Modernizmo architektūra
XX amžiuje dailėje nebelieka anksčiau buvusių klasikinių stilių. Vyksta nuolatinis judėjimas, skirtingose pasaulio vietose gimsta ir greitai nyksta įvairios meno kryptys, Europa susipažįsta su Rytų Azijos, Afrikos, Amerikos indėnų menu. XX amžiaus pirmoji pusė vadinama modernizmo įsigalėjimo laikotarpiu. Jis suvokiamas kaip atsiskyrimas nuo tradicijų, drąsus eksperimentavimas su naujoviškomis statybinėmis medžiagomis, moksliniai ieškojimai.
Architektūra modernizme taip pat kinta. Dėl naujų medžiagų ir atradimų daug pažangesni pastatai atsiranda dar XIX amžiaus pabaigoje. Įsigalioja nuostatai, kad pastatas pirmiausiai turi atitikti savo paskirtį, tarnauti žmonėms, teigiama, kad gražu tai, kas funkcionalu. Todėl po truputį atsisakoma išorinės puošybos, daugiausiai dėmesio skiriama pastato vidui. Taip statomi plieniniai tiltai, geležinkelio stotys, parodų paviljonai ir panašiai, be to reikėjo atstatyti pirmojo pasaulinio karo sugriautus pastatus. Šiuos pastatus laikė iš atskirų detalių surinktos grotuotos metalinės konstrukcijos, taip pat naujos betoninės konstrukcijos. Tokios funkcionalios architektūros pastatai iš išorės dažnai atrodo kaip paprastų ir nepapuoštų kubų ir stačiakampių junginiai.
Toks naujas požiūris nuosekliausiai reiškėsi Amerikoje, kur tradicijos mažiausiai stabdė technologinę pažangą. Tačiau tik tvirtai savo teisumu įsitikinęs ir įtaigaus mąstymo architektas galėjo įtikinti pastato užsakovus priimti tokį naujovišką sprendimą. Tai geriausiai sekėsi Frank’ui Lloyd’ui Wright’ui (Frankas Loidas Raitas 1896-1959). Jis suprato, kad jei pastatas bus patogus ir gerai suplanuotas viduje, atitiks šeimininkų poreikius, tai be abejonės atrodys gerai ir iš išorės. Tai buvo tarsi perversmas, nes Wright’as atsisakė visų senųjų statinių savybių, tradicinio simetrijos reikalavimo bei puošybos. Jis suprojektavo nemažai gyvenamųjų namų, vienas iš originaliausių jo suprojektuotų pastatų yra Gugenheimo muziejus Niujorke. Nors tokius pastatus pirmą kartą pamačiusiems žmonėms jie atrodydavo nepakeliamai nuogi, tačiau vėliau buvo priprasta prie tokios išvaizdos.
Amerikoje dėl didelių žemės sklypų kainų ekonomikos centruose, didžiuosiuose miestuose plito vis aukštesni pastatai, vadinami dangoraižiais. Tapo aišku, kad dangoraižiams netiks puošyba iš Europos pavyzdžių knygų. Taip šiame žemyne atsirado tokie aukšti modernistiniai pastatai kaip “Chrysler” pastatas, Manheteno bankas, “Empire State” pastatas. Juos projektavo tokie architektai kaip William’as van Alen’as, H. Craig’as Severance’as, R. H. Shreve’as, T. Lambd’as ir A. L. Harmon’as.
Kaip modernistinės architektūros pavyzdį plačiau panagrinėsiu “Empire State” pastatą.
Modernusis “Empire State” pastatas
“Empire State” pastatas buvo pastatytas Niujorke 1931m. pagal R. H. Shreve’o, T. Lambd’o ir A. L. Harmon’o projektą. Tai – tarpukario laikotarpio dangoraižių pavyzdys. Būdamas 381 m aukščio ir 102 aukštų, 1931m. “Empire State” tapo aukščiausiu pasaulio pastatu, iki tol šis titulas priklausė 319 m aukščio Kraislerio pastatui. XXa. Pradžioje plieno karkaso konstrukcijos, iki tol naudotos daugiausia tiltų ir pramoninių statinių statybai, buvo pradėtos naudoti ir daugiaaukščių pastatų statyboms. Pasitelkus naujas technologijas ir statybvietės valdymo techniką, pastatą keturių su puse aukštų per savaitę greičiu statė 3 500 darbininkų. Nuo pamatų duobės iki perdavimo statyba truko 410 dienų, vienu metu per 10 dienų buvo pastatyta net daugiau kaip 14 aukštų.