Mokslo metodologija ir metodas1
5 (100%) 1 vote

Mokslo metodologija ir metodas1

ĮVADASKiekvienos išsivysčiusios šalies pažangos pagrindas – mokslo

plėtojimas, todėl labai svarbu, kad mokslinių tyrimų sistema būtų kuo

geriau organizuojama ir traktuojama vis didesnei žmonių auditorijai.

Šis darbas tinkamas pradedančiajam tyrėjui kaip susipažinimo priemonė

su metodologijos mokslu, nes jame aiškiai ir paprastai pateikiamos tos

mokslinių tyrimų metodologijos žinios, kurios būtinos ruošiant mokslinį

tiriamąjį darbą.PAŽINIMO PROCESAS

5. Pažinimo principai ir raida

Mokslas yra sudėtingas socialinis reiškinys. Galima išskirti tris

pagrindinius jo komponentus:

a) žinių sistemą;

b) mokslinę veiklą;

c) institucijų sistemą, per kurią ši veikla realizuojasi.

Pirmasis komponentas vadinamas loginiu – gnoseologiniu mokslo

komponentu, antrasis ir trečiasis – sociologiniu. Mokslinio pažinimo

tyrimas turėtų apimti visų trijų komponentų sąveiką, nors ligšioliniuose

mokslo tyrimo darbuose praktiškai dominuoja loginis – gnoseologinis

aspektas. Kad jį geriau suprastume, aptarsime patį pažinimo procesą.

1.2. Pažinimo būdai

Pažinimas yra žmogaus minties santykis su tikrove. Žmogiškojo pažinimo

struktūrą ir mechanizmą nagrinėja gnoseologiją (gr. gnosis – žinojimas,

logos – mokslas). Pažinimo tikslas – pasiekti objektyvią tiesą. Šiame

procese žmonės įgyja žinių ir supratimą apie realiai egzistuojančius

reiškinius, įsisąmonina aplinkinį pasaulį. Įgytos žinios panaudojamos

praktinėje veikloje, siekiant pertvarkyti pasaulį.

Skiriami trys pažinimo proceso elementai:

▪ pažinimo subjektas (tai, kas vykdo pažinimą – žmogus, kolektyvas,

visuomenė, bendruomenė, žmonija ir t. t.),

▪ pažinimo objektas (tai, į ką žmogus nukreipia savo pažintinę

veiklą – galaktika, žmogus, Dievas, neuronas, sveikata, ugdymas ir

t. t.)

▪ santykis tarp jų:

         1                              

3                                      2

Pažinimo subjektas[pic][pic] Pažinimo objektas

Šių pažinimo proceso elementų reikšmė atskirais istorijos laikotarpiais

buvo suprantama skirtingai. Iki I. Kanto filosofai, apmąstydami pažintinį

žmogaus ir daikto santykį, į pirmą vietą iškelia subjekto ir objekto būtį,

o I. Kanto dėmesio centre yra pats santykis. Pasak I. Kanto, egzistuoja du

žmogiškojo pažinimo kamienai: juslumas ir intelektas. Juslumas pateikia

objektus, intelektas juos apmąsto. Intelektas be juslumo yra tuščias,

fantazuojantis, nes neturi objekto. Savo ruožtu juslumas be intelekto yra

aklas, bestruktūris chaosas. Kadangi žmogaus intelektas yra baigtinis

(susietas su jusline patirtimi), tai bet koks mėginimas pažinti daiktus

anapus juslinės patirties pasmerktas nesėkmei.

1.3. Kasdieninis ir mokslinis žinojimas

Nors žinojimo rūšys yra įvairios, tačiau ne visos žinios yra mokslinės.

Pavyzdžiui, žinios, kurias įgyjame prasčiausiai stebėdami įvairius daiktus

mūsų gyvenime yra svarbios, nes padeda orientuotis aplinkoje, tačiau

nepaaiškina daiktų bei reiškinių esmės, jų kilmės, tarpusavio ryšio ir kt.,

dėl to jos nėra mokslinės (pavyzdžiui, žinome jog jūros vanduo sūrus,

tačiau nežinome, kodėl; arba žinome, kad mediniai daiktai vandenyje

plūduriuoja, bet negalime paaiškinti). Tokių žinių turime daug, ir mums jų

vis tiek pakanka, norint orientuotis aplinkoje.  Jų su gyvenimiška

patirtimi vis daugėja, tačiau, žinant bendrus dėsningumus, gyventi ir

orientuotis kur kas lengviau. Kita vertus, žmogaus žinojimas tiesiogiai yra

susijęs su praktine veikla. Šia veikla yra ne vien tik logika, remiasi ir

mokslo žinios, nes moksle pasikliauti nuojauta arba besąlygiškai pripažinti

kokius nors teiginius (hipotezes), praktiškai nepatikrinus ir

nepatvirtinus, negalima.

