MOKSLINIO DARBO ETIKA
TURINYS
Įvadas 3
1. Mokslinio darbo etika 4
1.1. Bendrosios nuostatos 4
1.2. Etinių veiksnių reikšmė moksle 4
1.3. Mokslininkų etikos principai 6
1.4. Mokslinio darbo vidaus ir išorės etika 7
1.5. Mokslininko etikos kodeksas 8
Išvados 10
Bibliografinių nuorodų sąrašas 11
ĮVADAS
Kiekvieną žmonių veiklą, susijusią su bendražmogiškomis vertybėmis, pirmiausia reguliuoja ir normina moralės normos. Jos yra formuluojamos atskirų profesinių bendrijų etikos kodeksuose. Tokiu pagrindu egzistuoja mokslininko, mokslinio darbo ir mokslinių tyrimų moraliniai reikalavimai. Šie reikalavimai apibrėžia mokslininkų atsakomybę už gaunamų duomenų objektyvumą, tyrimo rezultatų panaudojimą visuomenės labui, profesinės veiklos tobulinimui, teisingos viešosios nuomonės formavimui.
Nuo mokslininkų veiklos priklauso žmonijos ateitis. Mokslininkai yra atsakingi žmonijai ir žmogui už teisingų mokslinių dėsningumų bei faktų panaudojimą. Rengdami mokslinius savo studijų darbus, jie turi atskleisti ne tik savo intelektinius gebėjimus, profesinį pasirengimą, bet ir dorovinę bei estetinę kultūrą.
Nesąžiningai atliktas tyrimas, subjektyviai padarytos išvados, gautų duomenų koregavimas ir jų falsifikavimas ne tik parodo nedorą autoriaus elgesį, bet ir klaidina kitus žmones, formuoja pseudomokslines žinias, trukdo tolesniam tiesos ieškojimui.
Referato objektas – mokslinio darbo etika. Referato tikslas – supažindinti su mokslinės etikos samprata, mokslininkų etikos kodeksu, apžvelgti pagrindinius mokslinės etikos principus.
Referate panaudota literatūra bei elektroninių dokumentų medžiaga mokslinių tyrimų bei mokslinio darbo etikos tema.
1. MOKSLINIO DARBO ETIKA
1.1. Bendrosios nuostatos
Mokslininkui jo pažintinėje veikloje pirmiausia yra keliami etiniai reikalavimai. Moksliniuose tyrimuose ypač aktualios yra etinės problemos, kurios reikalauja išlaikyti pusiausvyrą tarp tyrėjo noro gauti objektyvią informaciją ir tiriamojo asmens saugos. Tačiau iškyla nemažai etinių problemų, kurios gali kilti tiek iš pačių tiriamų temų, tiek iš jose taikomų metodų, tad pats tyrėjas turi nuspręsti, kaip reikėtų elgtis konkrečioje situacijoje.
Mokslinio tyrimo sferoje yra reikalaujama atsakomybės už tyrimo objektyvumą už visapusį ir objektyvų objekto aprašymą, teisingą tyrimo objektų atranką, už pateikiamų rezultatų visumą, patikimumą, t.y. už neiškreiptus gautus duomenis ar netinkamų duomenų slėpimą. Ypatingas dėmesys skiriamas tyrimo išvadų ir rezultatų teorinio ir taikomojo pobūdžio medžiagos objektyviam interpretavimui.
