Mirtis ir netektis slaugos ir socialinio darbo aspektai
5 (100%) 1 vote

Mirtis ir netektis slaugos ir socialinio darbo aspektai

112131415161

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………3

I. Mirtis ir mirimas…………………………………………………………………………………………………….4

1. Mirties sampratos raida…………………………………………………………………………………………..4

2. Mirties apibrėžimas………………………………………………………………………………………………..6

3. Mirimo stadijos………………………………………………………………………………………………………7

II. Mirštančio žmogaus slaugymas………………………………………………………………………………10

1. Mirštančiojo poreikiai……………………………………………………………………………………………11

1.1. Rūpinimasis fizine būsena…………………………………………………………………………..11

1.2. Psichologinė pagalba………………………………………………………………………………….15

1.3. Socialinė pagalba……………………………………………………………………………………….17

1.4. Rūpinimasis dvasine būsena………………………………………………………………………..17

2. Mirštančiojo šeima………………………………………………………………………………………………..18

3. Komandinis darbas………………………………………………………………………………………………..18

III. Netektis………………………………………………………………………………………………………………….20

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………….21

Summary…………………………………………………………………………………………………………………………

Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………………………..Įvadas

Žmogaus mirtis yra žinomas, tačiau ignoruojamas dalykas. Šiuolaikiniai žmonės ne tik bijo ją patirti, bet ir nenoriai apie ją kalbasi. Mirties reiškinį sudaro daug smulkesnių procesų, kurie nėra iki galo pažinūs žmogaus protui, kadangi pažinimas ateina per subjektyvią patirtį. Tačiau mirtis negali būti patirtis, nes tai vienas esminių ir nevaldomų žmogaus instinktų, kurių patirti negalima, todėl mirties kaip subjekto visiškas pažinimas ir supratimas neįmanomas (Froidas Z., 1990). Patirti ir pažinti galima tik lydimąsias mirties kaip reiškinio ir proceso išraiškas: emocijas, somatines jausenas, agonijos vaizdą, netekties išgyvenimą ir t.t. Pažinu yra tai, ką galima perteikti per subjektyvius potyrius.

Socialiniai darbuotojai ir slaugytojai savo praktikoje dažnai susiduria su mirties faktu, ypač jeigu dirba slaugos ar globos įstaigose, ligoninėse. Tai turbūt daugiausia žinių ir įgūdžių reikalaujanti praktikos sritis. Todėl tam, kad pagalba mirštantiesiems ir jų šeimoms būtų efektyvi, nepaprastai svarbu yra kuo nuodugniau pažinti mirtį bei ją lydinčius reiškinius.

Tikslai ir uždaviniai

Darbo tikslas: išnagrinėti mirties bei netekties reiškinius socialinio darbo ir slaugos fone, remiantis literatūros šaltiniais.

Uždaviniai:

1. Kiek įmanoma išanalizuoti mirties bei mirimo procesus, visuomenės požiūrį į mirtį ir mirštančiuosius.

2. Išsiaiškinti, kokie yra darbo su mirštančiais ir jų slaugymo ypatumai, kokių įgūdžių reikia dalyvaujant pagalbos procese.

3. Išsiaiškinti, kas tai yra netektis, su kokiais sunkumais susiduria ją patyręs žmogus, kokios jam gali prireikti pagalbos.I. Mirimas ir mirtis

Prieš pradedant kalbėti apie tai, kaip tinkamai dirbti su mirštančiais ir jų šeimomis, svarbu žinoti, kas yra mirtis, kaip ji suprantama visuomenės, kaip susiformavo šiuolaikinis požiūris į mirtį, kaip vyksta mirimo procesas. Šiame skyriuje aptariama mirties sampratos raida, apibrėžimas ir mirimo stadijos.

1. Mirties sampratos raida

Istorijos tėkmėje mirties samprata nepaliaujamai keitėsi. Įvairiose kultūrose galima rasti tris požiūrius, atspindinčius individo ir (arba) visuomenės santykį su mirtimi:

• mirties priėmimą;

• mirties ignoravimą;

• mirties neigimą.

