Miško reikšmė
5 (100%) 1 vote

Miško reikšmė

Turinys

Įvadas 3

Miško reikšmė 3

Antropogeninis poveikis augalijai 6

Svarbiausios šiuolaikinės miškų biologinės įvairovės apsaugos nuostatai 11

Trikdžių įtaka bioįvairovei 12

Bioįvairovės apsaugą reglamentuojantys įstatymai 13

Lietuvoje saugomos teritorijos ir objektai 14

Bioįvairovės gelbėjimo priemonės 16

Gamtotvarka – vienas bioįvairovės gausinimo įrankių 18

Abiotiniai veiksniai 20

Biotiniai veiksniai 24

Abiotinių ir biotinių sąlygų įtaka bioįvairovės didumui 25

Biomai 27

Literatūra 31

Įvadas

Miškas – tai daugiakomponentinė integruota sistema, susidedanti iš medžių, krūmų, žolių, samanų, susietų su dirvožemiu, vandenimis, atmosfera, gyvūnais ir mikroorganizmais, ir tik su jai būdinga medžiagų ir energijos apykaita. Miškas – tai ekosistema arba biogeocenozė. Ekosistemos terminą įvedė A. Tenslis. Kai kurie mokslininkai ekosistemos ir biogeocenozės sąvokas laiko skirtingomis. Biogeocenozė – tai sausumos paviršiaus dalis, kurioje gyvenantys augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai kartu su negyvąja aplinka sudaro vieningą kompleksą, kuriame vyksta medžiagų ir energijos apytaka, o pati biogeocenozė nuolat kinta ir vystosi.

Miško reikšmė

Pirmykščiam žmogui miškas buvo pagrindinis maisto šaltinis. Čia jis medžiojo ir rinko miško gėrybes. Vėliau miškai buvo kertami ir paverčiami arimais, pievomis ir ganyklomis. Išaugo medienos, kaip pagrindinio energijos šaltinio, poreikis. Dėl to medienos ištekliai sparčiai besivystančiose šalyse greitai mažėjo, ir kai kuriose šalyse miškai buvo labai nualinti.. Šiuo metu, kai medienos, kaip kuro, vaidmuo smarkiai sumažėjo, ypač padidėjo popiermalkių ir padarinės medienos poreikis statybose. Besiplečiant miestams, didėjant biosferos teršimui, vis svarbesnės tampa miškų apsauginės, sanitarines-higieninės ir rekreacinės funkcijos. Miškai apvalo orą nuo gyviems organizmams kenksmingų medžiagų, reguliuoja vandens nuotėkį bei sniego tirpsmą, stabdo vėjo bei dirvos eroziją, išlygina temperatūros svyravimus, skleidžia fitoncidus bei naikina kenksmingus mikroorganizmus ir kt.

Miškai naikinami besivystančiose šalyse, o išsivysčiusiose šalyse miškai pažeidžiami nepalankių sąlygų. Miškai kertami malkoms ir neatsodinami, be to, planingai deginami, atlaisvinant vietą pasėliams ir gyvenvietėms. Atogrąžų miškų nykimo priežastys yra šios:1.greitai daugėjo gyventojų ir dėl to plėtėsi žemės ūkio ir gyvenviečių reikmėms naudojami plotai;2.buvo didinami ganyklų plotai pernelyg didelėms gyvulių bandoms;3.kurui naudojamos malkos;4.į išsivysčiusias šalis eksportuojama atogrąžų mediena. Nerimą kelia ir miškų nykimas išsivysčiusiose šalyse. Miškų nykimą išsivysčiusiose šalyse lemia šios priežastys:tiesioginis ar ne tiesioginis ore esančių kenksmingų medžiagų poveikis medžiams:pakenkti ir dėl to nusilpę medžiai mažiau atsparūs ligoms bei kenkėjams:pakenktus medžius labiau veikia ekstremalūs šalčio ar užsitęsusių sausrų laikotarpiai bei vietinės augimo sąlygos, dėl ko medžiai galutinai sunyksta.

Miške tarp gyvų organizmų (augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų) ir išorinės aplinkos trūksta nepertraukiama medžiagų ir energijos apytaka. Augalai, panaudodami saulės energiją, mineralines maisto medžiagas bei CO; sukuria organines medžiagas. Medžiagų ir energijos apykaitą veikia aplinkos veiksniai, kurie vadinami ekologiniais veiksniais. Jie galį būti tiesioginiai ar netiesioginiai, pirminiai bei antriniai. Skiriamos 4 ekologinių veiksnių grupės: klimatiniai: šviesa, šiluma, drėgmė, atmosfera, vėjas ir kt.; edafmiai: dirvožemio derlingumas, drėgmė, granuliometrinė sudėtis, fizinės bei cheminės savybės, reljefas, jo nuolydis, ekspozicija;biotiniai: sąveika tarp augalų, gyvūnų, mikroorganizmų poveikis; antropogeniniai: kirtimai, gaisrai, melioracija oro ir vandens teršalai, ištrypimas. šienavimas, ganymas ir kt.Klimatiniai ir edafmiai veiksniai yra abiotiniai, t.y. negyvosios gamtos elementai tiesiogiai ar netiesiogiai veikiantys organizmus. Biotiniai veiksniai – tai sąveika tarp aplinkoje esančių gyvųjų organizmų.

