Mokyklos nelankymo problemų sprendimas socialinio pedagogo veiklos požiūriu
5 (100%) 1 vote

Mokyklos nelankymo problemų sprendimas socialinio pedagogo veiklos požiūriu

112131

Turinys

Įvadas

I. Šeimos įtaka mokyklos nelankymui…………………………………………………………………………..4

II. Psichologinės mokyklos nelankymo priežastys………………………………………………………….6

2.1 Paauglystės ypatumai, turintys įtakos mokyklos nelankymui………………………………………..6

2.2.Asmeninės savybės ir jausmai, susiję su mokyklos nelankymu…………………………………….7

III. Prievarta prieš vaikus kaip vengimo lankyti mokyklą veiksnys………………………………10

3.1. Psichologinė prievarta…………………………………………………………………………………………..10

3.2. Fizinė prievarta…………………………………………………………………………………………………….11

3.3. Seksualinė prievarta………………………………………………………………………………………………12

3.4. Vaikų nepriežiūra…………………………………………………………………………………………………13

3.5. Vaikų išnaudojimas darbu……………………………………………………………………………………..13

IV. Socialinio pedagogo pagalba vaikams, vengiantiems lankyti mokyklą………………………15

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………….18

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………19

Įvadas

Augdamas jaunas žmogus susiduria su daugybe įvairiausių ir sudėtingiausių vertybių, nuostatų ir normų. Dažna visuomenė, kiekviename vystymosi etape sukuria tam tikrų dorovinių bei socialinių vertybių sistemą, elgesio taisykles, idealus, pirmiausia suinteresuota tuo, kad vaikas suvoktų tai ir, pavertęs savastimi, galėtų tapti tos visuomenės pilnateisiu nariu. Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus.

Sėkmingam vaikų mokymuisi didelę įtaką daro teisingas auklėjimas, visapusis tėvų bei visuomenės rūpinimasis vaikais. Visi tėvai nori, kad jų vaikai sėkmingai mokytųsi mokykloje, daug pasiektų gyvenime, kad būtų savimi pasitikintys, patenkinti. Mokymosi motyvaciją stiprina tėvai, mokykla, glaudus tėvų, pedagogų ir mokyklos vadovų bendradarbiavimas, supratimas. Mokykla – antroji vaiko bendruomenė į kurią vaikas patenka po šeimos ir kurioje socializuojasi, įgauna tam tikrus elgesio, bendravimo su bendraamžiais ir vyresniais žmonėmis įgūdžius. Kiekvienam moksleiviui mokyklos bendruomenė dažniausiai yra artimiausia (po šeimos) socialinė aplinka, kurioje pasireiškia jo gebėjimai, vyksta socializacijos procesas. Jei mokykla kartu su šeima skiepija vaikui teisingumą, padorumą, moralumą ir pilietines vertybes, tai vaikai, kurie ugdosi susitapatindami su suaugusiais, internuos tas pačias vertybes. (Kvietkienė G., p.110).

Pagal LR įstatymą, visi sveiki vaikai iki 16 metų privalo mokytis. Tačiau, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, ne visi vaikai, neturintys 16 metų ir galintys mokytis, lanko mokyklas. 2007m. Statistikos departamento duomenimis mokyklos nelankančių mokinių nuo 7 iki 16m. skaičius siekė 5500, daugiau nei pusė nesimokančių vaikų – berniukai. Remiantis šiais duomenimis mokyklos nelankymas ir iškritimas iš jos yra itin opi problema. Švietimo sistemoje nedalyvavę asmenys dažniausiai netenka pagrindinių pasirinkimo galimybių, turi mažiau galimybių įsidarbinti, patiria skurdą bei patenka į socialinę atskirtį.

Darbo tikslas – išanalizuoti socialinio pedagogo pagalbą vaikams, vengiantiems lankyti mokyklą.

Darbo objektas – socialinio pedagogo pagalba vaikams, vengiantiems lankyti mokyklą.