Mirties priėmimą senovės kultūrose įtakojo žmogaus kaip visatos ir kosmoso dalies suvokimas, todėl mirtis neturėjo asmeninės prasmės: mirtis buvo suvokiama ne kaip pabaiga, o kaip viena iš begalinio ciklo fazių (Jakušovaitė I., 2001). Šią mirties sampratą galėjo formuoti ir tuometinė graikų filosofija, pagal kurią mirtis yra pozityvus reiškinys, išlaisvinantis dvasią iš kūniškų varžtų, o visas gyvenimas yra ne kas kita, kaip pasiruošimas nemirtingos sielos išlaisvinimui nuo mirtingo apvalkalo. Tokios mintys dažnai išreiškiamos daugelio to meto filosofų darbuose – Platono, Senekos, Marko Aurelijaus.

Krikščioniškoje Europoje maždaug iki XII amžiaus taip pat vyravo mirties priėmimas. Mirtis buvo suprantama kaip įprastas, artimas ir neskaudus reiškinys, ne kaip
asmeninė drama, o kaip natūralus susitaikymo su gamtos tvarka reiškinys. Žmogus suvokdavo mirtį kaip vieną didžiausių gamtos dėsnių ir negalvodavo, kaip iš jos ištrūkti, kaip ją išaukštinti. Mirtį sutikdavo paprastai, su deramu iškilmingumu, kad pabrėžtų svarbą to, ką kiekvienas šioje žemėje turi išgyventi (Aries Pf., 1993). Šio laikotarpio mirtis buvo pavadinta “prijaukinta mirtimi” arba “mano mirtimi”. Mirštantysis sutvarkydavo visus nebaigtus reikalus, pats suplanuodavo laidojimo ceremoniją, atsisveikindavo su artimaisiais ir draugais. Ši mirties samprata vienokia ar kitokia forma išsilaikė iki XVIII amžiaus. Tačiau lygiagrečiai maždaug nuo XIV a. pabaigos egzistavo ir kitoks požiūris į mirtį, kurį galima pavadinti mirties išaukštinimu. Į mirtį kaip vis dažniau žiūrima kaip į perėjimą į kitą būseną, išplėšiantį žmogų iš kasdienio gyvenimo ir protingos visuomenės, atitraukiantį nuo monotoniško darbo, suteikiantį jam aukščiausią jausmų pakilimą. Tokią mirties sampratą vadinama “gražia mirtimi”(Aries Pf., 1993) . Pažymėtina, kad ši mirties samprata vyravo aukštesniuosiuose visuomenės sluoksniuose.

Mirties ignoravimas pasižymi tuo, kad mirtis yra suvokiama kaip perėjimas iš vieno pasaulio į kitą, kur gyvenimas vyksta toliau. Toks reiškinys yra būdingas ankstyvajam Egiptui, kurio gyventojai laidodavo mirusiuosius kartu su išgyvenimui reikalingais daiktais, nes buvo tikima, jog netgi po mirties jais bus naudojamasi.

XVIII amžiaus viduryje prasidėjusi sekuliarizacija palaipsniui pradėjo keisti ir mirties sampratą. Gimstanti nauja modernizmo epocha įtakojo naują požiūrį į mirtį. Šį procesą veikė ne tik naujos pakraipos filosofijos (egzistencializmo) atsiradimas, aiškinęs, jog mirtis liečia tik individus, o giminė lieka nemirtinga (Jakušovaitė I., 2001), bet ir kiti kintamieji. Šiuos kintamuosius galima išskirti.

• Urbanizacija. Persikėlus iš kaimo į miestą, nutrūko bendruomeniniai ryšiai ir sunyko natūralus gyvybės – mirties ritmo pajutimas. Ritualai ir tradicijos neteko savo reikšmės, susilpnėjus ryšiams su aplinka tapo sunkiau išreikšti jausmus ir sulaukti paramos bei palaikymo iš artimųjų.

• Senstančiųjų ir mirštančiųjų atskyrimas. Seneliai ir mirštantys įkurdinami specialiuose namuose, ligoninėse; mirtis tampa svetima, išryškėja mirties baimė.

• Išplėstinės šeimos nykimas. Atskiros kartos nebegyvena kartu, silpnėja jų bendravimas, todėl paramos, kitų šeimos narių užuojauta ir palaikymas – retas reiškinys.

• Sekuliarizacija. Pasaulio visuomenė nusigręžia nuo religinių ir dvasinių vertybių. Ši tendencija vis labiau ryškėja stiprėjant ekonomikai.

