ĮVADASKiekvienos išsivysčiusios šalies pažangos pagrindas – mokslo
plėtojimas, todėl labai svarbu, kad mokslinių tyrimų sistema būtų kuo
geriau organizuojama ir traktuojama vis didesnei žmonių auditorijai.
Šis darbas tinkamas pradedančiajam tyrėjui kaip susipažinimo priemonė
su metodologijos mokslu, nes jame aiškiai ir paprastai pateikiamos tos
mokslinių tyrimų metodologijos žinios, kurios būtinos ruošiant mokslinį
tiriamąjį darbą.PAŽINIMO PROCESAS
5. Pažinimo principai ir raida
Mokslas yra sudėtingas socialinis reiškinys. Galima išskirti tris
pagrindinius jo komponentus:
a) žinių sistemą;
b) mokslinę veiklą;
c) institucijų sistemą, per kurią ši veikla realizuojasi.
Pirmasis komponentas vadinamas loginiu – gnoseologiniu mokslo
komponentu, antrasis ir trečiasis – sociologiniu. Mokslinio pažinimo
tyrimas turėtų apimti visų trijų komponentų sąveiką, nors ligšioliniuose
mokslo tyrimo darbuose praktiškai dominuoja loginis – gnoseologinis
aspektas. Kad jį geriau suprastume, aptarsime patį pažinimo procesą.
1.2. Pažinimo būdai
Pažinimas yra žmogaus minties santykis su tikrove. Žmogiškojo pažinimo
struktūrą ir mechanizmą nagrinėja gnoseologiją (gr. gnosis – žinojimas,
logos – mokslas). Pažinimo tikslas – pasiekti objektyvią tiesą. Šiame
procese žmonės įgyja žinių ir supratimą apie realiai egzistuojančius
reiškinius, įsisąmonina aplinkinį pasaulį. Įgytos žinios panaudojamos
praktinėje veikloje, siekiant pertvarkyti pasaulį.
Skiriami trys pažinimo proceso elementai:
▪ pažinimo subjektas (tai, kas vykdo pažinimą – žmogus, kolektyvas,
visuomenė, bendruomenė, žmonija ir t. t.),
▪ pažinimo objektas (tai, į ką žmogus nukreipia savo pažintinę
veiklą – galaktika, žmogus, Dievas, neuronas, sveikata, ugdymas ir
t. t.)
▪ santykis tarp jų:
1
3 2
Pažinimo subjektas[pic][pic] Pažinimo objektas
Šių pažinimo proceso elementų reikšmė atskirais istorijos laikotarpiais
buvo suprantama skirtingai. Iki I. Kanto filosofai, apmąstydami pažintinį
žmogaus ir daikto santykį, į pirmą vietą iškelia subjekto ir objekto būtį,
o I. Kanto dėmesio centre yra pats santykis. Pasak I. Kanto, egzistuoja du
žmogiškojo pažinimo kamienai: juslumas ir intelektas. Juslumas pateikia
objektus, intelektas juos apmąsto. Intelektas be juslumo yra tuščias,
fantazuojantis, nes neturi objekto. Savo ruožtu juslumas be intelekto yra
aklas, bestruktūris chaosas. Kadangi žmogaus intelektas yra baigtinis
(susietas su jusline patirtimi), tai bet koks mėginimas pažinti daiktus
anapus juslinės patirties pasmerktas nesėkmei.
1.3. Kasdieninis ir mokslinis žinojimas
Nors žinojimo rūšys yra įvairios, tačiau ne visos žinios yra mokslinės.
Pavyzdžiui, žinios, kurias įgyjame prasčiausiai stebėdami įvairius daiktus
mūsų gyvenime yra svarbios, nes padeda orientuotis aplinkoje, tačiau
nepaaiškina daiktų bei reiškinių esmės, jų kilmės, tarpusavio ryšio ir kt.,
dėl to jos nėra mokslinės (pavyzdžiui, žinome jog jūros vanduo sūrus,
tačiau nežinome, kodėl; arba žinome, kad mediniai daiktai vandenyje
plūduriuoja, bet negalime paaiškinti). Tokių žinių turime daug, ir mums jų
vis tiek pakanka, norint orientuotis aplinkoje. Jų su gyvenimiška
patirtimi vis daugėja, tačiau, žinant bendrus dėsningumus, gyventi ir
orientuotis kur kas lengviau. Kita vertus, žmogaus žinojimas tiesiogiai yra
susijęs su praktine veikla. Šia veikla yra ne vien tik logika, remiasi ir
mokslo žinios, nes moksle pasikliauti nuojauta arba besąlygiškai pripažinti
kokius nors teiginius (hipotezes), praktiškai nepatikrinus ir
nepatvirtinus, negalima.
