Mirties bausmė
5 (100%) 1 vote

Mirties bausmė

1121

Mirties bausmė Lietuvoje yra panaikinta ir nevykdoma jau beveik keturiolika metų, tačiau diskusijos dėl šios bausmės netyla iki šių dienų. Tai sąlygoja senos mirties bausmės istorinės šaknys, prasta šalies kriminalinė situacija, žmogaus saugumo visuomenėje stoka ir kiti įvairūs jaunos valstybės formavimosi sunkumai. Todėl nenuostabu, kad apie mirties bausmės reikalingumą ar jos neveiksmingumą dažnai diskutuojama žiniasklaidoje ir ne tik joje.

Visų pirma norėčiau supažindinti su konkrečiu mirties bausmės apibrėžimu šiuolaikinėje teisėje. Anot Romualdo Drakšo, ją būtų galima apibrėžti taip: “mirties bausmė – tai bausmės rūšis, pasireiškianti prievartiniu gyvybė atėmimu nusikaltėliui, kuri gali būti paskirta tik teismo nuosprendžiu ir tik baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais” ( [1] psl. 24 ). Tokiu būdu valstybė siekia sulaikyti asmenis nuo nusikaltimo įvykdymo, o jeigu vis dėlto asmuo nusikalto – jį nubausti ir taip atimti galimybę daryti naujus nusikaltimus. Atrodytų, kad viskas yra labai paprasta ir aišku, tačiau pamirštamas pats svarbiausias ir pagrindinis bausmės tikslas – pataisyti nusikaltimą padariusį asmenį. Dėl šios priežasties ir kyla nemažai ginčų tarp retencionistų ( mirties bausmės šalininkų ) ir abolicionistų ( mirties bausmės priešininkų ). Abolicionistai teigia, kad mirties bausmė neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo, o jos taikymas tėra savotiško kraujo keršto atmaina. Ir iš tikrųjų, jei pažvelgtume į praeitį, senovės šalyse, tarkim, kad ir senovės Lietuvoje, kraujo keršto paprotys buvo labai paplitęs ir turėjo gilias šaknis. Dažnai nusikaltėlis, nuteistas mirtimi, būdavo patikimas aukos giminaičiams, kad šie įvykdytų kraujo teisingumą. Tokie teisingumo principai rėmėsi paprotine teise, kuri gana ilgai išlaikė savo įtaką. Kiek vėliau, atsiradus normalioms centralizuotoms valstybėms, kraujo kerštas ima pamažu nykti, o mirties bausmė įgyja kitą paskirtį – įbauginti ir atgrasinti asmenis nuo nusikaltimų darymo. Todėl ypač ima plisti žiaurios viešos egzekucijos, t.y. sudeginimas ant laužo, ketvirčiavimas, galvos nukirtimas, užmovimas ant kuolo, laužymas ratu, skandinimas, pakorimas ir t.t. Deja, nusikaltimų skaičius dėl to nė kiek nesumažėdavo, o viešai vykdomos egzekucijos dažnai tapdavo puiki pramoga visuomenei ir leisdavo jei išlieti susikaupusią įtampą ir emocijas. Kadangi viešos mirties bausmės nedavė norimų rezultatų, emocinio stresinio poveikio daugelyje šalių buvo atsisakyta ir jau XX amžiuje mirties bausmę imta vykdyti niekam nematant, dažniausiai naktį arba labai anksti ryte, kol žmonės miegodavo. Modernėjant laikams, mirties bausmės vykdymo priemonės tapo humaniškesnės ir neleisdavo aukai ilgai kankintis ( elektros kėdė, sušaudymas, nunuodijimas ). Be to, jos taikomos kur kas rečiau, tik už itin sunkius tyčinius nusikaltimus, kurie buvo iš anksto kruopščiai suplanuoti ir žiauriai įvykdyti.

Tačiau, pasak abolicionistų, net ir už tokius nusikaltimus negalima bausti mirtimi. Anot jų, žmogaus gyvybė yra aukščiausia vertybė, visų kitų vertybių pagrindas, o nužudymu nutraukiamas kitos asmenybės egzistavimas, padaroma neatitaisoma žala. Tokiam požiūriui pritaria ir šiuolaikinė katalikų bažnyčia. Viename iš katalikų bažnyčios pranešimų teigiama, kad: ”katalikų mokymas praeityje leido atimti gyvybę tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, savigynos ir mirties bausmės atvejais. Bet atsižvelgiant į tai, kad visuomenė vis labiau persmelkiama prievartos mokymas prieš gyvybės atėmimą sugriežtintas” ( [7] 8 – 9 eilutė ). Taip pat abolicionistai nuolat primena popiežiaus Jono Pauliaus II raginimus pažaboti mirties bausmės vykdymą, nes tai griauna žmogiškosios gyvybės šventumą ir nepadeda efektyviai kovoti su nusikalstamumu. Pavyzdžiai rodo, kad mirties nuosprendis nėra veiksminga prevencijos priemonė. Pavyzdžiui, Kanadoje 1976 metais panaikinus mirties bausmę, žmogžudysčių skaičius sumažėjo. Panašiai nutiko Skandinavijos šalyse, Austrijoje ir kitur. Taip pat nėra įrodymų, kad mirties bausmės nuosprendžio bijotų samdomi žudikai ar juo labiau teroristai, kurie iš anksto suplanuoja kruvinus išpuolius ir būna pasiryžę mirti dėl savo siekių. Mirties bausmės įvykdymas dažnai uždeda kankinio aureolę ir išprovokuoja dar žiauresnius teroristinių grupuočių atsakomuosius smūgius. Taip pat atlikti tyrimai rodo, kad daugelis žudikų būdami liguisto susijaudinimo būklėje negali blaiviai mąstyti, taigi tokiems žmonėms prevencijos priemonės nedaro jokio poveikio. Todėl, pasak Bažnyčios, geresnė bausmė būtų įkalinimas iki gyvos galvos. Tokiu būdu būtų išsaugota gyvybė ir būtų sudaryta galimybė nusikaltėliui pasitaisyti, suprasti savo poelgio neteisingumą. Tačiau, atsakydami į šiuos Bažnyčios teiginius, mirties bausmės šalininkai dažnai primena Šventajame Rašte parašytus žodžius: “akis už akį, dantis už dantį” ( Kun. 24, 20 ). Atsakydama į tai bažnyčia teigia, kad tai yra tiesiog Dievo prašymas, raginantis žmones neatsilyginti už patirtą skriaudą didesne ir cituojama kita eilutė iš Biblijos: “Nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą atsuk jam ir kitą” ( Mt. 5, 38 – 40
). Tokia savotiška biblijinė priešprieša nuolat kursto abolicionistų ir retencionistų diskusijas.