Miškui yra būdingos šios savybės: medžių tarpusavio ir kitų komponentų – krūmu, žolių bei samanų sąveika; atskirų miško komponentų ir visos biocenozės abipusis ryšys su supančia aplinka; nepertraukiamas natūralus miško formavimasis, savireguliacija išlaikant stabilumą. miško gebėjimas atsikurti miškų zonoje.

Skiriamos tam tikros miško formavimosi stadijos. Išskiriami šie vienaamžių medynų amžiaus periodai: jaunuolynai, pusamžiai medynai, bręstantys, brandūs ir perbrendę. Jaunuolynams būdingos dvi skirtingos fazės – susidarymo, kai medžių skaičius didėja ir sparčiai užimama erdvė ir formavimosi, kai medžių skaičius pradeda mažėti, o erdvė visiškai užimta. Pusamžiams medynams būdingas augimo kulminacijos lūžis ir derėjimo pradžia. Bręstantiems medynams būdingas aukščio prieaugio sulėtėjimas ir gausus derėjimas. Brandžių medynų aukščio prieaugis mažas, o skersmens sulėtėjęs. Jie gausiai dera, natūraliai atželia ir yra vertingiausi ūkiniu požiūriu. Perbrendę medynai beveik nustoja augti, atsiranda daugiau džiūstančių medžių.

Svarbiausias miško ekosistemos komponentas yra fitocenozė, Fitocenozė – tai tam tikros

augavietės augalų rūšių visuma, su jai būdinga sandara. Miško fitocenozei yra būdinga tai, kad fitocenozės formuoja sumedėję augalai – medžiai. Miško fitocenozės pagrindiniai komponentai yra medynas, pomiškis ir trakas, gyvoji dirvožemio danga ir paklotė.

Augalų tarpusavio sąveika, kuri gali būti labai įvairi, yra vienas iš esminių fitocenozės požymių. Pagal poveikio pobūdį skiriamos tiesioginė (kontaktinė), netiesioginė ir transbiotinė sąveikos. Kontaktinė (mechaninė) sąveika neturi didesnės reikšmės. Fiziologinė sąveika labiau paplitusi ir pasireiškia simbiozės, parazitizmo formomis. Didžiausią reikšmę turi netiesioginė sąveika. Tai drėgmės režimo, dirvos derlingumo, reakcijos, apšvietimo, oro drėgnumo pasikeitimai fitocenozėje dėl augalų poveikio. Transbiotinė sąveika dar nėra gerai ištirta. Medžių tarpusavio sąveikos formas: genealoginę, fiziologinę, biotrofine, biofizinę, mechaninę bei alelopatinę.Genealoginė sąveika vyksta medžių apsidulkinimo metu, Fiziologinė sąveika atsiranda suaugant medžiams, jų šaknims ar antžeminiai daliai ir susidarant bendrai vandens ir asimiliatų apytakai. Biotrofinė sąveika vyksta per maisto medžiagų apykaitos ciklą. Biofizinė sąveika pasireiškia šviesos, temperatūros, drėgmės pokyčiais dėl augalų poveikio. Mechaninė sąveika prasideda, susipinant medžių šaknims ir šakoms, kurios tarpusavyje stelbiamos ar vėjui siūbuojant čaižomos. Alclopatinė, arba biocheminė sąveika pasireiškia medžių fitoncidų ar kitų išskyrų tarpusavio apykaita.

Miške tos pačios rūšies medžiai nėra vienodi. Jie skiriasi stiebų ir lajų matmenimis, lajų tankumu, spyglių ar lapų kiekiu ir spalva. Toks medžių augimo ir vystymosi įvairavimas vadinamas medžių diferenciacija. Medžių diferenciacija vyksta grynuose ir mišriuose, vienaamžiuose ir įvairiaamžiuose medynuose. Medžių diferenciacijos priežastys: individualios medžio paveldimos savybės, nevienodas atsparumas aplinkos veiksniams (genetinės) bei aplinkos sąlygų įvairavimas, konkurencija dėl šviesos, maisto medžiagų, drėgmės. Kintant medžių parametrams, keičiasi ir jų padėtis medyne, vyravimas arde. Vieni medžiai stambėja, aukštėja, kiti sunyksta ir išdžiūsta. Procesas vadinamas savaiminiu išsiretinimu arba medžių eliminacija. Natūralus miško išretėjimo intensyvumas priklauso nuo medžių rūšies ir aplinkos sąlygų.