• Medicinos technologijų pažanga. Didėja galimybė išgydyti ligas, kurios anksčiau sukeldavo neišvengiamą letalią baigtį. Žmonės pasijuto galintys valdyti mirtį. Tai įtakojo supratimą, kad senatvės nesulaukusio žmogaus mirtis – nukrypimas nuo normos.

Mirties masiškumas. Masinių informacijos priemonių atsiradimas ir plitimas sudarė prielaidas vienu kartu pateikti žinių apie daugelio žmonių mirtį, todėl pavienio individo mirtis nebeatrodo didelė netektis. Prie mirties imama priprasti (Liobikienė N., 2002).

Dėl visų šių kintamųjų kilo mintis, kad mirtis – beprasmybė, ji tapo neigima (nepripažįstama) sąvoka. Vienas pagrindinių faktorių, įtakojusių būtent tokį požiūrį į mirtį, yra ne tik medicinos galimybių plėtojimas, leidžiantis techninėmis priemonėmis iki begalybės pratęsti žmogaus gyvenimą, bet ir šiuolaikinės visuomenės dvasinės krizės ištakos, nebepaliekančios vietos sakralinei erdvei, kas iššaukia žmogaus traktavimą ne kaip būties, o tik kaip veiklos subjektą (Jakušovaitė I., 2001).

Mirties neigimą sąlygoja šie veiksniai:

• troškimas tausoti ligonį, palengvinti jo negalią;

• nemalonių jausmų, kuriuos sukelia agonija, vengimas; visuomenėje įsivyravo žiniasklaidos įtakotas hedonistinis požiūris, kad gyvenimas yra visada laimingas ar bent privalo toks atrodyti;

• mirties vietos pasikeitimas; daugiau nebemirštama tarp savųjų, mirštama ligoninėse, pensionatuose, mirties namuose, bet visada vienatvėje (Kủbler – Ross E., 2001).

Šiuo metu mirties samprata ir požiūris į mirtį tarsi prasiplėtė – jis varijuoja nuo „nematomos mirties“ iki „orios mirties“. Tuo pačiu varijuoja ir aplinkos lūkesčiai, susiję su mirtimi – nuo mirštančiojo ignoravimo iki holistinio požiūrio į mirštančiojo poreikių tenkinimą, iš kurių pagrindinis – individo orumo išsaugojimas.

Liobikienė N. pateikia keletą modelių, kurie gali palengvinti mirties priėmimą:

• Biologinis modelis, kuris teigia, kad žmogus įprasmina save per vaikus. Tokiu būdu jis jaučiasi taip, tarsi jo dalelė amžinai gyvens jo palikuonyse.

• Socialinis modelis – žmogus įprasminą savo gyvenimą per tai, ką sukūrė.

• Gamtinis modelis sako, kad žmogaus kūnas po mirties suyra ir tampa medžiaga augalams ir gyvūnams. Dėl šios priežasties žmogus suvokiamas kaip gyvosios gamtos dalis.

• Religinis modelis – pagrindinė idėja yra ta, kad siela yra nemirtinga, todėl po mirties žmogų laukia amžinas gyvenimas.

• Transcendentinių patirčių modelis – žmogus gali patirti būseną, kuri tarsi perkelia į kitokį jausmų, pojūčių ar suvokimo
lygmenį.

Apibendrinant reikėtų pabrėžti, kad mirties sampratos raida sutampa su visuomenės raida. Jos kaitai turi įtakos visuomenės mentalitetas, religinės, kultūrinės ir socialinės nuostatos.

2. Mirties apibrėžimas

Mirtis – tai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas. Ji taip pat yra apibūdinama kaip procesas, prasidedantis mirimu ir pasibaigiantis mirtimi. Mirimas – tai sudėtingas procesas, per kurį organizmas praranda savo gyvybingumą (Liobikienė N., 2002). Jeigu mirimas trunka trumpai, tokia mirtis vadinama staigia. Ilgo mirimo metu žmogus pereina per tokias būsenas, kaip preagonija ir agonija. Po šitų būsenų žmogų ištinka klinikinė mirtis. Tai toks periodas, kai nutrūksta širdies darbas bei kvėpavimas ir dėl deguonies stokos atsiranda smegenų pažeidimai, kurie dar apie 5-6 minutes būna grįžtami (Kalibatienė T., 2004). Jeigu žmogui skubiai suteikiama reikalinga pagalba, yra galimybė jį atgaivinti ir išgelbėti nuo biologinės mirties.