Mokslinis pažinimas, nesvarbu, kokios vystymosi stadijos jis būtų, nuo
kasdieninio žinojimo (asmeninio praktinio patyrimo) skiriasi tuo, jog tai
nėra paprasta žinių apie pasaulį sankaupa, o jų sistema, įgalinanti
formuluoti naujas sąvokas, dėsnius, teorijas. Be abejo, dar gerokai prieš
mokslo atsiradimą žmogus turėjo sukaupęs daug žinių apie įvairių daiktų bei
reiškinių, su kuriais susidurdavo kasdieninėje praktinėje veikloje,
savybes. Tai reiškia, kad mokslinis žinojimas nėra atskirtas nuo
kasdieninės praktikos. Be to, ir vienas, ir kitas pažinimas siekia to
paties tikslo – pažinti objektyvią realybę, rasti tiesą. Visa tai turi būti
siejama tik su faktais, o ne su kokia nors išankstine nuomone, tikėjimu.
Taigi tarp mokslinio pažinimo ir kasdieninės praktikos yra glaudus
tarpusavio ryšys, nes mokslas visų pirma yra kilęs iš praktinės žmonių
patirties.
Tačiau nereikėtų pervertinti kasdieninio patyrimo. Moksliniame
pažinime, kitaip negu kasdieniniame, taikomos specifinės priemonės, metodai
bei įvairūs kriterijai. Be to, mokslui neužtenka tik ieškoti naujų faktų,
gauti naujų
rezultatų. Kur kas svarbiau jais remiantis patikrinti
hipotezes. Formuluoti naujus dėsnius, teorijas. Be abejo, visam tam reikia
daug faktų, empirinių duomenų.
Šis pagrindinis mokslo ir kasdieninio žinojimo skirtumas leidžia geriau
suprasti sisteminį, nuoseklų bei kontroliuojamą mokslinio pažinimo pobūdį.
Juk, norint paaiškinti kokį reiškinį, būtina turėti teorinių žinių,
vadovautis hipoteze, logika. Todėl moksle svarbiausia sukaupti faktų ne kuo
daugiau, o tiek, kad būtų galima juos paaiškinti, įvilkti į kokią tai
teorinį sistemą. Tai padeda ne tik paaiškinti žinomus faktus, bet ir
numatyti dar nežinomus reiškinius. Be to, mokslas tyrinėja ir tokius
reiškinius, kurių paprasta akimi nematome ir su kuriais kasdieninėje
veikloje nesusiduriame (įvairios dalelės fizikoje, chemijoje).
Mokslinių tyrimų išvados yra konkrečios, objektyvios, patikimos ir
patikrinamos; tuo tarpu kasdieninis žinojimas subjektyvesnis, mažiau
patikimas, ypač jeigu remiasi kokiu nors tikėjimu. Kita vertus, kasdieninio
pažinimo tikslas – konkreti praktinė veikla, praktinių uždavinių
sprendimas, dėl ko jis negali būti pagrindas kuriant abstrakčius modelius
ar teorijas, padedančias pažinti reiškinių kilmę, vidinius jų ypatumus.
Tačiau svarbu pabrėžti, jog mokslinis žinojimas yra tik viena iš žinojimo
rūšių. Šalia mokslo egzistuoja ir kitos pažinimo rūšys, kaip pavyzdžiui,
religinis, filosofinis, mitologinis, meninis pažinimas ir be abejo, sveikas
protas.
1.4. Empirinis ir teorinis pažinimas
Pažinimą galima išskirti į du lygius:
jutiminį (empirinį)racionalinį (teorinį)
Pirmasis pažinimo lygis susijęs su mūsų pojūčiais, suvokimais,
vaizdiniais, o antrasis – su mąstymu, proto operacijomis, padedančiais
daryti įvairius apibendrinimus; formuluoti sąvokas, iškelti hipotezes ir t.
t.
Ilgą laiką šie du pažinimo lygiai buvo atsiskyrę, nes empirikai (D.