Augalai sukuria biomasę. Dalis šios biomasės apmirštančių šaknų ir nuokritų pavidalu grįžta į dirvožemį, todėl dirvožemio paviršiniame sluoksnyje kaupiasi azotas ir kiti peleniniai augalų mitybos elementai, kurie nulemia tolesnį dirvožemio profilio vystymąsi ir dirvožemio derlingumą. Be to augalai sąlygoja vienų mineralų skaidymąsi ir kitų sintezę, formuoja dirvožemio struktūrą.

Miške ant žemės nuolat krinta įvairios organinės atliekos – spygliai, lapai, šakutės, žievė, sėklos, kankorėžiai ir kt. Visa tai vadinama nuokritomis ar pakritomis. Nuokritų kiekis miške priklauso nuo medyno rūšinės sudėties, amžiaus, skalsumo, boniteto, pomiškio ir trako gausumo, meteorologinių sąlygų, ligų ir kenkėjų Daugiau nuokritų būna lapuočiu medynuose, mažiau eglynuose ir mažiausiai pušynuose. Ūksminės medžių rūšys duoda daugiau pakritų negu šviesinęs Lapuočiu priemaiša spygliuočių medynuose gerina dirvožemį.

Miško pakritos, patekusios ant dirvožemio paviršiaus kartu su puskrūmių, krūmokšnių, žolių, samanų ir kerpių suirusiomis liekanomis suformuoja paklotės sluoksnį. Paklotės storis priklauso nuo pakritų kiekio, drėgnumo, apšvietimo, cheminės organinių liekanų sudėties, temperatūros režimo. Didėjant dirvožemio drėgnumui, paklotės masė taip pat didėja. Kuo derlingesnis .dirvožemis, tuo plonesnis paklotės sluoksnis.Paklotė yra didžiulis maisto elementų rezervas Stora miško paklotė trukdo miškui atželti. Paklotės būna trijų tipų: šiurkščiosios, tarpinio tipo ir švelniosios. Šiurkščiojoje paklotėje paprastai būna labai nedaug maisto medžiagų, jos rūgščios, sunkiai mineralizuojasi, jas sudaro daugiausiai spygliai, o švelniosios paklotės reakcija silpnai rūgšti arba neutrali, daug azoto ir maisto medžiagų, paklotė greitai skaidosi, sudaro daugiausiai lapai. Tarpinio tipo paklotė užima tarpinę padėtį.

Tarp šaknų ir dirvožemio vyksta medžiagų apykaita. Šaknys išskiria medžiagas, kurios reaguoja su mineraline dirvožemio dalimi. Galinga medžių šaknų sistema dažnai iš gilių dirvožemio sluoksnių iškelia į paviršių tokius maisto elementus, kurių ten nebuvo ar buvo labai mažai. Pagrindinė šaknų masė koncentruojasi viršutiniame dirvožemio sluoksnyje. Sunkios granuliometrinės sudėties ir užmirkusiuose dirvožemiuose augančių medžių šaknų sistema būna seklesnė.

Medžiagas, susikaupusias augaluose, įsisavina gyvūnai. Žuvusių augalų ir gyvūnų kūnus suskaido mikroorganizmai, dalis medžiagų lieka juose, o kita dalis patenka į dirvožemį. Biologinė apytaka vyksta tarp dirvožemio, augalijos, gyvūnijos ir mikroorganizmų.

Apytaka tarp medyno ir dirvožemio vyksta pastoviai. Vegetacijos metu būna intensyvi, o žiemą gerokai sulėtėja. Kuo sudėtingesni medynai ir gilesnė šaknų sistema, tuo apytaka yra įvairesnė ir intensyvesnė. Maisto elementų apytaka susijusi su
daugelio medžių ir krūmų savybėmis, žoline danga ir fauna.

Kertant mišką kartu su mediena išnešamos ir maisto medžiagos.

Miško dirvožemio struktūrą labai keičia įvairios ūkinės priemonės – kirtimai, sausinimas. Labiausiai dirvožemį keičia ištisinis dirvos suarimas ,plyni kirtimai. Po plynų kirtimų dirvožemiuose prasideda paviršinis užpelkėjimas, vietomis pakyla gruntinis vanduo. Ypač dideli pakitimai vyksta nusausinus miško dirvožemius. Nusausinus dirvožemis daugiau gauna deguonies, intensyviau vyksta kvėpavimas, susidaro palankesnės sąlygos mikroorganizmams gyventi, medžių šaknims prasiskverbti į gilesnius dirvožemio sluoksnius Nusausintuose dirvožemiuose geriau auga daugelis medžių rūšių, formuojasi našesni medynai. Tačiau skurdėja miškų biologinė įvairovės, prarandamos pelkės.

Miško želdiniai apsaugo dirvožemį nuo defliacijos, erozijos. Jie sulaiko paviršinio nuotėkio vandenį, ištirpusias chemines medžiagas, gerina drėgmės režimą, teikia prieglobstį faunai, suformuoja palankesnes mikroklimatines sąlygas.