Literatūroje yra pateikiamos keturios mirties rūšys, kurias išgyvena mirštantysis: socialinė, psichologinė, fiziologinė ir biologinė (Liobikienė N., 2002).

Socialinė mirtis ištinka tuomet, kai artimieji ir draugai pradeda vengti ligonio, jis tarsi izoliuojamas savo kambaryje ar palatoje, nutrūksta jo socialiniai ryšiai. Žmonės nenori bendrauti su mirštančiuoju, nes nežino, kaip tai daryti, arba stengdamiesi išvengti nemalonių ir nepatogių situacijų. Tokiu būdu ligonis tampa vienišas, atsiskyręs nuo pasaulio.

Psichologinė mirtis ištinka, kai dėl ligos ar senatvės pasikeičia žmogaus asmenybė, t.y. sumažėja jo pajėgumas būti savarankišku, priimti sprendimus ar išreikšti jausmus. Silpnėja bendravimo įgūdžiai, todėl susiaurėja socialiniai ryšiai ir atsiranda pavojus būti izoliuotam nuo visuomenės.

Fiziologinė mirtis įvyksta, kai gyvybiškai svarbus žmogaus organai nustoja funkcionuoti. Tokia mirtis dažniausiai ištinka senatvėje.

Biologinė mirtis – tai visiškas ir negrįžtamas kraujotakos ir centrinės nervų sistemos veiklos nutrūkimas, kitaip tariant, viso organizmo mirtis.

Kalbant apie mirties priežastis, yra skiriamos natūralioji, smurtinė (tyčinė ir netyčinė) mirtys bei mirtis dėl ligos. Pirmoji įvyksta dėl fiziologinio organizmo susidėvėjimo, antroji – dėl smurto ir nelaimintų atsitikimų. Mirtis nuo ligos ištinka, kai organizme atsiranda su gyvybę nesuderinamų patologinių pokyčių (širdies kraujagyslių ligos, vėžys, cukraligė ir kt.) (Kalibatienė D., 2004).

Šiuolaikiniame pasaulyje, kai vis sparčiau vystosi medicina ir atsiranda naujų technologijų, suteikiančių galimybę palaikyti žmogaus gyvybę ir netgi atgaivinti jį iš mirties, įprastų kriterijų, padedančių nustatyti mirties faktą, nebepakanka. Todėl atsiranda poreikis juos praplėsti ir papildyti.

3. Mirimo stadijos

Kaip jau buvo minėta anksčiau, mirimas dažniausia yra ilgai besitęsiantis procesas. Žmogus, kuris jį išgyvena, pereina per šešias šio proceso stadijas: neigimą, pyktį, derybas, depresiją, susitaikymą, viltį.

Neigimas. Audringas ligos diagnozės neigimas paprastai būdingas ligoniams, kuriems pranešama apie ligą staiga ir gana grubia forma. Tai dažnai atlieka asmuo, gerai nepažįstantis ligonio ir jo neparuošęs. Iš dalies ligą neigia beveik visi ligoniai ir ne tik pradžioje, bet ir vėlesnėse ligos stadijose. Neigimas yra lyg apsauginis barjeras šoko metu, leidžiantis ligoniui sukaupti jėgų, apsiprasti su šia žinia. Dažniausiai neigimas yra laikina gynybos priemone; greitai ją pakeičia dalinis susitaikymas.

Kai ligonis jau pasiruošęs kalbėti apie savo mirtį, dialogas gali būti pradėtas. Toks pokalbis yra labai svarbus, jis gali padėti žmogui daugiau sužinoti apie jo padėtį, suteikti pasitenkinimo ir palengvėjimo jausmą. Kartais, kai žmogus yra silpnas, geriau yra nesakyti visos tiesos apie jo būklę. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti ligonio poreikius, perprasti jo stipriąsias puses, įsiklausyti į tai, ką jis aiškiai ar neaiškiai sako, ir tik tada spręsti, kiek šis žmogus nori suvokti realybę (Kubler-Ross E., 2001; Jensen E.D., 1997).

