Mokesciai
5 (100%) 1 vote

Mokesciai

ĮŽANGA

Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas.

Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys beviltišką finansinę situaciją.

Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės vykdomos politikos. Vieną svarbiausių vaidmenų vaidina tai, kaip vyriausybė paskirsto biudžeto lėšas, kaip planuoja savo išlaidas ir pajamas. Kaip tik tai atskleidžia valstybės vykdoma fiskalinė politika.

VYRIAUSYBINIAI PIRKIMAI

Nuosmukius ir depresijas sukelia per mažos išlaidos. Siekdama padidinti visumines išlaidas nuosmukių ar depresijų metu, vyriausybė gali padidinti nacionalinį produktą ir tokiu būdu suteikti bedarbiams darbą. Kartais visuminė paklausa didėja per greitai: ekonomikoje pasiekiamas visiškas užimtumas ir kainos pradeda augti. Ribodama visuminę paklausą, vyriausybė gali sulėtinti infliacijos tempus.

Siekdama veikti visuminę paklausą, vyriausybė gali pasinaudoti dviem politinėmis priemonėmis: fiskaline politika ir monetarine politika.

Fiskalinė politika kinta tuomet, kai vyriausybė keičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas.

Ne tik investicijos ir asmeninio vartojimo išlaidos, bet taip pat ir vyriausybės pirkimai priskiriami visuminėms išlaidoms. Trumpai sakant, Visumines išlaidas sudaro asmeninio vartojimo išlaidos, pageidautinos investicijos ir vyriausybinis prekių bei paslaugų pirkimas. Nors vyriausybė ir išleidžia daug pinigų, vis dėlto visuminės išlaidos gali būti dar nepakankamos, kad užtikrintų visišką užimtumą. Tam, kad ekonomika pasiektų visišką užimtumą, visuminės išlaidos turi padidėti. Vyriausybė, didindama prekių bei paslaugų pirkimą nuosmukį sąlygojančio atotrūkio kiekiu, gali pašalinti atotrūkį ir priartinti ekonomiką prie visiško užimtumo.

Depresijos metu, kai reikia, kad visuminės išlaidos gerokai padidėtų, siekiant atstatyti visišką užimtumą, vyriausybės išlaidų nereikėtų sieti su vyriausybinėmis mokesčių įplaukomis. Išlaidas reiktų didinti, nedidinant mokesčių. Vyriausybė finansuodama savo išlaidas turėtų skolintis, didindama visuomeninę skolą. Depresijos metu deficitinės išlaidos yra pateisintos. Be to, jos skatintų visumines išlaidas ir sumažintų nedarbą.

Kartais visuminė paklausa yra per didelė. Tada ekonomistai pasiekia visišką užimtumą ir kainos kyla. Tokiais atvejais vyriausybė turi taikyti ribojimo politiką. Ribodama savo išlaidas, vyriausybė gali sumažinti infliaciją.

Vyriausybinės išlaidos – tik viena fiskalinės politikos pusė. Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška visuminės paklausos sudėtinė dalis. Tačiau vyriausybės sektoriaus įtaka visuminei paklausai neapsiriboja tik tiesioginiu poveikiu. Vyriausybės sektorius veikia visuminę paklausą netiesiogiai, keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas. Valstybė apmokestina namų ūkį, kita vertus moka namų ūkiui transferines išmokas. Gaunamos transferinės išmokos didina šeimų pajamas, o mokesčiai šeimų pajamas mažina. Siekiant įvertinti vyriausybės poveikį vartojimo išlaidoms, naudojama grynųjų mokesčių sąvoka. Grynieji mokesčiai yra skirtumas tarp namų ūkio mokamų mokesčių ir gaunamų transferinių išmokų. Grynieji mokesčiai parodo, kiek namų ūkių išmokos valstybei viršija valstybės išmokas namų ūkiui. Atsiradus gryniesiems mokesčiams, susidaro skirtumas tarp nacionalinių ir disponuojamų pajamų. Mišrioje ekonomikoje ne visos firmų sukurtos nacionalinės pajamos atitenka namų ūkiui, kadangi jų dalį kaip grynuosius mokesčius pasisavina vyriausybė. Įvertinus vyriausybės vykdomą namų ūkio apmokestinimą, vartojimo paklausos funkcija keisis, nes disponuojamos pajamos nebesutampa su nacionalinėmis pajamomis. Jei šalyje neįvesta mokesčių sistema, keičianti vyriausybės gaunamų grynųjų mokesčių apimtį keičiantis nacionalinėms pajamoms, ribinis polinkis vartoti nacionalines ir disponuojamas pajamas sutampa.