Mokslinis pažinimas, nesvarbu, kokios vystymosi stadijos jis būtų, nuo

kasdieninio žinojimo (asmeninio praktinio patyrimo) skiriasi tuo, jog tai

nėra paprasta žinių apie pasaulį sankaupa, o jų sistema, įgalinanti

formuluoti naujas sąvokas, dėsnius, teorijas. Be abejo, dar gerokai prieš

mokslo atsiradimą žmogus turėjo sukaupęs daug žinių apie įvairių daiktų bei

reiškinių, su kuriais susidurdavo kasdieninėje praktinėje veikloje,

savybes. Tai reiškia, kad mokslinis žinojimas nėra atskirtas nuo

kasdieninės praktikos. Be to, ir vienas, ir kitas pažinimas siekia to

paties tikslo – pažinti objektyvią realybę, rasti tiesą. Visa tai turi būti

siejama tik su faktais, o ne su kokia nors išankstine nuomone, tikėjimu.

Taigi tarp mokslinio pažinimo ir kasdieninės praktikos yra glaudus

tarpusavio ryšys, nes mokslas visų pirma yra kilęs iš praktinės žmonių

patirties.

Tačiau nereikėtų pervertinti kasdieninio patyrimo. Moksliniame

pažinime, kitaip negu kasdieniniame, taikomos specifinės priemonės, metodai

bei įvairūs kriterijai. Be to, mokslui neužtenka tik ieškoti naujų faktų,

gauti naujų
rezultatų. Kur kas svarbiau jais remiantis patikrinti

hipotezes. Formuluoti naujus dėsnius, teorijas. Be abejo, visam tam reikia

daug faktų, empirinių duomenų.

Šis pagrindinis mokslo ir kasdieninio žinojimo skirtumas leidžia geriau

suprasti sisteminį, nuoseklų bei kontroliuojamą mokslinio pažinimo pobūdį.

Juk, norint paaiškinti kokį reiškinį, būtina turėti teorinių žinių,

vadovautis hipoteze, logika. Todėl moksle svarbiausia sukaupti faktų ne kuo

daugiau, o tiek, kad būtų galima juos paaiškinti, įvilkti į kokią tai

teorinį sistemą. Tai padeda ne tik paaiškinti žinomus faktus, bet ir

numatyti dar nežinomus reiškinius. Be to, mokslas tyrinėja ir tokius

reiškinius, kurių paprasta akimi nematome ir su kuriais kasdieninėje

veikloje nesusiduriame (įvairios dalelės fizikoje, chemijoje).

Mokslinių tyrimų išvados yra konkrečios, objektyvios, patikimos ir

patikrinamos; tuo tarpu kasdieninis žinojimas subjektyvesnis, mažiau

patikimas, ypač jeigu remiasi kokiu nors tikėjimu. Kita vertus, kasdieninio

pažinimo tikslas – konkreti praktinė veikla, praktinių uždavinių

sprendimas, dėl ko jis negali būti pagrindas kuriant abstrakčius modelius

ar teorijas, padedančias pažinti reiškinių kilmę, vidinius jų ypatumus.

Tačiau svarbu pabrėžti, jog mokslinis žinojimas yra tik viena iš žinojimo

rūšių. Šalia mokslo egzistuoja ir kitos pažinimo rūšys, kaip pavyzdžiui,

religinis, filosofinis, mitologinis, meninis pažinimas ir be abejo, sveikas

protas.

1.4. Empirinis ir teorinis pažinimas

Pažinimą galima išskirti į du lygius:

jutiminį (empirinį)racionalinį (teorinį)

Pirmasis pažinimo lygis susijęs su mūsų pojūčiais, suvokimais,

vaizdiniais, o antrasis – su mąstymu, proto operacijomis, padedančiais

daryti įvairius apibendrinimus; formuluoti sąvokas, iškelti hipotezes ir t.

t.

Ilgą laiką šie du pažinimo lygiai buvo atsiskyrę, nes empirikai (D.