Pyktis. Kai pirmoji neigimo stadija baigiasi, ateina pykčio, pavydo, įniršio fazė. Žmogus klausia: “Kodėl aš?” Atvirkščiai pirmajai stadijai, ši yra labai sunki artimiesiems, slaugytojams ir kitiems darbuotojams. Pyktis paprastai būna nukreiptas į visą supančią ligonį aplinką (dažnai net į Dievą), tačiau nėra nukreiptas nė į vieną žmogų asmeniškai. Tai gali sugriauti gerus šeimos santykius. Šios fazės metu ligonio pyktį gali sukelti net menkiausios smulkmenos. Jam gali atrodyti, kad niekas iš aplinkinių jo nesupranta, niekam nerūpi jo skausmas, jis bijo, kad po mirties jis bus visiškai pamirštas.

Labai svarbu yra pasistengti atsidurti paciento vietoje, parodyti jam, kad jis yra gerbiamas ir suprastas, suteikti jam dėmesio. Tai padės ligoniui suprasti, jog jis yra vertinamas ir kad juo rūpinamasi, taip pat padės nugalėti savo įniršį. Tačiau jeigu aplinkiniai nesistengs suprasti mirštančiojo, vengs jo, jis jausis labai vienišas ir pyktis tik dar labiau sustiprės (Kubler-Ross E., 2001; Jensen E.D., 1997).

Derybos. Kartais mirtinai sergantys bando palengvinti savo situaciją derybomis su Dievu. Žmogus paprastai iš savo patirties žino, kad net beviltiškiausiose situacijose visada yra
viltis. Jis gali tikėtis malonės iš Dievo kaip atpildo už gerą elgesį ar apžadus kažką gero nuveikti. Taip siekiama nors šiek tiek prailginti savo gyvenimą ir mirti be kančių. Dauguma žmonių tokias derybas laiko gilioje paslaptyje. Jei ligonis pasveiksta likusį gyvenimą paprastai pašvenčia bažnyčiai. Pažadai kartais grindžiami kaltės jausmu dėl blogai atliktų pareigų (Jensen E.D., 1997).

Depresija. Kai ligonis nebegali toliau neigti savo ligos, kai jis vis guldomas į ligoninę, operuojamas, kai ligos simptomai tampa labai aiškūs ir sveikatos pablogėjimas pastebimas, neigimą, pyktį ir derybas paprastai pakeičia depresija. Ji gali pasireikšti dviem būdais: pirmoji rūšis yra reakcijos į ligos neišgydomumą, į nebeturėjimą galimybės atitaisyti savo klaidų, bei bejėgiškumas dėl to, kad negalės atlikti savo pareigų šeimoje ir kitų įsipareigojimų. Kita depresijos rūšis atsiranda dėl grėsmės prarasti gyvenimą ir mylimus žmones. Ji padeda pasiruošti galutiniam mirties priėmimui. Ši depresija dažniausiai praeina labai ramiai.

Šioje stadijoje lydintis asmuo turėtų įveikti savo baimes ir nuogąstavimus, kadangi mirštantysis ieško žmogiško palaikymo ir nenori būti paliktas vienas. Artimieji gali padėti išspręsti šeimynines problemas, taip pat testamentu sutvarkyti finansinius ir ekonominius reikalus (Barden I., Vogel A., Wodraschke G., 2004; Kubler-Ross E., 2001).

Susitaikymas. Šioje stadijoje mirštantysis yra dažniausiai pavargęs ir silpnas. Jeigu jis buvo pajėgus išsakyti savo jausmus ir susidorojo su savo liūdesiu, išauga poreikis ramybei ir miegui. Ligonis jau pasiekė tam tikrą susitaikymo ir abejingumo laipsnį, o jo interesų ratas užsidarė ties juo pačiu ir artimiausia jį supančia aplinka. Gydymas jau nebeturi reikšmės, tačiau artimųjų buvimas šalia yra neįkainojamas.

Šioje fazėje ligoniui svarbiausias yra poilsis, ramybė ir miegas, todėl jis gali vengti lankytojų, nenorėti su jais bendrauti. Svarbu, kad šeima suprastų jo norą būti vienam ir jį palaikytų, nes priešingu atveju artimieji gali likti įskaudinti. Dažniausiai bendravimas tarp mirštančiojo ir jo artimųjų vyksta ne žodžiais, o prisilietimu, rankos palaikymu, pasėdėjimu šalia.