Gyvūnų gausumas ir tankumas priklauso nuo dirvožemio derlingumo, augavietės tipo, augalijos rūšinės sudėties, teritorijos miškingumo, miškų masyvu bei pavienių miško sklypų ploto. Šie veiksniai lemia miškų gamtinį talpumą gyvūnams Pagal gyvenamosios aplinkos sąlygų palankumą gyvūnams miškai skirstomi į grynus pušynus, pušynus su eglėmis, mišrius eglių-lapuočių ir lapuočių su eglių priemaiša.Svarbiausi gyvenamosios aplinkos veiksniai, lemiantys gyvūnų tankumą yra teritorijos pašarinis talpumas ir tinkamos sąlygos apsisaugoti. Kuo derlingesni dirvožemiai, tuo įvairesnė ir gausesnė augalija, tuo didesnis gyvūnų tankumas. Mažiausias kanopinių žvėrių skaičius būna grynuose pušynuose, o didžiausias lapuočių su eglėmis miškuose. Kuo įvairesnis teritorijos mozaikiškumas, tuo gyvūnų tankumas didesnis.

Antropogeninis poveikis augalijai

Rūgštieji lietūs ir jų sąlygoti aplinkos rūgštėjimo procesai yra viena svarbiausių šiuolaikinių ekologinių problemų. Pagrindinės teršiančios medžiagos, iš kurių formuojasi rūgštieji lietūs, yra sieros ir azoto oksidai; pagrindinė jų dalis patenka į aplinką deginant organinį kurą. Sieros ir azoto oksidų egzistavimo ore laikas palyginti trumpas – vidutiniškai viena para. Per šį laiką jie per įvairias tarpines reakcijas susioksiduoja iki sulfatų arba nitratų, kurių egzistavimo ore trukmė 3–4 kartus ilgesnė, arba iškrinta sausų iškritų pavidalu. Sulfatai ir nitratai aerozolių pavidalu su užteršto oro masėmis gali nukeliauti šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Dalis atmosferoje susidariusių sieros ir azoto rūgščių neutralizuojamos į orą patekusio amoniako ar kitų šarminių medžiagų. Daugiausia amoniako į orą patenka pūvant organinėms medžiagoms iš įvairių gamtinių šaltinių ar žemės ūkio naudmenų. Atmosferoje susidariusios tirpios amonio druskos (amonio sulfatas, amonio nitratas), iškritusios į žemės paviršių, kaip ir nitratai, skatina ne tik dirvožemių ir vandens telkinių rūgštėjimą, bet ir jų eutrofikaciją.

Neigiamas rūgščiųjų iškritų poveikis gamtinėms ekosistemoms pastebimas jau nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, kai Skandinavijos šalyse pradėjo didėti ežerų rūgštingumas ir išnyko daugelis jautresnių vandens augalų bei gyvūnų rūšių . Pagrindine regioninio masto Europos miškų būklės blogėjimo priežastimi irgi laikomas aplinkos rūgštėjimas. Nuo 20 a. aštuntojo dešimtmečio užregistruoti pirmieji masinio miškų pakenkimo požymiai; nuo 1984 metų jie stebimi ir Lietuvoje. Kadangi teršalai su užteršto oro masėmis gali nukeliauti gana toli, užteršto oro pernašos iš kitų šalių daro didžiulę įtaką ir teršiančių medžiagų iškritoms Lietuvoje. Tolimų užteršto oro pernašų požiūriu Lietuvos geografinė padėtis itin nepalanki, nes vyraujantys pietvakarių vėjai pučia nuo labiausiai užterštų Vakarų ir Vidurio Europos regionų. Remiantis tarptautinių institucijų vertinimais (EMEP), apie 80 proc. aplinką rūgštinančių junginių iškritų Lietuvoje sąlygoja tarpvalstybinės užteršto oro pernašos. Daugiausia teršalų į Lietuvą atnešama iš vadinamojo “juodojo rikampio” – Vokietijos, Lenkijos ir Čekijos. Pačios Lietuvos indėlis į sieros ir azoto iškritas tėra 18–20 proc.. Lietuvos teršalai didžiausią įtaką daro Rusijai ir Baltarusijai. Pasirašius Tolimųjų tarpvalstybinių užteršto oro pernašų konvenciją ir įdiegus griežtą emisijų kontrolę, per 20 pastarųjų metų Vakarų Europoje įvyko dideli oro teršimo pokyčiai ir žymiai sumažėjo aplinkos rūgštėjimą sukeliančių medžiagų emisija, o kartu ir jų iškritų srautai į žemės paviršių . Didžiausia pažanga padaryta mažinant sieros dioksido emisiją, todėl ir sieros iškritos 1985–1998 m. sumažėjo apie 2 kartus. Mažiausi sieros iškritų srautai paprastai nustatomi Šiaurės Skandinavijoje (iki 0,5 g S/m2 per metus), didžiausi – Vokietijoje, Centrinėje Europoje, Beneliukso šalyse (daugiau kaip 2 g S/m2 per metus). Azoto junginių emisija mažėja palyginti nežymiai, todėl ir azoto (oksiduoto ir redukuoto) iškritos pakito palyginti nežymiai ir praėjusio dešimtmečio pabaigoje faktiškai susilygino su sieros iškritų
srautais. Mažiausi azoto srautai registruojami šiaurės Skandinavijoje – 0,5 g N/m2 per metus, didžiausi – D. Britanijoje, Beneliukso šalyse, šiaurės Italijoje (2 g N/m2). Lietuvoje teršiančių medžiagų iškritas daugiausia tyrinėja Lietuvos Fizikos institutas. Tiesioginiais matavimais faktiškai galima nustatyti tik šlapiąsias iškritas, o sausosios iškritos paprastai apskaičiuojamos teoriškai, atsižvelgiant į atmosferos, paviršiaus, į kurį nusėda teršalai, ir pačių teršalų savybes. Sieros ir azoto šlapiųjų iškritų pokyčiai Lietuvoje per pastaruosius penkiolika metų pateikti 1 pav. Kaip matyti, 1985–2000 metais Lietuvoje šlapiosios sieros iškritos sumažėjo nuo 1,2 g S/m2 iki 0,4 g S/m2. Kadangi šlapiosios iškritos sudaro apie pusę bendrojo sieros srauto, vadinasi, kad bendrasis metinis sieros srautas sumažėjo nuo apie 2,4 g S/m2 1985 m. iki 0,8 g S/ m2 2000 m., tai yra apie tris kartus. Pastaruoju metu, nagrinėjant aplinką rūgštinančių medžiagų iškritas, didelis dėmesys skiriamas kritinių srautų sąvokai. Kritiniu srautu ar kritine apkrova vadinamas toks teršiančios medžiagos iškritų kiekis, kuris dar nedaro neigiamo poveikio nagrinėjamoms ekosistemoms. Apibendrintai laikoma, kad spygliuočių miškams kritinė apkrova yra 0,5 g S/m2 per metus. Taigi, net ir keleriopai sumažėjus sieros iškritoms, jų kiekis Lietuvoje dar vis daugiau nei pusantro karto viršija kritinę apkrovą.