Nors mokesčiai nėra tiesioginis visuminių išlaidų struktūrinis komponentas, tačiau jie netiesiogiai veikia išlaidas. Kai žmonės moka mokesčius, jie netenka dalies grynųjų pajamų ir todėl mažiau suvartoja. Taigi mažėja visuminių išlaidų struktūrinė dalis – asmeninis vartojimas. Kai mokesčiai didinami, tai mažėja ir vartojimą, ir visuminės išlaidos. Taigi, kai visuminės išlaidos per didelės, o kainos kyla, mokesčių didinimas yra būtent ta politika, kurios reikia laikytis. Antra vertus, mokesčių mažinimas atitiks skatinimo politiką. Mokesčių sumažinimas padidins grynąsias pajamas,
todėl pakis vartojimas ir visuminės išlaidos.

Sakyčiau, kad mokesčių pokyčiai yra beveik tokios pat veiksmingos visuminių išlaidų reguliavimo priemonės ,kaip ir vyriausybinio prekių bei paslaugų pirkimo pasikeitimai. Remiantis statistika ir ekonominiais skaičiavimais, galima teigti, kad, kai padidėja vyriausybiniai pirkiniai sakykim 100tūkst. Lt, tiek pat padidėja ir visuminės išlaidos, tačiau jei mokesčiai sumažinti 100 tūkst. Lt, tai visuminės išlaidos padidės tik 80 tūkst. Lt.

Kadangi vyriausybinis prekių bei paslaugų pirkimas yra kur kas veiksmingesnis negu mokesčių dydžio pakeitimas, nėra reikalo griebtis vyriausybinių pirkimų, kai norima žymiai pakeisti visuminę paklausą.

Mokesčių pakeitimai yra svarbi fiskalinės politikos dalis, nes mokesčių mažinimas bendrąja prasme yra mažiau ginčytinas negu vyriausybės išlaidų didinimas kaip priemonė skatinti ekonomiką. Abejojama vyriausybės sugebėjimu protingai išleisti pinigus ir bijoma, jog vyriausybės aparatas nepaprastai išaugs. Be to, mokesčių pakeitimai gali greičiau duoti efektą negu vyriausybės išlaidų pasikeitimai. Pavyzdžiui, išlaidų didinimas kelių tiesimui, namų statybai, užtvankoms ir kitiems visuomeniniams darbams atlikti reikalauja nemažai planavimo, o tai užima laiko.

Apibendrinant galima pasakyti, kad siekiant skatinti visuminę paklausą ir tokiu būdu mažinti bedarbystę, tinkamiausia fiskalinės politikos priemonė yra vyriausybės išlaidų didinimas ar mokesčių mažinimas, t. y. taikymas priemonių, kurios didina vyriausybės deficitą arba mažina jo perteklių. Siekiant riboti visuminę paklausą ir tokiu būdu likviduoti infliaciją, tinkamiausia fiskalinės politikos priemonė yra vyriausybės išlaidų mažinimas ar mokesčių didinimas, t. y. taikymas priemonių, kurios daro vyriausybės biudžetą pertekliniu.

Didėjantis vyriausybės biudžeto deficitas skatina visuminę paklausą. Vyriausybės biudžeto deficito sumažėjimas ar jo pertekliaus padidėjimas veikia kaip ribojantis veiksnys.

Anksčiau minėtas pavyzdys apie bendrąjį mokestį, kuris sudarė 100 tūkst. Lt, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio galėtų būti nacionalinis produktas. Tačiau toks mokestis nėra realus. Paprastai mokesčiai didėja ar mažėja kartu su nacionalinėmis pajamomis ir nacionaliniu produktu. Tai visiškai teisinga, kai kalbama apie pajamų mokesčius: kuo daugiau žmonės uždirba, tuo didesnius mokesčius jie moka. Tai taip pat teisinga, kai kalbama apie pardavimo mokesčius: jei didėja nacionalinis produktas ir jo pardavimai, tai valstybinės pajamos iš netiesioginių mokesčių taip pat didėja. Mokestis, kuris didėja ir mažėja priklausomai nuo nacionalinio produkto pokyčių, vadinamas proporcinguoju mokesčiu, t. y. mokesčiu, duodančiu pajamas, kurios yra pastovus nacionalinio produkto procentinis dydis. Jeigu nacionalinis produktas padvigubėja, tai padvigubėja ir mokesčiai.

