Mokslinių straipsnių analizė
5 (100%) 1 vote

Mokslinių straipsnių analizė

Turinys

TURINYS 2

VIEŠOSIOS POLITIKOS ANALIZĖ 3

ESTETINIAI POLITIKOS ELEMENTAI 5

KASDIENYBĖS POLITIZACIJA: (NE)POLITIŠKUMO EFEKTAS LIETUVOS POLITIKOJE 6

Viešosios politikos analizė

Begalės mokslinių ir sunkiai suprantamų paprastam žmogui terminų Albek straipsnyje, kuriame autorius kaip įdomiausią politikos aspektą įvardija jos turinį ir politinės elgsenos padarinius

Autorius policymoklus kildina iš siekio padaryti viešosios politikos tyrimą savarankišku mokslu. Nors tai ir kilo iš gilios senovės, bet išryškėjo „tik XIX a. ir XX a. atsiradus poreikiui sumokslinti politologiją“.

Tačiau politikos mokslas savo pirmajame gyvavimo etape daugiausia nagrinėjo polity, o antrajame – politics, o tiesiogiai politikos turinio taip ir netyrė. Pažymima, kad politikos mokslo tragedija glūdi tame, kad siekiant didesnio moksliškumo buvo mažiau kreipiama dėmesio į realias aktualijas ir visuomenės problemas. Būtent viešosios politikos raida bei su ja susijusios mintys yra analizuojamos šiame straipsnyje.

Įvykių raidos peripetijas vainikavo tai, kad galiausiai turinys atsidūrė politikos mokslų dėmesio centre, kur anot autoriaus ir yra jo vieta. Politinės analizės pradžia autorius laiko „1951 m. Išleidus D. Lernerio ir H. Lasswello antologiją“.

Albek nagrinėjamam Lasswello straipsnyje „Viešoji politika kaip dėmesio centras“ iškelti trys reikalavimai yra svarbiausi viešosios politikos analizei ir turėjo milžinišką įtaką formuojantis viešajai politikai.

Albek daro prielaidą, kad mokslinis suvokimo padalijimas į atskirus mokslus suteikia tą pranašumą, jog taip galima susitelkti į vieną dalyką, tačiau sukelia problemų, kai prireikia praktinių viešajai politikai svarbių žinių.

Apibendrinant galima pasakyti, kad viešosios politikos tyrimai negali sutikti su tradicine politikos sąvoka, priešingai – turi ieškoti platesnio veiksnių spektro, tiesiog turi daryti įtaką konkrečiai politikai ir politikams. Šie tyrimai anot Albek, kyla iš reikalavimo pateikti praktines žinias ir priimant politinius – administracinius sprendimus, tačiau politikos analizė turi būti akivaizdžiai normatyvinė. Viešosios politikos analizę vis dar kamuoja žinių bei analizės skirtingumas. Šioje vietoje autorius aiškiai parodo savo poziciją remdamasis Torgersono mintimis, kuriomis teigiama, kad „kaip peržengti plyšį tarp „yra“ ir „turėtų būt““. Tačiau šis klausimas visgi išlieka aktualus.

Įvardija tris pagrindines „viešosios politikos mokslų integracijos į supradiscipliną“ priežastis, kurios ir lėmė, kad realiai visa tai įvyko greičiau nei planuota.

Apskritai politika remiasi kompromisais ir iš jų išplaukiančiais suformuluotais tikslais.

Politikos analizėje pasislenkama nuo esminių klausimų apie geros ar blogos politikos sandarą link problemų, nagrinėjančių demokratinio proceso organizavimą dalyvavimui priimtinu būdu.

Remdamasis šiuo tyrimu Albek teigia, kad nebuvimo vienodos nuomonės „dėl reikalavimų viešajai politikai jie tapo neišspręstų energinių diskusijų objektu“. Daroma išvada, kad tai „viešosios politikos analitikai plėtoja savo srities dalyką“.

Manau, kad straipsnis aktualus dabartinei visuomenei, kurioje viešoji politka jau gerokai įsigalėjus. Susiformavimo eiga ne tik nuosekliai išdėstyta, tačiau ir paremta įvairiomis mintimis, filosofiniais pasisakymais. Padaryta prielaida, kad yra gerai suskirstytas mokslas, man priimtina, nes tada bet koks žmogus turi galimybę gauti maksimalias žinias būtent vienoje, jam priimtiniausioje srityje, tačiau kaip ir Albek pastebi, tai tikrai nesuteikia pranašumo elementariose situacijose, kai reikia daugiau praktinių įgudžių bei bendro išprusimo.Aš manau, kad viešieji politikos tyrimai yra neatsiejami nuo dabartinių politikos mokslų, tačiau jie turi neatsiriboti nuo vertybių bei žinių.

