Mus, gyvuosius, nuo jų, buvusių čia, kolei kas skiria riba – mirtis. Tačiau ji ir jungia, traukia link savęs. Sunku susitaikyti su ta mintimi, suvokti tai, kad viskas kinta ir vienąsyk baigiasi. Amžino pastovumo nėra. Na, nebent mirtis, bet nežinau apie ją iš tikrųjų nieko. Galiu šnekėti tik apie gyvenimą ir apie gyvuosius. Atrodytų, jog šiuolaikinis žmogus savo širdyje nejaučia, nesuvokia mirties. „Techniškai mes suvokiame, jog galime mirti, ir apdraudžiame gyvybę, kad apsaugotume saviškius nuo vargo. Tačiau iš tikrųjų širdies gelmėse jaučiamės esą nemirtingi“ (Ph. Aries „Mirties supratimas vakarų kultūros istorijoje“). Tik kartais, kai radikaliai pasikeičia gyvenimas, pajunti jo LAIKINUMĄ. Tą tikrąjį. Supranti, jog laukia dar vienas slenkstis – „mano“ mirtis. Tokia reali. Tačiau kodėl taip sunku ją suvokti? Kodėl nejunti savo mirtingumo, kodėl kiti artimieji neatrodo mirtingi, o mintis apie jų galimą ir tikrą laikinumą atrodo gąsdinanti, todėl varoma šalin? Netgi kai tikima pomirtiniu gyvenimu. Mirtis įgavo dramatišką ir labiau įtemptą pavidalą. „…asmeniškesnis ir intymesnis mirties jausmas, „mano“ mirties jausmas pasireiškę nepaprastu prisirišimu prie gyvenimo, be to – kančių pralaimėjimo ir drauge mirtingumo suvokimu: aistra būti, nerimu, kad nepakankamai busi“ (ten pat). šiuolaikines civilizacijos ˛žmogus lengvai sutinka melo pasauli, teatrą, kūrybą ir lengvai patiki jais, bet tikėti mirtimi, natūraliausiu ir tikriausiu dalyku, yra baugu ir sunku. Mirties instinkto mums gamta nedavė? Tik instinktą gyventi? O juk iš pradžių mirtis buvo sutinkama lyg su pasyviu nuolankumu, tikint Lemtimi, kuriai nebuvo įprasta priešintis: „Mirtis – tai savo Lemties atpažinimas, kai kiekvienas suvokia, kad jo asmenybe, aišku, nėra sunaikinta, bet užmigusi – requies. (…) Toks požiūris i mirti išreiškia susitaikymą su Lemtimi ir abejingumą pernelyg įvairioms ir savitoms asmenybes formoms“ (ten pat). Sugebėjimas ramiai numirti ir sutikti artimųjų mirti – toks buvo mirties instinktas. Mūsų laiku racionalusis žmogus ji praranda, bet gyvenimas dėl to netampa begalinis, todėl susidūrimas su mirtimi atrodo vis tragiškesnis.
Toks mirties suvokimas dominuoja visame XXa. pabaigos šiuolaikines civilizacijos pasaulyje. Tačiau kokie stereotipai gali glūdėti lietuviu pasąmonėje? Remiantis archeologija ir mitologija, galima teigti, jog pirmiausia mirusiųjų bijota: jie laidoti suriesti, apmėtomi akmenimis, matyt, baimintasi jų sugrįžimo. Tačiau, žvelgiant iš kitos puses, tuo metu vyravęs matriarchatas, todėl toki laidojimą galėjo laikyti žmogaus gražinimu i Didžiosios Deives įsčias, kuriose viskas yra nebūtybiška.
Vėliau mirusieji gerbti ir deginti. Stipriai tikėta pomirtiniu gyvenimu, našlės neverčiamos žudydavosi po vyru mirties, vildamosios aname pasaulyje su jais susitikti. Tarnų pasiaukojimas po šeimininkų mirties ir drabužių, asmeniniu daiktų bei gyvūnų laidojimas kartu su mirusiuoju taip pat rodo stiprų, neabejotina tikėjimą gyvenimu po mirties.