Abolicionistai teigia, kad mirties bausmės taikymas pažeidžia Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos penktą straipsnį: “Niekas negali būti kankinamas arba žiauriai nežmoniškai su juo elgiamasi ar jis baudžiamas”. Taigi, pasak abolicionistų, visos JTO narės turėtų laikytis šios deklaracijos ir gerbti žmogaus gyvybę, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje taip tikrai nėra. Pasak Romualdo Drakšo, pasaulio valstybes pagal mirties bausmės taikymą būtų galima suskirstyti į keturias grupes:

 Pirmoji valstybių grupė

Tai valstybės, kuriose mirties bausmė taikoma itin dažnai ir už daugelį įvairių nusikaltimų ( Kinija, Iranas, Kongas, Etiopija ir t.t.).

 Antroji valstybių grupė

Šią grupę sudaro šalys, kuriose mirties bausmė numatyta tik už labai sunkius

nusikaltimus ( Argentina, Brazilija, Rusija… ).

 Trečioji valstybių grupė

Šios grupės valstybėse mirties bausmė numatyta įstatymuose, tačiau ji nėra

taikoma ( Gvatemala… ).

 Ketvirtoji valstybių grupė

Jai priklauso valstybės, kuriose mirties bausmė yra panaikinta ir netaikoma

( Austrija, Vokietija, Suomija, Švedija ir t.t. ).

Aptariant pirmąją valstybių grupę, išskiriama Kinija, kuri nors ir labai sparčiai vystosi, ir ekonomika joje auga neregėtais tempais, tačiau mirties bausmės atžvilgiu ji primena viduramžius. Šioje šalyje mirties bausmė taikoma net ir už tokius gana “smulkmeniškus” nusikaltimus, kaip vagystė, kontrabanda, sukčiavimas, laisvamanystė. Kinijos teismai dažnai neatitinka tarptautinių teisės normų ir reikalavimų. Mirties nuosprendis taikomas bet kokio amžiaus ir lyties žmogui, o egzekucijos dažnai “atsitiktinai” vykdomos viešai. Tačiau toks “kiniškas teisingumas” nesusilaukia platesnio pasipriešinimo, kadangi žmonės jau yra įpratę prie tokios sistemos ir sunkiai įsivaizduoja jos pokyčius.

Antrosios grupės valstybės yra kur kas humaniškesnės ir jose mirties bausmės nuosprendis skelbiamas tik už ypač sunkius nusikaltimus, kurias kėsinamasi į kito žmogaus gyvybę. Taip pat nustatyta, kad mirtimi nebaudžiamos moterys ir nepilnamečiai. Be to, mirties bausmė taikoma gana retai ir yra galimybių ją visiškai panaikinti. Kaip jau minėjau anksčiau, šiai grupei galime priskirti Rusiją, nes joje jau kuris laikas mirties bausmė niekam nebuvo įvykdyta, tačiau žinant Rusijos politiką prieš terorizmą, kalbėti apie galimą mirties bausmės panaikinimą būtų pernelyg anksti.

Trečiosios grupės šalys, nors ir formaliai turi teisę vykdyti mirties bausmę, tačiau jos netaiko. Čia būtų galima pažvelgti į mūsų kaimynę Lenkiją, prieš jai galutinai panaikinat mirties bausmę. Tuo metu, jos niekas kaip nusikaltėlių įbauginimo priemonės nenaudojo, nors įstatymuose ji ir buvo numatyta. kol galiausiai jos buvo visiškai atsisakyta.

Na, o ketvirtoje valstybių grupėje mirties bausmė yra uždrausta. Tokiose šalyse kaip Vokietija aukščiausia bausmė, skiriama nusikaltėliui, yra kalėjimas iki gyvos galvos, nors kiek vėliau ji gali būti pakeista terminuotu laisvės atėmimu. Tuo tarpu Suomijoje maksimalus laisvės atėmimo terminas yra vos 11 metų, o laisvės atėmimas iki gyvos galvos net nenumatytas. Įdomu tai, kad nusikalstamumas šioje šalyje yra itin mažas. Be to, nusikaltimą padariusiems asmenims suteikiama siekiama, kad į visuomenė buvęs nusikaltėlis sugrįžtų pasitaisęs ir būtų pasirengęs vėl joje adaptuotis.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1350 žodžiai iš 2670 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.