MILETO MOKYKLA
Ankstyvoji graikų civilizacija susijusi su Miletu. Šis miestas VI a. pr. m. e. tapo svarbiausiu kultūros ir prekybos centru. Miestas patyrė skaudžiausius persų smūgius, o 494 m. pr. m. e. persai jį sugriovė. Pasak vokiečių filosofo V. Vildenbando, ‘’tuo metu, kai visoje Europoje dar vyravo šiukštūs papročiai, čia jau pradedama suprasti gyvenimo grožį ir jo kilnius interesus’’, atsirado mokslo, filosofijos poreikis. Pirmosios graikų filosofinės mokyklos kūrėsi už etnografinės Graikijos ribų, būtent tarp Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje gyvenančių graikų emigrantų. Pirmųjų filosofinių mokyklų atsiradimas sutampa su graikų kultūros augimu, dvasinių poreikių didėjimu.
Susiformuoja dvi ankstyvosios Graikijos filosofinės mokyklos – jonėnų ir italikų; jos sudarė visos vėlesnės antikinės filosofijos pagrindą. Tai nebuvofilosofinės sistemos tikrąja ta žodžio prasme. Joms apibūdinti labiau tiktų terminas ‘’ikifilosofija’’. Jonėnais paprastai laikomi Jonijos jūros salose įsikūrusių Mažosios Azijos miestų bei Didžiosios Graikijos pirmieji mąstytojai, o italikais – Pietų Italijos ir netoli jos esančių salų graikų kolonistų mąstytojai. Šios kryptys buvo savitos, turėjo savo stilių. Jonėnai daugiau tyrinėjo empirinius faktus, pasaulio sandarą, italikai – mąstymo procesą. Pastarieji dažnai rėmėsi religiniais mitais, todėl jų filosofijai būdingas spekuliatyvumas.
Graikai svarstė, iš ko viskas susideda, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Sprendžiant šias problemas, formavosi nuo religijos nepriklausoma pasaulėžiūra. Babilono, Egipto žyniai laikė paslaptyje, o graikų mąstytojai jautė pareigą perduoti išmintį kitiems. Visose Rytų šalyse, pradedant Kinija, Indija ir baigiant Egiptu, visos problemos sukosi apie religiją (teigė arba neigė visas dogmas). Čia ir apčiuopiamas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų ankstyvosios civilizacijos.
MILETO MOKYKLA. Ryškiausi šios mokyklos atstovai yra Talis, Anaksimandras, Anaksimenas. Jie žinomi kaip pirmosios antikinės filosofijos mokyklos atstovai; ta mokykla buvo įsteigta Mileto miste, įsikūrusiame Mažosios Azijos vakarinėje pakrantėje. Jos pradininku laikomas Talis.
Talis daug keliavo. Lankydamasis kaimyniniuose kraštuose, daugiausia Finikijoje, jis domėjosi tų kraštų papročiais, žmonių poelgiais, mėgino suprasti jų esmę. Talio nuomone, žmogus privalo savo išvadas grįsti tvirtu žinojimu, o ne vien tikėjimu. Žmonių tarpusavio santykiai esą turi būti reguliuojami taip, kad vienas kitam trokštų gėrio. Graikai Talį vadino vienu iš septynių savo išminčių. Šio titulo jis nusipemlnė dėl to, kad iš anksto apskaičiavo būsimąjį Saulės užtemimą 585 m. pr. m. e. gegužės 28 d. ir tuo nustebino savo amžininkus. Svarbiausiu savo tikslu Talis laikė gamtos tyrinėjimą. Jį domino gamtos sandara, vidiniai ir išoriniai reiškinių ryšiai. Jo nuomone, filosofijos uždavinys – nustatyti, kas yra pasaulis, kokia buvo (jei buvo) pradžia. Talis darė prielaidą, kad viskas susideda iš vieningos medžiagos (vandens), todėl visa, kas egzistuoja, yra tarpusavyje susiję.
Šias filosofijos problemas gvildeno ir Anaksimandras (apie 610 – 546 m. pr. m. e.) – pirmojo mums žinomo graikų filosofinio traktato ‘’Apie gamtą’’ autorius. Kaip ir Talis, jis ieškojo pirminės medžiagos – archė, iš kurios sudaryti visi kūnai. Tačiau jo nepatenkino pirminės medžiagos tapatinimas su konkretybe (vandeniu). Jis manė, kad ta pirminė medžiaga yra apeironas (neapibrėžtumas), kuris suvokiamas pojūčiais. Apeironas nėra tolygus konkrečiai medžiagai, jis – tik visų medžiagų pradas (pirminė medžiaga). Anaksimandras tvirtinęs, jog apeirone glūdi kiekvieno atsiradimo ir išnykimo priežastis. Jis sako, kad būtent iš jo ‘’išsiskiria ir dangūs, ir apskritai visi begaliniai pasauliai’’. Jis įrodinėjo, kad ir išnykimas, ir prieš tai atsiradimas vyko nuo begalinių amžių, viskam nuolat sukantis ratu. Jis – amžinas. Tik laikantis tokio principo esą galima suvokti gamtoje vykstančius procesus. Filosofijos objektą Anaksimandras apibūdino kaip mokslą apie gamtą.
Panašaus požiūrio į gamtą laikėsi ir Anaksimenas (apie 585 – apie 525 m. pr. m. e.), tik jis pasauliopirmine medžiaga laikė orą, kuriam praretėjus esą atsiranda ugnis, o sutirštėjus – vėjas, debesys, vanduo, žemė, akmenys. Jis mėgino sistemingai paaiškinti gamtą, suvokti gamtos jėgų veikimo principus be antgamtinių jėgų įsikišimo. Visi procesai gamtoje esą vyksta natūraliu būdu.
Miletiečiai stebėjo reiškinius, kuriuos ir mes matome. Pavyzdžiui, jei per lietų pastatysime kubilą, į jį prilis. Ilgainiui vanduo išgaruos. Kubilo dugne liks smėlio. Anaksimenui tai – įrodymas, kad vanduo susidarė iš oro ir virto žeme (smėliu). Šis virtimas savaiminis, be kieno nors pagalbos iš šalies. Miletiečiai gamtos reiškinių priežasčių ieškojo pačioje gamtoje
Talis, Anaksimandras, Anaksimenas savo pažiūras grindė analigiškais principais, o išvadas darė remdamiesi gamtos stebėjimais. Pasaulis jiems objektyviai egzistuoja, pažinti jį – vadinasi, jį stebėti. Čia aiškiai apčiuopiame materialistinės pasaulėžiūros daigus.
TALIS
(Apie 625
– 547 m. pr. m. e.)
Talis – pirmasis istoriškai tikras senovės graikų filosofijos atstovas. Iš jam priskiriamų veikalų nė vieno nėra išlikusio, išskyrus 20 posakių. Apie Talio filosofines pažiūras daugiausia sužinome iš antikos autorių liudijimų.