Mineralai
5 (100%) 1 vote

Mineralai

Mineralas – tai gamtinis cheminių elementų junginys, susidaręs natūraliu būdu, be žmogaus pagalbos. Tas pats mineralas gamtoje gali būti įvairiausių pavidalų, nors iš esmės jis yra tų pačių cheminių elementų junginys. Mokslas, kuris tyrinėja mineralus, vadinamas mineralogija.

Žemės plutoje yra nevienodas kiekis įvairių medžiagų:vienoms tenka beveik pusė Žemės plutos, o kitoms – tik milijardinės jos dalys. 1889 metais amerikietis chemikas Klarkas sumanė apskaičiuoti vidutinę Žemės plutos sudėtį. Paaiškėjo, kad iš devyniasdešimt dviejų įvairių medžiagų , arba, kaip jas chemikai vadina, cheminių elementų , tik kai kurie yra dideliais kiekiais. Įdomu, kad daugiau kaip pusę mus supaančios gamtos sudaro dvejos dujos: deguonis ir vandenilis. Tik į trečią vietą pagal apimtį galime pastatyti elementą silicį, kuris su deguonimi udaro mineralą kvarcą. Bet ir silicio iš viso tėra tik 15 procentų, o tokie svarbūs, mūsų, gerai pažįstami metalai, kaip kalcis (klintyse), natris (jūrų vandenyje ir valgomojoje druskoje), geležis, sudaro vos vieną – du procentus.

MINRALAI KALNUOSE

Aplinkui mus viskas taip lėkšta ir nuobodu, akmenų visai mažai , daugiaiusiai vis molis, smėlis, o jeigu upių pakrantėse ir yra akmenų, tai jie labai jau vienodi ir neįdomūs!

Akmenų mums reikia važiuoti į kialnus, ten. Kur uolos ir akmenų nuobirynai, kur sraunūs upeliai teka akmenine vaga, o mėlyni ežerai spindi tarp skardžių ir uolynų.

Chibinai – daugiaiu kaip kilometro aukščio kalnai. Jie stūkso toli šiaurėje, už Poliarinio rato. Čia ir atšiauri gamta su Šiurpiais tarpekliais ir šimto metrų uakščio skardžiais; čia ir skaisti vidurnakčio saulė, kelis mėnesius iš eilės savo ilgais spinduliais apšviečianti aukštų kalnynų sniego laukus. Čia tamsią rudens naktį stebuklinga šiaurės pašvaistė rausvai violetine uždanga nušviečia poliarinį miškų, ežerų ir kalnų landšaftą. Pagaliau čia gausybė mokslinių problemų, viliojančios neįmintos didžiojo šiaurės granitinio skydo tolimos geologinės praeities mįslės. Pilkoje, nuobodžioje gamtoje, tarp samanomis ir pilkomis kerpėmis apaugusių uolų – visa gama rečiausių mineralų: kraujo spalvos arba vyšniniai eudialitai, kaip auksas žėrinčios lamprofilito plokštelės, ryškiai žali egirinai, violetiniai fluoritai, tamsiai raudoni, tarsi sukrešėjęs kraujas, neptunitai, auksiniai sfenai…

Sunku aprašyti tą nuostabų spalvų vaizdą, kuriuo gamta apdovanojo šį žemės kampelį.

Šių kalnų uolose vienai mokslininkų ekspedicijai netikėtai nusišypsojo laimė; akmenų nuobiryne ir pačiose uolose pamatė didelius raudonus kristalus; tai buvo vienas rečiausių mineralų, turintis reto metalo cirkonio, – eudialitas; štai greta jo dar niekur kitur nerasto blizgančio lamprofilito plokštelės, pagaliau šiaurėje dar visai negirdėtos žalsvojo apatito gyslos. Taip pat netoliese dar rasta nepaprastai turtinga gysla, labai reto mozandrito grupės mineralo.

MAGNETINIO KALNO RŪDYNUOSE

Lėtai nuo terasos ant terasos kylant mokslininkų ekspedicijai į Atačio kalną, į pagrindinę viršūnę, ir jau iš tolo pamatė metalu blizgančias garsiąsias Magnitnaja kalno kirtavietes. Čia gryna magnetinė geležies rūda išeina į pat žemės paviršių, todėl galima ją kasti atviruoju būdu. Ne veltui dar 1742 metais buvo aptikti pirmieji jos gabalai, bet prireikė beveik dviejų šimtų metų, kad šie pasakiški turtai pavirstų žaliava galingoms statyboms.

Netrukus mokslininkai įžengė į vien tik magnetito viešpatiją. Kai kur prie magnetinių nuolaužų kekėmis prilipę geležies rūdos gabalėliai ir dulkelės; prie kitų, labiau įmagnetintų gabalų galite pakabinti vinutes ir kitus smulkius metalinius daiktus.

Vien tik tankus plieno pilkumo magnetitas, akinantis, kartais su juodais kristalais, kartais susimaišęs su kitais tamsiais mineralais,- ir beveik nieko daugiau. Veltui mokslininkai ieškojo tų įvairiausių kristalų, kurie juos žavėjo garsiuosiuose Elbos salos geležies rūdynuose. Čia ištisai gryna rūda. Bet greitai apsipranta su magnetito monotoniškumu; kai kur susidomėję apžiūrinėja, kaip jis keičiasi, virsta labiau oksidavusia raudona geležies rūda, kai kur pamato mėlynus hematito tonus. Ryškūs visų spalvų moliai, vietomis tamsiai raudoni granito grūdai, žalias epidotas ir ryškus nontronitas pamažu atskleidžia jiems magnetinių masių susidarymo paslaptį.

Mokslininkams įsižiūrėjus dar atidžiau: tai šen, tai ten pamate auksu blizgančios suleidinės rūdos plokšteles; žalios mėlynės rodo vario pėdsakus; jų stebėjimus patvirtina palydovas, kuris sako, kad rūdoje yra fosforo ir sieros.

Pamažu pradedama suprasti, kaip išsilydžiusioje gelmių magmoje susidarė toji trijų šimtų dvidešimt penkių milijonų tonų masė, kaip ji įsiveržė į senąsias Uralo klintis ir, susimaišiusi su jomis, davė pradžią vienam žymiausių pasaulyje geležies rūdynų.

AKMENYS OLOSE

Kas gali būti nuostabesnio ir įdomesnio už olas? Siauras ir vingiuotas įėjimas, tamsu ir drėgna. Požeminės galerijos veda tolyn, šakojasi, tai netikėtai praplatėdamos iki ištisų salių , tai staigiai leisdamosi žemyn, tai nutrūkdamos ties bedugnėmis, tai pavirsdamos siaurais plyšiais.

Olų sienas dengia baltų, geltonų, raudonų mineralų nuosėdos; įmantrios jų
formos primena paslaptingas keistenybes, panašias tai į kažkokių sustingusių milžinų figūras, tai į didžiulų žvynuočių kaulus. Dažniausiai olų sienas būna išklojęs kalcio hidrokarbonatas – kalcitas, tas skaidrus arba peršviečiamas mineralas, kuris iš lėto ir pamažu nusėda iš prasisunkiančių vandens lašų. Lašas po lašo ritasi per lubas ir sienas, ir iš kiekvieno lašelio ant olos sienų pasilieka menkutė šio mineralo dalelytė.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 918 žodžiai iš 1780 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.