Lokas) žinojimo pagrindu laikė patyrimą, o racionalistai (R. Dekartas)

žinojimo šaltiniu laikė protą. Pavyzdžiui, R. Dekartas laikėsi požiūrio,

jog juslinė (jutiminė) patirtis negali būti tikras žinių šaltinis. Tikros

žinios, pasak jo, yra aiškūs ryškūs teiginiai, nes tik tai, kas yra aišku

ir ryšku, yra proto gerai apžvelgiama. Tarkime, aiškios ir ryškios yra

matematikos žinios, nes mums aiški jų struktūrą bei loginiai ryšiai tarp

atskirų žinių dalių. O patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros

neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir

būtinumu, t. y. Jie neturi tų savybių, kurios kartu su aiškumu ir

apibrėžtumu yra tikrojo žinojimo požymis. Žinių visuotinumą ir būtinumą

nustato tik protas. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis. Tuo tarpu Loko

įsitikinimu, visos mūsų idėjos yra įgytos, ir jų turinys priklauso nuo

patyrimo. Pasak jo, žmogaus protas – tai švari lenta, kurią rašmenimis

užpildo patyrimas. Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, o

tiesioginis jų šaltinis yra patyrimas.

Toks skirtingas požiūris į pažinimą trukdė mokslui plėtotis, todėl

galiausiai šie abu pažinimo lygiai buvo sujungti. Ir tai padarė I. Kantas,

sakydamas, kad žmogaus žinojimas visada yra racionalus, teorinis.

Be abejo, pažinimo procese jutiminis pažinimas neina pirmas, ir jo

neseka loginis pažinimas, šie du procesai visada eina greta. Empirinių

duomenų rinkimas – kruopštus darbas, juos renkant visada reikia žinoti, ko

norime. Kita vertus, empirinių duomenų kaupimas nėra galutinis mokslinio

tyrimo rezultatas. Šalia to būtinas tam tikras teorinis jų interpretavimas.

O jeigu tyrėjui nepavyksta to padaryti ir darbas lieka empirinio lygio, tai

mokslo šiuo atveju bus nedaug.

Kitaip negu empirinis pažinimas, teorinis pažinimas, apibendrindamas

mokslinius faktus ir atskleisdamas priežastinius jų ryšius, veda prie

dėsnių ar jų sistemos formulavimo. Šis pažinimas, būdamas aukščiausia

pažinimo forma, atlieka tokias pagrindines mokslo funkcijas: aiškinamąją,

euristinę, sintezės ir reguliuojamąją.

Aiškinamoji funkcija pasireiškia tuo, kad pavieniai, izoliuoti

reiškiniai teorijoje sujungiami į platesnę loginė sistemą. Kartu aiškinamos

reiškinių priežastys, formuluojami dėsniai, kuriais nusakoma tai, kas yra

visuotina, būtina, esminga, tačiau tokios teorijos, kurios žinomus

reiškinius tik paaiškina, mokslui yra nepakankamos. Teorija, remdamasi joje

išreikštais dėsniais, turi numatyti naujus, iki tol dar nežinotus

reiškinius. Naujų faktų bei reiškinių ryšio nustatymas kaip tik ir

apibūdina euristinę teorijos funkciją.

Sintezės funkcija pasireiškia tuo, kad kiekviena teorija sutvarko

empirinę medžiagą bei formuoja tam tikrą mąstymo būdą, o reguliuojančioji

funkcija – yra vienas metodų tolimesniems tyrimams planuoti.

Iš šios trumpos apžvalgos apie empirinio ir teorinio pažinimo ryšį

matome, jog tai bet kurio mokslinio tyrimo du neatsiejami, vienas kitą

papildami procesai.
SAMPRATA

2.1. Mokslas kaip vertybė

Mokslas yra svarbiausia visuomenės dvasinės kultūros vystymosi

elementas ir aukščiausia žmonijos žinių forma. Tai viena iš visuomeninės

sąmonės formų. Mokslo kiap žmonių veiklos paskirtis yra gauti ir teoriškai

sisteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Taip pat mokslas yra tų

susitemintų organizuotų ir struktūrizuotų žinių visuma. Šiuo terminu taip

pat įvardijamos ir įvairios mokslo sritys, kryptys ir mokslo šakos.

Mokslas yra pasaulio praktinio įvaldymo dalis specifinės žmonių veiklos

pagalba. Tačiau jis skiriasi nuo kitų dvasinės veiklos formų, taip pat ir

nuo gamybinės materialinės veiklos. Materialinė gamyba žinias naudoja kaip

priemonę produktui sukurti, tuo tarpu mokslo tikslas yra teoriškai pažinti

ir atspindėti tikrovę, aprašyti, paaiškinti ją ir numatyti jos reiškinių

vystymosi procesus. Nuo mokslinės veiklos rezultatų priklauso kitų žmogaus

veiklos formų veikslingumas, jų tobulinimo perspektyvos.