Ko gero, iki XXa. buvo išlikęs namu kultas – mirusieji alia mūsų. Vėlės vaiinamos venčių metu, jaučiamas jų buvimas. Pomirtinio gyvenimo vieta ne po žeme, o tam tikrose žemės vietose arba iek tiek aukčiau žemės: kalneliuose, medžių virūnėse, mikuose. Europos kultūra jaučiama dar ne visur, mirties dar ne visada bijoma, tačiau ilgainiui vakarietika pasaulio samprata įtakoja lietuviką. Mirtis tampa nenusakoma nežinomybe, riba, skiriančia mus čia nuo jų, buvusiu, ten.
II. MIRTIES ŽENKLAI VYTAUTO MACERNIO POEZIJOJE
Jauni mire poetai mums atrodytu tarsi arciausiai mirties, arciausiai jos suvokimo, nors nebutinai mirtis – ju kurybos dominante. Ji – lyg iu poetu gyvenimo kulminacija, todel taip traukia suprasti, pa?inti ju po?iuri, santyki su mirtimi. Noreciau iuo aspektu pa?velgti i anksti mirusio lietuviu poezijos klasiko Vytauto Macernio kuryba, kuri galbut lietuviu klasiku padare pati mirtis. Jo poezijos pasaulyje gana daug archajiku detaliu, senosios baltu irelesnes lietuviu kulturos ?enklu. Tarsi matriarchato ?yme – pagarbus santykis su ?eme – Deive motina:
Aplink bekrate tamsuma…
Taip gera vieniam nakty,-
Po koju ?eme mylima
Ir visa taip arti, arti… („Einu, sustoju…“)
Eileracio lyrinis subjektas, jausdamas realios ?emes artuma, alia junta ta visuma, esancia ?emes iciose. Galbut i tos pacios kulturos erdves atklysta ir nakties vaizdiniai – nakties kultas:
Vidunakti da?nai
A pabundu,
Kada keistai
Visuos namuos tylu,
Ir a nebe?inau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim
Isprest gyvybes ir mirties lygtis
Su begale ne?inomuju. („Vidunakti da?nai…“)
Pirmineje mitineje sampratoje Naktis buvo vertinama labiau negu Diena. Naktis duoda prad?ia Dienai, lygiai taip pat, kaip ir ?eme – Dangui. Senosios visuomenes apeigos budavo atliekamos naktimis, laikas irgi skaiciuojamas naktimis, o ne dienomis. V.Macernio eileraciu ?mogaus vidiniai konfliktai kyla da?niausiai naktimis, prabudus, jauciant situacijos ventuma ir netradicikuma. Naktis ikvepia ?mogu, pasaulis atrodo realesnis negu diena:
Sed?iu lange. Rugsejo naktis. Pilnatis.
Ir velnus kaip vestuvinis nuometas
Lengvas rukas vir pievu. („Rugsejo naktis“)
Be to, dar yra eileraciu, kuriuose naktis atsiskleid?ia
tradicinemis savo reikmemis – am?inybe, mirtimi:
Ir atsisveikines mostu tik su sveciais,
Palikes ?iburius toliau ju ventei degti,
Ieisiu vienias i am?inaja nakti. („Praeinanciam pasauly…“)
iuo atveju naktis suprantama kaip tamsa – ne?inomybe, tai, kas bus po mirties. Dar vienas V.Macernio poezijoje archajikas ?enklas – mirusiu gri?imas, buvimas alia visikai ju nesibaiminant, priimant ir bendraujant su jais:
Kiekviena vakara i kapinyno seno
Senoliai gri?e mano kambary suseda
Aplink mane placiu ir taisyklingu ?iedu
Ir ima tarp saves ivertint darbus mano:
Jeigu atranda kartais esanti vertu kuri,
A stoviu ir d?iaugsmu liepsnoju ?iedo vidury. („U? lango…“)
Eileracio lyriniam subjektui yra svarbi praeities ?moniu nuomone, jo darbu ivertinimas. Greta „gyvena“ ir mirusioji mylima senole, atklystanti retsykiais i soda:
Ten sodo vidury, po didele pureta obelim, matau, senole sedi (…)
A prieinu arciau. Jinai atsisuka ir pakelia akis:
„Tai tu, sunel, gri?ai namolei?!