V.Vernadskis anksčiau nei kiti (1926 m.) suvokė kylantį antropogeninio poveikio mastą ir galimas jo pasekmes. Jam priklauso noosferos idėja, dabar interpretuojama kaip tvarios, subalansuotos, palaikomos ir nepertraukiamos raidos arba darnios, tausojančios ir reguliuojamos plėtros idėja. Gaila, kad ši idėja tik XXI amžiaus išvakarėse buvo visuotinai pripažinta. Tai leido žmogaus ekspansiją gamtoje nuo neribotos plėtros pasukti subalansuotos ir racionalios raidos keliu. JT Pasaulinė aplinkos plėtros komisija jau 1987 m. tokią idėją formulavo kaip būtiną sąlygą žmonijai išlikti ir žmonėms normaliai fiziškai egzistuoti.

Lietuvoje ekologiškai tvarios, subalansuotos krašto plėtros mokslinių pagrindų paieškos pradėtos jau 1974 metais. Tada Mokslų akademijos prezidiumas priėmė sprendimą UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ apimtyje įkurti Lietuvos nacionalinį komitetą. Buvo suformuota Lietuvos tarpdisciplininė programa „Žmogus ir biosfera“ (MAB) paties žmogaus veiklos pasekmėms visose gamtinės aplinkos sferose nagrinėti. Bemaž per ketvirtį amžiaus įvairių mokslo šakų specialistai, kurie dirbo glaudžiai bendradarbiaudami, padarė išties daug mūsų krašto gamtai ir ekologiniam tvarumui palaikyti visame regione. Buvo sukurta darni saugomų teritorijų sistema, parengta generalinė gamtos apsaugos schema, Lietuva tarp gretimų šalių garsėjo gamtos apsaugos srityje. Dėl to visai natūralu, kad, atgavusi nepriklausomybę, Lietuva vėl ėmėsi gamtosaugos problemų.

Jungtinė mokslininkų iniciatyva Mokslų akademija, Pasaulinės laboratorijos Lietuvos skyrius 1992 m. suformavo daugiadisciplininę mokslo programą „Regiono vystymosi ekologinis tvarumas istoriniame kontekste: Lietuvos pavyzdžiu“ (ECOSLIT). Programą parėmė Lietuvos Vyriausybė, patvirtindama ją (1994 06 02) kaip svarbią valstybinę. Programa apėmė fundamentalius tyrimus ir holistinę visų biosferos posistemių analizę pakankamai dideliame geografiniame regione.

Manyta, kad fundamentaliai ištyrus atmosferos oro, žemės, vandenų antropogeninius ir savaiminius pokyčius bei šių pokyčių poveikį visos biotos ir atskirų biologinių rūšių bei ekosistemų, ypač miškų, būklei, gyvų organizmų, įskaitant gyvulius ir žmogų, imunitetui, sistemų homeostatiniam tvarumui, degradacijai ir pažeidžiamumui bei naujų ligų plitimui, bus galima sukurti geresnę organizmų ir ekosistemų ekologinio tvarumo palaikymo strategiją viso Lietuvos regiono ekosistemai istorinėje jo plėtros perspektyvoje. Regioninė ekosistema čia ir toliau suprantama kaip biosferos dalis tam tikroje geografinėje plotmėje.