Žodis “mokslas” tiesiogine prasme reiškia sukauptų žinių sistemą.

Mokslas – milžiniškas, sukauptas žmonijos žinių lobis. Jis yra nuolatinės

raidos procesas. Tai ilgaamžės istorijos pažintinės veiklos raidos

rezultatas. Dėl visuomenės ir žmogaus interesų tenkinimo jis pradeda

aktyviai pertvarkyti, tobulinti gamtą, visuomenę ir mąstymą.

Remdamasis tikrovės faktais mokslas teisingai aiškina jų kilmę ir

vystymąsi, atskleidžia esminius reiškinių ir daiktų ryšius, apsaugo žmogų

nuo realaus pasaulio objektyvių dėsnių žinojimu ir jų taikymu praktinėje

veikloje.

Mokslinės žinios yra suprantamos kaip įrodyta ir patvirtinta

informacija apie materialius, socialinius ir dvasinius reiškinius,

teisingai atspindimus žmogaus sąmonėje. Todėl viena iš išskirtinių mokslo

ypatumų yra griežtas jo teiginių ir išvadų įrodymas. Joks mokslas

neįmanomas be įrodymų, nė vienas teiginys negali ir neturi būti priimtas be

įrodymų, be jo pagrindimo konkrečiais duomenimis, faktais ar loginiais

argumentais.

Mokslas dažnai sutapatinamas su žiniomis. “Tai šiurkštus

nesusipratimas” – tvirtina V. Kliučevskis. – “Mokslas yra ne tik žinios,

bet ir sąmonė, t.y. mokėjimas naudotis žiniomis”.

Mokslas – ne nepakeičiamų tiesų sąvadas. Istoriniuose mokslo etapuose

yra nemažai ir netikslių, nevisai pagristų žinių, kurios yra tikslinamos,

tobulinamos arba net atmetamos, paneigiamos kaip neteisingos.

Mokslinė tiesa visuomet reikalauja visuotinio pripažinimo Tadėl

visuomeninė istorinė praktika ir yra pagrindinis mokslo vystymosi stimulas,

o ne tik mokslinių žinių kriterijus.

2.2. Mokslinių tyrimų paskirtis

Dar nuo antikos laikų Platono akademijos įkūrimo senovės Graikijoje

pagrindiniu mokomojo praceso tiklu laikoma tiesos paieškos ir esamų tiesų

kritika. Jau nuo anų laikų keliama idėja, kad mokantysis neatskleidžia

besimokančiajam tiesos, o padeda pačiam ją surasti.

Štai Stasys Šalkauskis, teikdamas svarbią reikšmę aukštajam mokslui

kaip inteligentijos visuomenės elitą, mokslinių darbuotojų rengimo kalvei,

atkakliai kėlė mokslinimo uždavinį. Jis raše: “pradinė ir vidurinė mokykla

moko, protina, lavina, universitetas mokslina, t.y. įjungia į auštąją

intelektualinę kultūrą ir į mokslo gyvenimą”.

Antanas Maceina, nagrinėdamas tautinį auklėjimą kėlė aukštąjam mokslui

išskirtinį uždavinį ugdyti tautos elitą atrenkant ir individualiai padedant

gabiems jaunuoliams pasiekti mokslo aukštumų. “Tautos universitetai,

akademijos ir meno mokyklos, – rašo A. Maceina, – pirmiausiai turi rūpintis

sudaryti elitą, kuris netik pavaduotų senuosius darbininkus, bet ir

pralenktų. Individualiniai paskatinimai, nurodymai ir padrąsinimai,

vertingų darbų parėmimas, susidomėjimas originaliais bandymais – vis tai

yra būdai, kurias galima atrinkti gabiausius žmones ir padėti jiems

išsivystyti jų srityje. Elitas negali būti parenktas masiniu plotu. Ugdymo

individualizavimas šiuo atveju eina lygiai kiekvieno asmens atskirai. Čia

yra būtinas susidomėjimas atskirais žmonėmis ir jų globojimas”.

Šį studentų individualaus rengimo metodą naudoja daugelis vedančiųjų

aukštųjų mokyklų. Prafesorius ar dėstytojas individualiai globoja keliatą

gabių studentų nuo pirmojo iki paskutiniojo kurso.