Kartais šeima ir prižiūrintys asmenys padaro didelę klaidą neleisdami ligoniui susitaikyti su mirtimi. Jis yra skatinamas nepasiduoti lygai ir iki galo kovoti. Toks aplinkinių nusistatymas formuoja mirštančiojo nuostatą, kad susitaikymas yra bailumo ženklas. Tačiau kai yra nors menkiausią viltis šiek tiek pratęsti žmogaus gyvenimą, toks nepasidavimo skatinimas yra nepaprastai svarbus. Todėl reikia mokėti atskirti šiuos du atvejus, kad pagalba ligoniui būtų efektyvesnė (Barden I., Vogel A., Wodraschke G., 2004; Kubler-Ross E., 2001).

Viltis. Iki pat paskutinės minutės mirštantysis vis dar turi vilties išgyti. Ši viltis lydi jį per visas mirimo stadijas, suteikdama stiprybės ir noro kovoti su liga, gyventi toliau. Prieš pat mirtį jį susilpnėja. Žmogus jau nesitiki išgyti, bet tikimasi mažesnių dalykų: dar vienas pasimatymas su mylimu asmeniu, draugu, dar viena saulėta diena ir t.t.

Svarbu, kad šeima ir ligoninės personalas palaikytų šią mirštančiojo viltį. Tai nereiškia, jog reikia meluoti apie jo būsena, tiesiog reikia kartu su juo tikėti, kad gali nutikti nelauktas dalykas (atsiras naujas vaistas) ar stebuklas, kuris padės įveikti ligą. Kai aplinkiniai dalijasi ligonio viltimi, jis žiūri į juos palankiau, jų darbą ir pastangas vertina geriau (Kubler-Ross E., 2001; Jensen E.D., 1997).

Visos aptartos mirimo stadijos yra mirštančio žmogaus gynybos mechanizmai, kurie padeda jam pamažu susitaikyti su mirtimi. Kai kurios fazės gali būti išgyventos keletą kartų, o kitos gali ir visai nepasireikšti. Kartais jos pakeičia viena kitą arba egzistuoja šalia viena kitos. Nepaisant to, šias stadijas reikia pažinti tam, kad galima būtų geriau susipažinti su mirimo procesu, susigaudyti mirštančiojo jausmuose ir padėti jam pereiti per tą procesą.

Apibendrinant šitą skyrių, reikėtų pasakyti, kad mirties supratimas ir priėmimas keitėsi per visą žmonijos egzistavimo laikotarpį. Tam turėjo ir tebeturi įtakos visuomenės kultūrinė, religinė, socialinė raida. Šiuolaikiniame technologijų pasaulyje nėra vieno visapusiškai mirtį apibūdinančio apibrėžimo. Prieš mirdamas žmogus susiduria su mirimo procesu, kurį sudaro šešios stadijos, padedančios mirštančiajam susitaikyti su artėjančia mirtimi.

II. Mirštančio žmogaus slaugymas

Šiuolaikinėje slaugos sistemoje yra išskiriami keturi pagrindiniai slaugos modeliai:

1. Slaugos ligoninėse ar slaugos skyriai administracinėse struktūrose. Pagrindinis trūkumas tas, kad netradicinę slaugą nelengva įdiegti į egzistuojančias tradicines programas.

2. Namų slaugos programos. Jos gali būti susijusios arba nesusijusios su stacionaru ir nepriklausomos nuo ligoninės bei joje teikiamų slaugos personalo ir savanorių slaugytojų paslaugų.

3. Savanoriškai egzistuojančios programos. Pagal jas teikiama ir stacionarinė, ir namų slauga. Stacionarinė pagalba labiau primena namų aplinką, dažnai tai stacionari slauga senelių namuose.

4. Savipagalba. Profesionalų ir konsultantų paslaugos, kainuojančios palyginti nedaug (Liobikienė N., 2001).

Besirūpinant ligoniu svarbu žinoti su
baimėmis jam tenka susidurti. Liobikienė N. pateikia keturias baimių rūšis (Liobikienė N., 2001):

• Nežinomybės ir ateities baimė. Ligonis nežino, kaip ilgai gali trukti liga, kokios pasekmės ir komplikacijos, kokios pagalbos galimybės, kaip greitai artėja mirtis, kas bus paskutinę gyvenimo akimirką ir pan.