Darbo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti šeimos įtaką mokyklos nelankymui;

2. Aptarti psichologines mokyklos nelankymo priežastis;

3. Aptarti prievartą prieš vaikus kaip vengimo lankyti mokyklą veiksnį;

4. Išsiaiškinti socialinio pedagogo pagalbą vaikams, vengiantiems lankyti mokyklą.

Darbo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė.

2. Dokumentų analizė.

I. Šeimos įtaka mokyklos nelankymui

Nemažai statistinių duomenų rodo, kad šeima yra vienas iš kritinių veiksnių, darančių įtaką mokyklos nelankymui ar pamokų praleidinėjimui. Tiksliau netinkamas ugdymas šeimoje, socialiniai – ekonominiai sunkumai, psichologinės problemos ar kitos sąlygos skatina palikti mokyklos suolą. Akivaizdu, kad ši veiksnių grupė itin svarbi transformaciją patiriančiuose sociumuose.

Šiuolaikinius procesus fiksuojančių mokslininkų studijos leidžia tvirtinti, kad šeimos funkcijų vaidmuo yra pernelyg nuvertinamas. Tačiau atrodo, kad būtent jos yra tiesiogiai susijusios su mokyklos nelankymu, ypač ankstyvosiose ugdymo stadijose, kai šeimos vaidmuo vaiko vertybėms ir elgsenai yra itin reikšmingas. Galima išskirti dvi problemų grupes: 1) Vaikų emociniai saitai (prieraišumas), įsipareigojimai šeimai ir šeimos socialinės kontrolės formos (disciplina ir priežiūra); 2) Pagalba
sprendžiant problemas, susijusias su pamokų nelankymu.

Emociniai vaikų ir šeimos saitai, tėvų ir vaikų ryšys ne visuomet yra glaudus. Dažniausiai jis priklauso nuo sparčiai besikeičiančių aplinkybių. Kalbant apie tėvų ir vaikų santykius dažnai išryškėja mažėjantis pasitikėjimas vieni kitais ir išsiskiriantys interesai. Kai kurių vaikų ir tėvų santykiai yra ne tik izoliuoti, bet ir konfliktinio pobūdžio. Konfliktui nutraukus draugiškumo ir prisirišimo prie tėvų saitus, atsiranda emocinė tuštuma. Tuomet pradeda veikti kompensacinis mechanizmas. Jis remiasi kitų šeimos narių emocine arba praktine parama sprendžiant problemas. Geriausio draugo funkcija gali atlikti vyresnieji broliai, seserys ar seneliai.

Dažnas pasitikėjimas ir prisirišimas prie šeimos konkuruoja su analogiškais santykiais su „kompanija“ ar atskirais draugais. Tokiose prieraišumo opozicijose išskiriamos skirtingos formos ir turinio komunikacijos. Tuo pat metu dalį vaidmenų yra perėme draugai, mokyklos lauką palikdami tėvams. Šį santykį grindžia ne prieraišumo kategorija, bet bendri tikslai ar vertybės. Tėvai ne visada supranta vaikų poreikius ir problemas, o tai sukelia tam tikrą frustraciją, užkerta kelią susidaryti glaudiems ryšiams. ( Černiauskienė R. 2005, p.62).

Dar viena svarbi vaikų kontrolės forma – disciplina. Ji tiesiogiai susijusi su mokyklos lankomumu. Tėvai savo vaikams kuria normatyvinius reikalavimus, taisykles ir elgesio standartus. Be to, mokyklos lankomumo disciplinavimas įgyvendinamas ir remiantis nuolatine stebėsena. Tėvai supranta neigiamą mokyklos nelankymo poveikį, tačiau vis dėlto kartais tėvai pateisina trumpalaikį mokyklos nelankymą ar atskirų pamokų praleidinėjimą. Atrodytų, kad ši atskirų pamokų praleidinėjimo forma nėra tiesiogiai susijusi su ilgalaikio mokyklos nelankymo grėsme ar su mokantis patiriamais sunkumais. Vis dėlto ji griauna lankomumo standartų suvokimą. Tai, kad mokyklos ir tėvų nustatyta disciplina nesutampa, atskirus vaikus ilgainiui gali paskatinti vengti mokyklos.