Estetiniai politikos elementai

Vykstant nuolatinei kovai tarp praktinio, teorinio, meninio požiūrio į politiką, šiuo straipsniu autorius siekia parodyti estetinio elemento vaidmenį politikoje ir nubrėžti politinių fenomenų estetizavimo ribas.

Pirmoje šio straipsnio dalyje nagrinėjama apšvietos natūralizmo ir romantiško ekspresionizmo kova.. Autorius stengiasi neaukštinti vienos ar kitos pozicijos, tiesiog atlieka „švietėjišką“ veiklą ir nupasakoja tiek apie vieną tiek apie kitą pusę.

Nagrinėjant meno santykius su politika yra daroma prielaida, „kad menas daro tam tikrą poveikį politikai“ remiantis buvusio sovietmečio patirtimi bei V. Kavolio nuomone.

Nepamirštamas ir Nietzshe, kuris pirmasis nuosekliai atskyręs meno, teorijos ir kasdienės praktiką, nors, kaip pastebima autoriaus, tai virto liberalizmo kritika.

Romantikų tapsmą galinga įtakinga politine jėga A. Jokubaitis motyvuoja to meto visuomene, bei jos poreikiu, kad kas nors „imtūsi politinės misijos -valdyti žmonių protus, priešintis valdžiai“. Šių dienų aktualią dilemą – dabartinių politikų – praktikų kone svarbiausią veiklos sritį – įvaizdžio formavimą, straipsnio autorius ivardija kaip postmodernistų įtaką visai politikai.

Dabartinio politikos estetinimo įtaka nurodoma kaip požiūrio į mokslą pasikeitimas ir epistemalogijos pasitraukimas iš filosofinių diskusijų, o
besiginčijančius dėl politikos prigimties apibūdina kaip „vadinamosios „estetinės politikos“ šalininkus“.

Z. Baumano socialinės erdvės padalijimą („kognityvinę, moralinę ir estetinę“) A. Jokubaitis komentuoja teigdamas, jog postmodernios visuomenės piliečiai vengia bet kokio moralinio įsipareigojimo.Postmodernistų veiklos kritikoje argumentuojama, kad postmodernistai, kurie neatskiria praktikos, mokslo ir meno kaip „ skirtingų žmogaus patyrimo modusų“, taip pat iškelia tik romantiškam mąstymui budingas idėjas.

Paneigiant, kad tarp „politinio ir estetinio sprendinio nėra jokio pranašumo“ teigiama, kad politikai vadovavosi savo veikloje ne griežtais moksliniais patarimais, o rėmėsi labiau į menininkus panašesnėmis priemonėmis, kaip „sveiku protu“, įžvalga, intuicija, praktine išmintimi. Iš šio teiginio daroma išvada, kad „tikrai didis politikas panašesnis į meninką“. Vardijama ir daugiau bendrų tarp politikų ir meninkų bruožų bei veiksmų, o taisyklės ir normos apvienija tiek pačius meninkus („sutaria dėl grožio“), tiek ir politikus („dėl socialinių normų“).

Arendt teiginiais apie meno ir politikos panašumą ir komentarais papildoma., kad vis dėl to švietėjai klydo manydami, jog politiką galima pajungti mokslui, o romantikų pastangos supoetinti politiką taip pat klaidingos.

Šiuo straipsniu A. Jokubaitis daro prielaidą, kad politikos nėra apskritai, o mes susiduriame tik su trimis skirtingomis šio dalyko supratimo ir aiškinimo perspektyvomis, kuri geriausia neįmanoma pasakyti, nes sykį tinka viena, sykį – kita.

Manau, kad šis straipsnis yra aktualus tuo, kad nagrinėjamas politikos santykis su teorija bei menu. Kas įtakojo dabartinės politikos (nei romantines, nei teorines) susiformavimą. Manau, kad politiką tikrai turi paveikti ir menas ir teorija. Tad mano nuomone, klysta ir švietėjai, ir romantikai teigdami, kad tik jie yra teisūs. Geram politikos praktikui privalu mokėti meniškai išsisukinėti iš situacijų bei „vaidinti“ prieš rinkėjus. Be teorinių žinių, kaip matosi iš kai kurių dabartinių politikų ne tik pasisakymų ( kaip pasisakė vienas politikas: „lietuvos kaimynė europos sąjunga…“), bet ir veiksmų, kai nenutuokiama, kas daroma visiškai ignoruojant teorines žinias bei jų reikalingumą sprendžiant įvairias problemas. Ypatingai dabartiniai politikai reikalingas vadinamasis estetinimo procesas.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 1085 žodžiai iš 1893 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.