Mokslas ir metafizika.
Mes gyvename planetoje, kurią galime regėti. Turime kūnus, kuriuos galime liesti, justi. Valgome maistą, turintį skonį ir kvapą. Šis pasaulis apribotas fizinių apraiškų. Bet ar tai galutinės ribos? Ar gali už fizinio pasaulio ribų egzistuoti nepriklausoma tikrovė? Nuo seniausių laikų mokslininkai gvildeno tokią problemą. Taip susiformavo filosofinis mokslas – metafizika.
Žodis “metafizika“ aptinkamas jau graikų filosofijoje 300 m.pr.Kr. Metafizikos sąvoka atėjo iš Aristotelio veikalų. Viena šios sąvokos kilmės teorija teigia, kad žodis “metafizika“ prigijo filosofinėje kalboje tada, kai tarp kitų Aristotelio raštų buvo rastas vienas veikalas. Kadangi šis filosofo kūrinių sąvade ėjo po ankstesniojo darbo “Fizika“, tai buvo nuspręsta jį pavadinti “meta-fizika“ (gr. meta – “po“). “Metafizikoje“ mąstytojas skverbiasi jau tolyn už pojūčių pasaulio. Aristotelio metafizika buvo labai svarbus veiksnys, lemiantis tolesnę Europos filosofijos sampratą.
Metafizika yra filosofijos mokslas, apimantis giliausias mūsų mintis bei klausimus apie gyvenimo prasmę, mūsų egzistenciją, Dievo buvimą. Metafizika domisi, ar žmogaus protas pajėgus suprasti visatą, ar galbūt tikroji jos esmė mums neprieinama; yra amžinybė ar nėra jos; ar mūsų stebėjimai ir eksperimentai atskleidžia tikrovę, ar paprasčiausiai ją kuria. Metafizika ieško to, kas yra už fizikos.
Kaip mokslas metafizika turi savo terminus – “beprasmybė“, “nesąmonė“, “paprastumas“, “šuolis“ ir “beprotiškas“, – tačiau jų prasmė neatitinka kasdienės kalbos. Šias sąvokas aiškinant, reikia pristatyti keletą Kanto (I.Kant) filosofijos terminų:
1) transcendencija – buvimas, egzistavimas už, anapus materialios, patirtinės (jusliškai pažįstamos) tikrovės;
2) transcendentalus – pranokstantis fizinio pasaulio būties ir proto ribas; apibūdinantis metafizinio pažinimo dalykus (Tiesa, Gėris, Dievas); remiasi mūsų įsitikinimų ir idėjų priežastingumu, jų iškėlimo pagrindu;
3) a priori – iš anksto, nepažinus faktų; iki patyrimo ir nepriklausomai nuo jo;
4) a posteriori – iš patirties; remiantis patyrimu, faktais.
Kantas manė, jog reiškinius galima pažinti remiantis patirtimi, o kadangi nieko neįmanoma pažinti vien protu, be patyrimo, – daiktai patys savaime iš viso nėra pažinūs.
Kanto pažinimo teoriją galima apibendrinti tokiais teiginiais:
* Empiriniai objektai yra “visi tie, kuriuos pažįstame ar postuluojame iš patyrimo“.
* Empiriniai objektai realūs.
* Kadangi transcendentinis objektas nepriklauso erdvės, laiko ir priežastingumo pasauliui, jo negalima suvokti.
Kantas, turėdamas galvoje pasaulį, atsietą nuo išorinių jo apraiškų, siekė parodyti, kad mes tokio pasaulio, koks jis yra, pažinti negalime. Nors filosofas ir nemanė, kad mes gebame suvokti daiktus pačius savaime (mat mąstome erdvės ir laiko kategorijomis, skiriančiomis mus nuo daiktų esmės), bet ir neatmetė galimybės, kad mūsų pojūčiai pateikia mums tikrą realybės paveikslą, atspindi tikrovę tokią, kokia ji yra pati savaime. Dėl vieno dalyko jis buvo visiškai tikras: mes patys negalime tiksliai įsivaizduoti tikrovės. Taigi Kantas tikėjo, kad egzistuoja tikrovė aukštesnė nei ta tikrovė, kurią mes pažįstame iš mūsų empirinio pasaulio.
Metafizikinis požiūris nuo Niutono iki kvantinės mechanikos
“Beprasmybė“ ir “nesąmonė“
“Vienintelis dalykas, ką žinau, yra tai, kad nieko nežinau“, – tokie buvo garsieji Sokrato žodžiai. Remiantis Sokratu, sutikti su tokiu pasakymu, išties reiškia būti atviram tiesai. Kai kas pasakytų, kad tai tikra nesąmonė, nes nieko nežinojimas yra kvailumo ir neišsilavinimo išdava. Mat kiekvienas kažką žino.
Gilinantis paaiškėja, kad žodžiai “beprasmybė“ ir “nesąmonė“ pasitaiko tada, kai susiduriame su prieštaravimu (pvz., kai eksperimento rezultatai neatitinka sveiko proto ar gamtos dėsnių). Ar tai paprasčiausiai nereiškia tiktai to, kad mes nesuprantam to, su kuo susiduriam, kai prieš mus kažkas neįprasta (“beprasmybė“). Kūrybiškas protas yra tvirtai įsitikinęs, kad esama požiūrio, pagal kurį beprasmybė nėra beprasmė, net, priešingai, labai aiški. Taigi beprasmybės svarba yra labai didelė bandant suvokti transcendentinį dalyką. Susiduriant su nepaaiškinamu reiškiniu, reikia rinktis: likti su tuo, kas gerai žinoma, ar “daryti šuolį“ į nežinomybę. Ypač muzikoje ir dailėje esama žmonių, drąsiai žengusių į nežinomą pasaul&aacu e;, ir jiems labiausiai sekėsi. Tokie žmonės turi “kūdikio dovaną“, t.y. mato pasaulį kaip kūdikiai – tokį, koks jis iš tiesų yra, o ne tokį, koks jis turėtų būti remiantis mūsų turimomis žiniomis. Argi Jėzus nesakė: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“? (Mk 10, 14-45). Toks pat atviras ir klausiantis yra pradedančiųjų ieškoti protas. Toks protas yra tuščias ir laisvas nuo prigijusių įpročių, pasirengęs abejoti, atviras visoms galimybėms.
Vienas tokių pavyzdžių gamtos moksle yra Heizenbergas (V.Heisenberg). 1920 m. jam, devyniolikmečiui studentui, buvo pavesta tyrinėti kvantinę teoriją. Jo užduotis buvo surasti kvantinius skaičius, kurie galėtų paaiškinti, kodėl spektro linijos
yra pasidalijusios poromis arba dvigubu kiekiu. Per keletą savaičių jis rado atsakymą. Jaunuolis, kuris dar nebuvo išmokęs vadovautis duotu modeliu, rado patį paprasčiausią problemos sprendimą. Jo kolegos ir prof. Somerfeldas (Sommerfeld) buvo sugluminti. Profesoriui, kuris sekė pripažintąja Boro (N.Bohr) atomo sistema, sprendimas pasirodė tikra nesąmonė. Jauno studento rezultatai buvo tuoj pat atmesti. O kai po keleto mėnesių tą pačią teoriją paskelbė mokslininkas Landė (A.Landée), tas paprastas sprendimas pasirodė turįs di žiulę vertę kvantinei mechanikai, pakreipiantis tyrinėjimus visiškai nauja kryptimi.