2.3. Mokslinių tyrimų paskirtis aukštojoje mokykloje

Studijų ir mokslinių tyrimų integracijos principas auštajame moksle

visiškai buvo suformuluotas ir įgyvendintas po Vokietijos universitetų 1810

metų reformos, kurią inicijavo tuometinis Prūsijos tikybų ir švietimų

ministras, filologas ir filosofas Vilhelmas fon Humboltas. Jis panaikino

pradinių mokyklų priklausomybę nuo bažnyčios, įteisino J. H. Pestalocio

metodus, pertvarkė mokslų akademiją ir įkūrė Berlyno universitetą. Nuo to

laiko mokslinai tyrimai ir studentų rengimas jų pagrindu tapo universitetų

išskirtiniu bruožu. Ir dėstytojų, ir studentų tikslas sutelktomis

pastangomis ieškoti objektyvios tiesos, o jei pasiekti – organizuoti

tyrimus, įvaldyti
mokslinio darbo pagrindus.

Aukštojoje mokykloje kuriamos naujos žinios, keliamos idėjos,

sprendžiamos mokslinės problemos. Kuo aukščiau išvystyta mosklinė mintis

šioje institucijoje, tuo aukštesnio lygio yra studijų procesas.

Moksliniai tyrimai aukštojoje mokykloje įgauna edukacinę reikšmę, jie

panaudojami studentų intelektinei laisvei, kritiniam mąstymui, kūrybiškumui

ugdyti.

Studentų dalyvavimas mokslinuiose tyrimuose visuomet yra viena iš

produktyviausių studijų formų, suteikiančių galimybę ne tik giliau pažinti

praktinę veiklą, bet ir gebėjimą pajusti mokslinės kūrybos procesą.

Metams bėgant, mokslas rutuliojosi netolygiai. Vienos teorijos keitė

kitas, tuo sukeldamos didelius revoliucinius persitvarkymus. Tai būdinga

gamtos bei technikos mokslams.

Į mokslą galima žiūrėti iš įvairių pozicijų kaip į:

instituciją (mokslas – tai profesija, kuriuos praktika tiesiogiai

ekonominės naudos neduoda),

pažinimo būdą,

žinių kaupimo priemonę (faktai – sukaupiami, o rezultatai grupuojami,

lyginami ir t.t. prieš panaudojimą),

gamybos plėtros veiksnį,

veiksnį, formuojantį požiūrį į žmogų ir pasaulį,

reiškinį (žmonių veiklą, kurios pagrindinė funkcija – gauti ir teoriškai

susisteminti objektyvias žinias apie tikrovę).

Po daugelio tyrimų, duomenų analizės ir apibendrinimų, formuluojami

dėsniai, principai, hipotezės, galiausiai sukuriama tam tikra teorija, nuo

kuo ir prasideda praktinis mokslo pritaikymas.

Tyrimo metodas, tai mokslo taktika, o mokslo strategija – tai problemų,

kurias reikia spręsti, parinkimas.

Mokslui būdinga savita kalba, kad mokslininkai vieni kitus galėtų

suprasti (daug graiku ir lotynu kalbų žodžių).

Viena pagrindinių mokslo funkcijų – naujų dėsnių ar dėsningumų

atradimas, kurie vienaip ar kitaip galėtų būti panaudoti praktinėje

veikloje.

Mokslinio tiriamojo darbo tikslas – pažinti reiškinius, jų prigimtį,

susisteminti objektyvias žinias apie juos, sukurti metodus materialiniams

bei dvasiniams ištekliams racionaliai naudoti.

Mokslinio tyrimo objektu gali būti bet kuri žmogaus veikla, jo pažinimo

sritys. Pagal tyrimų pobūdį mokslą priimta skirstyti į:

1. fundamentalųjį (skirti teorinėms mokslo problemoms nagrinėti,

formuluoti naujus dėsnius),

2. taikomąjį (praktiškai pritaikyti fundamentaliųjų tyrimų

rezultatus).

Kalbant apie mokslo struktūrą, reikėtų išskirti mokslo sritis bei

kryptis.3. MOKSLO METODOLOGIJA IR METODAI

3.1. Metodologijos samprata

Plačiąja prasme metodologija galima apibrėžti kaip bendriausius

pažinimo principus (žodis metodologija kilęs iš graikų kalbos žodžių

“methodos” ir “logos”). Tačiau įvairioje literatūroje ši sąvoka traktuojama

nevienodai. Yra :

Metodologija, nagrinėjanti bendramokslinius principus ir tyrimo formas

(pavyzdžiui, viso to, kas egzistuoja, sistemingumas, struktūriškumas,

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2670 žodžiai iš 8895 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.