Lokas) žinojimo pagrindu laikė patyrimą, o racionalistai (R. Dekartas)
žinojimo šaltiniu laikė protą. Pavyzdžiui, R. Dekartas laikėsi požiūrio,
jog juslinė (jutiminė) patirtis negali būti tikras žinių šaltinis. Tikros
žinios, pasak jo, yra aiškūs ryškūs teiginiai, nes tik tai, kas yra aišku
ir ryšku, yra proto gerai apžvelgiama. Tarkime, aiškios ir ryškios yra
matematikos žinios, nes mums aiški jų struktūrą bei loginiai ryšiai tarp
atskirų žinių dalių. O patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros
neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir
būtinumu, t. y. Jie neturi tų savybių, kurios kartu su aiškumu ir
apibrėžtumu yra tikrojo žinojimo požymis. Žinių visuotinumą ir būtinumą
nustato tik protas. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis. Tuo tarpu Loko
įsitikinimu, visos mūsų idėjos yra įgytos, ir jų turinys priklauso nuo
patyrimo. Pasak jo, žmogaus protas – tai švari lenta, kurią rašmenimis
užpildo patyrimas. Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, o
tiesioginis jų šaltinis yra patyrimas.
Toks skirtingas požiūris į pažinimą trukdė mokslui plėtotis, todėl
galiausiai šie abu pažinimo lygiai buvo sujungti. Ir tai padarė I. Kantas,
sakydamas, kad žmogaus žinojimas visada yra racionalus, teorinis.
Be abejo, pažinimo procese jutiminis pažinimas neina pirmas, ir jo
neseka loginis pažinimas, šie du procesai visada eina greta. Empirinių
duomenų rinkimas – kruopštus darbas, juos renkant visada reikia žinoti, ko
norime. Kita vertus, empirinių duomenų kaupimas nėra galutinis mokslinio
tyrimo rezultatas. Šalia to būtinas tam tikras teorinis jų interpretavimas.
O jeigu tyrėjui nepavyksta to padaryti ir darbas lieka empirinio lygio, tai
mokslo šiuo atveju bus nedaug.
Kitaip negu empirinis pažinimas, teorinis pažinimas, apibendrindamas
mokslinius faktus ir atskleisdamas priežastinius jų ryšius, veda prie
dėsnių ar jų sistemos formulavimo. Šis pažinimas, būdamas aukščiausia
pažinimo forma, atlieka tokias pagrindines mokslo funkcijas: aiškinamąją,
euristinę, sintezės ir reguliuojamąją.
Aiškinamoji funkcija pasireiškia tuo, kad pavieniai, izoliuoti
reiškiniai teorijoje sujungiami į platesnę loginė sistemą. Kartu aiškinamos
reiškinių priežastys, formuluojami dėsniai, kuriais nusakoma tai, kas yra
visuotina, būtina, esminga, tačiau tokios teorijos, kurios žinomus
reiškinius tik paaiškina, mokslui yra nepakankamos. Teorija, remdamasi joje
išreikštais dėsniais, turi numatyti naujus, iki tol dar nežinotus
reiškinius. Naujų faktų bei reiškinių ryšio nustatymas kaip tik ir
apibūdina euristinę teorijos funkciją.
Sintezės funkcija pasireiškia tuo, kad kiekviena teorija sutvarko
empirinę medžiagą bei formuoja tam tikrą mąstymo būdą, o reguliuojančioji
funkcija – yra vienas metodų tolimesniems tyrimams planuoti.
Iš šios trumpos apžvalgos apie empirinio ir teorinio pažinimo ryšį
matome, jog tai bet kurio mokslinio tyrimo du neatsiejami, vienas kitą
papildami procesai.
SAMPRATA
2.1. Mokslas kaip vertybė
Mokslas yra svarbiausia visuomenės dvasinės kultūros vystymosi
elementas ir aukščiausia žmonijos žinių forma. Tai viena iš visuomeninės
sąmonės formų. Mokslo kiap žmonių veiklos paskirtis yra gauti ir teoriškai
sisteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Taip pat mokslas yra tų
susitemintų organizuotų ir struktūrizuotų žinių visuma. Šiuo terminu taip
pat įvardijamos ir įvairios mokslo sritys, kryptys ir mokslo šakos.
Mokslas yra pasaulio praktinio įvaldymo dalis specifinės žmonių veiklos
pagalba. Tačiau jis skiriasi nuo kitų dvasinės veiklos formų, taip pat ir
nuo gamybinės materialinės veiklos. Materialinė gamyba žinias naudoja kaip
priemonę produktui sukurti, tuo tarpu mokslo tikslas yra teoriškai pažinti
ir atspindėti tikrovę, aprašyti, paaiškinti ją ir numatyti jos reiškinių
vystymosi procesus. Nuo mokslinės veiklos rezultatų priklauso kitų žmogaus
veiklos formų veikslingumas, jų tobulinimo perspektyvos.