VALSTYBĖS PAJAMOS IR IŠLAIDOS

Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas ( pav., apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę techniką t. t.). Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitą svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai išmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis. Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.

Vyriausybės išlaidos neatsiranda iš niekur. Jei vyriausybė gali pirkti prekes ir paslaugas, vadinasi, ji privalo gauti pajamas. Vyriausybės pajamų šaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka namų ūkis ir verslo firmos. Mokesčiai yra tiesioginiai (tai būtų pajamų, draudimo mokesčiai) ir netiesioginiai ( pridėtinės vertės, pardavimo, akcizo mokesčiai).

MOKESČIAI LIETUVOJE

Šalies mokesčių sistemą dabar sudaro 20 mokesčių (įmokų, rinkliavų). Kaip ir kitose daugiau ar mažiau išsivysčiusiose šalyse, tai pajamų ir pelno, socialinio draudimo, turto, vidaus prekių ir paslaugų, tarptautinės prekybos ir sandorių bei kiti mokesčiai: tiesioginiai ir netiesioginiai, mokami tiek fizinių, tiek juridinių asmenų.

Šių mokesčių įplaukos patenka į nacionalinį biudžetą (valstybės bei savivaldybių), kelių fondą, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo fondų biudžetus. Statistikos departamentas skelbia atskirų biudžetų bei fondų duomenis. Tačiau vis dar nesuvedamos ir oficialiai neskelbiamos bendrosios šalies mokestinės įplaukos. Apytikriai šalies mokestinės įplaukos 1997 metais sudarė 12,6 mlrd.

Iš mokestinių įplaukų ir BVP santykio galima susidaryti bendrosios mokesčių naštos vaizdą, taip pat suvokti mokesčių vaidmenį perskirstant pajamas. 1992-1996 metais bendroji mokesčių našta šalyje mažai kito, per mokesčius perskirstyta apie 30% BVP. 1997 metais mokestinių įplaukų ir BVP santykis išaugo 32,9%. Gana sparčiam šalies mokestinių įplaukų didėjimui tais metais įtakos turėjo atskirų mokesčių tarifų didinimas (akcizai), lengvatų mažinimas (pridėtinės vertės mokestis), mokesčių administravimo gerinimas. Atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus griežtinimas, sustiprinta kova su viengenčiais mokėti mokesčius. Tačiau reikia turėti galvoje, kad, apskaičiuodami 1997 metų mokestinių įplaukų
BVP santykį, remtasi išankstiniais BVP duomenimis. Statistikos departamentas šiuos skaičius tikslina. Jei bus paskelbtas didesnis BVP, tai atitinkamai sumažės ir 1997 metų bendrosios mokesčių naštos rodiklis.

Mokestinių įplaukų ir BVP santykis Lietuvoje yra mažesnis negu EBPO šalyse ir ypač ES šalyse. Tačiau iš to negalima daryti išvados, jog Lietuvoje mokesčiai jų mokėtojus slegia mažiau. Tai vertinant reikia turėti galvoje, kad Lietuvoje BVP, tenkantis vienam gyventojui, lyginant su minėtomis šalimis, yra dar labai nedidelis. EUROSTAT duomenimis, 1995 metais BVP, tenkantis vienam Lietuvos gyventojui, apskaičiuotas pagal perkamosios galios paritetą, sudarė tik 24% ES vidurkio. BE to, bendrosios mokesčių naštos rodiklis Lietuvoje, manyčiau, yra kiek sumažintas, nes, apskaičiuodamas BVP, Statistikos departamentas į jį įtraukia ir nemažas neapskaitomos bei šešėlinės ekonomikos apimtis. Tuo tarpu iš neapskaitomos ir šešėlinės ekonomikos mokesčiai nemokami. Todėl bendroji mokesčių mokėtojų našta iš tikrųjų yra didesnė, nei rodo apskaičiuotas mokestinių įplaukų ir BVP santykis.

Bendrosios mokesčių naštos rodiklis per paskutinius tris dešimtmečius (1965 – 1995 metais) tiek EBPO, tiek ES šalyse nuolat didėjo. Augant šio rodiklio absoliutiems dydžiams, jo prieaugio tempai lėtėjo. 1991-1995 metais bendroji mokesčių našta sumažėjo penkiose (iš penkiolikos) ES šalyse (ypač Švedijoje, kur ji buvo pati didžiausia).