Svarbi vieta vaikų ugdyme tenka sankcijų sistemai. Tėvų taikoma bausmių ir sankcijų praktika, jų formos beveik nėra veiksmingos. Dažniausiai šios formos susijusios su moralizavimu ir draudimais vaikams savarankiškai leisti laisvalaikį. Tokių sankcijų poveikis trumpalaikis, dažnai jos taikomos nenuosekliai. Jų rezultatas – nenoras lankyti mokyklos. (Grucė R., 1994, p.56).

Šeimų, kuriose niekas nesirūpina vaikų auklėjimu nėra daug. Dažniau susiduriama su socialinėmis arba tėvų užimtumo problemomis. Jei vaikas gyvena tik su vienu iš tėvų, kuris dažniausiai dirba, todėl negali vaikui skirti užtektinai dėmesio. Tokie tėvai, kaip ir kai kurie iš išsiskyrusių šeimų tėvai, dėl profesinės veiklos ar asmeninio gyvenimo neranda laiko pasikalbėti su mokytojais, dalyvauti tėvų susirinkimuose ir padėti savo vaikui spręsti problemų. Kartais prašoma pagalbos iš giminaičių. (Giedrienė R., Monkevičienė O.,1995, p. 26).

Globėjiškomis „hiperprotekcinio“ ugdymo nuostatomis besiremianti parama, įgyvendinama pasitelkus smulkmenišką kontrolę, nuolatinius draudimus ir stebėjimą, nepadeda ir yra neveiksminga. Tėvų bandymas spręsti mokyklos nelankymo problemą „palydint“ vaikus iki mokyklos. Paprastai, palydėjimas arba smulkmeniška kontrolė, ne tik, kad neveiksmingi, bet dar ir transformuojasi į patyčių problemą. Tuo pat metu tai gali silpninti kitas vaiko kontrolės formas, tokias kaip prisirišimas prie šeimos ar atskiro jos nario. Dažnai paramos vaikui mechanizmai neveikia ir dėl to, kad nėra mokyklos ir tėvų bendradarbiavimo mechanizmų – pradedant pranešimais apie mokyklos nelankymą, baigiant bendromis pastangomis spręsti problemas. Tėvai, kurie vaiko socializaciją palikę savieigai arba kurių šeimose vaikas yra visiškai apleistas, tuo nesuinteresuoti. ( Černiauskienė R. 2005, p.66).

Kita vertus, mokyklos spręsdamos nelankymo problemas dažnai taiko neveiksmingas priemones. Antai, iš dalies neefektyvus yra pranešimų apie pamokų nelankymą modelis. Apie pamokų praleidinėjimą tėvai informuojami tik įrašais pažymių knygelėje. Toks informavimo poveikis teturi trumpalaikį poveikį, kuris dažniausiai atitinka trijų žingsnių logiką: 1)informacija; 2) „moralas“ ir sankcija; 3) trumpam pasikeitusi vaiko elgsena. Kiek efektyvesnis, įgalinantis nuoseklią prižiūrą, yra tėvų informavimas telefonu. Aišku, tai tik vienas iš paramos būdų tėvams ir tik viena iš sąlygų įtraukti juos į problemos sprendimą.



II. Psichologinės mokyklos nelankymo priežastys

2.1. Paauglystės ypatumai, turintys įtakos mokyklos nelankymui

Paauglystės amžius – vaiko brandos periodas, glaudžiai susijęs su paauglio mokymusi dalykinėje bendrojo lavinimo mokyklos sistemoje, t. y. vidurinėse ir aukštesnėse klasėse. Paauglystės periodo pradžią, eigą, trukmę, sąlygoja genetinės ir socialinė priežastys, todėl jo trukmė labai individuali. Pasaulinės Sveikatos Apsaugos organizacijos (PSAO) ekspertų komitetas, atsižvelgdamas į individualius svyravimus siūlo paauglyste laikyti laikotarpį nuo 10 iki 20m.