Žodis “mokslas” tiesiogine prasme reiškia sukauptų žinių sistemą.
Mokslas – milžiniškas, sukauptas žmonijos žinių lobis. Jis yra nuolatinės
raidos procesas. Tai ilgaamžės istorijos pažintinės veiklos raidos
rezultatas. Dėl visuomenės ir žmogaus interesų tenkinimo jis pradeda
aktyviai pertvarkyti, tobulinti gamtą, visuomenę ir mąstymą.
Remdamasis tikrovės faktais mokslas teisingai aiškina jų kilmę ir
vystymąsi, atskleidžia esminius reiškinių ir daiktų ryšius, apsaugo žmogų
nuo realaus pasaulio objektyvių dėsnių žinojimu ir jų taikymu praktinėje
veikloje.
Mokslinės žinios yra suprantamos kaip įrodyta ir patvirtinta
informacija apie materialius, socialinius ir dvasinius reiškinius,
teisingai atspindimus žmogaus sąmonėje. Todėl viena iš išskirtinių mokslo
ypatumų yra griežtas jo teiginių ir išvadų įrodymas. Joks mokslas
neįmanomas be įrodymų, nė vienas teiginys negali ir neturi būti priimtas be
įrodymų, be jo pagrindimo konkrečiais duomenimis, faktais ar loginiais
argumentais.
Mokslas dažnai sutapatinamas su žiniomis. “Tai šiurkštus
nesusipratimas” – tvirtina V. Kliučevskis. – “Mokslas yra ne tik žinios,
bet ir sąmonė, t.y. mokėjimas naudotis žiniomis”.
Mokslas – ne nepakeičiamų tiesų sąvadas. Istoriniuose mokslo etapuose
yra nemažai ir netikslių, nevisai pagristų žinių, kurios yra tikslinamos,
tobulinamos arba net atmetamos, paneigiamos kaip neteisingos.
Mokslinė tiesa visuomet reikalauja visuotinio pripažinimo Tadėl
visuomeninė istorinė praktika ir yra pagrindinis mokslo vystymosi stimulas,
o ne tik mokslinių žinių kriterijus.
2.2. Mokslinių tyrimų paskirtis
Dar nuo antikos laikų Platono akademijos įkūrimo senovės Graikijoje
pagrindiniu mokomojo praceso tiklu laikoma tiesos paieškos ir esamų tiesų
kritika. Jau nuo anų laikų keliama idėja, kad mokantysis neatskleidžia
besimokančiajam tiesos, o padeda pačiam ją surasti.
Štai Stasys Šalkauskis, teikdamas svarbią reikšmę aukštajam mokslui
kaip inteligentijos visuomenės elitą, mokslinių darbuotojų rengimo kalvei,
atkakliai kėlė mokslinimo uždavinį. Jis raše: “pradinė ir vidurinė mokykla
moko, protina, lavina, universitetas mokslina, t.y. įjungia į auštąją
intelektualinę kultūrą ir į mokslo gyvenimą”.
Antanas Maceina, nagrinėdamas tautinį auklėjimą kėlė aukštąjam mokslui
išskirtinį uždavinį ugdyti tautos elitą atrenkant ir individualiai padedant
gabiems jaunuoliams pasiekti mokslo aukštumų. “Tautos universitetai,
akademijos ir meno mokyklos, – rašo A. Maceina, – pirmiausiai turi rūpintis
sudaryti elitą, kuris netik pavaduotų senuosius darbininkus, bet ir
pralenktų. Individualiniai paskatinimai, nurodymai ir padrąsinimai,
vertingų darbų parėmimas, susidomėjimas originaliais bandymais – vis tai
yra būdai, kurias galima atrinkti gabiausius žmones ir padėti jiems
išsivystyti jų srityje. Elitas negali būti parenktas masiniu plotu. Ugdymo
individualizavimas šiuo atveju eina lygiai kiekvieno asmens atskirai. Čia
yra būtinas susidomėjimas atskirais žmonėmis ir jų globojimas”.
Šį studentų individualaus rengimo metodą naudoja daugelis vedančiųjų
aukštųjų mokyklų. Prafesorius ar dėstytojas individualiai globoja keliatą
gabių studentų nuo pirmojo iki paskutiniojo kurso.