Mokslininkui, kurio tyrimo objektas yra žmonės, labai svarbu, kad iš konkretaus žmogaus gaunama informacija nebūtų panaudota prieš jį patį ar nepadarytų jam skriaudos. Tyrimo dalyviai turėtų žinoti, kad bet kuriuo tyrimo metu jų dalyvavimas yra savanoriškas, todėl jiems iš anksto turėtų būti paaiškintos visos galimos pasekmės, t.y. nauda, teisės, rizika, pavojai. Į tyrimo procesą negalima įtraukti asmenų, kurie patys dėl savo nebrandumo ar psichologinių sutrikimų negali priimti sprendimo dėl dalyvavimo tokiame procese. Reikia griežtai laikytis dalyvaujančių tyrimuose respondentų laisvanoriškumo: gauta informacija apie konkretų individą, jo gyvenimo aplinkybes, jo pažiūras turi būti išimtinai konfidenciali, t.y. jo privataus gyvenimo dalis, kuri gali būti „atskleista“ tik jam sutikus. Tačiau pasitaiko atvejų, kai iš anoniminių anketų pagal rašyseną, įvairius žymėjimus bei kitus duomenis bandoma nustatyti anketą užpildžiusio žmogaus tapatybę.
Mokslininkas turi laikytis etikos reikalavimų tiek rinkdamas duomenis, tiek pateikdamas darbo turinį. Prof. St.Šalkauskis, dėstęs „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradus“ tarpukario Lietuvoje, studentams nurodė: „Turinio atžvilgiu pirmutinis ir sykiu nelygstamas yra reikalavimas, kad raštas būtų sąmoningai bei sąžiningai skiriamas tiesos reikalui. Ogi tiesa reikalauja, kad kiekvienas mūsų raštas būtų savo turiniu tikras, tiesus ir tikslus. Reikalauti iš rašto šitų savybių faktinai reiškia reikalauti iš jo objektyvaus moksliškumo“ .
1.2. Etinių veiksnių reikšmė moksle
„Išskirti svarbiausius ir antraeilius etikos klausimus neįmanoma. Juose neturi būti nevertų dėmesio smulkmenų. Tačiau apie šią mokslininkų veiklos pusę garsiai kalbama retai, o dar rečiau
rašoma. Galbūt toks etinių veiksnių reikšmės moksle nutylėjimas susijęs su problemos keblumu. Juk
sunku rasti mokslininką, kuris nė karto nebūtų nusižengęs etikos normoms“ [2].
Technikos mokslų daktaras V.I.Klassen pateikia keletą teiginių, apibūdinančių mokslininkų darbo efektyvumą ir mokslo vystymosi tempus. Tai:
– Požiūris į kolegų atradimus. Objektyvus „įvairaus svarbumo“ atradimų įvertinimas – didelė ir sudėtinga problema. Teisingas požiūris į nauja (tuo labiau neįprasta) – būtina mokslo vystymosi sąlyga.
„Tačiau mokslo istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai amžininkai tiesiog nesuprato stambiausių atradimų arba visiškai paneigdavo darbus, griaunančius įprastines pažiūras. Priešinimasis visuotinai paplitusioms pažiūroms,
iš vienos pusės žiūrint, labai reikalingas norint išvengti stambių mokslinių klaidų; bet iš kitos pusės pernelyg didelis pasipriešinimas gali tapti mokslo sąstingio priežastimi ar stabdyti jo vystymąsi. Dažniausiai ypač didelės kliūtys atsiranda siekiant pripažinti ypač stambius atradimus dėl principinio mokslinių koncepcijų – autoriaus ir jo oponentų – skirtingumo. Ir nors šios kliūtys reikalingos, jos neturi tapti neįveikiamomis. Todėl ypač svarbus geranoriškas oponentų požiūris į savo „priešininką“, pozityvus pirminis bandymas suvokti jo požiūrį. Šis požiūris visiškai tenkina etinius reikalavimus“ [Ten pat].
– Pirmtakų nuopelnų įvertinimas. Dažnai moksle bandoma nuslėpti daugelio kitų atradėjų didžiulius, ir galbūt nepastebimus, bet reikalingus darbus „Deramai jų neįvertinti – visiškai neleistinas etinių normų pažeidimas. Jau padarytus atradimus nuslėpti galima įvairiais būdais. Pats primityviausias – apsimesti, tarsi anksčiau nieko nebūtų buvę. Tai labai grubu ir ne visada baigiasi sėkmingai. Šio būdo esmė – pateikti pirmtako veiklą nenaudinga ir netgi kenksminga“ [Ten pat].