Suprantama, negalima teigti, kad analogiškos bendrosios mokesčių naštos kitimo tendencijos bus būdingos ir Lietuvai. Šio rodiklio dydis ir permainingumas priklauso nuo konkrečių vietos ir laiko sąlygų: šalyje egzistuojančios mokesčių bazės, jos potencinių galimybių panaudojimo, mokesčių administravimo efektyvumo, valdžios sugebėjimo racionaliai panaudoti mokestines įplaukas, priimto gyventojų socialinių poreikių (pvz., švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai ir pan.) tenkinimo būdus (privatus ar visuomeninis), prievolės mokėti mokesčius įsisąmoninimo laipsnio ir t. t. Tačiau, be abejonės, mokesčių mokėtojų, pramonininkų, kai kurių politikų taip pageidaujamas mokesčių naštos mažinimas – tai sudėtinga ir ne taip greitai sprendžiama problema.

Fizinių asmenų pajamų mokestis kartu su socialinio draudimo įmoka sudaro žymią darbo jėgos kaštų dalį (49 procentus ribinių darbo jėgos kaštų). Todėl šis mokestis ypač skatina slėpti ir mažinti gyventojų oficialiąsias pajamas. Jei anksčiau kentėjome nuo šešėlinės bedarbystės, dabar kone kiekviename žingsnyje susiduriame su atvirkščiu fenomenu – šešėliniu darbu. Konkurencinė kova, kurioje svarbų vaidmenį turi darbo jėgos kaštai, verčia ieškoti būdų mokesčiams darbo jėgai mažinti. Kai to nedaro valdžia – tai padaro įmonės ir žmonės. Nebegalėdami pakelti mokesčių naštos, jie verčiau dirba slapta nuo valdžios. Gyventojų pajamų mokestis skaidrus tol, kol yra išskaičiuojamasis, t.y. kai šį mokestį apskaičiuoja ir sumoka sumas išmokantis asmuo. Tačiau išskaičiavimo taikymas yra ribotas, be to – turi gausybę savo ydų. Išskaičiavimo negalima taikyti, kai gyventojas gauna pajamų iš kito žmogaus, arba tam tikroms pajamų rūšims, pvz., pajamoms iš kapitalo prieaugio. Išskaičiuojamasis mokestis yra paslėptas – dažnas žino tik algą „į rankas“, visiškai nenutuokdamas apie išskaityto mokesčio dydį. Norint, kad pajamų mokestis galėtų būti taikomas visuotinai, visiems gyventojams ir visoms pajamų rūšims, pajamų deklaravimas tampa neišvengiamu. Lietuvoje pajamų deklaravimas žengia pirmuosius žingsnius, tačiau nereikia didelės patirties, norint įsitikinti, kad pajamų deklaravimas visuomet yra brangus, pernelyg sudėtingas ir dažnai – nesaugus. Paplitusi nuomonė, jog galima panaikinti įmonių pelno mokestį, apmokestinant visas gyventojų pajamas. Toks apmokestinimo modelis yra įmanomas, tačiau tokiu atveju, pajamų mokestis paveldi visas pelno mokesčio ydas. Panaikinus pelno mokestį ir palikus veikti gyventojų pajamų mokestį, kiltų pagundos išlaidauti įmonės vardu. Kad taip neatsitiktų, įmonės ir toliau privalėtų vesti mokestinę apskaitą – mokesčio administravimo kaštai nesumažėtų. Be to, pagundos taikyti įvairius atskaitymus ir minusavimus, nustatant gyventojų pajamų mokesčio bazę, panaikinus pelno mokestį, dar labiau išaugtų. Šis kelias neveda link mokesčių skaidrumo, paprastumo ir visuotinumo. Valstybinis socialinis aprūpinimas vadinamas socialiniu draudimu, tačiau jis nesivadovauja draudimo principais ir yra tiesiog papildomas perskirstymo mechanizmas. Socialinio draudimo įmoka dažnai nepagrįstai išskiriama iš mokesčių tarpo – ji atitinka visus mokesčių požymius, todėl jai turi būti keliami tie patys reikalavimai kaip ir kitiems mokesčiams. Socialinio draudimo įmoka paprastai yra mokama tik nuo darbo pajamų, tokiu būdu darbo jėgai (kaštų planavimo stadijoje) užkraunama didesnė mokesčių našta ir sudaromos paskatos mažinti oficialius darbo kaštus. Perskirstymą ir neteisingumą ypač padidina tokie modeliai, kai socialinio draudimo įmoka imama nuo visų pajamų, nenustatant joms jokių išimtinų kriterijų, o išmoka nedaug priklauso nuo įmokų.