Šis periodas tėvams, pedagogams, medikams, sociologams kelia daugybę netikėčiausių problemų. Ne be reikalo jis vadinamas „sunkiu“, „pereinamuoju“, „brendimo“ ir kt. šias
sąlygoja objektyvios priežastys, susijusios su vaiko organizmo anatominiais bei fiziologiniais pakitimais. (Navaitis G., 1998, p. 25).

Sunkoka paauglystę vadinti normaliu amžiaus tarpsniu, kai žmogus vystosi ir auga. Paauglystė labiau panaši į revoliuciją, kai viskas sustoja, griūva ir net grįžta į tai nuo ko buvo pradėta.

Vaikas vėl pradeda rėkauti, nustoja normaliai kalbėti, o jei kalba, tai tik sava paaugliška kalba. Paauglys staiga atsisako paisyti higienos, nustoja valytis dantis, nebesikloja lovos, nebetvarko savo daiktų, taip ypač vesdamas iš proto savo tėvus.

Šiuo periodu tėvai dažniausiai kreipiasi į psichologus, psichiatrus ar net policiją. Neretai tėvai jaučiasi taip, tarsi būtų praradę vaiką.

Paauglystė – bene maištingiausiais gyvenimo etapas. Kiekvienam jaunam žmogui jis sukelia daug prieštaringų minčių, permainingų emocijų. Pagrindinis klausimas į kurį nori atsakyti paauglys: „Kas aš esu ir koks?“. Šiuo raidos etapu asmenybei kyla tikrai svarbu iššūkis: suformuoti savo tapatybę, apibrėžti, atrasti savąjį „aš“. Šiame amžiuje žmogus pradeda domėtis, kas esąs, ko siekia gyvenime. Taigi pagrindinė šio laikotarpio problema – intensyvus savęs suvokimas, savęs vaizdo susidarymas, gyvenimo pozicijos ieškojimas, tai yra savo tapatybės įtvirtinimas. Paaugliui įdomu kitų žmonių mintys, ką jie mano apie save, o kartais net liguistai rūpi, „ką jie galvoja apie jį“.

Mokytojams paprastai labai nelengva dirbti su paaugliais, nes šie dažnai būna nepastovūs, kategoriški, protestuojantys. Reikia atminti, kad paaugliai išgyvena sunkų sumaišties metą ir kad jiems itin brangus mokytojų noras juos suprasti.

Maištingi, prieštaringi ir neretai drastiški paauglių poelgiai dažniausiai yra nesąmoningi, daromi neatsižvelgiant į juos supančius asmenis, nes pagrindinis paauglio uždavinys – savianalizė. „Aš“ tampa elgesio, sprendimų, ieškojimų ir pasaulėžiūros išeities tašku.

Šiame amžiuje vaikiškas pasitikėjimas tėvais nyksta, ateina eksperimentavimo laikas. Tai smalsavimo amžius: paauglys viską nori išbandyti, patirti, suvokti savo kūno galimybes, naujas emocijas. Paaugliui tai svarbu ir nelengvas išbandymas, ypač šiuolaikinėje visuomenėje, kur požiūrių, pasirinkimo ir galimybių pasiūla yra begalinė. Be to, paauglio noras būti suaugusiu skatina jį mėgdžioti suaugusiųjų elgesį. Vis labiau ryškėja bendraminčių, su kuriais galima kuo nors užsiimti ar ką nors nuveikti, svarba. Paauglystės laikotarpiui būdingas uždarumas, nauji išgyvenimai, baimė juos atskleisti verčia žmogų veikti slapčia. Ištikimų draugų būrys garantuoja tą slaptumą. Jei eksperimentavimas įgyja amoralumo atspalvį, neretai visa grupė palinksta į nusikalstamumą. Didžiausią įtaką daro idealai, kurie atitinka paauglio siekius, interesus, besiformuojančią pasaulėžiūrą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1755 žodžiai iš 3435 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.