje turi tam tikrą kainą,nes turi paklausą.Gamybos plėtimo būdai: 1.Geriau išnaudojant gamybos išteklius(ekstensyvus augimas) 2. Didinant ekonomikos gebėjimą gaminti daugiau iš esamų išteklių(intensyvus augimas). Gamyba efektyvi, kai gamybos išlaidos yra minimalios. Todėl reikia nuolat analizuoti išlaidas, jų atsiradimo,padidėjimo priežastis, vengti gamybos nuostolių.

10.Ekonominės problemos-ką, kaip ir kam gaminti-kokias gėrybes ir kiek reikia pagaminti,kad būtų labiausiai patenkinti visuomenės poreikiai.Kiek išteklių ir kokiomis proporcijomis naudoti,kad pasiekti maksimalų produkcijos kiekį. Kaip paskirstyti pagamintus produktus visuomenės nariams,kad pasiekti šio paskirstymo efektyvumą,teisingumą. Galutinis tikslas-maksimalus visuomenės poreikių tenkinimas. Gamyba- prekių ir paslaugų kūrimas žmonių poreikiams tenkinti ,naudojant ribotus ekonominius išteklius. Esminis gamybos bruožas-jos technologija,t.y. būdai ar metodai,kuriais sukuriamos konkrečios prekės ar paslaugos.

Gamybos galimybių kreivė-naudojama,kad pavaizduoti retumo ir nepakankamumo problemą ir būtinybę rinktis. Ji rodo,kokią maksimalią gamybos apimtį galima pagaminti iš turimų išteklių ir su esama technologija.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2149 žodžiai iš 7136 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.