Neaptardami plačiau programos plėtojimo eigoje sukauptų įvairių rezultatų, panagrinėsime krašto ekologinio tvarumo aspektus, bandydami išryškinti miškų vaidmenį jame.

Manome, kad krašto ekologinį tvarumą, arba gamtinės sistemos patvarią raidą, nusako visų krašte esančių ekosistemų būklė, galimybės laisvai funkcionuoti, kurti produkciją ir ją panaudoti tokiu būdu ir tokiu santykiu, kad teritorijoje išsilaikytų biologinė įvairovė, organizmų ir ekosistemų produktyvumas, evoliucijos apibrėžta ir genetiškai nulemta atsikūrimo galimybė, gyvybingumas ir potencija tenkinti dabar ir ateityje savo ir kitų sistemų, taip pat ir žmogaus, medžiaginius ir funkcinius poreikius lokaliuoju, krašto ir globaliuoju lygiais ir kad tai nekenktų kitų gretimų regioninių sistemų egzistencijai. Duodu šį apibrėžimą, kad būtų galima suprasti, kaip painu ir sudėtinga nustatyti sistemų ekologinį tvarumą ir jį palaikyti krašto teritorijoje, kur funkcionuoja daugybė ekosistemų.

Kiekviena regioninės sistemos gyvybinė grandis taip pat turi savus reikalavimus ir prioritetus tvariai raidai palaikyti. Tačiau apskritai regioninė ekosistema gyvybingesnė ir tvaresnė tampa tada, kai pasiekiama pusiausvyra tarp antropogeninio poveikio sukelto gamtinių procesų
ir dirbtinio bei natūralaus pažeidimų likvidavimo. Natūraliems procesams atkurti daugiausia reikšmės turi augalinės biomasės kaupimasis. Tyrimų duomenys rodo, kad augalinės biomasės kaupimasis gali būti laikomas geru ekosistemų gyvybingumo rodikliu, o sukaupiamos fitomasės kiekis plote gali būti sąlyginis regioninės sistemos tvarumo rodiklis.

Miškai regioninėje sistemoje sudaro jos tvarumo karkasą. Jie 5-7 kartus daugiau nei kitos ekosistemos sąveikauja su negyvąja gamta, atmosferos oru, dirvožemiu, reguliuoja vandens apytaką, jungia gausiausią rūšių įvairovę ir, vykstant medžiagų bei energijos apykaitai, sukaupia daugiausia organinės medžiagos. Dar dirbdami Tarptautiniame taikomosios sisteminės analizės institute (IIASA), analizavome natūralios augalijos, daugiausia miškų ir žemės ūkio naudmenų – laukų, lyginamąjį produktyvumą visame pasaulyje. Pasirodė, kad atogrąžų zonoje (Zairas, Kenija, Nigerija, Kambodža, Bolivija, Brazilija) laukų, pievų ir ganyklų vidutinis produktyvumas, miškus prilyginus vienetui, tesiekia 0,1-0,2 ir 1,8-3,5 t ha-1 kasmetinės produkcijos, o miškai ir natūrali augalija produkuoja 8,9-19,6 t ha-1. Tik Europoje, kur labai aukšta žemdirbystės kultūra, produktyvumo rodikliai suartėja. Štai Ispanijoje laukai duoda 5,1 t ha-1, o miškai – 7,5 t ha-1, Vokietijoje – atitinkamai 11,3 ir 11,9 t ha-1 ir Belgijoje – 12,9 ir 12,1 t ha-1.

Sintezuodami organinę medžiagą, miškai sąveikauja su praeinančiomis oro masėmis, kartu ir ore esančiais teršalais. Teršalų srautų sąveika su mišku iš esmės keičia jų koncentracijų lygius ir iškritų struktūrą. Vykdant programą ECOSLIT, buvo tyrinėti oro masių srautai spygliuočių miškuose ir nustatyta (D.Špokauskienė ir kt.), kad daugumos atmosferos teršalų (SO4, NO3, Cl, NH4, Na, K, Ca) metinės vidutinės svorinės jonų koncentracijos polajiniuose krituliuose yra didesnės nei atmosferos krituliuose atviroje vietoje ir šis skirtumas svyruoja nuo 1,4 karto Na+ iki 9,4 karto K+ jonams. Tokį koncentracijų skirtumą lemia du procesai: medžių lapijos biologinė apykaita su ore esančiais elementų jonais ir nusėdusių ant lajos dalelių nuplovimas. Nustatyta, kad išsiskyrimas iš lajų būdingiausias kaliui, o nuplovimo nuo lajų – NO3 ir sieros junginiams, kurie nusėda ant lajos dujų pavidalu. Minėtieji tyrimai rodo, kad, be šlapiųjų, ženklūs ir sausųjų teršalų srautai, kuriuos taip pat aktyviai filtruoja medžių lajos. Sieros sausasis srautas daugiausia SO2 suminiame metiniame sraute savo dydžiu Lietuvos foninėse vietovėse maždaug prilygsta šlapiajam. Azoto sausojo srauto komponentas taip pat sudaro arti 30 proc. šlapiojo. Taigi visiems šiems komponentams sąveikaujant su medžių lajomis, pasireiškia miško, kaip atmosferos grynintojo, vaidmuo.