Prieik arciau ir sesk alia…
Kiek a dienu pralaukiau cia, i kelia ?velgdama, taves!“ („etoji vizija“)
Bendravimas su mirusiuoju ?mogum neatrodo nepaprastas ar bauginantis – tai tik velnus prisilietimas prie pasaulio, kuris egzistuoja tuo paciu metu alia realaus. Galbut jis net tikresnis u? realuji („gri?ai namolei“)? Galima netgi parayti laika mirusiam draugui (eil. „Laikas mirusiam draugui“) arba pasiguosti senolei. Kaip iu minciu paaikinimas – eilutes i eileraciu ciklo „Songs of Myself“:
A pasauly neturiu jau mylimu
Mire jie yra, mane cia ?emeje myleje,
Tai kodel nykiais ir neviltingais vakarais man
nesiaukt prisiminimuose i tuos, kurie kadais mane mylejo?
Lyrinis subjektas jauciasi apleistas, visi jo myleti ?mones mire, todel ju buvimo alia jutimas yra tarsi paguoda, nuraminimas.
Vis delto V.Macernio eileraciuose greta archajiku mirties ?enklu randasi ir XXa. europietiku, labiau pesimistiku, kai atrodo, jog nera pomirtinio gyvenimo: visa, ka mes turime, yra cia, ?emeje, ir tik cia galime iam?inti save:
Raudokit, kapo akmenys, ir verkit, mirusieji,
Raudokit vidury nakties,
Pro jus vis eis visi kaip eje
Ir jusu verksmo negirdes.
Jei jus neturite darbu dalies ventos,
Prakeiktos jusu dulkes ?emes viduriuos. („Kapuose“)
Am?inybe suprantama kaip kitu gyvu ?moniu prisiminimas, todel reikia stengtis ilikti ju atmintyje. Kaip viena i galimybiu BUTI yra KURYBA:
?inau, kad vakar mintys niekad nebegri
Ir mires jausmas antra karta nepabus,
Todel ir skubinu, kad ?ody praeitis
Surastu rimu kry?iais ?enklintus kapus. („Man neramu…“)
?mogus ilieka prisiminimo deka, taciau yra sunaikinamas kaip asmenybe:
Viskas pasauly viena karta baigias.
Kartu neam?inas ir tu – ?mogus. („Rudens ?od?iai“)
Visikos nebuties baime skatina prisiriima prie realaus gyvenimo, atsiranda noras itempti ji iki begalybes, kad butent i egzistencijos forma taptu am?inybe:
Gyvenimas – tai geid?iamas apsigavimas!
O kaip noreciau padaryti ji bekrati
Ir juo keliaut kaip am?inasis piligrimas,
Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti. („Gyvenimas…“)
Racionalusis iuolaikinis ?mogus pilnas nerimo ir ne?inios. Nesant tvirto religinio pagrindo, ikyla daug abejoniu ir klausimu, i kuriuos rasti atsakymu protu beveik neimanoma:
Igyvenimai laas po lao
Ardo sielos trapiasias lytis
Ir vel kuria naujas, bet, sakyk, prie kurios
Tavo a am?inai apsistos? (,,Visa tai…“)
Galima salygikai teigti, kad Vytauto Macernio kuryboje susitinka du pasauliai: senasis, archajinis, ir naujasis, europietikas, lyrinis subjektas blakosi tarp ju: viename eileratyje dominuoja vienas, kitame- kitas. Galima tik speti, kad senieji vaizdiniai atklysta i pasamones klodu, o naujoji europietikoji samprata formavosi vakaru kulturos, ypac literaturos, itakoje.