ATSKIRŲ MOKESČIŲ REIKŠMĖ FORMUOJANT ŠALIES MOKESTINES ĮPLAUKAS

1997 metais sparčiausiai išaugo akcizų
PVM įplaukos. Buvo padidinti akcizų naftos produktams, alkoholiniams gėrimams, tabako gaminiams tarifai, nebetaikantys laikytinais 9% PVM tarifas šalies gamintojų pagamintiems maisto produktams, sumažintas kitų taikytų PVM lengvatų sąrašas. Lėčiausiai išaugo (tik 5,8% t. y. nesiekė net infliacijos rodiklio) juridinių asmenų pelno mokesčio įplaukos. Reikia nepamiršti daugelyje įmonių tebesitęsiantį gamybos bei jos pelningumo nuosmukį, 1996 metais vykusios bankų krizės poveikį bei, matyt, ir įmonių pastangas šio mokesčio išvengti.

Nevienodai augant atskirų mokesčių įplaukoms, keičiasi mokestinių įplaukų struktūra. Per paskutinius trejus metus didesnis ar mažesnis stabilumas buvo būdingas fizinių asmenų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų, turto ir kitų mokesčių lyginamosiomis dalims. Tuo tarpu pastebimai išaugo akcizų, PVM lyginamosios dalys. Nuolat mažėjo juridinių asmenų pelno mokesčio ir muitų lyginamosios dalys.

Atskirų mokesčių svarba formuojant mokestines įplaukas ir perskirstant pajamas labai nevienoda. 1997 metais 91,1%visų šalies mokestinių įplaukų bei mokesčiais perskirstomo BVP teko penkiems mokesčiams: valstybinio socialinio draudimo įmokoms (26,9%), PVM (26,6%), fizinių asmenų pajamų mokesčiui (22,1%), akcizams (10,6%) ir juridinių asmenų pelno mokesčiui (4,9%).

Suprantama, skirtingose šalyse imamų mokesčių rūšys (pavadinimai) labai įvairios. Tačiau, sprendžiant pagal sustambintą mokesčių nomenklatūrą (mokesčių grupes), Lietuvoje iš esmės imami analogiški mokesčiai. Lietuvoje neimami tik darbo užmokesčio ir darbo jėgos mokesčiai (nustatomi procentais nuo darbo užmokesčio arba kaip fiksuota suma vienam įdarbintajam), kurie būdingi tik kai kurioms EBPO ir ES šalims (pvz., Austrijai, Prancūzijai, Švedijai).

Taigi Lietuvoje, palyginti su ES šalimis:

mokestinėse įplaukose mažiau socialinio draudimo įmokų. Lietuvoje joms tenka 26,9% (1997 m.) šalies mokestinių įplaukų, ES šalyse vidutiniškai 29,4% (1995 m.);

renkant kitus mokesčius tenka (išskyrus socialinio draudimo įmokas) daug daugiau netiesioginių mokesčių įplaukų. Tai vidaus prekių ir paslaugų, tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai.

Lietuvoje 1997 metais netiesioginiai mokesčiai (pajamų ir pelno, darbo užmokesčio ir darbo jėgos, turto) siekė 13,6% BVP ,o tiesioginiai – 10,6% BVP. Taigi vyravo netiesioginiai mokesčiai. Jie visų mokesčių (be socialinio draudimo įmokų) įplaukose sudarė 56,2%.

ES šalyse 1995 metais netiesioginiai mokesčiai siekė 12,9% BVP, o tiesioginiai – 16,6% BVP. Taigi vyravo tiesioginiai mokesčiai – jiems teko 56,3% visų mokesčių (be socialinio draudimo įmokų) įplaukų. Tiesa, tai būdinga ne visoms ES šalims. Graikijoje, Portugalijoje ir Prancūzijoje vyrauja netiesioginiai mokesčiai.

Šie palyginimai su kitomis šalimis, suprantama, neleidžia atsakyti į klausimą, kokios mokestinių įplaukų struktūros siekti Lietuvai. Skirtingiems mokesčiams būdingi savi pranašumai ir trūkumai. Žinoma, netiesioginiai mokesčiai yra neutralesni, daugiau tinkantys ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti, juos lengviau administruoti. Tiesioginiai mokesčiai parankesni lygybės, teisingumo principui įgyvendinti, aukštesniam mokestinių įplaukų elastingumui (priklausomai nuo pajamų augimo) pasiekti.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2858 žodžiai iš 9320 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.