Mirties samprata

Mus, gyvuosius, nuo jų, buvusių čia, kolei kas skiria riba – mirtis. Tačiau ji ir jungia, traukia link savęs. Sunku susitaikyti su ta mintimi, suvokti tai, kad viskas kinta ir vienąsyk baigiasi. Amžino pastovumo nėra. Na, nebent mirtis, bet nežinau apie ją iš tikrųjų nieko. Galiu šnekėti tik apie gyvenimą ir apie gyvuosius. Atrodytų, jog šiuolaikinis žmogus savo širdyje nejaučia, nesuvokia mirties. „Techniškai mes suvokiame, jog galime mirti, ir apdraudžiame gyvybę, kad apsaugotume saviškius nuo vargo. Tačiau iš tikrųjų širdies gelmėse jaučiamės esą nemirtingi“ (Ph. Aries „Mirties supratimas vakarų kultūros istorijoje“). Tik kartais, kai radikaliai pasikeičia gyvenimas, pajunti jo LAIKINUMĄ. Tą tikrąjį. Supranti, jog laukia dar vienas slenkstis – „mano“ mirtis. Tokia reali. Tačiau kodėl taip sunku ją suvokti? Kodėl nejunti savo mirtingumo, kodėl kiti artimieji neatrodo mirtingi, o mintis apie jų galimą ir tikrą laikinumą atrodo gąsdinanti, todėl varoma šalin? Netgi kai tikima pomirtiniu gyvenimu. Mirtis įgavo dramatišką ir labiau įtemptą pavidalą. „…asmeniškesnis ir intymesnis mirties jausmas, „mano“ mirties jausmas pasireiškę nepaprastu prisirišimu prie gyvenimo, be to – kančių pralaimėjimo ir drauge mirtingumo suvokimu: aistra būti, nerimu, kad nepakankamai busi“ (ten pat). šiuolaikines civilizacijos ˛žmogus lengvai sutinka melo pasauli, teatrą, kūrybą ir lengvai patiki jais, bet tikėti mirtimi, natūraliausiu ir tikriausiu dalyku, yra baugu ir sunku. Mirties instinkto mums gamta nedavė? Tik instinktą gyventi? O juk iš pradžių mirtis buvo sutinkama lyg su pasyviu nuolankumu, tikint Lemtimi, kuriai nebuvo įprasta priešintis: „Mirtis – tai savo Lemties atpažinimas, kai kiekvienas suvokia, kad jo asmenybe, aišku, nėra sunaikinta, bet užmigusi – requies. (…) Toks požiūris i mirti išreiškia susitaikymą su Lemtimi ir abejingumą pernelyg įvairioms ir savitoms asmenybes formoms“ (ten pat). Sugebėjimas ramiai numirti ir sutikti artimųjų mirti – toks buvo mirties instinktas. Mūsų laiku racionalusis žmogus ji praranda, bet gyvenimas dėl to netampa begalinis, todėl susidūrimas su mirtimi atrodo vis tragiškesnis.

Toks mirties suvokimas dominuoja visame XXa. pabaigos šiuolaikines civilizacijos pasaulyje. Tačiau kokie stereotipai gali glūdėti lietuviu pasąmonėje? Remiantis archeologija ir mitologija, galima teigti, jog pirmiausia mirusiųjų bijota: jie laidoti suriesti, apmėtomi akmenimis, matyt, baimintasi jų sugrįžimo. Tačiau, žvelgiant iš kitos puses, tuo metu vyravęs matriarchatas, todėl toki laidojimą galėjo laikyti žmogaus gražinimu i Didžiosios Deives įsčias, kuriose viskas yra nebūtybiška.

Vėliau mirusieji gerbti ir deginti. Stipriai tikėta pomirtiniu gyvenimu, našlės neverčiamos žudydavosi po vyru mirties, vildamosios aname pasaulyje su jais susitikti. Tarnų pasiaukojimas po šeimininkų mirties ir drabužių, asmeniniu daiktų bei gyvūnų laidojimas kartu su mirusiuoju taip pat rodo stiprų, neabejotina tikėjimą gyvenimu po mirties.