Tai butu lyg mirties temos atskaitos takai- pradinis ?enklas, i kuri atsireme bandysime eiti i ma?iau ?inomu ir oficialiai apeinamu poetu kuryba V.Macrni MIRTIS pakylejo, suteike jo kurybai gilesni, mistikesni skambejima arba bent ypatingesni – atidesni, pagarbesni – perskaityma. Reikmingai skaitomos V.Macernio eiles V.Kubiliaus, V.Daujotytes, T.Sakalausko ir kitu literaturologu darbuose. Yra dar jo poezijoje misliu, kurias galbut bandysime iminti mes, eiliniai skaitytojai. ioje darbo dalyje band?iau ikelti tik kai kurias asociacijas, kilusias man skaitant V.Macernio poezija kulturologiniame mirties sampratos kontekste.
Dabar bandysiu ?engti ?ingsni link kitu – irgi ankstyvos mirties ?enklu pa?ymetu – tai A.Ambraso ir R.Moseno. Kokiomis prasmemis versis ju eiles? Skaitysiu letai – ne, ne vien apie mirti, bet ir apie buvusi arba sugalvota gyvenima, palikta ?od?iu eilutese.
III. ARVYDO AMBRASO POEZIJOS PRASMIU LAUKAS
1. Asmenybes konturai.
?iniu apie Arvydo Ambraso gyvenima nera daug: poetas gime 1947m. lapkricio 3d. Vilniuje, baige S.Neries vidurine mokykla, 1965m. istojo i Dailes instituta studijuoti tapybos; 1970m. paskutiniame kurse, ruodamas diplomini darba, A.Ambrasas mire. Yra likes po mirties sudarytas vienas eileraciu rinkinys „?eme, nepalik musu“, kuriame yra keturiasdeimt keturi gana skirtingos tematikos eileraciai, atskleid?iantys gana vientisa pasauli, kurio atradimo lauke tikesimes surasti ir suprasti anksti mirusi menininka A.Ambrasa.
2. Eileraciu „a“ ir kiti ?mones.
A.Ambraso eiliu
centras tradicinis – tai ?mogus – da?niausiai „a“, kuri lengviausia pa?inti ir suprasti i bendravimo, santykiu su kitais eileracio lyrinio vyksmo dalyviais. Lyrinis „a“ nera u?sidares nuo pasaulio, nors, atrodytu, kartais vienias ir liudnas, i?eistas, jis siekia dalintis su kitais viskuo, ka turi:
uliniu svirtys vis girg?da, girg?da.
Jei nori, prisemsiu tau sklidina kibira
alto vandens.
?vaig?d?iu ir svajoniu, jei nori,
Primetysiu i pati dugna.
A tau galiu ir ypsena padovanoti,
Ir lauku rudeniniu melancholija,
Ir isiskirimu ilgesi,
Ir meiles liepsninga ?vilgsni. („uliniu svirtys…“)
Atrodytu, jog niekas nera tiek svarbu, kiek kiti ?mones, ju dvasios pilnatve. Netgi kuryba, kuria labai vertina dauguma poetu, nustelbia paprastas ?mogus:
…Ir ieina tyledami ?mones, svetimi, nepa?istami,
Su savo slaptom mintim,
Suseda aplink motina ugni
Lyg apie venciu stala:
I leto garuoja nuo ju apmaudas,
Pyktis, nepasitikejimas.
Nereikia nei duonos, nei druskos, nei vaiiu-
U?tenka ugnies poezijos.