Miško samanos, pasižyminčios didele teršalų kaupimo galia, kaip rodo A.Milukaitės ir kt. tyrimai ECOSLIT programoje, taip pat geba sukaupti tiesiog iš atmosferos ir išlaikyti daug didesnį, pvz., benzopireno (B(a)P), Pb, kitų sunkiųjų metalų bei radionuklidų kiekį nei atviri dirvožemiai. D.Butkaus, M.Lebedytės, A.Girgždžio ir kt. tyrimai, atlikti vykdant šią programą, parodė, kad samanos, ypač Pleurozium schreberi, gerai kaupia 239, 240Pb, kurio daugiau susikaupė Pietų, Pietvakarių ir Vakarų Lietuvos miškų samanose po Černobylio avarijos. Taigi ir čia miškų vaidmuo regioninei ekosistemai natūraliai apsivalyti ir jos tvarumui palaikyti yra didelis.

Tiriant augalinės biomasės kaupimąsi laiko atžvilgiu, pasirodė, kad visu poledynmečiu Baltijos regione, drauge ir Lietuvoje, biomasės kaupimasis smarkiai kito. Kito ir gamtinis regioninės sistemos tvarumas. Lietuvos teritorijoje regioninė sistema geriausią tvarumo rodiklį turėjo maždaug prieš 6 tūkst. metų atlantinėje chronozonoje, kai čia vyravo plačialapiai miškai. Tuomet mūsų teritorijoje būta 320 t ha-1 fitomasės ir beveik 12 t ha-1 kasmetinio prieaugio. Stojus subborealinei chronozonai ir įsivyravus spygliuočių miškams, fitomasės mažėjo. Kartu silpnėjo ir regioninės sistemos ekologinis tvarumas, kuris savo minimumą pasiekė šio amžiaus viduryje, kai fitomasės sumažėjo iki 34 t ha-1, o jos prieaugis – iki 7,2 t ha-1.

Naudojantis analogų metodu ir tiesiogiai apskaičiuojant fitomasę, pagal to meto temperatūrą ir kritulių kiekį (T.Bumblauskis, V.Mikšys, L.Kairiūkštis, A.Raguotis, J.Tamošaitis ir kt.), buvo patikslinta prof. P.Matulionio šio šimtmečio pradžioje nubrėžta miškų mažėjimo kreivė pastarąjį tūkstantmetį. Nustatyta, kad per visą poledynmetį (maždaug 13 200 metų) nuo arktinės iki dabartinės – antrosios pusės subatlantinės chronozonos Lietuvos teritorijoje vidutiniškai 1 ha būta 180 t fitomasės ir 7,1 t kasmetinio prieaugio. Mažiausias prieaugis – 0,03 t ha-1 – buvo esant arktinei ir didžiausias – 11,9 t ha-1 – esant atlantinei chronozonai. Dabar, antrojoje subatlantinės chronozonos pusėje, jis lygus 8,3 t ha-1.

Taigi Lietuvos teritorijoje per visą poledynmetį kaip metinių prieaugių suma buvo sukaupta apie 662,6 mlrd. t absoliučiai sausos organinės medžiagos. Analizuojant fitomasės ir prieaugio mažėjimą nuo 800 m. iki 1950 m., kai fitomasė sumažėjo nuo 180 iki 33,4 t ha-1, o prieaugis nuo 9,0 iki 7,5 t ha-1, pasirodė, kad fitomasės ir prieaugio mažėjimą praeityje lėmė klimato
sąlygų kaita. Tik per šį tūkstantmetį ryškiai pasireiškė žmogaus veikla naikinant miškus ir keičiant žemės naudojimo būdą. Pažymėtina, kad miškų plotai mažėjo ne tik dėl miškų „lydymo“, išdeginant miškingas teritorijas ir plečiant laukus, bet ir dėl plotų be jokios augalijos (gyvenvietės, miestai, keliai ir t.t.) didėjimo. Visa tai mažino antropogeninės taršos natūralaus apsivalymo galimybes ir silpnino visų teritorijoje esančių gyvųjų sistemų ekologinį tvarumą.