• Skausmo baimė. Žmogus bijo skausmo, kurį sukelia liga. Ši baimė ypač ryški, kai mirštama nuo piktybinio susirgimo. Šiuolaikinė medicina gali efektyviai numalšinti skausmą, suteikia ligoniui galimybę pačiam reguliuoti skausmą.

• Bejėgiškumo, savo tapatybės ir orumo praradimo baimė. Dėl nepagydomos, mirtinos ligos dažnai prireikia kitų žmonių pagalbos. Negalėjimas pasirūpinti savimi suvokiamas kaip bejėgiškumas ir žeminanti būsena. Todėl ypač svarbu, kad slaugos darbuotojai būtų jautrūs, tolerantiški ir taktiški.

• Praeities klaidų baimė. Kartais ligonio ir mirštančiojo būklę ypač sunkina praeityje neatleista kaltė ar neišreikšti skausmingi jausmai. Tokiais atvejais gali praversti dvasininko pagalba.

Slaugant mirtina liga sergantį žmogų būtina žinoti, kaip teisingai su juo bendrauti. Tam, kad pokalbis būtų sėkmingas, rekomenduotina:

o Mokėti klausyti: susilaikymas nuo savo įterpinių skatina partnerio atsiskleidimo galimybes priimti kitą tokį, koks jis yra.

o Nenutraukti, jei partneris pats save labai tyrinėja.

o Nutraukti, jei jis per daug emocionalus, arba pasakojime per daug sureikšmina išorines aplinkybes. Užtikrinti galimybę pauzėms ir pačiam susilaikyti.

o Kiekviena pasisakymą laikyti svarbiu, nes kartais esmė ryškėja šalutiniuose pasisakymuose. Išgirsti tai, kas net nepasakyta.

o Atsargiai įsiterpti, jei ligoniui sunku suformuluoti mintį arba norint pasitikrinti, ar jis buvo teisingai suprastas.

o Nepamiršti pagalvoti, ar pavyks išlaikyti partnerio poziciją. Netrikdyti pokalbio, nepaisant savo emocinės reakcijos, stebint pažinti savo paties bei partnerio pasakojimą. Savo laikyseną vertinti kritiškai.

o Stengtis išvengti vertinimų: pozityvus ar negatyvus vertinimas savo paties vertybių sistemą. Vertinimas sukelia baimę.

o Neduoti jokių patarimų: suvokti kito situaciją labai sunku, nes partnerio savarankiškumą įtakoja patarimai.

o Vengti užjaučiančių žodžių, nes jie stiprina negatyvias emocijas ir skatina priešinimąsi, protestą. Atsisakyti globėjiškos laikysenos, paguodžiančių žodžių.

o Vengti klausinėjimo: tik tai užtikrinamas ligonio asmenybės gerbimas. Priešingu atveju jis verčiamas pasakyti tai, kas jam galbūt neįdomu arba sukuriama egzamino situacija.

o Pateikti informaciją, kuri būtų dalykinė ir ligonis pasitikėtų kalbančiuoju. Neperduoti partneriui savo paties jaudinimosi jausmo.

o Nedaryti įtakos pokalbio eigai: kantrybė ir tolerancija; net jei kaip patarėjas greičiau suvokiama esmę, reikia suteikti ligoniui galimybę pačiam spręsti problemas. Tik labai atsargiai galima atkreipti dėmesį į prieštaravimus.

o Nesileisti į intelektualines diskusijas: kuo intelektualesnis pokalbis, tuo labiau slepiasi problema.

o Nesijuokti iš pasisakymų, nerodyti nusistebėjimo. Priešingu atveju ligoniui atrodo, kad jis priimamas nerimtai.

1. Mirštančiojo poreikiai

Mirštantis žmogus jaučia tokius pat maisto, aprangos, pastogės, poilsio ir šilumos poreikius, kaip ir visi. Tačiau yra ir specifinių, mirštančiajam būdingų poreikių: nejausti skausmo, būti artimųjų ir draugų aplinkoje, turėti dvasinių reikmių. Slaugant bei dirbant socialinį darbą su nepagydomais ligoniais, neretai tenka padėti jiems tuos poreikius patenkinti. Liobikienė N. pateikia kelias rekomendacijas, kurios galėtų palengvinti šia prižiūrinčių asmenų užduotį:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3520 žodžiai iš 6983 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.