Ko gero, iki XXa. buvo išlikęs namu kultas – mirusieji šalia mūsų. Vėlės vaišinamos švenčių metu, jaučiamas jų buvimas. Pomirtinio gyvenimo vieta ne po žeme, o tam tikrose žemės vietose arba šiek tiek aukščiau žemės: kalneliuose, medžių viršūnėse, miškuose. Europos kultūra jaučiama dar ne visur, mirties dar ne visada bijoma, tačiau ilgainiui vakarietiška pasaulio samprata įtakoja lietuvišką. Mirtis tampa nenusakoma nežinomybe, riba, skiriančia mus čia nuo jų, buvusiu, ten.

II. MIRTIES ŽENKLAI VYTAUTO MACERNIO POEZIJOJE

Jauni mire poetai mums atrodytu tarsi arciausiai mirties, arciausiai jos suvokimo, nors nebutinai mirtis – ju kurybos dominante. Ji – lyg šiu poetu gyvenimo kulminacija, todel taip traukia suprasti, pa?inti ju po?iuri, santyki su mirtimi. Noreciau šiuo aspektu pa?velgti i anksti mirusio lietuviu poezijos klasiko Vytauto Macernio kuryba, kuri galbut lietuviu klasiku padare pati mirtis. Jo poezijos pasaulyje gana daug archajišku detaliu, senosios baltu irelesnes lietuviu kulturos ?enklu. Tarsi matriarchato ?yme – pagarbus santykis su ?eme – Deive motina:

Aplink bekrašte tamsuma…

Taip gera vienišam nakty,-

Po koju ?eme mylima

Ir visa taip arti, arti… („Einu, sustoju…“)

Eilerašcio lyrinis subjektas, jausdamas realios ?emes artuma, šalia junta ta visuma, esancia ?emes išciose. Galbut iš tos pacios kulturos erdves atklysta ir nakties vaizdiniai – nakties kultas:

Vidunakti da?nai

Aš pabundu,

Kada keistai

Visuos namuos tylu,

Ir aš nebe?inau,

Kas daros su manim,

Bet man kaskart sunkiau

Tokiom naktim

Išsprest gyvybes ir mirties lygtis

Su begale ne?inomuju. („Vidunakti da?nai…“)

Pirmineje mitineje sampratoje Naktis buvo vertinama labiau negu Diena. Naktis duoda prad?ia Dienai, lygiai taip pat, kaip ir ?eme – Dangui. Senosios visuomenes apeigos budavo atliekamos naktimis, laikas irgi skaiciuojamas naktimis, o ne dienomis. V.Macernio eilerašciu ?mogaus vidiniai konfliktai kyla da?niausiai naktimis, prabudus, jauciant situacijos šventuma ir netradiciškuma. Naktis ikvepia ?mogu, pasaulis atrodo realesnis negu diena:

Sed?iu lange. Rugsejo naktis. Pilnatis.

Ir švelnus kaip vestuvinis nuometas

Lengvas rukas virš pievu. („Rugsejo naktis“)

Be to, dar yra eilerašciu, kuriuose naktis atsiskleid?ia
tradicinemis savo reikšmemis – am?inybe, mirtimi:

Ir atsisveikines mostu tik su sveciais,

Palikes ?iburius toliau ju šventei degti,

Išeisiu vienišas i am?inaja nakti. („Praeinanciam pasauly…“)

Šiuo atveju naktis suprantama kaip tamsa – ne?inomybe, tai, kas bus po mirties. Dar vienas V.Macernio poezijoje archajiškas ?enklas – mirusiu gri?imas, buvimas šalia visiškai ju nesibaiminant, priimant ir bendraujant su jais:

Kiekviena vakara iš kapinyno seno

Senoliai gri?e mano kambary suseda

Aplink mane placiu ir taisyklingu ?iedu

Ir ima tarp saves ivertint darbus mano:

Jeigu atranda kartais esanti vertu kuri,

Aš stoviu ir d?iaugsmu liepsnoju ?iedo vidury. („U? lango…“)

Eilerašcio lyriniam subjektui yra svarbi praeities ?moniu nuomone, jo darbu ivertinimas. Greta „gyvena“ ir mirusioji mylima senole, atklystanti retsykiais i soda:

Ten sodo vidury, po didele pureta obelim, matau, senole sedi (…)

Aš prieinu arciau. Jinai atsisuka ir pakelia akis:

„Tai tu, sunel, gri?ai namolei?!

