Mokesciai
5 (100%) 1 vote

Mokesciai

Turinys

Turinys……………………………………………………………………………………………………1

Įvadas……………………………………………………………………………………………………..2

I. Valstybės pajamų šaltiniai…………………………………………………………………………3

II. Mokesčių funkcijos ir savybes………………………………………………………………………4

1. Socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo………………………………………………..……5

2. Normatyvinė mokesčių struktūra………………………………………………………………..5

III. Mokesčių sistemos……………………………………………………………………………..……7

1. “Geros” mokesčių sistemos principai………………………………………………………….10

2. Mokesčių sistemos analizė……………………………………………………………………..13

3. Mokesčių sistemos potencialas ir mokesčių pastangos…………………………………….…16

IV. Lietuvos valstybės mokesčių politika………………………………………………………………18

1. Mokesčius administruojančios institucijos……………………………………..……………..18

2. Gyventojų pajamų mokestis…………………………………………………………….……..18

3. Pelno mokestis…………………………………………………………………………….…..21

4. Pridėtinės vertės mokestis……………………………………………………………………..25

5. Akcizai…………………………………………………………………………………………27

6. Nekilnojamo turto mokestis……………………………………………………………….…..30

Išvados………………………………………………………………………………………………..….31

Papildoma literatūra ir interneto nuorodos………………………………………………………..…33

Priedai……………………………………………………………………………………………………34

Įvadas

Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai, kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir užsienio finansų rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosi kaštais (mokamos palūkanos), didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, o tai gali sukelti makroekonominį disbalansą.

Valstybės institutas skirtas tarnauti visų piliečių labui, todėl visuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies gyventojas turėtų prisidėti prie valstybės išteklių mobilizavimo mokėdamas mokesčius. Mokesčių sistema – tai lyg sandoris tarp valstybės ir piliečio, kuriame nuolat vyksta optimalaus abejų pusių intereso suderinimo paieška. Siekiama atrasti tokias mokesčių sistemos sąlygas, kurios užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą ne tik dabartiniame ekonominio ciklo etape (tai pasiekiama, mokesčių dėka surinkus pakankamai lėšų), bet ir ateityje (mokestinės bazės augimo dėka, t.y. palikus privačiam sektoriui tiek išteklių, kad būtų norų ir galimybių vystyti gamybą ir gauti dar didesnes pajamas). Civilizacijos istorijoje pilna pavyzdžių, kai šis ekonominis ginčas buvo sprendžiamas kariaujant ir taikiais būdais, diktatoriškais ir demokratiniais metodais. Įvairių socialinių mokslų atstovai iki šiol tebesvarsto, kaip turėtų atrodyti “tobula” mokesčių (ir bendra valstybės pajamų) sistema.

Didėjant valstybės funkcijų apimčiai, į šiuolaikinę valstybės pajamų sistemą vis dažniau žvelgiama per fiskalinio deficito, kuris kai kuriose šalyse pasiekia pavojingo dydžio lygį, prizmę. Siekiant sumažinti fiskalinį deficitą, mokesčių didinimo ekonominė kaina turėtų būti sugretinta su valstybės išlaidų mažinimo kaina. Kaip taisyklė, abi priemonės yra neišvengiamos. Trumpalaikėje perspektyvoje vyriausybės dažniausiai yra linkusios pasikliauti pajamų didinimu, kuris administravimo ir politine prasme atrodo patrauklesnis. Tačiau šis žingsnis paprasti veda prie sudėtingos, neefektyvios ir labai iškreiptos mokesčių sistemos, kuri ne tik neatneša tikėtinų pajamų, bet ir silpnina iniciatyvą dirbti ir taupyti. Tai stabdo ekonominį augimą.

Bet kuris valstybės pajamų vertinimas prasideda nuo pajamų dalies BVP analizės ir sugretinimo su panašia ekonomine situacija pasižyminčiomis šalimis. Tam, kad įvertinti mokesčių sistemos efektyvumą ir numatyti būtinų reformų kontūrus, naudinga taikyti mokesčių elastingumo ir mokesčių “gyvybiškumo” koncepcijas.

Šiame kursiniame darbe nagrinėsiu valstybės pajamų politikos pagrindus, jos ekonominius aspekusi ir po-elementinę struktūrą, taip pat aprašysiu teorinį požiūrį į tobulos mokesčių sistemos principus ir jų praktinio įgyvendinimo ypatumus.

I. Valstybės pajamų šaltiniai

Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos
“suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.

• Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokiu įsipareigojimų duoti kažką mainais.

• Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų pajamų ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.

• Taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautas parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.

• Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorų.

• Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai mokamos palūkanos.

Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą. II. Mokesčių funkcijos ir savybes.

Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose atliekant kasinėjimus Lagašo mieste, valstybės, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metų, teritorijoje (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos šiomis pagrindinėmis idėjomis:

1. Mokesčiai – tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją vystė Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką, atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kuri ir sudaro renkami mokesčiai.

2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje “Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija” (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekiant visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti atitinkamos valstybės pajamų/mokesčių politikos pagalba. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai – E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (tokie mokslininkai, kaip M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nepaisant šių dvejų teorijų skirtingų principinių šaknų, požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas pakankamai racionalus Tai patvirtina ir šiuo metu populiarus tarp ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti kruopščiai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas, atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika, ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų tarnauti ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika.

3. Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomas, nukreipiant jas iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto), taikant progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti tam, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir nebūtų stabdoma gamybos plėtra.

II.1. Socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo

Nepaisant skirtingų akcentų, visos ekonominės mokyklos išskiria keletą esminių funkcijų, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo:

• Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės yra formuojamos šalies mokesčių sistemos dėka (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų).

• Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma tarp gyventojų, ūkio subjektų, ekonominės veiklos sferų, regionų.

• Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė, per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo
suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) sąlygoja resursų pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei įtakoja makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą).

II.2. Normatyvinė mokesčių struktūra

Kiekvienas mokestis – tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą, pagal tik šiam mokesčiui būdingą logiką tarpusavyje suderintų, elementų:

1. Mokesčių subjektas/mokėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Pavyzdžiui, netiesioginių, arba taip vadinamųjų vartojimų mokesčių (PVM, akcizai, pardavimo ir pan.) atveju mokesčių subjektas – asmuo, faktiškai sumokantis mokestį – yra prekių/paslaugų galutinis vartotojas, o mokesčių mokėtojas – asmuo, kurio pareiga šį mokestį sumokėti į biudžetą – yra prekių/paslaugų gamintojas/importuotojas arba pardavėjas.

2. Mokesčių objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tame tarpe ir parduodamo kitiems asmenims) vertė, prekių/paslaugų pridėtinė vertė, finansinių/kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais, teisė užsiimti tam tikra veikla ir kt.. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamo turto mokestis) ar keletą (žyminis mokestis) objektų. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.

3. Mokesčių šaltinis – tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai. Mokesčių šaltinis `gali sutapti su mokesčių objektu, pavyzdžiui, pelno mokesčio atveju.

4. Apmokestinimo vienetas – ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas. Dažniausia tai mokesčio objekto matavimo vienetas (pvz., piniginis vienetas – pajamų mokesčio; akras/hektaras – žemės mokesčio atveju ir pan.).

5. Mokesčio tarifas yra mokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju – akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) ir procentine išraiška (taip vadinamieji “ad valorum” mokesčių tarifai). Pastarieji būna:

 proporciniai, kai visam mokesčių objektui (kiekvienam jo apmokestinimo vienetui) taikomas vienodas procentas;

 progresiniai, kai procentas didėja, didėjant mokesčių objektui. Skaičiavimams pagal progresinį tarifą sudaroma mokesčių tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti pagrįstas paprasta ar sudėtinga (laipsniuota) progresija Pirmu atveju padidėję tarifai taikomi visam mokesčių objektui, antru atveju – objektas skaldomas į atskiras dalis ir kiekvienai sekančiai daliai taikomas vis didėjantis tarifas;

 regresiniai – analogiška progresinių tarifų schema, tik tarifai ne didėja, o mažėja.

6. Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Pagal tai mokesčiai atitinkamai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau riba tarp jų yra gana sąlyginė ir priklauso nuo mokesčio perkėlimo į prekių/paslaugų kainas galimybių.

7. Mokesčio nustatymo metodai priklauso kaip nuo mokesčių ypatumų, taip ir nuo mokesčių administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais metodais. Paprastai išskiriami tokie pagrindinai metodai:

 prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų formavimo/gavimo vietoje (pvz., pajamų mokestis, apskaičiuojamas kartu su atitinkamu darbo užmokesčiu);

 pagal mokesčių mokėtojo oficialų pareiškimą (pvz., pajamų deklaracija, kurioje nurodomos per ataskaitinį laikotarpį gautos pajamos);

 pagal specialų tipinių (ir tam tikru principu suklasifikuotų) mokesčių objektų sąrašą – kadastrą.