2.3. Mokslinių tyrimų paskirtis aukštojoje mokykloje
Studijų ir mokslinių tyrimų integracijos principas auštajame moksle
visiškai buvo suformuluotas ir įgyvendintas po Vokietijos universitetų 1810
metų reformos, kurią inicijavo tuometinis Prūsijos tikybų ir švietimų
ministras, filologas ir filosofas Vilhelmas fon Humboltas. Jis panaikino
pradinių mokyklų priklausomybę nuo bažnyčios, įteisino J. H. Pestalocio
metodus, pertvarkė mokslų akademiją ir įkūrė Berlyno universitetą. Nuo to
laiko mokslinai tyrimai ir studentų rengimas jų pagrindu tapo universitetų
išskirtiniu bruožu. Ir dėstytojų, ir studentų tikslas sutelktomis
pastangomis ieškoti objektyvios tiesos, o jei pasiekti – organizuoti
tyrimus, įvaldyti
mokslinio darbo pagrindus.
Aukštojoje mokykloje kuriamos naujos žinios, keliamos idėjos,
sprendžiamos mokslinės problemos. Kuo aukščiau išvystyta mosklinė mintis
šioje institucijoje, tuo aukštesnio lygio yra studijų procesas.
Moksliniai tyrimai aukštojoje mokykloje įgauna edukacinę reikšmę, jie
panaudojami studentų intelektinei laisvei, kritiniam mąstymui, kūrybiškumui
ugdyti.
Studentų dalyvavimas mokslinuiose tyrimuose visuomet yra viena iš
produktyviausių studijų formų, suteikiančių galimybę ne tik giliau pažinti
praktinę veiklą, bet ir gebėjimą pajusti mokslinės kūrybos procesą.
Metams bėgant, mokslas rutuliojosi netolygiai. Vienos teorijos keitė
kitas, tuo sukeldamos didelius revoliucinius persitvarkymus. Tai būdinga
gamtos bei technikos mokslams.
Į mokslą galima žiūrėti iš įvairių pozicijų kaip į:
instituciją (mokslas – tai profesija, kuriuos praktika tiesiogiai
ekonominės naudos neduoda),
pažinimo būdą,
žinių kaupimo priemonę (faktai – sukaupiami, o rezultatai grupuojami,
lyginami ir t.t. prieš panaudojimą),
gamybos plėtros veiksnį,
veiksnį, formuojantį požiūrį į žmogų ir pasaulį,
reiškinį (žmonių veiklą, kurios pagrindinė funkcija – gauti ir teoriškai
susisteminti objektyvias žinias apie tikrovę).
Po daugelio tyrimų, duomenų analizės ir apibendrinimų, formuluojami
dėsniai, principai, hipotezės, galiausiai sukuriama tam tikra teorija, nuo
kuo ir prasideda praktinis mokslo pritaikymas.
Tyrimo metodas, tai mokslo taktika, o mokslo strategija – tai problemų,
kurias reikia spręsti, parinkimas.
Mokslui būdinga savita kalba, kad mokslininkai vieni kitus galėtų
suprasti (daug graiku ir lotynu kalbų žodžių).
Viena pagrindinių mokslo funkcijų – naujų dėsnių ar dėsningumų
atradimas, kurie vienaip ar kitaip galėtų būti panaudoti praktinėje
veikloje.
Mokslinio tiriamojo darbo tikslas – pažinti reiškinius, jų prigimtį,
susisteminti objektyvias žinias apie juos, sukurti metodus materialiniams
bei dvasiniams ištekliams racionaliai naudoti.
Mokslinio tyrimo objektu gali būti bet kuri žmogaus veikla, jo pažinimo
sritys. Pagal tyrimų pobūdį mokslą priimta skirstyti į:
1. fundamentalųjį (skirti teorinėms mokslo problemoms nagrinėti,
formuluoti naujus dėsnius),
2. taikomąjį (praktiškai pritaikyti fundamentaliųjų tyrimų
rezultatus).
Kalbant apie mokslo struktūrą, reikėtų išskirti mokslo sritis bei
kryptis.3. MOKSLO METODOLOGIJA IR METODAI
3.1. Metodologijos samprata
Plačiąja prasme metodologija galima apibrėžti kaip bendriausius
pažinimo principus (žodis metodologija kilęs iš graikų kalbos žodžių
“methodos” ir “logos”). Tačiau įvairioje literatūroje ši sąvoka traktuojama
nevienodai. Yra :
Metodologija, nagrinėjanti bendramokslinius principus ir tyrimo formas
(pavyzdžiui, viso to, kas egzistuoja, sistemingumas, struktūriškumas,