Kai nebeliks malku,
Sukurensim mano visus eileracius,
Kad degtu ugnis iki ryto,
Degancia irdi paliksiu,
Kad ildytu ji ir viestu,
Kad nepa?istami ?mones
Kartu klausytus kartu liepsnos ?od?iu
Ir kad ilgai neieitu. („Isiklausyk…“)
Svarbiausia, kad ?mones butu kartu, kad ju neigiamos emocijos igaruotu bent sekundelei, vietoje ju atsirastu supratimas ir galbut meile (iluma). Lyrinis subjektas myli ?mones, vardan ju nepagailetu saves, net daugiau – kurybos. Kartais atrodo, jog kitu pasaulio pilnatve yra gyvenimo prasme, „a“ u?mirtamas ir tiesiog altruistikai padalinamas kitiems:
Baltai melynu lau
Itikau
Ant alto grindinio
Tik tam,
Kad galeciau pagirdyti
Meiles itrokusius akmenis,
Pirma ir paskutini karta
Gyvenime pamatyti
Auktus ir pilnus namus,
Sudrekint ka?kieno
Pavargusias akis, lupas, plaukus,
Po to susigerti i ?eme
Ir am?iams pradingti („Baltai melynu lau…“)
Tai tiesiog idealistika, maksimalistika lyrinio subjekto pozicija, taciau sunku abejoti jo ?od?iu nuoirdumu. A.Ambraso eilese nesigirdi melo ir beveik visikai nera jokios kaukes. Busenos bei jausmai ireikiami nuoird?iai, atsiveriama labai emocionaliai – tiesiog irekiant, re?iant visas nuoskaudas tiesiai i akis:
A negirtas!
Bent taip neatrodo…
Tik lietpalcio nepakeliu
Balto. O gaila.
Rupu?es! Gaila – sakau!
Gaila – sakau!
Gaila – sakau!
Gaila – sakau!!!
-Negirdi… („A ieinu“)
iame eileratyje atrandame kitoki santyki su ?monemis – lyrinis subjektas pavarges, iskaudintas, vienias, neigirstas. Jis bando teisintis prie kitus, kol vis delto isprusta nevilties ?od?iai, net kaltinimas, kad likai niekieno neigirstas. Eileraciu „a“ da?nai yra vienias, savame liudesyje besiguod?iantis tik iliuzijomis:
Iliuzija nesudu?k nepranyk
Kaip muilo burbulas
Vaivoryktes spalvom
A taves laukiu
Bet kita syki
Tu nebegrii… („Ne, neieik…“)
Vienatve tokia aiki, jog net susikurtoji savotika meiles iliuzija gali tuojau pat dingti ir nebegri?ti. Nebera u?uovejos tikroveje, meld?iama svajones pasilikti, nors suvokiant, kad tai tera iliuzija – vienintele, todel tokia brangi. Vis delto daugiausia A.Ambraso eiliu vyrauja tamsios nuotaikos, nykuma („ant kranto nyku ir tucia“, „vis vien nyku“, „tai alta ir nyku“), liudesys. Nuotaika iek tiek pasikeicia, kai kalbama apie meile:
Nesibarkim, nereikia –
Savo irdy paiekokim vasaros.
(…)
Prispausiu pirtus prie lupu
Ir tavo ?od?ius surinksiu
I dideli irdies kori. („Nesibarkim…“)
Nusiraminama, liudesys u?mirtamas, visa atrodo gra?u ir gera. Vasara tarsi ikvepia lyrini subjekta, leid?ia jam atsikvepti ir myleti. Eileratyje „Himnas meilei“ vasara dovanoja ?aisminguma, laisve:
Vasara, vasara
Saule idegusi
Alyvu vakaras
Meile patrakusi
Skrieja tik dienos
Vasara, vasara
Dingsim lig ryto
Gri?ulo Ratuose
Siausim ten duksim…
Mylimieji elsta ?vaig?dese: kai myli, atrodo, jiems viskas imanoma. Meile jau nebe tokia rami kaip prie tai buvusiame eileratyje: „meile patrakusi“, leid?ianti u?simirti, nesibaigianti, besitesianti diena po dienos. Tarp mylimuju nera jokio prieikumo, jie jauciasi vieni visame pasaulyje. Taciau vasara baigiasi, meilei, taip glaud?iai susijusiai su ja, taip pat arteja baigties riba:
Jau baigiasi vasara
Nori nenori teks isiskirti
Su tavim
Su gelem
Nes lapai jau gelsta
Ir ?vaig?des jau byra
Kieneje traukinio bilietas
Na lik sveika
Traukinys pajudejo
Raysi?
Ne?inau
Pro ali mekteli tarsi bruknys