Miško išteklių išsekimas šio šimtmečio viduryje ir riboti fitomasės prieaugiai jau sudarė kritinę situaciją krašto ekologiniam tvarumui, nors antropogeninė tarša dar buvo mažai juntama ir neturėjo lemiamos reikšmės. Šeštąjį dešimtmetį prasidėjęs intensyvus viso Baltijos regiono industrializavimas greitai atsiliepė visoms be išimties krašto ekosistemoms. Eutrofizacija mažino vandens ekosistemų ir pelkių tvarumą. Vandens telkiniai sparčiau pasiekė pakraščių užžėlimo ir užpelkėjimo stadiją. Upių vagos labiau užaugo makrofitais, mažėjo rūšių ir bendrijų įvairovė, ėmė įsivyrauti plačios ekologinės amplitudės rūšys ir bendrijos. Jau aštuntąjį dešimtmetį buvo galima prognozuoti, kad pelkių augalija, kaip azoninės augalijos tipas, veikiama sausinamosios melioracijos, rekreacijos ir gaisrų, veikiai transformuosis į pelkiapievių bei miško biotopus ir artės prie Lietuvos zoninio augalijos tipo.

Sumažėjęs krašto miškingumas atpalaidavo ir fizinių veiksnių, ardančių regioninės sistemos tvarumą, poveikį. Ryškiai pasireiškė dirvų erozija. Dažni vėjai sudarė prielaidas intensyviam dirvožemių nupustymui, ypač Pajūrio žemumoje, kur kasmet vidutiniškai netenkama 3-10 t ha-1 humusingesnio dirvožemio.

Regioninės sistemos savaiminį tvarumą daugiau palaikė tik ta aplinkybė, kad teritorijoje poledynmečiu buvo susikaupę dideli negyvosios organinės medžiagos kiekiai, daug kartų didesni už dabartinės augalų fitomasės išteklius. Bet ir fitomasės ištekliai seko neadekvačiai jų naudojimui. Ryškus to pavyzdys – durpynai. Juose mažėjo organinės medžiagos dėl pelkių sausinimo, durpių ir humuso mineralizacijos. Dėl to ir mūsų šalyse pradėjo reikštis neigiamas CO2 poveikis ir deguonies balansui atmosferoje. Pažymėtina, kad daugelis mokslininkų šiandieninį CO2 koncentracijos didėjimą atmosferoje ir su tuo susijusius klimato pokyčius sieja ne tik su organinio kuro naudojimu, bet ir su atogrąžų miškų naikinimu. Šių miškų vaidmuo išties labai didelis. Taigi vandenynai ir miškai yra didžiausias rezervas, galintis sugerti didėjantį CO2 kiekį, kad būtų išvengta ryškaus globalinio atšilimo ir jo katastrofiškų padarinių didžiajai daliai (60-70 proc.) žmonijos.

O koks CO2 balanso atžvilgiu mūsų miškų vaidmuo krašto ekologinėje sistemoje? Atlikus skaičiavimus pagal programą ECOSLIT, paaiškėjo, kad 1955 m., iki prasidedant sparčiam krašto industrializavimui, kasmet į atmosferą iš Lietuvos teritorijos buvo išmetama apie 12 mln. t CO2. Vėliau šis kiekis eksponentiškai augo, kol 1985-1990 m. pasiekė 42 mln. tonų. Šiuo metu CO2 išmetimai dėl pergyventos ekonominės krizės gerokai sumažėję ir besudaro 17-18 mln. tonų.

O kas gi šiuo laikotarpiu vyko miškuose? Nuo 1955 m. labai sumažėjus pagrindinių kirtimų apimtims (1961 m. pagrindiniais kirtimais iškirsta tik 0,77 mln. m3) ir labai padidėjus naujų želdinių plotams (1948-1955 m. želdyta net 15,7-19,8 tūkst. ha kasmet), smarkiai didėjo miškų plotai ir fitomasės kaupimasis juose. Teritorijos miškingumas 1958 m. besudaręs 23,9 proc., iki 1990 m., skaičiuojant pagal FAO metodiką, padidėjo iki 32,3 procento. Per tą patį laikotarpį (1958-1993) vidutinis fitomasės kiekis 1 ha padidėjo apie 40 proc., o bendras fitomasės kiekis Lietuvos miškuose padidėjo net 65 procentais. Kadangi kiekvienam absoliučiai sausos fitomasės kilogramui susidaryti absorbuojama 1,84 kg CO2, per minimą laikotarpį visi Lietuvos miškai vidutiniškai absorbuodavo apie 30 mln. t CO2 kasmet (16,6 t CO2 ha-1).

Iš fitomasės kitimo duomenų matyti, kad 1958-1993 m. laikotarpiu miškų fitomasė padidėjo apie 103 mln. t ir pasiekė, skaičiuojant vidutiniškai visai teritorijai, 50 t ha-1, o jos prieaugis buvo kone 8 t ha-1. Taigi miškų ekosistemų fitomasėje buvo papildomai absorbuota 190 mln. t CO2, arba vidutiniškai 54 mln. t per metus. Drauge padidėjo sistemos savaiminio apsivalymo pajėgumas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4785 žodžiai iš 9358 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.