Mirties bausmė
5 (100%) 1 vote

Mirties bausmė

Mirties bausmė Lietuvoje yra panaikinta ir nevykdoma jau beveik keturiolika metų, tačiau diskusijos dėl šios bausmės netyla iki šių dienų. Tai sąlygoja senos mirties bausmės istorinės šaknys, prasta šalies kriminalinė situacija, žmogaus saugumo visuomenėje stoka ir kiti įvairūs jaunos valstybės formavimosi sunkumai. Todėl nenuostabu, kad apie mirties bausmės reikalingumą ar jos neveiksmingumą dažnai diskutuojama žiniasklaidoje ir ne tik joje.

Visų pirma norėčiau supažindinti su konkrečiu mirties bausmės apibrėžimu šiuolaikinėje teisėje. Anot Romualdo Drakšo, ją būtų galima apibrėžti taip: “mirties bausmė – tai bausmės rūšis, pasireiškianti prievartiniu gyvybė atėmimu nusikaltėliui, kuri gali būti paskirta tik teismo nuosprendžiu ir tik baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais” ( [1] psl. 24 ). Tokiu būdu valstybė siekia sulaikyti asmenis nuo nusikaltimo įvykdymo, o jeigu vis dėlto asmuo nusikalto – jį nubausti ir taip atimti galimybę daryti naujus nusikaltimus. Atrodytų, kad viskas yra labai paprasta ir aišku, tačiau pamirštamas pats svarbiausias ir pagrindinis bausmės tikslas – pataisyti nusikaltimą padariusį asmenį. Dėl šios priežasties ir kyla nemažai ginčų tarp retencionistų ( mirties bausmės šalininkų ) ir abolicionistų ( mirties bausmės priešininkų ). Abolicionistai teigia, kad mirties bausmė neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo, o jos taikymas tėra savotiško kraujo keršto atmaina. Ir iš tikrųjų, jei pažvelgtume į praeitį, senovės šalyse, tarkim, kad ir senovės Lietuvoje, kraujo keršto paprotys buvo labai paplitęs ir turėjo gilias šaknis. Dažnai nusikaltėlis, nuteistas mirtimi, būdavo patikimas aukos giminaičiams, kad šie įvykdytų kraujo teisingumą. Tokie teisingumo principai rėmėsi paprotine teise, kuri gana ilgai išlaikė savo įtaką. Kiek vėliau, atsiradus normalioms centralizuotoms valstybėms, kraujo kerštas ima pamažu nykti, o mirties bausmė įgyja kitą paskirtį – įbauginti ir atgrasinti asmenis nuo nusikaltimų darymo. Todėl ypač ima plisti žiaurios viešos egzekucijos, t.y. sudeginimas ant laužo, ketvirčiavimas, galvos nukirtimas, užmovimas ant kuolo, laužymas ratu, skandinimas, pakorimas ir t.t. Deja, nusikaltimų skaičius dėl to nė kiek nesumažėdavo, o viešai vykdomos egzekucijos dažnai tapdavo puiki pramoga visuomenei ir leisdavo jei išlieti susikaupusią įtampą ir emocijas. Kadangi viešos mirties bausmės nedavė norimų rezultatų, emocinio stresinio poveikio daugelyje šalių buvo atsisakyta ir jau XX amžiuje mirties bausmę imta vykdyti niekam nematant, dažniausiai naktį arba labai anksti ryte, kol žmonės miegodavo. Modernėjant laikams, mirties bausmės vykdymo priemonės tapo humaniškesnės ir neleisdavo aukai ilgai kankintis ( elektros kėdė, sušaudymas, nunuodijimas ). Be to, jos taikomos kur kas rečiau, tik už itin sunkius tyčinius nusikaltimus, kurie buvo iš anksto kruopščiai suplanuoti ir žiauriai įvykdyti.

Tačiau, pasak abolicionistų, net ir už tokius nusikaltimus negalima bausti mirtimi. Anot jų, žmogaus gyvybė yra aukščiausia vertybė, visų kitų vertybių pagrindas, o nužudymu nutraukiamas kitos asmenybės egzistavimas, padaroma neatitaisoma žala. Tokiam požiūriui pritaria ir šiuolaikinė katalikų bažnyčia. Viename iš katalikų bažnyčios pranešimų teigiama, kad: ”katalikų mokymas praeityje leido atimti gyvybę tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, savigynos ir mirties bausmės atvejais. Bet atsižvelgiant į tai, kad visuomenė vis labiau persmelkiama prievartos mokymas prieš gyvybės atėmimą sugriežtintas” ( [7] 8 – 9 eilutė ). Taip pat abolicionistai nuolat primena popiežiaus Jono Pauliaus II raginimus pažaboti mirties bausmės vykdymą, nes tai griauna žmogiškosios gyvybės šventumą ir nepadeda efektyviai kovoti su nusikalstamumu. Pavyzdžiai rodo, kad mirties nuosprendis nėra veiksminga prevencijos priemonė. Pavyzdžiui, Kanadoje 1976 metais panaikinus mirties bausmę, žmogžudysčių skaičius sumažėjo. Panašiai nutiko Skandinavijos šalyse, Austrijoje ir kitur. Taip pat nėra įrodymų, kad mirties bausmės nuosprendžio bijotų samdomi žudikai ar juo labiau teroristai, kurie iš anksto suplanuoja kruvinus išpuolius ir būna pasiryžę mirti dėl savo siekių. Mirties bausmės įvykdymas dažnai uždeda kankinio aureolę ir išprovokuoja dar žiauresnius teroristinių grupuočių atsakomuosius smūgius. Taip pat atlikti tyrimai rodo, kad daugelis žudikų būdami liguisto susijaudinimo būklėje negali blaiviai mąstyti, taigi tokiems žmonėms prevencijos priemonės nedaro jokio poveikio. Todėl, pasak Bažnyčios, geresnė bausmė būtų įkalinimas iki gyvos galvos. Tokiu būdu būtų išsaugota gyvybė ir būtų sudaryta galimybė nusikaltėliui pasitaisyti, suprasti savo poelgio neteisingumą. Tačiau, atsakydami į šiuos Bažnyčios teiginius, mirties bausmės šalininkai dažnai primena Šventajame Rašte parašytus žodžius: “akis už akį, dantis už dantį” ( Kun. 24, 20 ). Atsakydama į tai bažnyčia teigia, kad tai yra tiesiog Dievo prašymas, raginantis žmones neatsilyginti už patirtą skriaudą didesne ir cituojama kita eilutė iš Biblijos: “Nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą atsuk jam ir kitą” ( Mt. 5, 38 – 40
). Tokia savotiška biblijinė priešprieša nuolat kursto abolicionistų ir retencionistų diskusijas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 832 žodžiai iš 2670 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.