Prieik arciau ir sesk šalia…

Kiek aš dienu pralaukiau cia, i kelia ?velgdama, taves!“ („Šeštoji vizija“)

Bendravimas su mirusiuoju ?mogum neatrodo nepaprastas ar bauginantis – tai tik švelnus prisilietimas prie pasaulio, kuris egzistuoja tuo paciu metu šalia realaus. Galbut jis net tikresnis u? realuji („gri?ai namolei“)? Galima netgi parašyti laiška mirusiam draugui (eil. „Laiškas mirusiam draugui“) arba pasiguosti senolei. Kaip šiu minciu paaiškinimas – eilutes iš eilerašciu ciklo „Songs of Myself“:

Aš pasauly neturiu jau mylimu

Mire jie yra, mane cia ?emeje myleje,

Tai kodel nykiais ir neviltingais vakarais man

nesišaukt prisiminimuose i tuos, kurie kadais mane mylejo?

Lyrinis subjektas jauciasi apleistas, visi jo myleti ?mones mire, todel ju buvimo šalia jutimas yra tarsi paguoda, nuraminimas.

Vis delto V.Macernio eilerašciuose greta archajišku mirties ?enklu randasi ir XXa. europietišku, labiau pesimistišku, kai atrodo, jog nera pomirtinio gyvenimo: visa, ka mes turime, yra cia, ?emeje, ir tik cia galime iam?inti save:

Raudokit, kapo akmenys, ir verkit, mirusieji,

Raudokit vidury nakties,

Pro jus vis eis visi kaip eje

Ir jusu verksmo negirdes.

Jei jus neturite darbu dalies šventos,

Prakeiktos jusu dulkes ?emes viduriuos. („Kapuose“)

Am?inybe suprantama kaip kitu gyvu ?moniu prisiminimas, todel reikia stengtis išlikti ju atmintyje. Kaip viena iš galimybiu BUTI yra KURYBA:

?inau, kad vakar mintys niekad nebegriš

Ir mires jausmas antra karta nepabus,

Todel ir skubinu, kad ?ody praeitis

Surastu rimu kry?iais ?enklintus kapus. („Man neramu…“)

?mogus išlieka prisiminimo deka, taciau yra sunaikinamas kaip asmenybe:

Viskas pasauly viena karta baigias.

Kartu neam?inas ir tu – ?mogus. („Rudens ?od?iai“)

Visiškos nebuties baime skatina prisirišima prie realaus gyvenimo, atsiranda noras ištempti ji iki begalybes, kad butent ši egzistencijos forma taptu am?inybe:

Gyvenimas – tai geid?iamas apsigavimas!

O kaip noreciau padaryti ji bekrašti

Ir juo keliaut kaip am?inasis piligrimas,

Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti. („Gyvenimas…“)

Racionalusis šiuolaikinis ?mogus pilnas nerimo ir ne?inios. Nesant tvirto religinio pagrindo, iškyla daug abejoniu ir klausimu, i kuriuos rasti atsakymu protu beveik neimanoma:

Išgyvenimai lašas po lašo

Ardo sielos trapiasias lytis

Ir vel kuria naujas, bet, sakyk, prie kurios

Tavo aš am?inai apsistos? (,,Visa tai…“)

Galima salygiškai teigti, kad Vytauto Macernio kuryboje susitinka du pasauliai: senasis, archajinis, ir naujasis, europietiškas, lyrinis subjektas blaškosi tarp ju: viename eileraštyje dominuoja vienas, kitame- kitas. Galima tik speti, kad senieji vaizdiniai atklysta iš pasamones klodu, o naujoji europietiškoji samprata formavosi vakaru kulturos, ypac literaturos, itakoje.