Aukščiau išvardinti elementai sudaro normatyvinę mokesčio struktūrą. Konkretaus tipo mokesčio normatyvinė struktūra daugiau ar mažiau vienodai suprantama visame pasaulyje. Įdomu, kad mokesčių politikos esmė nulemia būtent nukrypimai nuo normatyvinės struktūros – pavyzdžiui, mokesčių lengvatos. Labiausiai paplitę tokie mokesčių lengvatų tipai yra:

– mokesčio tarifo sumažinimas;

– mokesčio objekto fiksuotos neapmokestinamos dalies padidinimas;

– mokesčio objekto sumažinimas ( pvz., leidžiant daryti įvairus atskaitymus iš pajamų);

– atleidimas nuo mokesčių;

– mokesčių sumos sumažinimas;

– mokesčių kreditai (grąžinami arba užskaitomi į vėlesnio mokestinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimus);

– mokesčių mokėjimo termino atidėjimas (ar mokėjimo išskaidymas ir išdėliojimas laike).

III. Mokesčių tipai

Mokesčių charakteristikos ir jų įtaka ekonominiams procesams priklauso nuo to, kurioje prekių ir pinigų apytakos ciklo vietoje jie taikomi. Pav. 1 parodyta paprasta privataus sektoriaus finansinių ir realių srautų schema (pajamos ir išlaidos srautai atspindėti pagal laikrodžio rodyklę, o faktorių, t.y. realus, srautai – prieš). Namų ūkio pajamos (1) dalinamos į vartojimo išlaidas (2) ir taupymą (3). Namų ūkių vartojimo išlaidos įsilieja į vartojimo prekių rinką, kur tampa firmų, parduodančių šias prekes, pajamomis (4). Sutaupytos lėšos “teka” į kapitalo rinką, tampa investicijomis (5), o vėliau kapitalinių prekių rinkoje vėl gi tampa atitinkamų firmų-pardavėjų pajamomis (6). Iš
verslo pajamų (7) formuojasi finansiniai ištekliai, kurie panaudojami verslo išlaidoms (8) dengti Dalis pinigų skiriama amortizaciniams atskaitymams (nusidėvėjimo padengimui) (9), o likusi dalis sumokama gamybos veiksnių rinkoje už veiksnių panaudojimą: darbo užmokesčio fondas (11) išlaidų pusėje – darbdaviui ir pajamos iš darbo santykių (13) – samdomiems darbuotojams; įmonių pelnas (12) ir kapitalo pajamos (dividendai ir palūkanos) gamybos veiksnių rinkoje (14). Kadangi gamybos veiksniai priklauso namų ūkiams, srautai (13) ir (14) “susilieja” į pastarųjų bendras pajamas (1) ) ciklo pabaigoje. Tam tikra pelno dalis (taip vadinamas nepaskirstytas arba likutinis pelnas) nėra išmokama nei dividendų, nei palūkanų forma ir kartu su amortizacija formuoja verslo taupymo fondą (16), kuris toliau investuojamas kapitalo rinkoje lygiagrečiai su namų ūkių taupymu (3). Tai užbaigia vieną pilną ciklą.

Ekonominį mokesčių efektą ir konkrečių mokesčių sistemų struktūrą apsprendžia jų “užkrovimo” vieta nurodytame cikle: (1) – apmokestinamos namų ūkių pajamos, (2) – vartojimo išlaidos; (4) – verslo pardavimo pajamos ar pridėtoji vertė; (7) – bendros verslo pajamos; (10) – verslo pajamos, atskaitant nusidėvėjimą; (11) – darbo užmokesčio fondas; (12) – pelnas; (13) – pajamos, susijusios su darbo santykiais; (15) – likutinis pelnas; (14) – kapitalinės pajamos.1 pav. Paprasta privataus sektoriaus finansinių ir realių srautų schema

Akcentuojant tokius mokesčių sistemos komponentus kaip mokesčių subjektas ir objektas, galima taip klasifikuoti mokesčius:

1. Taikytini produktui ar gamybos veiksniai;

2. Taikytini rinkos pardavėjui ar pirkėjui;

3. Taikytini namų ūkiui ar verslo įmonėms;

4. Taikytini mokesčių mokėtojo finansinės sąskaitos papildymo ar panaudojamo operacijai.

Įdomu, kad egzistuoja tam tikra mokesčių simetrija, kai du mokesčiai tik atrodo skirtingai, bet iš tikrųjų yra ekvivalentiniai:

 Konkurentinėje rinkoje nėra svarbu, kuri sandorių pusė yra apmokestinama. Vartojimo prekių (produktų) rinkoje pardavėju/gamintojų sumokėtas mokestis, apskaičiuotas prekes savikainai (tarkime, kad savikaina iki apmokestinimo yra 100 Lt; uždėjus 10 proc. tarifo mokestį – 110 Lt ) duoda iš esmes tokį patį efektą (biudžeto pajamų, pardavimo kainų ir ekonominių efektų prasme), kaip ir pardavimo mokestis su tokiu pačiu tarifo dydžiu, kurį per kainų sistemą moka pirkėjas.

 Jei gamybos veiksnių rinkoje darbdavys moka mokestį nuo darbo užmokesčio fondo sumos, pajamos būtų tokios pačios, kaip ir atskirai apmokestinus kiekvieno darbuotojo pajamas. Atitinkamai, bendras mokestis, taikomas gamybos veiksniams pirkti yra simetriškas šių veiksnių pardavimo mokesčiui, t.y. pajamų mokesčiui.

 Darant prielaidą, kad mūsų ekonominėje sistemoje nėra taupymo, tarp gamybos veiksnių pardavimo ir pirkimo mokesčių būtų pilnas ekvivalentiškumas, tačiau kadangi nėra apmokestinimo (3) punkte, t.y. nėra apmokestinamas taupymas, vieno gamybos veiksnio apmokestinimas – pajamų mokestis – nesutampa su produkto apmokestinimu.

Pažymint kitus mokesčių sistemos elementus – mokesčio šaltinį ir ėmimo būdą – galima išskirti tokius mokesčių tipus:

1. Nuosavybės ir einamųjų sandorių. Pirmu atvejų apmokestinama turimos nuosavybes likutinė vertė, pvz. turto vertės mokesčiu; antru atveju – einamųjų ekonominių procesų generuojami finansiniai sandoriai arba srautai, pvz. palūkanų apmokestinimas.

2. Personalizuoti ir “nuasmeninti”. Pirmu atvejų mokesčiai grindžiami galimybės mokėti principu; jų mokesčių subjektu gali būti tik namų ūkis/asmuo. Antru atveju mokesčių objektas yra ekonominė veikla arba daiktas (pvz. pirkimo/pardavimo sandoris, nuosavybės teisė ir pan.), nepriklausomai nuo pačio sandorio ar mokesčio mokėtojų charakteristikų, o mokesčių subjektas – kaip namų ūkis, taip ir verslo įmonė. Pavyzdžiui, jei pajamos iš gamybos veiksnių pardavimo apmokestinamos personalizuotu mokesčiu, tai apmokestinimas, greičiausiai, būtų vykdomas fizinių asmenų pajamų mokesčio forma, kurį mokėtų pajamas gaunantis namų ūkis ar asmuo. “Uždėjus” šį mokestį įmonei, atsiranda tam tikrų gamybos veiksnių pardavimo pajamų gavėjų pajėgumo mokėti nustatymo problema, kurią sprendžiant, būtina konsoliduoti ir apžvelgti visas mokesčių subjektų pajamas. Panašiai, siekiant apmokestinti personalizuotu mokesčiu vartojimą, mokesčių mokėtoju būtų namų ūkis, mokesčių forma – individualaus ūkio vartojimo išlaidų mokestis. Tuo tarpu pardavimo mokestis, kurį moka įmonės, nėra siejamas su atskiro mokėtojo charakteristikomis, o vienodai taikomas visiems atitinkamų sandorių dalyviams. Skirtumas tarp šių dvejų mokesčių tipų ypač išryškėja kalbant apie mokesčių sistemos lygybę, t.y. mokesčių naštos lygų pasiskirstymą visuomenėje. Lygybės principą žymiai lengviau realizuoti personalizuotų mokesčių atveju, kadangi ir pati šių mokesčių sistema yra modeliuojama, remiantis minėtu principu. To negalima pasakyti apie “nuasmenintus” mokesčius, nes, apmokestinus “negyvus” daiktus ar “nieko nejuntančią” veiklą, atrodo, nereikia rūpintis mokesčių naštos pasiskirstymu, todėl mokesčių subjektas (tas pats
namų ūkis ar asmuo) lyg ir dingsta iš akiračio.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2794 žodžiai iš 8636 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.