Tai butu lyg mirties temos atskaitos taškai- pradinis ?enklas, i kuri atsireme bandysime eiti i ma?iau ?inomu ir oficialiai apeinamu poetu kuryba V.Macrni MIRTIS pakylejo, suteike jo kurybai gilesni, mistiškesni skambejima arba bent ypatingesni – atidesni, pagarbesni – perskaityma. Reikšmingai skaitomos V.Macernio eiles V.Kubiliaus, V.Daujotytes, T.Sakalausko ir kitu literaturologu darbuose. Yra dar jo poezijoje misliu, kurias galbut bandysime iminti mes, eiliniai skaitytojai. Šioje darbo dalyje band?iau iškelti tik kai kurias asociacijas, kilusias man skaitant V.Macernio poezija kulturologiniame mirties sampratos kontekste.

Dabar bandysiu ?engti ?ingsni link kitu – irgi ankstyvos mirties ?enklu pa?ymetu – tai A.Ambraso ir R.Moseno. Kokiomis prasmemis versis ju eiles? Skaitysiu letai – ne, ne vien apie mirti, bet ir apie buvusi arba sugalvota gyvenima, palikta ?od?iu eilutese.

III. ARVYDO AMBRASO POEZIJOS PRASMIU LAUKAS

1. Asmenybes konturai.

?iniu apie Arvydo Ambraso gyvenima nera daug: poetas gime 1947m. lapkricio 3d. Vilniuje, baige S.Neries vidurine mokykla, 1965m. istojo i Dailes instituta studijuoti tapybos; 1970m. paskutiniame kurse, ruošdamas diplomini darba, A.Ambrasas mire. Yra likes po mirties sudarytas vienas eilerašciu rinkinys „?eme, nepalik musu“, kuriame yra keturiasdešimt keturi gana skirtingos tematikos eilerašciai, atskleid?iantys gana vientisa pasauli, kurio atradimo lauke tikesimes surasti ir suprasti anksti mirusi menininka A.Ambrasa.

2. Eilerašciu „aš“ ir kiti ?mones.

A.Ambraso eiliu
centras tradicinis – tai ?mogus – da?niausiai „aš“, kuri lengviausia pa?inti ir suprasti iš bendravimo, santykiu su kitais eilerašcio lyrinio vyksmo dalyviais. Lyrinis „aš“ nera u?sidares nuo pasaulio, nors, atrodytu, kartais vienišas ir liudnas, i?eistas, jis siekia dalintis su kitais viskuo, ka turi:

Šuliniu svirtys vis girg?da, girg?da.

Jei nori, prisemsiu tau sklidina kibira

Šalto vandens.

?vaig?d?iu ir svajoniu, jei nori,

Primetysiu i pati dugna.

Aš tau galiu ir šypsena padovanoti,

Ir lauku rudeniniu melancholija,

Ir išsiskirimu ilgesi,

Ir meiles liepsninga ?vilgsni. („Šuliniu svirtys…“)

Atrodytu, jog niekas nera tiek svarbu, kiek kiti ?mones, ju dvasios pilnatve. Netgi kuryba, kuria labai vertina dauguma poetu, nustelbia paprastas ?mogus:

…Ir ieina tyledami ?mones, svetimi, nepa?istami,

Su savo slaptom mintim,

Suseda aplink motina ugni

Lyg apie švenciu stala:

Iš leto garuoja nuo ju apmaudas,

Pyktis, nepasitikejimas.

Nereikia nei duonos, nei druskos, nei vaišiu-

U?tenka ugnies poezijos.

Kai nebeliks malku,

Sukurensim mano visus eilerašcius,

Kad degtu ugnis iki ryto,

Degancia širdi paliksiu,

Kad šildytu ji ir šviestu,

Kad nepa?istami ?mones

Kartu klausytus karštu liepsnos ?od?iu

Ir kad ilgai neišeitu. („Isiklausyk…“)

Svarbiausia, kad ?mones butu kartu, kad ju neigiamos emocijos išgaruotu bent sekundelei, vietoje ju atsirastu supratimas ir galbut meile (šiluma). Lyrinis subjektas myli ?mones, vardan ju nepagailetu saves, net daugiau – kurybos. Kartais atrodo, jog kitu pasaulio pilnatve yra gyvenimo prasme, „aš“ u?mirštamas ir tiesiog altruistiškai padalinamas kitiems:

Baltai melynu lašu

Ištiškau

Ant šalto grindinio

Tik tam,

Kad galeciau pagirdyti

Meiles ištroškusius akmenis,

Pirma ir paskutini karta

Gyvenime pamatyti

Aukštus ir pilnus namus,

Sudrekint ka?kieno

Pavargusias akis, lupas, plaukus,

Po to susigerti i ?eme

Ir am?iams pradingti („Baltai melynu lašu…“)

Tai tiesiog idealistiška, maksimalistiška lyrinio subjekto pozicija, taciau sunku abejoti jo ?od?iu nuoširdumu. A.Ambraso eilese nesigirdi melo ir beveik visiškai nera jokios kaukes. Busenos bei jausmai išreiškiami nuošird?iai, atsiveriama labai emocionaliai – tiesiog išrekiant, re?iant visas nuoskaudas tiesiai i akis:

Aš negirtas!

Bent taip neatrodo…

Tik lietpalcio nepakeliu

Balto. O gaila.

Rupu?es! Gaila – sakau!

Gaila – sakau!

Gaila – sakau!

Gaila – sakau!!!

-Negirdi… („Aš išeinu“)

Šiame eileraštyje atrandame kitoki santyki su ?monemis – lyrinis subjektas pavarges, iskaudintas, vienišas, neišgirstas. Jis bando teisintis prieš kitus, kol vis delto išsprusta nevilties ?od?iai, net kaltinimas, kad likai niekieno neišgirstas. Eilerašciu „aš“ da?nai yra vienišas, savame liudesyje besiguod?iantis tik iliuzijomis:

Iliuzija nesudu?k nepranyk

Kaip muilo burbulas

Vaivorykštes spalvom

Aš taves laukiu

Bet kita syki

Tu nebegriši… („Ne, neišeik…“)

Vienatve tokia aiški, jog net susikurtoji savotiška meiles iliuzija gali tuojau pat dingti ir nebegri?ti. Nebera u?uovejos tikroveje, meld?iama svajones pasilikti, nors suvokiant, kad tai tera iliuzija – vienintele, todel tokia brangi. Vis delto daugiausia A.Ambraso eiliu vyrauja tamsios nuotaikos, nykuma („ant kranto nyku ir tušcia“, „vis vien nyku“, „tai šalta ir nyku“), liudesys. Nuotaika šiek tiek pasikeicia, kai kalbama apie meile:

Nesibarkim, nereikia –

Savo širdy paieškokim vasaros.

(…)

Prispausiu pirštus prie lupu

Ir tavo ?od?ius surinksiu

I dideli širdies kori. („Nesibarkim…“)

Nusiraminama, liudesys u?mirštamas, visa atrodo gra?u ir gera. Vasara tarsi ikvepia lyrini subjekta, leid?ia jam atsikvepti ir myleti. Eileraštyje „Himnas meilei“ vasara dovanoja ?aisminguma, laisve:

Vasara, vasara

Saule išdegusi

Alyvu vakaras

Meile patrakusi

Skrieja tik dienos

Vasara, vasara

Dingsim lig ryto

Gri?ulo Ratuose

Siausim ten duksim…

Mylimieji šelsta ?vaig?dese: kai myli, atrodo, jiems viskas imanoma. Meile jau nebe tokia rami kaip prieš tai buvusiame eileraštyje: „meile patrakusi“, leid?ianti u?simiršti, nesibaigianti, besitesianti diena po dienos. Tarp mylimuju nera jokio priešiškumo, jie jauciasi vieni visame pasaulyje. Taciau vasara baigiasi, meilei, taip glaud?iai susijusiai su ja, taip pat arteja baigties riba:

Jau baigiasi vasara

Nori nenori teks išsiskirti

Su tavim

Su gelem

Nes lapai jau gelsta

Ir ?vaig?des jau byra

Kišeneje traukinio bilietas

Na lik sveika

Traukinys pajudejo

Rašysi?

Ne?inau

Pro šali šmekšteli tarsi brukšnys